Posts Tagged Putinas

Lietuvos lenkų rinkimų akcijos agitacija – nėkrust be rusiško “mato”


Akcja Wyborcza Polaków na Litwie (AWPL), jaka ona jest:

akcija wyborcza

Visada žinojau, kad tai “Jedinstvos” inkarnacija.Na o čia išraiškingai manifestuoja viską toks ponas tomaševskininkas. Skaitykite ir mėgaukitės išraiškos ir argumentacijos galia.

Reklama

, , , , , , , ,

Parašykite komentarą

Kam Putinas, jei yra Grybauskaitė?


Prezidentė Dalia Grybauskaitė Lietuvoje diegia putinizmą. Tokį gražų, pudruotą, iškvėpintą ir mielą. Su teise daužyti Putino iškamšai per snukį, bet šiaip – su tokiu pat teisių ir laisvių lygiu, kokį siūlo tas, nuo kurio neva mus gina prezidentės politika.

Kas yra tas putinizmas? Ogi neva egzistuojanti demokratija ir formalumai, kai su politiniais oponentais galima dorotis per teisėsaugą. Dar žiniasklaida, nacionalinio saugumo sumetimais kontroliuojama ir cenzūruojama. Na, ir dar po kojomis – patikimi cerberiai. Kiek nedaug tereikia… Na, dar bukaproitiškai skanduojanti dauguma, bet čia jau nėra joks deficitas.

Apie Rusiją ir Ameriką

Politikai dirba ne kauptukais – jie nėra valstiečiai. Jie dirba žodžiais, kurie perkeliami į įstatymus ir teisinę bei vertybinę aplinką. Vladimiras Putinas savo rinkėjams teigia, kad aplink – priešai, kurie supa Rusiją, o ši tik ginasi (tiesa, kažkaip grobdama svetimas teritorijas). Todėl esą reikia „prisukti veržles“, nes aplink esantys priešai pasinaudos visokiomis ten žodžio laisvėmis… Jis kalba, o didelė dalis tautos bliauna įkandin.

O kaip Lietuvoje? Mūsų pirmoji madam irgi kalba. Ir diegia madas bei patyliukais stumia „šiokias tokias“ nuostatas. Apie ką gi ji kalba? Nagi štai.

Pavyzdžiui tai: Rusija yra teroristinė valstybė. Tokį atradimą D. Grybauskaitė miestui ir pasauliui ištransliavo prieš porą savaičių. Tikrai taip – Rusija tokia yra, kiek aš atsimenu, bent jau nuo 1917 metų. Ir kas iš to? Nežinau, ar apie tai buvo dėstoma prezidentės narsiai lankytoje Aukštojoje partinėje mokykloje, bet Rusijos bolševikų partijos manifestai visada buvo tipiškos tarptautinės teroristinės organizacijos deklaracijos. Ir tai jokia ne naujiena – taip buvo ir pernai, ir prieš penkerius metus, ir prieš penkiolika. Ir dar anksčiau. Rusija tokia buvo ir tada, kai, vos atėjusi į valdžią, prezidentė baudėsi su ja pagerinti santykius. Tokia ir liko.

Kas seka iš pačios ponios prezidentės deklaracijos? Kokie praktiniai politiniai veiksmai tarptautinėje arenoje iš to išsivolioja? Mėginsime įtvirtinti šią tiesą kur nors ESBO, JTO ar OBŽ? Abejoju. Net ir ženklų nematyti. Aišku, kuoktelėjusių Jos Ekscelencijos fanų klubas rėks: „Gerai, kad tiesą pasakė.“ Gal ir gerai kaskart prie pietų stalo pakartoti tiesą, kad pasituštinus reikia pasinaudoti tualetiniu popieriumi. Apie tokios edukacijos naudą ir smagumą klausti dabar negalima, nes gali būti įtartas darbu rusams. Tiek to. Nei Ukrainos įvykiams, nei Rusijos vidaus ar užsienio politikai D. Grybauskaitės politologiniai atradimai neturi tiesiog jokio poveikio, tad užlenkime pirštą – tai riksmas vidaus rinkai. Pirmas pirštas užlenktas. Dar vienas triukšmas – atgijusi CŽV kalėjimų tema. Dabar prezidentė sako, kad „Lietuva turės prisiimti atsakomybę“ už tai, kad kažkas visgi kažkur Lietuvoje neva buvo apnakvindinęs Talibano banditus. Prisimenant D. Grybauskaitės prezidentavimo pradžią, sapaliones apie tai, kad buvom Amerikos politikos įkaitai, žinant, kad ponia tiesiog visu vidumi nemėgsta JAV, – nieko keisto. Teoriškai keista kitkas. Tai sako prezidentė, prie kurios durų klusniai susirangęs guli naminis atsakomybių sargis – toks Darius Valys. Jis netgi turi pavaduotoją – poną (irgi Darių) Raulušaitį. Ir dar yra daug visokių ten atsakomybių prievaizdų – ištikimų ir pasirengusių. Kol kas jie negavo komandos „FAS“ arba „Paimk“. Užlenkiame antrą pirštą, nes čia viskas irgi vidaus rinkai, – užsienyje niekam penki ar šeši talibų banditai, kurie nakvojo ar nenakvojo Antaviliuose, neįdomūs. Du pirštai užlenkti.

„Taigi, įdomu, ar Lietuvos teisėsauga gaudys CŽV darbuotojus po visą pasaulį, ar ne? Ar Lietuvos teisėsauga laikysis Lietuvos įstatymų reikalavimų, ar juos ignoruos? Bus įdomu pažiūrėti, kaip jie elgsis, nors… Jiems nusispjauti į visuomenės nuomonę“, – savo „Veidaknygės“ paskyroje klausia Valstybės saugumo departamente dirbęs Kastytis Braziulis. Bandau prognozuoti – anksčiau užlenkti du pirštai bus reikalingi prognozei pagrįsti.

Drįstu prognozuoti, pone Kastyti, – nebus nei tyrimų, nei areštų, nei kitų iniciatyvų, kol nebus numatoma aiški politinė nauda. Taigi – užlenkti du pirštai: vienas antirusiškas, kitas – antiamerikietiškas.

Ėdžios ir bizūnas

Neseniai, irgi maždaug prieš savaitę ar dvi, ištiko kur kas mažesnės reikšmės įvykis nei JAV žvalgų kalėjimų, kuriuose buvo kankinami nekalti ėriukai, atradimas. Užsidarė ir dalinai į kitą partiją įsiliejo nedidelė, amžinai neparlamentinė Lietuvos socialdemokratų sąjunga (LSDS). „Numarytuvės“ praėjo tyliai, niekam neparūpo – bemaž niekas apie tai nė neužsiminė. O visgi ši partijukė kartu su jos vadovu Arvydu Akstinavičiumi kai kam buvo panaši į tų tokių beveik mirštančių senienų – vertybių – puoselėtojus. Naivuolius, kurie manė, kad galima daryti politiką nebūnant labai turtingiems ir kad demokratija galioja ne tik tiems, kurie – jau prie ėdžių arba turi daug milijonų užantyje. Realybė sutrynė į miltus tokias iliuzijas, bet ne tai svarbu. Šios partijos tylios pakasynos tyliai paženklino dar vieną „valdomos demokratijos“ kūrimo etapą. Partijos, kurios spėjo prie valdiškų dotacijų ėdžių, yra paverstos biudžetinėmis organizacijomis. Kad viskas būtų dar absurdiškiau ir lengviau valdoma, joms net prikergė viešojo pirkimo procedūras, kaip kokioms ministerijoms ar seniūnijoms. Tos kitos, kurios prie ėdžių nespėjo, buvo priverstos užsikasti kaip ta nelaiminga LSDS. Kartu viskas padaryta taip, kad iš už biudžetinės dotacijos iškritęs žaidėjas (kaip kokie liberalcentristai) nebegalėtų grįžti ir kad naujų politinės rinkos dalyvių neatsirastų. Dabartinės dotacinės partijos, kurios gana drausmingai balsavo už nūnai galiojančią finansavimo sistemą, pačios naudojosi privataus verslo finansavimu, kurį uždraudė kitiems.

Galiojanti D. Grybauskaitės sugalvota valdiškomis pasmerktų būti partijų šėrimo sistema neleidžia nei išgyventi be dotacijų, nei gauti paramos iš verslo. Teorinė galimybė, kad partiją finansuos keli susimetę nariai milijonieriai, yra šiek tiek mažiau reali nei laimėtas aukso puodas.

Kas gi yra ta valdiška biudžetinė partija? Kitados, kai besikurią Lietuvos liberalai dar mėgdavo skaityti bent jau Augustą von Hayeką, jie žinojo, kad „šalyje, kur vienintelis darbdavys yra valstybė, opozicija reiškia lėtą mirtį badu“. Tas pats yra su tik valdžios išlaikomomis valdiškomis partijomis. Šalia ėdžių yra ir bizūnas. Antai, pasipriešins strateginiam sumanymui kokia nors partija, kuri tegul ir daugumoj… Galima atlenkti pirštą – bet kurį iš anų dviejų pirmųjų.

Paklusniai ties durimis besivoliojąs sargis gali atlikti (geriausia – prieš rinkimus) kratą, o geriau – jų seriją ir pagal vieno, ir pagal kito piršto kryptį. Vienus galima „kratyti“ už talibų kančių slėpimą, kitus – už nepakankamą dėmesį „prorusiškai propagandai“. Galima suabejoti (beveik be klaidų) kurios tik nori partijos buhalterija. Tada viskas pagal ištobulintą scenarijų – bizūnu per užpakalį ir marš nuo ėdžių: įtarimas, krata, laikinosios apsaugos priemonės, t. y. „užmarinuota“ dotacija. Rinkimams artėjant galima net organizuoti parodomųjų teismo posėdžių maratoną. Norintys įtarti, kad ginu kokią nors Darbo partiją, gali nurimti ir nebepasakoti senų anekdotų – tas pats prokuroras panašiai elgėsi ir su konservatoriais „Mažeikų naftos“ byloje.

Cenzūrą į studiją!

Taigi, politinių klausimų sprendimas pasitelkiant grotas, antrankius ir prokurorus sargius (kaip kaifavo rusų tauta nuo Michailo Chodorkovskio patvarkymo) – įsisavintas. Pridėjus finansinius apynasrius ir garantijas, kad joks ten privatininkas ne tik nepastatys terminalų „pigiau, nei priklauso“, bet ir neduos litų nekontroliuojamoms partijoms, – viskas jau geryn. Turime beveik putinizmą, bet… kažko trūksta. Ir atsitik tu man taip – berašant tekstą į paštą įskrieja prezidentūros pranešimas spaudai. Jį privalau įdėti visą. Tai yra propagandos ir demagogijos šedevras, kuris leido net atsipalaiduoti – man nesivaidena: tikrai nuosekliai esti vykdoma „valdomos demokratijos“, kuri patinka visokiems putinams ir orbanams, diegimo politika.

Skaitykime ir kaifuokime: „Penktadienis, gruodžio 12 d. (Vilnius). Siekiant užtikrinti nacionalinį saugumą ir apginti visuomenę nuo priešiškos propagandos ir dezinformacijos, Seimui teikiamos Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės iniciatyva parengtos Visuomenės informavimo įstatymo pataisos.“

Kasdien susiduriame su naujomis informacinio karo atakomis. Jų taikiniai – mūsų žmonės. Jiems brukamas nepasitikėjimas savo valstybe, istorija ir kariuomene, naryste Europos Sąjungoje ir NATO. Konstitucija įpareigoja apsaugoti Lietuvos informacinę erdvę. Šiame kare negalime būti beginkliai“, – sako Prezidentė.

Valstybės vadovės teikiamomis pataisomis įvedamos naujos su ES teise suderinamos efektyvios reguliavimo priemonės – baudos, atitikties nacionaliniam saugumui procedūra, galimybė teisme ginti viešąjį interesą bei išplėstos Lietuvos radijo ir televizijos komisijos (LRTK) pareigos ir atsakomybė.

Už karo propagandą, raginimus keisti konstitucinę santvarką, kėsintis į šalies suverenitetą siūloma skirti baudą iki 3 proc. metinių transliuotojo pajamų. Tokio paties dydžio baudos gali būti taikomos ir retransliuotojams už televizijos programų, keliančių grėsmę Lietuvos valstybingumui, pakartotinį rodymą.

Įstatymo projekte siūloma nustatyti transliuotojų ir retransliuotojų atitikties nacionaliniam saugumui procedūrą ir įtvirtinti LRTK pareigą atsisakyti išduoti licenciją, uždrausti veiklą teismo keliu ar pasipriešinti akcijų perleidimui.

Prokurorui, valstybės institucijoms bei visuomenės informavimo srityje veikiančioms asociacijoms suteikiama galimybė teisme ginti viešąjį interesą tuo atveju, jei LRTK nepaisytų raginimo užkirsti kelią karo propagandos ir grėsmę Lietuvos valstybingumui keliančios informacijos skleidimui.

Įstatymo pataisos leis ir kiekvienam gyventojui kreiptis į atsakingas institucijas su prašymu užkirsti kelią draudžiamos informacijos skleidimui.

Galiojantis retransliuotojų veiklos reguliavimas neatitinka ES teisės, todėl pataisomis siūloma atsisakyti retransliavimo ne radijo dažniais licencijų. LRTK paliekama teisė stabdyti, naikinti transliavimo licencijas, taip pat uždrausti vykdyti nelicencijuojamą veiklą teismo keliu.

Informacinės erdvės apsaugos priemonių imasi ir Latvija bei Estija. Griežtos bausmės dėl transliavimo ir retransliavimo tvarkos pažeidimų taikomos daugelyje Europos Sąjungos šalių.

Taigi – labai svarbus elementas – cenzūra – irgi esti pakeliui. Baisu net ne tai, kad pakeliui, bet tai, kad viskas vyskta nukvakusiai miniai linksint, o prijaukintoms politinėms partijoms (trenks bizūnu ir nugins nuo ėdžių) – tylint ir švilpaujant.

Stukačių kultūros diegimas

Kas yra dar bjauriau už valdišką cenzūrą – D. Grybauskaitė aršiai diegia „beldimo“, stukačinimo kultūrą. Tik tai tegali reikšti ši pastraipa:

Įstatymo pataisos leis ir kiekvienam gyventojui kreiptis į atsakingas institucijas su prašymu užkirsti kelią draudžiamos informacijos skleidimui.

Maža to, kad ji nesiėmė pati nutraukti absurdiškos praktikos, kai internautai persekiojami už „pasikėsinimą ją įžeisti“, – dabar ponia ragina pranešti ne apie mokesčių slėpimą, ne apie automobilio statymą ant žolės. Ji ragina skųsti kaimyną už pažiūras. Ir ragina prokurorus bei saugumą būti iš esmės stribais. Tokia yra mano nuomonė, jei nuomonė, Jos Didenybės nuomone, dar išvis galimas dalykas.

Pačiam yra tekę padirbėti LRTK. T. y. toje vietoje, kur siekiama įdarbinti cenzorius. Ir visgi, atvirai sakau, – jei toks įstatymas, kurį siūlo Lietuvos širdžių dama, būtų priimtas, nenorėčiau ten daugiau darbuotis. Tai asmenų, išėjusių visokių glavlitų (sovietinės cenzūros institucija) mokyklas, darbas – kagėbistų ir gestapininkų dirvonai. Tik chroniškas, sertifikuotas stukačius gali manyti, kad turi galių nubrėžti atitinkamas ribas.

Kas bus, jei daugumą LRTK turės tokie „sprendikai“, kurie nutars, jog D. Grybauskaitės ir Rasos Juknevičienės nuotraukos su maskuojančiomis karinėmis uniformomis prie straipsnių, kuriuose remiami Izraelio smūgiai HAMAS banditams, yra karo propaganda? Aš už smūgius ir kol kas dar galiu pasakyti tai. Kol dar nėra putinizmo. Jam įdiegti Putino nereikia. Yra Dalia ir jos baubiantys mylėtojai.

Šaltinis:
info@balsas.lt

, , , , , ,

Komentarų: 1

Putino draugai Lietuvoje – troliai iš naftalino


Pastarieji mėnesiai (kaip greit bėga laikas) vėl privertė pastebėti, koks kiekis Kremliaus propagandos iš proto išvarytų zombių gyvena aplink. Nieko nepadarysi – karas suaštrina pojūčius, tad Rusijos agresija prieš Ukrainą – eilinė galimybė įsitikinti –„jie“ yra tarp mūsų. Klausimas – iš kur?

Iš kur gali atsirasti evoliucijos nebaigusios beždžionės smegenų vertus paistalus skleidžiantys individai? Kaip antai, ko reikia, kad tikėtum, jog Rusija 1/6 dalį gaublio sausumos buvo užgrobusi, kariaudama vien gynybinius karus?

Kaip galima tikėti, kad tai Gruzija buvo agresorė, o Rusija auka? Ką reikia padaryti su savo galva, kad manytumei, jog siekdami „skersti rusus“ susivienijo ir žydai (tokiais apšaukti Maidano lyderiai), ir „banderovcai“ (irgi tie patys)? Ukrainos nepriklausomybės kovų lyderio Stepano Baderos pasekėjai pripažįstami žydus kitados žudę būriais,o dabar jie (jei dar yra gyvų), kartu su jų nauja karta, jau susidėjo su žydais prieš rusus, kurie, esą, kovoja prieš nacizmą?? Logikos ieškoti neverta.

Apie menkesnio masto smulkmenas jau neklausiu. Jau nepatogu ir aiškintis, kaip čia Rusijos propaganda, pasakojanti apie jos spec. pajėgų kontroliuojamo nykštukinio rytinės Ukrainos miesto Slaviansko ‚taikių protestuotojų“ žūtis, nerodo jų laidotuvių ir vengia atskleisti asmenybes (miestelis nedidelis, visi visus pažįsta)? Išvada paprasta – nesinori pasakoti apie tapatybes savo spec. pajėgų kariškių, žūstančių ten, kur jų oficialiai nėra.

Bet grįžkime prie liguistai tikinčių, kad tai lietuviai, gruzinai, ukrainiečiai ir kiti „vanagai“, papirkti Amerikos žydomasonų ir Europos gėjų, siekia jei ne suėsti, tai bent sukandžioti taikingą Rusiją, su jos nekaltu beginkliu baletu, poetais, kompozitoriais ir ledo ritulininkais. Kas gali paneigti, kad Rusijos pasienyje tyčia ką tik surengtos šios sporto šakos varžybos, kuriose lyg tyčia gerai pasirodė NATO šnipai iš Lenkijos, Kroatijos ir tos pačios Lietuvos?

Mėgindamas atsakyti į klausimą, iš kur atsiranda tokie nevispročiai, ilgai žvalgiausi po savo biblioteką. Akis užkliuvo už neįtikėtinai šiam reikalui informatyvaus veikalo: „TSRS istorija 10-11 klasei“, Kaunas, Šviesa, 1986 m.

Antai, 144 puslapio citata, kaip iš akies traukta, šiandieninė Putino propaganda, tik išoperuojant apeliacijas į darbininkų klasę ir pakeičiant „brolių slavų vadavimu nuo tų pačių Vakarų imperialistų“:

„1956 m. spalio mėnesį TSRS padėjo broliškosios Vengrijos darbo žmonėms sutriuškinti kontrevoliucinį ginkluotą maištą (anos gadynės Budapešto maidanas prieš Maskvos statytinius komunistus, – aut. pastaba), kurio tikslas buvo nuversti liaudies demokratijos valdžią.“ Kitaip sakant, tada dar turėjusi daug satelitinių režimų Maskva įsiveržė, kartu su jais į Vengriją, išžudė visus jai neparankiuosius, pakorė valstybės vadovą Imrę Nadį ir atstatė savo „tvarką“.

202 puslapyje rašoma: „1968 m. dėl antisocialistinių jėgų veiksmų Čekoslovakijoje (Prahos pavasaris, kaip ir Maidano rezultatai, irgi nepatiko Maskvai, – aut. past.) broliškos tautos socialistiniams iškovojimams (Maskvos statytinių režimui, – aut past.). TSRS ir kitos šalys – Varšuvos sutarties dalyvės suteikė jai internacionalinę pagalbą ir sužlugdė imperialistinių valstybių agresyvių sluoksnių planus.“

Tą patį šiandien norintys daryti Kremliaus čiulbėtojai ir propagandos atrajotojai Lietuvoje niršta, kad taip neišeina. Bent jau taip lengvai neišeina – dantukai atšipę, tarp pritariančių tik satelitinė, svetimos teritorijos gabalą rusų dėka valdanti Armėnija ir viena-kita Afrikos šalelė. Todėl belieka pakankamai beviltiškai rėkauti ir kitus kaltinti propaganda, patiems ją varant visai netalentingai.

Tokią istoriją besimokiusiai publikai, kuri dar i šiandien turbūt tiki ir kad „Amerika užpuolė Vietnamą“, kad sovietai vykdė „internacionalinę pareigą Afganistane“, kad koks nors 1980 m. lenkų „Solidarnošč“ lyderis Lechas Walęsa yra „jankių šnipas“ – nesunku patikėti ir šiandieniniais to paties pobūdžio purslais.

Pasiklausius, su kokiu buku įniršiu ginama sostinės Žaliojo tilto balvonų “paveldo vertė“, tampa aiški ir kita dalis. Minėtos mokymo priemonės 192-193 puslapiai skelbia: „Rašytojų, žurnalistų, dailininkų, kinematografininkų, kompozitorių sąjungose yra visų mūsų didžiosios Tėvynės nacijų ir tautybių atstovų. Jų kūrybinė veikla – neatskiriama visos tarybinės liaudies dvasinio gyvenimo dalis.“ Todėl daugelis jų ir braukia džiaugsmo ašarą, kai gauna Putino atvirutę su blizgučiu garbingo jubiliejaus proga.

Juk net ir prezidentei Daliai Grybauskaitei persiorientuoti buvo sunku. Geriau už daugumą, pagal savo karjerą, turėjusi įsisavinti aukščiau išdėstytas “tiesas“ ponia pradžioje pareiškė, kad dėl Maidane pralieto kaltos, girdi, „abi pusės“. Tiesa, aplinkybės – pirmiausia išlikimo valdžioje instinktas – greitai paskatino atsikvošėti ir prisitaikyti prie patriotinės retorikos.

Be abejo, tai nepaaiškina Kremliui „naudingų idiotų“ gausos visa apimtimi. Kremliaus šiandieniniams paistalams apie iš visur ropojančius priešus paveiki ir dalis jaunimėlio, neatsiklausiusio panašaus pobūdžio kliedesių ir nepamenančio, kaip atrodė sovietmečio „Panorama“. Žinoma, yra dar ir tam tikra kategorija verslininkų, šventai tikinčių, kad jų dešrelės ir sūreliai apsaugos Lietuvą geriau už NATO. Tai irgi kategorija išaugusi iš senųjų “tiekėjų“, kurie blaškėsi po “Didžiąją Tėvynę“ ir  ir papirkinėjo valdininkus bei tenykštę ūkinę nomenklatūrą dešromis bei raudona degtine, išmušinėdami “fondus ir limitus“.

Beje, kai kada į Kremliaus lakštingalas, pridėjus provincialų bukumą, yra panašūs ir kai kurie Lietuvos superpatriotai. Pamėgink suabejoti bet kurio konservatoriaus genialumu bet kurioje srityje ir kaipmat susilauksi įtarimų, kad dirbi Kremliui. Toks jau iš naftalino lendančių trolių auklėjimas ir aukščiau aprašytos pamokos, kurias jie gerai kažkada išmoko – be paranojos ir priešų paieškų nė krust. Paradoksalu, bet daugelis labai patriotiškų Lietuvos rėkautojų, persegus ženklelius ir paremontavus retoriką, labai tiktų į to paties Putino propagandistų gretas. Kadrai, kuriems pavojus nacionaliniam saugumui kyla iš valdžios kritikos, nepatogių jai klausimų ir estradinių dainų, ten visada pageidaujami. Į paranoją linkęs klapčiukas, geriausiai pasaulyje mokantis bambėti poterius, nesunkiai įsisavins ir naujus. Stebint šių dienų “rinkimų kampaniją“ Lietuvoje, darosi akivaizdu, kad tik narystė netobulos euroatalantinės erdvės klubuose dar šiaip taip (kol kas) saugo nuo putinizmo, kuriam Lietuvoje nebūtinas nė pats Putinas.

, , , ,

Parašykite komentarą

Lietuvos azerbaidžaniečių lyderis – Rusija grasina Azerbaidžanui ir kitiems kaimynams


Rusijos valdžios politika kelia grėsmę ne tik Ukrainai, bet ir kitiems kaimynams, – teigia lietuvių ir azerbaidžaniečių kultūrinių ryšių tyrinėtoją, Lietuvos azerbaidžaniečių bendrijos pirmininkas Mahiras Gamzajevas.

mahiras

– Gerbiamas Mahirai, neseniai žiniasklaidoje pasirodė naujos Rusijos valstybinės religijos – „eurazizmo“ kūrėjo, rusiškojo revanšizmo teorijos ir praktikos puoselėtojo, kurio doktriną, apžvalgininkių nuomone, nuosekliai įgyvendina Kremlius, Aleksandro Dugino interviu http://vesti.az/news/198350 kuriame jis užsipuolė Azerbaidžaną dėl pastarojo principingos pozicijos, parodytos balsuojant dėl Rusiją smerkiančios rezoliucijos Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjos posėdyje.Buvo pasakyta, kad „Azerbaidžanas už tai dar sumokės“ ir pridurta, kad „išsiaiškinę su Ukraina imsimės kitų kaimynų“. Kaip, Jūsų manymu, vertėtų į tai reaguoti? Kitaip sakant, kiek tai yra rimta?

– Kaip žinote, ponas A.Duginas neužima Rusijos valdžioje jokių oficialių postų. Tačiau yra žinoma ir tai, kad jo išmąstytas “neoeurazizmas”, kurio esmę sudaro neįtikėtinas rusiško šovinizmo (net nacizmo), imperinio mąstymo ir nostalgijos sovietiniams laikams mišinys, jau maždaug prieš 15 metų yra tapęs Vladimiro Putino ir jo kamariljos “kelrode žvaigžde”. Kartu su kitais panašaus sukirpimo “proto bokštais” A.Duginas įeina į vadinamąjį “Izborsko klubą” – neformalų susivienijimą, kuriame yra nustatomos Rusijos vidaus ir užsienio politikos gairės ir priimami sprendimai, kuriuos paskui palaimina butaforinės Rusijos valdžios institucijos. Būtent šia ideologija, arba kaip Jūs taikliai pastebėjote, “pseudoreligija” yra grindžiami visi pastarųjų metų Rusijos vadovybės veiksmai. Ta prasme politika besidominčiam žmogui visgi vertėtų atkreipti dėmesį į A.Dugino „pranašystes” (panašiai, kaip ir į Vladimiro Žirinovskio postringavimus), nes dažnai jose galima išgirsti tai, ko iki tam tikro momento nepasako oficialūs Rusijos asmenys. O atsakant trumpai – taip, grėsmė Azerbaidžanui yra visiškai rimta. Grėsmė pakibo ne tik virš Azerbaidžano, ji pakibo virš visų postsovietinės erdvės valstybių, bet, pavyzdžiui, santykinai nedidelę Lietuvą saugo jos narystė NATO, Ukrainą turėjo apsaugoti jos solidūs gabaritai (nors, kaip matome, Maskvos tai nesustabdė), o Azerbaidžano valstybė nėra nei ypatingai didelė, nei NATO narė. Nepamirškime, kad Azerbaidžanas yra suvokiamas kaip besiformuojančios NATO geopolitinės ašies Europa – Turkija – Gruzija potenciali tąsa, o šią ašį Kaukazo regione kerta kita, anticivilizacinė ašis – Maskva – Jerevanas – Teheranas. Pridėkite dar išėjimą į Artimuosius Rytus, kuris atsivertų Rusijai tuo atveju, jei būtų “neutralizuotas” Azerbaidžano faktorius. Todėl A.Duginas (o jo vardu – ir V.Putinas) ir baugina Azerbaidžaną – “arba jūs vykdysite (panašiai kaip Jerevanas) visus Maskvos nurodymus, arba jūsų apskritai neliks”.

– Iš to, ką Jūs dabar pasakėte, seka tik viena išvada – Azerbaidžanas turėtų nedelsiant susirūpinti savo naciuonaliniu saugumu ir pasiprašyti į euroatlantines struktūras, ar ne taip?

– Gerai būtų, bet ne viskas taip paprasta. Rusija yra numačiusi tokią įvykių eiga ir pasirūpino tam tikrais „saugikliais”. Rusijos kariuomenė yra dislokuota ne tik šiauriniame Azerbaidžano pasienyje (Dagestane), bet ir vakarų pasienyje – Armėnijos Giumri mieste. Pridėkite dar Armėnijos ginkluotąsias pajėgas ir vadinamąją “Kalnų Karabacho gynybos armiją”, ir Irano ajatolų režimo, kuris visai netrokšta išvysti savo pasienyje NATO bazių, kariuomenę. Yra Azerbaidžane (kaip ir Lietuvoje) ir Rusijos “penktoji kolona”, kuri visais įmanomais būdais siekia pakenkti provakarietiškai šalies orientacijai, yra Rusijos ir Armėnijos spec. tarnybų dirbtinai keliami kalbinių mažumų klausimai. Faktiškai Azerbaidžanas yra priešiškoje apsuptyje. Todėl būtų gerai, jei situacija pradėtų keistis. Pavyzdžiui, jei dabartinį režimą Irane, kurio žmonės jau pavargo nuo mulų valdymo, pakeistų nauja – šiuolaikška ir demokratinė – valdžia, ir jei Turkija būtų priimta į Europos Sąjungą, o Gruzija – į NATO narių tarpą. Bet turiu pastebėti, kad ir dabartinėmis, ypač nepalankiomis sąlygomis, mano etninei Tėvynei visai neblogai sekasi stiprinti savo ekonominį ir karinį potencialą, ir, pasinaudojant deklaruojama daugiavektorine užsienio politika bei dalyvavimu Neprisijungusių valstybių judėjime, palaipsniui tolti nuo Rusijos. Būtent tai ir siūtina tokius, kaip A.Duginas.

– Nepriklausomas rusų politologas Konstantinas Kolačiovas neseniai pastebėjo, kad kai kurie Rusijos veikėjai pradėjo vis dažniau kalbėti apie Azerbaidžano „federalizavimą”, kas, anot jų, turėtų išspręsti etnolingvistines šios šalies problemas. http://www.vesti.az/news/200281. Kaip Jūs vertinate tokias iniciatyvas?

– Pradėsiu nuo to, kad jokių rimtesnių „etnolingvistinių problemų” Azerbaidžane nėra, visa tai – tik Rusijos ir Armėnijos polittechnologų išvedžiojimai. Norėdami pagrįsti savo kišimąsi į kaimyninių valstybių vidaus reikalus, “eurazistai” net specialią organizaciją – “Tarptautinį tautų teisių gynimo judėjimą” – sukūrė. Maskvoje pernai atsirado kažkokia “Azerbaidžano tautų sąjunga”, o armėnų okupuotame Karabache pradėjo veikti “Laisvosios Tališijos” radijas. Žodžiu, “skaldyk ir valdyk”. Tas pats A.Duginas yra rašęs, kad jis mato Tališiją (Azerbaidžano Lenkoranės regioną) būsimos Eurazijos Sąjungos sudėtyje, o internete pilna raginimų sukurti Azerbaidžano šiaurėje kokią nors Lezgijos (Lezgistano) arba “Alpanijos” respubliką – žinoma, irgi tos pačios Rusijos sudėtyje. Kitaip sakant, jei nepavyksta uždūsinti savo glėbyje visos šalies, Rusija (ir jos “jaunesnioji sesuo” Armėnija) bando atsiplėšti bent jau jos gabalėlį. Tas pats vyksta ir Moldovoje, ir Ukrainoje, ir Gruzijoje.

Tą patį galiu pasakyti ir dėl vadinamojo “federalizavimo”. Pats savaime federacinis valstybės modelis nėra nei labai blogas, nei labai geras. Pažiūrėkime tačiau – kas, kada ir kodėl perša šitą idėją? Pavyzdžiui, Moldovos atžvilgiu prabilta apie jos pačios ir jos pakrasčių – autonominės (ir mikroskopinės) Gagaūzijos bei Rusijos de facto valdomos Transnistrijos federacijos sudarymą, Ukrainoje – apie jos pačios ir rusakalbių jos Pietryčių provincijų federaciją, o Gruzijoje – apie galimą jos pačios federaciją su Rusijos kontroliuojamomis Abchazija ir Pietų Osetija, ir dar su Gruzijos armėnų gyvenama Džavachetijos provincija, kurioje armėnų kalba turėtų tapti valstybine kalba. Kas liks iš tokių valstybių, kurių “federacijos subjektų” didesnę dalį kontrolius Masva? Teisingai – tik fikcija, kažkas panašaus į dabartinį Somalį. Štai ką bandoma primesti Azerbaidžanui, kai kalbama apie galimą jo federalizavimą. Su tuo niekad nesutiks jokia Azerbaidžano politinė partija, joks save gerbiantis politikas ar visuomenės veikėjas.

– Buvo pranešta ir apie tai, kad Ukrainos azerbaidžaniečiai ketina suformuoti azerbaidžanietišką Ukrainos kariuomenės pulką, kuris kautųsi kartu su broliais ukrainiečiais už šios šalies laisvę ir nepriklausomybę. http://www.minval.az/news/45972/ Sudomino ir kita žinia – kad šeši iš dešimties azerbaidžaniečių yra įsitikinę, kad ir Azerbaidžane veikia Rusijos „penktoji kolona“. Tiesą kalbant, mane tokie skaičiai nustebino, nes net pas mus Lietuvoje daug kas iki šiol mano, kad iš tikrųjų Rusija nėra kokios nors grėsmės šaltinis, o visi tie, kurie mano kitaip, yra nepataisomi rusofobai. Kaip Jūs vertinate situaciją?

– Gyvename šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame informacinės ir komunikacinės technologijos yra pasiekusios gana aukštą išsivystymo lygį. Žinoma, visada atsiras žmonių, kurie net ir tokiomis sąlygomis sugeba kažko nežinoti arba nesuprasti, tačiau tai jau jų problemos. Taip, dauguma Azerbaidžano žmonių pakankamai adekvačiai suvokia Rusijos keliamą grėsmę ir tai, kad šalia mūsų gyvena (jau minėjau, kad panašiai yra ir Lietuvoje) ir aktyviai veikia šios priešiškos valstybės įtakos agentai. Dėl šios priežasties turime būti labai budrūs ir nepasiduoti jokioms ideologinėms diversijoms, jokioms provokacijoms. O dėl Ukrainos azerbaidžaniečių (jų ten keliais dešimt tūkstančiai žmonių) galiu tik pasidžiaugti, kad jie demonstruoja tokį aukštą pilietinio sąmoningumo lygį ir jau nėra kaustomi homo sovieticus kompleksų. Ta prasme man yra didelė garbė priklausyti tai pačiai tautai, kuriai priklauso jie.

– O kokia yra oficialaus Baku pozicija dėl visų pastarųjų mėnesių įvykių?

– Esu Lietuvos Respublikos pilietis ir neturiu įgaliojimu kalbėti Azerbaidžano valstybės vardu. Manau, kad kur kas geriau tai galėtų padaryti Azerbaidžano Respublikos ambasados Lietuvoje atstovai. Kita vertus, tam tikra prasme ir bent jau iš dalies aš jau atsakiau į šį Jūsų klausimą, kai kalbėjau apie lanksčią, tačiau pakankamai rezultatyvią Azerbaidžano užsienio politiką, kuri leidžia jam išlaikyti orumą ir savarankiškumą. Sutikite, kad turint tokius kaimynus, jau tai yra labai daug. O apie vertybines Azerbaidžano vadovybės preferencijas bei jos politinę orientaciją daug ką pasako kad ir jos atstovo pozicija balsavimo JT Generalinės Asamblėjos sesijos metu, kai Azerbaidžanas kartu su absoliučia dauguma pasaulio valstybių pasmerkė agresyvius Rusijos veiksmus Ukrainoje.

********

Azerbaidžano naujienų portale portale http://www.axar.az skelbiama socialinė apklausa, kuri tebevyksta. Kol kas rezultatai rodo, kad šalies visuomenė vertina Rusijos grėsmę labai rimtai. (Informacijos adresas: http://axar.az//news/15283). Klausimas: Ar Rusijos „Penktoji kolona“ Azerbaidžane kelia grėsmę mūsų Valstybei? Atsakymai:

Kelia dideli grėsmę (263 balsas, 57%)

Dėl šių klausimų nesu informuotas (114 balsas, 25%)

Nera tokios jegos (87 balsai, 19%)

, , , , , ,

Parašykite komentarą

Dar kartą apie informacinius karus arba kam dirba nacionalinis transliuotojas


Lietuvos radijo ir televizijos (LRT) vadovybė, pozuojanti šalia prezidentės Dalios Grybauskaitės, kai kalbama apie propagandinius karus, elgiasi kiek prieštaringai, jei mėginsime išsireikšti švelniai.

Visai neseniai LRT nutarė anksčiau laiko, nelaukiant vasaros sezono, nutraukti laidų tautinių mažumų kalbomis transliaciją. Mažai kas tai pastebėjo – ne Maidano lygio įvykis juk. O visgi, būtent Ukrainos dramos kontekste į jį verta atkreipti dėmesį. Tiksliau sakant, per šį faktą galima pamatyti labai jau nekokias tendencijas, jei jau kalbame apie garsiuosius propagandinius karus.

Visų pirma, šis „saliamoniškas” sprendimas, kaip pripažįstama, nėra kaip nors motyvuotas finansiškai, nes už vieną laidą „Menora” LRT moka jos kūrėjams vos 1 000 litų, kažkiek panašiai, kaip galima įtarti kainuoja ir kitoms Lietuvos tautinėms bendrijoms (bei apie jas) kuriamos laidos. IŠ Maskvos aidint riksmams, kad ne tik Ukrainoje „banderovcai” skriaudžia rusus, bet ir Baltijos šalyse jie neva baisiai diskriminuojami, toks sprendimas labai neprotingas jau vien tuo, kad suteikia papildomą pretekstą panašiai propagandai.

Kita vertus, tautinių bendrijų kalbomis rodomos ir apskritai joms skirtos laidos ijau seniai, metodiškai grūdamos į paraštes, kaip kažkas labai svetimo ir nereikalingo- mažinant eterio laiką, nustumiant iš pirmos televizijos programos į antrą. To paties „Pervyj baltijskij” nuodų gamintojai galėjo tik gerti šampaną, kuomet prieš keletą metų uždaryta LTV informacinė laida rusų kalba „Vakaro žinios” („Večernij vestnik”).

Reikia pripažinti, kad Lietuva pati kryptingai stūmė savo rusakalbių žiūrovų auditoriją į Kremliaus melagysčių platintojų glėbį. Pakanka prisiminti gėdingai sužlugdytą Rytų Lietuvos televizijos projektą ir tai, kaip buvo pasielgta su sovietinės partinės spaudos organais, rašiusiais rusiškai arba lenkiškai. Visi šie leidiniai tapo atseit nepriklausomais, o jų leidyba buvo perduoda „redakcijų kolektyvams”, kuriuos daugiausiai sudarė buvę sovietinio režimo kolaborantai ir aršūs Lietuvos nepriklausomybės priešininkai. Tad priešiškai propagandai buvo perduoda ir visa šių leidinių materialinė bazė. Šiandieniniai mėginimai laikinai drausti kai kurių rusiškų kanalų dalies laidų transliavimą – komiški ir neefektyvūs, nes tie patys produktai lengvai prieinami internete, didžioji Lietuvos žiniasklaidos dalis, nors ir piktindamasi, noriai verčia ir perspausdina rusų politikų šovinistinius kliedesius, o šalies politikai ir saugumiečiai daro beprasmę reklamą gazmanovams ir porpagandiniams Kremliaus portaliukams, savo nesibaigiančiais mėginimais juos pasmerkti ir perrėkti. Tad nieko gero tame propagandinių karų fronte nėra. Bet grįžkime prie tautinių bendrijų ir konkrečių laidų, kurias siekiama visai pasmaugti, temos.

Tokiu būdu, Lietuvos informacinė politika tautinių mažumų atžvilgiu šiandien apsiriboja vos keliomis laidelėmis LRT eteryje, kurias nacionalinio transliuotojo vadovybė, iškilmingai žadanti prezidentei „atremti informacines atakas”, pasiryžusi galutinai papjauti. Tiesa, pats prezidentės skubus susidraugavimas su LRT vadovais, kaip jau pastebėjo kai kurie kolegos, gali būti susijęs labiau su rinkimais, nei su tuo, kad prezidentės akyse pradėjo kitaip atrodyti Vladimiras Putinas arba Barackas Obama. Gi LRT vadovybei tai gera proga pakaulyti litų. Tačiau tai atskira tema. Kaip ten bebūtų – net ir ta mažytė auditorijos dalis, kuri dar žiūrėtų ne kiseliovus (tegul ir nelietuviškai), yra stumiama į pastarųjų glėbį. Gi jei tikėsime priesaikų atremti Kremliaus propagandą nuoširdumu, būtų trigubai sunku suprasti, kuo nusikalto ir istorines, ir kultūrines, ir publicistines laidas gvildenanti žydų “Menora”.

Juk daugelis „Menoros” laidų yra itin aktualios propagandinio karo kontekste. Nežinia ar LRT vadovybė apskritai žiūri, ką rodo, bet jei visgi žiūri, turėtų kai kurias tokias laidas iškelti į pirmojo kanalo geriausią laiką ir po porą kartų pakartoti. Mat iš eterio dingstant analitikai ir publicistikai, jų vietą užimant visokiems trepsėjimo ir cypavimo konkursams, į propagandinius riksmus nėra nė kaip sureaguoti. 

Kiek teko aiškintis – tos laidos tautinėms bendrijoms, pagal įprastą praktiką, būdavo rodomos iki balandžio pabaigos, vėliau pratęsiant sutartį dar mėnesiui. Todėl sprendimas tokiu būdu sutaupyti ir nustebino jų kūrėjus. „Menoros“ autorius, garsus Lietuvos žydų visuomenininkas Vitalijus Karakorskis gūžčioja pečiais ir nelabai renkasi žodžius. „Gal kada ir sugebėsime kariauti propagandinius karus, kai politiniius pasirinkimus diktuos ne dešrų interesai ir televiziją valdys ne dešragalviai“. Sunku nesutikti.

Pabaigai tiesiog pridedu kelias laidas, o daugiau jų galite (labai rekomenduoju) pažiūrėti bent jau čia: http://www.lrt.lt/mediateka/laidos/K/1566/Kult%C5%ABr%C5%B3%20kry%C5%BEkel%C4%97.%20Menora. Apie palaimintąjį Jurgį Matulaitį ir žydus, apie Juozą Lukšą Daumantą (apginant jį nuo Izraelio ekstremistų išpuolių spaudoje, klijuojant žydšaudžio etiketę) – daug įdomaus ten yra. O štai būtent šios kelios paskutinės – susijusios su Ukraina, su Kremliaus rėkavimais apie „neonacizmą“, „bandervocus“ ir antisemitizmą – turėtų, primygtinai kartojuosi, būti parodytos per pirmąjį nacionalinį kanalą geriausiu laiku ir kelis kartus pakartotos. Tai būtų daug rimčiau, nei reaguoti į kiekvieną „kaikariekū“. Putino propagandos esmė čia atskleista kur kas geriau, nei tai sugeba niekdirbiai ir veltėdžiai iš Valstybės saugumo departamento.

, , , ,

Parašykite komentarą

%d bloggers like this: