Posts Tagged Referendumas

Dėl žemės pardavimo užsieniečiams–padėkit suprasti


Nepaisant komiškų valdžios fobijų ir manipiuliacijų referendumas, kur trys klausimai sukergti į vieną, įvyks. Tai normalu, nes demokratija turi būti demokratija ir nėra jokios tragedijos, kad kartą per dvidešimt metų kažkas su savo idėja surinko parašus (reikėtų dažniau).

Ta proga keliu klausimą vienu iš punktų. Gal referendumą organizuojančios jėgos, kurios laiko save patriotinėmis, paaiškins man vieną dalyką:

Kodėl jų nuomone Algirdas Paleckis, Viktoras Uspaskichas, Vilius Kaikaris arba Valdemaras Tomaševskis bus labiau patriotiški runkelių aiuginimui skirtos žemės savininkai, negu koks nors Hanzas, Joškė, Raivo arba Johnas??? 

p.s. Referendume nedalyvausiu, nes kergti tris klausimus į vieną yra nevalyva manipuliacija. Tiesiog šiaip smalsu išgirsti argumentų.

, , , , , ,

6 Komentaras

Pasitikėjimo klausimas


Jau netrukus Seimas bandys susirinkti į neeilinę sesiją ir paskelbti konsultacinį referendumą dėl naujosios branduolinės jėgainės Lietuvoje statybos. Susirinks ar ne, paskelbs, ar ne – kas žino.

Labai tikėtina, kad bent dalis ligi šiol balsavusiųjų už referendumą pagalvos, kad jau pakankamai mėgino įtikti rinkėjams, tie, kas yra prieš, – irgi “dirbs apygardose“. Tad spėlioti, ar atsiras pakankamai norinčiųjų ir suinteresuotųjų iki galo mobilizuoti savo rinkėjus balsavimo dėl Seimo mandatų dienai – sunku. 

Pats referendumo rengimas jau parafavus koncesijų sutartį, priėmus dalį atominei reikalingų įstatymų yra gana tipiškas mūsuose politinio veikimo būdas. Poreikis pasitarti su tauta ūmai pajuntamas tik pagal vieną sezoninį požymį – artėjant rinkimams. Bet nieko ypatinga – nacionalinė energetinio saugumo strategija irgi patvirtinta tik po to, kai priimta nemažai įstatymų, kurie jau taisomi ir toli pažengė derybos dėl brangių projektų. Kitaip sakant – logiška nuostata, kad prieš darant reikia sugalvoti, ką nori padaryti – negalioja.

Tačiau įdomiau kas kita. Iš dalies teisūs tie, kurie atominiam projektui karštai pritaria (paliekant nuošalėje klausimą, ar jie teisūs dėl paties projekto) ir baidosi, kad referendumas pademonstruos sumanymo nepopuliarumą.

Taip tikrai gali būti, tačiau argumentacijos logika, su kuria referendumo priešininkai puola oponentams į atlapus, yra labai veidmainiška ir veda į visišką aklavietę. Pagrindiniu argumentu išlieka tai, kad referendumus rengia tik populistai, o visuomenė per kvaila, kad suvoktų, už ką balsuoja. Ar už taip kalbančiuosius balsavo tie patys kvailiai, ar kiti – jau ne kartą klausta, bet atsakymų nepasitaikė. Vidutinis statistinis lietuvis, manyčiau, kokią nors koncesijos sutartį išmano vidutiniškai panašiai kaip Seimo narys. Tačiau apie tai, kad Seimas yra tik “kvailos“ visuomenės veidrodis, parlamentarai užsimena tik tuomet, kai pasigirsta kritika institucijos atžvilgiu.

Tiesa, deja, gali būti kiek kitur. Tiek branduolinės jėgainės statyba, tiek kiti energetikos gigantai tautoje nesukelia didžiulio entuziazmo dėl tos pačios priežasties, dėl kurios stringa daugiabučių namų renovacija ir didžiulės tam sukauptos lėšos neįsilieja į ekonomiką. Didelė dalis krašto piliečių, klausydamiesi kartais ir teisingų aiškinimų, kad modelis ne toks jau baisus, niekas finansiškai nenukentės, o žiemą bus šilta ir pigu, mąsto, kad “kur nors vis tiek išdurs“.

Ir čia kaltas ne vien žmonių bukumas, tamsumas, visagaliai populistai ir užsienio šnipai, kuriuos slapta vienas sau skelbiasi kiaurai permatąs Valstybės saugumo departamento vadovas Gediminas Grina (gal dar koks nors premjero patarėjas Virgis Valentinavičius su kitais pateptaisiais išminčiais).

Energetiniai milijardai bus pasiskolinti ir įmūryti ne plyname lauke, rašant tabula rasa nacionalinių monstrų statybų istorijoje. Projektai sumanyti ir gyvendinami (net jei labai tobulai) tikrame korupcijos, melagysčių ir vadybinio neįgalumo simbolių parke. Pradedant nuo lietuviško traktoriaus kūrimo ir kosmodromo Zokniuose, baigiant Valdovų rūmais, Nacionaliniu stadionu. “Leo LT“ dar irgi nedingo iš atminties, EBSW ir bankų griūtis irgi ne kažin kam pasimiršo.

Panika prie “Snoro“ kioskų, kaip ir žmonių (tegul ne visada ir galinčių labai išsamiai bei argumentuotai apginti savo poziciją) skeptiškas požiūris į didingus užmojus, kyla iš netikėjimo, kad valstybė geba valdyti ir sėkmingai įgyvendinti didelius projektus. Gal vienas iš nedaugelio sėkmingų pavyzdžių būtų Būtingės terminalas, bet tai buvo seniai ir nuo to laiko tokių projektų valdymo kokybė tik prastėjo.

Į tai, kaip beviltiškai tvarkomasi su senosios Ignalinos atominės elektrinės uždarymui skirtomis lėšomis, jau pirštais baksnoja ir Europos Sąjungos auditoriai, ir Europos Parlamento delegacijos. Jie pateikia kitokio lygio argumentus, tačiau į referendumą ateisiantis lietuvis į juos kreips dėmesio mažiau negu į viešai išsakytą energetikos ministro Arvydo Sekmoko pažadą, kad dujos netrukus (nelaukiant nė išganingojo terminalo) atpigs 15 proc., ir rezultatą, kai jos ėmė ir pabrango.

Jokios viešinimo kampanijos, praryjančios milijonus, jokie ministrų dalijami bukletai sostinės gatvėse nedaro tokio poveikio, kaip neatsakingas kalbėjimas ir riogsanti nebaigtų “amžiaus statybų“ armatūra. Taip jau yra, kad visuomenėje, kuri mėgina būti demokratiška, tas pasitikėjimas reikalingas, o visų kvailinimas ir penkių šnipų paieškos tarp trijų sėdinčių prie stalo pašnekovų tam nepasitarnauja.

, , ,

Parašykite komentarą

"Runkeliai", eikit namo!


Praėjusią savaitę Seimas tyliai nepritarė įstatymų pataisoms, kuriomis būtų pratęstas terminas rinkti parašus piliečiams inicijuojant referendumą. Tyliai nepritarė ir niekas neatkreipė dėmesio, nes per porą dešimčių metų visi priprato prie valdomos demokratijos realijų.

Referendumo įstatymo pataisa siūlyta, kad laikas, per kurį referendumą inicijuojantys piliečiai turi surinkti 300 tūkst. parašų, būtų pratęstas nuo trijų iki šešių mėnesių. Tai būtų tik šioks toks palengvinimas tiems dar išlikusiems optimistams, kurie nori tikėti pilietinės visuomenės iniciatyvomis Lietuvoje.

Galiojanti parašų skaičiaus kartelė ir taip jau beviltiškai aukšta. Net ir ją įveikus, dar reikia daugiau nei pusės visų sąrašuose esančių rinkėjų balsų, kad iniciatyva būtų įteisinta įstatymu. Nepatikli visuomenė labai nenoriai dalija autografus po panašiomis iniciatyvomis, o dar ir parašų rinkimo procedūros tyčia apsunkintos įvairiais barjerais. Ko vertas vien jau reikalavimas parašų rinkimo lapan įrašyti ne asmens kodą, kurį daugmaž visi atsimena, o asmens tapatybę liudijančio dokumento numerį. Dokumentą su savimi nešiojasi toli gražu ne visi, o jo numerį atsimena turbūt tik išimtinai mėgstantys savo smegeninę užkrauti beprasme informacija individai.
Keliolika kartų, per nepriklausomybės dvidešimtmetį, referendumą mėginta rengti “iš apačios“ ir nė karto tai nepavyko. Net ir sutelktomis valdžios ir valdančiojo elito pastangomis, išskirtinai “pagerintomis“ sąlygomis rengtas valdiškas referendumas dėl stojimo į Europos Sąjungą neapsiėjo be nervingo trūkčiojimo ir papirkinėjimo alumi bei skalbimo milteliais. Emigracija ir pilietinė apatija, atrodytų, jau turėtų apmaldyti valdančiųjų nerimą dėl jų genialiems sumanymams trukdančių referendumų “iš gatvės“ virtinės. Bet kur tau…

Toliau kartojamas šlageris iš sudilusios plokštelės: visuomenė esą nepakankamai išsilavinusi. Duok jai valią, tuoj visi nubėgs ir referendumais nubalsuos už milžiniškas pensijas ir nemokamą šildymą. Juk “runkeliai“ yra tokie žiopli, kad net nežino, kaip naudotis degtukais, kirviais arba spragilais. Jie tampa “protingi“ tik tada, kai reikia iš jų iškaulyti kryžiuką savo partijai per rinkimus arba oficialiai “demokratiškai“ apiforminti valdžios sumanymą. Vienintelė jėga, kuri saugo “runkelius“ nuo užprogramuotos kvailos savižudybės, yra valdžia. Net ir vaikų “daryme“ ji visada buvo pritvinkusi kompetencijos, kurios nesapnavo jokie veikėjai “iš gatvės“. Juk buvęs premjeras Gediminas Kirkilas Vyriausybės ataskaiton yra įsirašęs gimstamumo padidėjimą, kaip ministrų kabineto nuopelną. Keista, kad labiausiai nusipelniusieji nebuvo apdovanoti ordinais ar premijomis.

Tas pats ir dėl referendumų ar tikros savivaldos. Į savo programas įsirašydamos tiesioginius merų rinkimus didžiosios partijos tyčia į jas neįtraukia normalios savivaldos sukūrimo reikalo. Paskui kaip argumentą naudoja neaiškų tiesiogiai išrinktų merų statusą, kurį kada nors vėliau reikėtų patikslinti. Tikrą savivaldą gavę anykštėnai, valdžios genijų nuomone, iškart aukcione parduotų Puntuką ir prisipirktų pigios degtinės, o klaipėdiečiai bankui įkeistų ne tik Muzikinį teatrą, bet ir Lietuvninkų aikštę.

Taigi, ponai “runkeliai“, eikite namo, o dar geriau į darbus ir mokėkite mokesčius. Jiems uždirbti ir sumokėti jūsų protas yra pripažįstamas tinkamu ar bent vartotinu. O štai ką su mokesčiais daryti, yra geriau žinančiųjų. Svarbiausia, netrukdykite dirbti: tikėkite, laukite ir būkite ramūs.

, , , , , , , ,

13 Komentaras

%d bloggers like this: