Posts Tagged Rinkimai

Rinkimų rezultatas – konkurencija dešinėje


Žiūrint į rinkimų rezultatus akivaizdu, kad didžiausią pagrindą švęsti turi Lietuvos Respublikos Liberalų Sąjūdis (LRLS).Nuo 6,42 proc. Rinkėjų praėjusiuose rinkimuose išaugęs iki maždaug 15 (dar ne viskas suskaičiuota).

Tapęs dominuojančia jėga Vilniuje LRLS išsaugojo Klaipėdą ir gali tikėtis turėti tiek pat merų, kiek dominuojančios dešinės politinės jėgos statusą baigianti prarasti Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD). Liberalų augimo tendencija matyti nuo Europos parlamento rinkimų ir, jei tai nepasikeis, ji gali tapti dominuojančia jėga dešinėje jau po artimiausių Seimo rinkimų.

Vilniuje neišsipildė pats košmariškiausias scenarijus – antrajame ture neteks rinktis tarp Artūro Zuoko ir Voldemaro Tomaševskio.

Taigi, čia yra galimybė, kad ilgus metus sostinę gramzdinusi „dangoraižio ir lūšnos“ koalicija pagaliau bus išmesta į sau deramą vietą. TS-LKD čia nerado stipraus kandidato,o jų pasiūlytas Mykolas Majauskas taip ir nesusikūrė sau jokio ryškesnio politinio veido. Liko daugumai šiaip kažkoks ten Andriaus Kubiliaus patarėjas. Jam šiaip taip pavyko aplenkti Naglį Puteikį, kuris taip ir nesugalvojo, kur dėti prezidento rinkimuose parodytą neblogą potencialą. Savo teritoriją – Klaipėdą – palikęs žmonai jis apsiskaičiavo ir galės pradėti viską iš naujo.

TS-LKD ir Lietuvos socialdemokratų partija, kuri turės daugiausiai merų ir surinko daugiausiai procentų, galėtų teoriškai džiaugtis daug nepraradusios – procentiniais punktais turi daugiau mažiau tą patį, ką ir prieš keturis metus. Tik štai jų saldžiausia svajonė – dvipartinė sistema garuoja akyse.

TS-LKD bastionu laiktas Kaunas, kaip įrodė verslininkas Visvaldas Matijošaitis ir kompanija, nėra toks jau nepaimamams. Jo „Vieningas Kaunas“ įrodė esąs gyvybingas projektas ir nuo 5 mandatų 2011 metais išaugo iki 16. Antras turas bus įdomus – dabartinis meras, konservatorius Andrius Kupčinskas nuo V. Matijošaičio atsilieka mažiau nei A.Zuokas nuo R. Šimašiaus Vilniuje ir dsbar reikia tikėtina, kad A. Kubilius su Rasa Juknevičienė puls į Kauno daugiabučių laiptines kartu su juo.

Nors nežinia kiek tokia taktika pasiteisino Vilniaus Žirmūnų apygardoje, kur vyko rinkimai į Seimą. Čia Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė šiek tiek lenkia liberalą Šarūną Gustainį, tačiau visai neaišku ar partijos prezidiumo viršūnėlių bei šaknelių binzenimas iš paskos jai labai padėjo.

Apskritai, TS-LKD išnešė santykinai sveiką kailį, nes, kaip ir rinkimų į Europos parlamentą atveju, išnaudojo Rusijos agresijos prieš Ukrainą kortą. Žinoma, komunalinė politika su tuo susijusi tiek pat, kiek traktorius su armonika, bet vidutinis konservatorių rinkėjas įsiklauso į argumentą: šiandien ne už tą merą balsuoji, rytoj Tėvynę išduosi. Antai, prieš pat rinkimus Kaune A. Kupčinskas ėmėsi krapštyti nuo tilto sovietinius simbolius, o Vilniuje konservatoriai irgi pratrūko raudomis dėl sovietinių „balvonų“ virš Neries, kurie jiems netrukdė esant valdžioje. Daugiau fantazijos, kaip čia prisiauginus elektorato, šita partija ir neturi. Tiesiog, reikia kalbėti apie rusą bet kurioje temoje – ar diskutuotum apie energetiką, ar apie šeimą, ar apie vaikus, ar apie šiukšlių išvežimą, ar apie kiaules – reikia būtinai viską kaip nors susieti su Kremliumi ir Putinu.

Partija, kad ir pro sukąstus dantis, pastebimai suliberalėjo. Pagrindiniai jos ideologai ir propagandistai dabar tapo aktyviausiais kovotojais su homofobija (nes Putinas homofobas) ir palaiko skandinavišką, kairuolišką požiūrį, kad valstybė privalo konkuruoti su tėvais vaikų auklėjime ir kištis į šeimą kuo daugiau. Tie, kas rėmė konservatorius dėl jų tradicinės šeimos politikos koncepcijos, dabar nugrūstos giliai į stalčių, turėtų jaustis gerokai suglumę. Kam reikalingi tokie konservatoriai, jei yra liberalai?

Pastarieji, kaip jau minėta, parodė, kad irgi moka būti populistais ir pūsti burbulus. Antai, R. Šimašius žada kažkaip priversti Romos Katalikų Bažnyčią skaityti pamaldas ta kalba, kuria jis nori. Tikėtina, kad po Šaulių Sąjungos, liberalai pradės masiškai užsirašinėti į dvasininkus.

Apie vidinių prieštaravimų nuskausmintą ir Rolando Pakso ambicijų į butelį uždarytą Tvarką ir teisingumą mažai ką naujo ir pasakysi – nei naujų idėjų, nei gerų rezultatų. Panašu, kad su šūkiu, jog „Paksas prezidentas“ partija artėja link politinių kapinių.

Darbo partija, kurios rinkiminė kampanija buvo filmukų apie „mažus ir didelius“ darbus rodymas, atrodo, kaip politiškai išromyta. Prarado santykinai ne daug, tačiau prarado. Į tą sėkmę, kuria džiaugėsi Seimo rinkimuose, nepanašu iš tolo. Ir gana aišku kodėl. Šitą organizaciją užmuša dėmesio stoka. Jos lyderiai turėjo proto, kitaip nei R. Paksas, bent jau prikąsti liežuvį Rusijos-Ukrainos tema, o ir prokurorai šįkart neatėjo į pagalbą – nesukūrė, kaip Seimo rinkimų metu, beprasmiško „skubėjimo“ spektaklio. Na ir galimybių nebuvo – EP dar nespėjo panaikinti eilinės teisinės neliečiamybės Viktorui Uspaskichui. Nėra skriaudžiamų politinių kalinių įvaizdžio, nėra ir reitingų.

Taigi pagrindinės slinktys įvyko dešinėje ir, kad ir kaip bebūtų konservatoriams liūdna, Vilniuje teks remti pagrindinės konkuruojančios firmos atstovą R. Šimašių. Nebent A. Kubilius antrą kartą bus A.Zuokui krikščioniškai atlaidus.

Na o tiesioginiai merų rinkimai kai kur sujudino (Vilniuje, Kaune), o kai kur,kaip ir prognozuota, sustiprino jau įsitvirtinusiųjų pozicijas (Pagėgiai,Druskininkai, Palanga). Ir tame nieko keisto nėra – iki tiesioginių rinkimų kapstėmės taip ilgai, kad vietiniai kunigaikščiai turėjo laiko pasiruošti, sukurti nuo savęs priklausomų žmonių sluoksnį ir dabar turi pagrindą pergalingai šypsotis.

Tokie kol kas padriki pastebėjimai.

, , , , , , , , , , , ,

Parašykite komentarą

Po D. Grybauskaitės pergalės – veiksmų laikas


Rinkimus laimėjo Dalia. Vieni plūdosi, kiti šventė „istorinę pergalę“. Belieka atidžiai stebėti ir sulaukti ne pažadų, o sprendimų.

Rinkimų pažadai

D. Grybauskaitė laimėjo žadėdama „neleisti stumdyti Lietuvos“ Rusijai. Žadėdama „nepardavinėti Lietuvos už sviestą“ (visokie kaikariai kakariekavo, kad taip reikia daryti). Žadėjo „iškart po antro turo“ spręsti Valstybės saugumo departamento (VSD) klausimą ir dar patikslino, jog kalba čia bus ne vien apie personalijas. D. Grybauskaitė žadėjo, kad didės gynybos finansavimas. To ji nežadėjo prieš penkerius metus, nes Rusijos agresija prieš Gruziją nepadarė jai tokio įspūdžio kaip agresija prieš Ukrainą. O tiksliau paaiškinant, tuo metu konservatoriška patriotinė retorika nebuvo tokia populiari, finansavimas gynybai buvo mažinamas ir labiau reikėjo pensininkų, o ne kareivių balsų. Tada buvo galima pažerti konservatoriams ir kritikos, nuspirti kokį apsikvailinusį ūkio ar socialinių pašalpų ministrą. Kontekstas buvo kitas, retorika – taip pat. Buvo šiek tiek madinga ieškoti JAV CŽV kalėjimų, tai jų irgi buvo ieškoma. Mados pasikeitė, pažadai irgi.

Kas bus?

Mados yra dalykas permainingas, o reitingų norisi visada. Belieka dabar atidžiai žiūrėti – kas bus. Juk lyginant prezidento ir Europos Parlamento rinkimų rezultatus akivaizdu, kad vien konservatorių ir liberalų elektorato niekaip nebūtų užtekę tokiai užtikrintai pergalei prieš Lietuvos socialdemokratų partijos europinį „tremtinį“ Zigmantą Balčytį. Akivaizdu, kad už D. Grybauskaitę balsavo ir kitų partijų entuziastai, tad konservatorių pergalės trimitai ir čia atrodo ganėtinai komiškai. Neturi ši partija savo kandidato – nebent per penkerius metus tokiu išaugins iš nežinia kur iššokusį patriarcho anūką.

Stiprioji D. Grybauskaitės pozicija yra ta, kad kadencija paskutinė, Lietuva nėra Rusija, ir niekas čia trečio varianto neduos. Būtent todėl iš Jos Ekscelencijos bei jos politinių rėmėjų reikia reikalauti maksimumo ir nepamiršti nė vienos smulkmenos ar „smulkmenos“.

Papunkčiui kalbant

Rinkimų reitingų teoriškai nevaržoma prezidentė juk gali atsakyti į klausimus? Bus ar nebus statoma atominė elektrinė ir kada? Jei ne – išformuojame velniop bendrovę, ėdančią pinigus.

Bus ar nebus pertvarkytas kusaičių gaudymo kioskas pavadinimu VSD? Jei nenorės leisti konservatoriai, galima priminti, kad vienas iškilus Klaipėdos merginos gaudytojas, uoliai saugojęs nuo jos neva keliamos grėsmės Rusijos (draugiškos ar priešiškos šalies?) karines bazes, pavarde Arūnas Paukštė, rodos, toliau sėkmingai išgyvena visas reorganizacijas. O kaip tik tas pats erelis (ar kitas paukštis) kitados prezidentui Valdui Adamkui nešiojo piešinukus. Piešinukuose (schemose) Andrius Kubilius ir Rasa Juknevičienė buvo vaizduojami kaip baisaus „teroristo“, vienarankio savanorio Vytauto Petrusevičiaus, grupuotės nariai ar bendrininkai. Klausimas – ar dabartiniai piešinukai ir pažymos, dėl kurių paviešinimo paskui kyla „nesusipratimų“, yra daugiau ar mažiau patikimesnės nei tada, kai pro baltarusišką langą išskrido Vytautas Pociūnas, o Loretos Graužinienės vadovaujama komisija, remdamasi panašiais piešinukais, aiškino, kad tie patys konservatoriai yra panašūs į teroristus? Laukiame iš prezidentės ne atsakymo, o veiksmo, nes tokia kontora kaip dabartinis VSD yra stačiai likviduotina, nors kai kurios jos pažymos ir panašios į asmeninės viešųjų ryšių agentūros paslaugas.

Bus ar nebus nustatyta, kad valstybės išlaikomose vaikų švietimo įstaigose užsienio kalboms nustatomas tam tikras prioritetas? Nepardavinėjant Lietuvos už sviesto ar dešros gamintojų pelnus, reiktų įtvirtinti Europos Sąjungos kalbų prioritetą, kas yra ganėtinai lengva. O pradžioje iš koalicijos reikia išmesti Valdemaro Tomaševskio gaują. Jei energetikos ministras yra geras, lai eina Vilijos Blinkevičiūtės pėdomis. Ciniška, bet šaliai būtų naudinga. Laukiame atsakymų ir veiksmų. 

, , ,

Parašykite komentarą

Rinkimų rezultatai – yra ką švęsti? Tebūnie šventė


Kaip ir buvo galima prognozuoti, prezidentė Dalia Grybauskaitė laimėjo rinkimus ir liko dar penkeriems metams vadovauti. Tai dėsninga, nes ji vienintelė iš visų startavusių kandidatų to tikrai norėjo.

Pergalė be kovos

Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) kandidatas Zigmantas Balčytis pergalės nuo pat pradžių nei planavo, nei siekė. Tas pats pasakytina ir apie likusius kandidatus, išskyrus D. Grybauskaitę. Nepaisant to, kad ji nebelaikoma Deus ex Machina, kad, pagal pirmojo turo duomenis, prarado trečdalio milijono rinkėjų paramą, ji laimėjo. Dešinysis rinkėjas antrajame ture, kaip ir tikėtasi, buvo labiau motyvuotas, nes prezidentę rėmė konservatoriai ir liberalai, o ji savo ruožtu rinkosi patriotinę retoriką. Tai padiktavo ir tarptautinės realijos. Rinkimų kampanijos aspektu Rusijos agresija prieš Ukrainą dešiniesiems buvo neabejotinai naudinga kaip kontekstas.

Ką prezidentė D. Grybauskaitė šnekėjo apie užsienio politiką kadencijos pradžioje, mažai kas atsimena, o priminimas daugeliui jos rėmėjų neretai sukelia įniršio priepuolius, tad šįkart netemdysime jiems pergalės džiaugsmo – ūmai prasimušusi superpatriotinė retorika ir pažadai „nepardavinėti Lietuvos už sviestą“ iš dalies suveikė.

Z. Balčytis ir antrajame ture nesiekė pergalės. Nebuvo kokių nors derybų su iškritusiais kandidatais, siekiant ne formalios, o realios jų paramos. Kandidatas neišnaudojo savo pranašumų (antai į visus susitikimus nevažinėjo su šeima, ją demonstratyviai glėbesčiuodamas, kaip jo vietoje būtų daręs suinteresuotas D. Grybauskaitės oponentas, ir t. t.), ramiai ir tykiai išlaukė antro turo, apsiribodamas mėginimais neskaudžiai įgelti kokiu atviru laiškeliu ar debatų fraze. Kovos nebuvo ir nieko įdomaus neįvyko. Iš dviejų velionio komunistų vado Algirdo Mykolo Brazausko mums paruoštų kadrų Lietuva pasirinko ramiai.

Ką švenčia dešinieji?

Rinkimai į Europos Parlamentą, nepaisant kai kurių žiniasklaidos priemonių rėkavimo apie sensacijas, didelių staigmenų irgi nepateikė. Na, aplenkė konservatoriai socialdemokratus, o Liberalų sąjūdis gavo daugiau, nei tikėtasi, – galbūt tų pačių konservatorių sąskaita. Bet tai ir viskas, kuo opozicija gali pasidžiaugti, nes susumavus valdančiojo bloko (LSDP, Darbo partija, „Tvarka ir teisingumas“, Lietuvos lenkų rinkimų akcija) ir opozicijos (konservatoriai bei liberalai) rezultatus visgi išeina, kad valdantieji gavo daugiau mandatų ir gerokai didesnį nuošimtį rinkėjų balsų.

Net ir Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) pergalė yra gana sąlyginė, nelygu, kokį palyginimą laikysime atskaitos tašku. Antai, 2009 m. ir 2014 m. rinkimų į tą patį Europos Parlamentą rezultatai. Palyginkite ir paskaičiuokite, kas daugiausiai neteko ar prisidėjo (pagerėjimas žalia spalva, pablogėjimas – raudona):

Preliminarūs rinkimų EP rezultatai 20104 m. (nuotr. asm. archyvo)

Preliminarūs rinkimų EP rezultatai 20104 m. (nuotr. asm. archyvo)

(Pastabos – 2009 m. Lietuvos rinkėjai balsavo dėl 12 mandatų, dabar dėl 11. Rinkėjų aktyvumas 2009 m. (kai nebuvo antrojo prezidento rinkimų turo) – 25,09 proc. Dabar jis buvo bemaž dvigubai didesnis. 2014 m. skaičiai preliminarūs, bet esmė jau vargu ar keisis).

Visgi matyti, kad bendrai valdančiajai koalicijai priklausančios partijos susišlavė 49,54 nuošimčio balsų. O Seimo opozicijoje esantys konservatoriai ir liberalai jų gavo 32,52 proc. Tad nelabai aišku, kur matomas tas „esminis lūžis“ ar „sensacinga pergalė?“. Jų nematyti net ir lyginant su pastaraisiais Seimo rinkimais. Rezultatai daugiamandatėje apygardoje buvo tokie: LSDP – 18,38 proc., TS-LKD – 15,06 proc. Vietomis susikeista, tačiau pokyčiai nežymūs.

Galima sakyti, kad konservatoriai pagaliau aplenkė socialdemokratus po to, kai Andriaus Kubiliaus Vyriausybė esą paaukojo populiarumą Tėvynės labui vykdydama nepopuliaras reformas. Lygiai taip pat galima atkirsti, kad konservatoriai jau antri metai opozicijoje ir turi palankią poziciją valdžios kritikai. Be to, prezidento rinkimus laimėjo jų remta kandidatė ir net šitai nepadėjo pasiekti sensacijos, apie kurią jau mėginama trimituoti. Taip – socialdemokratų aplenkimą galima laikyti psichologiniu laimėjimu, jei jis labai reikalingas. Na, galbūt dar kas nors nori atskirai atšvęsti, kad į Europos Parlamentą ateina tokie naujokai kaip Gabrielius Landsbergis ir Antanas Guoga, kurį, beje, viešai labai giria Viktoras Uspaskichas. Tebūnie šventė.

Tiesa, tuo pat metu A. Kubilius sako, jog Lietuvoje pralaimėjo Kremlius. Kartu tiek jis, tiek jo kolega, liberalų vadas Eligijus Masiulis, kalba apie pasiryžimą kurti naują koaliciją „nuo balto lapo“. Tikėtina, kad jei toks scenarijus pavyktų, šventė dešiniųjų stovykloje būtų kiek panašesnė į tikrą. Rezultatų statistika tam jokios rimtos dingsties neduoda. Ir nelabai aišku, ar koalicijai iš esmės nepasikeitus, – o gali ir taip atsitikti, – Kremlius vėl bus nugalėjęs? Klausimas labai painus, tad šampaną dar pataupykite.

, , , , ,

Parašykite komentarą

Nacionaliniai pasirinkimo ypatumai


Antrajame ture varžosi du buvę komunistai, du buvusio Lietuvos komunistų partijos pirmojo sekretoriaus, o vėliau Lietuvos prezidento ir premjero Algirdo Mykolo Brazausko favoritai.

Valdo ir po mirties

Buvęs Lietuvos komunistų partijos pirmasis sekretorius, vėliau Lietuvos Respublikos prezidentas ir premjeras Algirdas Mykolas Brazauskas net po mirties dovanoja jums teisę rinktis vieną iš savo įpedinių ir bendražygių.

Antrajame ture varžosi du buvę jo vyriausybės, kuriai velionis vadovavo 2001-2004 metais, ministrai – Zigmantas Balčytis ir Dalia Grybauskaitė. Kas jie tokie? Vienas mokėsi Vilniuje, kita Leningrado A. Ždanovo universitete, abu buvo komnjaunuoliai, abu dirbo vienokį ar kitokį partinį darbą – kartais ir tose pačiose įstaigose, tik skirtingu metu. Tiesa, iki Aukštosios partinės mokyklos Z. Balčytis pasitempti nespėjo, o gal ir nenorėjo. Nežinoma, ar jis 190-1991 metais kariavo „savo mažus vidinius karus“, kaip pasakoja dariusi D. Grybauskaitė, kuomet reikėjo ryžtis išeiti iš sovietinės karjeros koridorių. Faktas tik toks, kad abu jie tiko iškiliajam AMB, kurį dabartinė prezidentė neveltui laiko savo mokytoju.

Taigi, minėtoje AMB vyriausybėje jie sėkmingai pluša kartu ir su dabartiniais ministrais – Linu Linkevičiumi, Juozu Oleku, Juozu Bernatoniu. Ten padirbėti spėja ir dabartinis premjeras Algirdas Butkevičius, ir tuometinės Artūro Paulausko „Naujausios Sąjungos“ bendražygiai, vėliau keitę partijas už postus ir niekada neskęstantys, visad kažkaip į paviršių išplaukiantys karjeros profesionalai.

D. Grybauskaitė ir Z. Balčytis buvo AMB itin mylimi ir godojami. Jie daug kuo jo vyriausybėse buvo – visko neišvardinsiu. D. Grybauskaitė netrukus AMB buvo iškilmingai įkeldinta į Europos Komisiją, o Z. Balčyčiui irgi numatyta gera ateitis. Manyta, kad dalykiškasis Zigmas pakeis AMB poste, kai šis atsistatydino 2006 metais, bet politologas Raimundas Lopata ir „Dujotekanos” šefas Rimandas Stonys nuvažiavo pas Darbo partijos atstovą Joną Pinskų į pirtį ir susitarė, kad taip nebus. Kodėl? Nes Z. Balčytis nenorėjo į vyriausybę primti Darbo partijos, panašiai, kaip dabartinė jo oponentė Dalia Grybauskaitė darė po paskutinių Seimo rinkimų. Nieko baisaus – Z. Balčytis kiek vėliau irgi pasiekė Europos aukštumas – tapo Europos parlamento nariu. Taigi – abu iš tos pačios košės, abu to paties mokytojo pateptieji.

Iš kurios rankos nori?

Žinote tokį žaidimą, kai sakoma: iš kurios rankos nori? Tai ir jūs galite rinktis. Vienas bičiulis „Veidaknygėje“ rašė: „Vienas kairysis – oficialus kairysis, neoficialiai – stambaus valstybinio kapitalo, turinčio reikalų su Rusija, rėmėjas. Kita kairioji – oficialiai nepriklausoma kandidatė, neoficialiai – stambaus valstybinio kapitalo, turinčio reikalų su Vakarais, rėmėja.

Žodžiu, ir vieni, ir kiti – stambūs kapitalistai, tik biznio partneriai už skirtingų Lietuvos sienų. Gudriai čia mums Brazauskas užtaisė”.

Bičiulį truputį pataisysiu – ilgamečiai konservatorių rėmėjai, pavyzdžiui ponai Garbaravičiai, turi net labai didelių reikalų ir Rusijoje. Tad viskas dar painiau.

Kiti kriterijai

Kaip pasirinkti? AMB favoritė D. Grybauskaitė patinka profesoriui Vytautui Landsbergiui ir konservatoriams. AMB favoritas Z. Balčytis profesoriui ir konservatoriams nepatinka. Jie mamano, kad išrinkus Z. Balčytį Lietuvą užims rusai ir joks NATO mums nebepadės. Jei kas nors tikrai mano, kad taip ir bus – turi balsuoti tik už D. Grybauskaitę. Ji kadencijos pradžioje sakė, kad Lietuva buvo tapusi Amerikos politikos įkaite ir tęsė ankstesnių ir dabartinių bendražygių vykdytą kariuomenės finansavimo mažinimo politiką, bet konservatoriai sako, kad tai nesvarbu, nes ji tik pajuokavo.

Kokie dar kriterijai? Ordinai ir medaliai. Z. Balčyčio įvertinimai: 2002 m. Didžiojo kryžiaus (Gra-Cruz) ordinas (Portugalija), 2003 m. Afanasijaus Nikitino medalis (Rusija), 2004 m. ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro kryžius.

Šiuo klausimu jis akivaizdžiai nusileidžia D. Grybauskaitei, kurios krūtinę galėtų puošti daug daugiau blizgučių. Vikipedija nurodo 14 apdovanojimų, bet jų galbūt yra jau gerokai daugiau – ant kelių atsiprašau, jei suklydau. Tad, kam patinka prašmatnūs mundurai su daug blizgučių, akselbantų ir epoletų – tik už D. Grybauskaitę. Taigi aidi autoriteto balsas iš anapilio: Jūsų teisė rinktis.

, , , , , , ,

Komentarų: 1

Dalios Grybauskaitės nesėkmė – ir keli pirmi kartai


Prezidentės Dalios Grybauskaitės akivaizdi nesėkmė, kai ji, nepaisant vis mažiau rimtai bevertinamų sociologinių pletkų, išskirtinės padėties visuose debatuose ir kampanijos elementuose, nelaimėjo pirmajame rinkimų ture, yra įsimintina dar keliais aspektais. Pirmiausia, kitaip nei nuteikinėjo jos besąlygiškos pergalės reikalavę šalininkai, ypač konservatoriai, gatvėje nėra rusų tankų, bent aš jų nematau.

Pirmą kartą veikiantis Lietuvos prezidentas, nesant jokiai rimtai rinkiminei kovai ar net jos požymiams, jokiems dideliems svetimiems pinigams kampanijoje (konkurencijos beveik nebuvo), sugebėjo netekti ne vieno šimto tūkstančio ankstesnių rėmėjų balsų.

Dalia Grybauskaitė – pirmoji tokia nevykėlė. Pralaimėjusi būtent dėl savo politikos ir laikysenos visumos, kurios nepakeitė net šis šaltas dušas. Kaip minėta, pasitkėjimą MADAM prarado ne dėl oponentų jėgos ar klastos, o dėl jos vykdytos politikos vertinimo. Ponia iki dantų skausmo tempė savo pasirodymą Urbi et Orbi – rasi įvyks koks stebuklas ir tautos meilė išlįs bent pro kokio Kauno apygardų adatos skylutę. Mano asmenine nuomone, šalia karalienės kompleksų, įtakos turėjo ir blaškymasis bei mėginimai įtikti visiems. Į pirmą kadenciją D. Grybauskaitė ėjo su “santykių su kaimynai gerinimo” šūkiu, kuris ir sudarė iš esmės visą jos užsienio politikos doktriną. Valdo Adamkaus užsienio politikos nemėgusi rinkėju dalis, kuri jos nemėgo, dėl atseit nemandagios retorikos Kremliaus ir Aleksandro Lukašenkos atžvilgiu, ryžtingai damai tikrai praėjusį kartą sunešė nei kiek nemažiau balsų, nei konservatorių parama. Pradėjusi darbus nuo išpuolių prieš JAV, valdovė, už pasikėsinimą įžeisti kurią iškelta bylų, ją baigė skundais, kad ją šmeižia ir šmeiš Rusijos agentai, Maskva neišduoda Romanovo ir šiaip reikia daugiau NATO naikintuvų. Vladimiras Putinas į Lietuvą taip ir neatvažiavo, dėl Maidano teko skausmingai apsispręsti. Gi čia dar beviltiškieji ir bergždieji Darius Valys bei Gediminas Grina taip ir neišsiaiškino ar didesnė grėsmė Lietuvai yra Eglė Kusaitė, ar rusų kariškiai, kuriuos ana atseit baudėsi sprogdinti. Visi, kas turi nesužalotą atmintį, atsimena, kaip dar prieš porą metų ponia užsipuldavo kiekvieną, kuris drįsdavo užsiminti apie išlaidų gynybai didinimą. Taigi absoliučiai veidmainiška ir ultrapatriotinė retorika padėjo nepaleisti iš nagų tų balsų, kuriuos galėjo padėti Tėvynės meilę savo nuosavybe laikančių konservatorių vadovų agitacija, bet nedaugiau.

Pirmą kartą “viršpartine šventenybe” paskelbtas Lietuvos prezidentas bus renkamas antrame ture, kai jame dalyvaus partijos iškeltas kandidatas – socialdemokratų iškeltas Zigmantas Balčytis. Nuo pat Algirdo Mykolo Brazausko laikų, kai anas laimėjo net pirmam ture, kaip ir dabartinė nuvainikuotoji, sėkmė lydėjo tik nepartinius kandidatus.

Pirmą kartą mačiau iš arti kvanktelėjusį analfabetą, mėginantį beviltiškai suformuluoti paaiškinimus į klausimus apie savo krečiamas kvailystes. LNK rinkiminėje “Valandoje su Rūta” klausiu nuo Lietuvos lenkų rinkimų akcijos kandidatavusio į prezidentus Valdemaro Tomaševskio, kodėl anas be Georgijaus juostelės, kai dar prieš porą dienų tokią dėvėjo? Sako, kad “nebe Gegužės 9”. Aš jo smalsiai pasiteirauju – kokiuose frontuose anas kariavo, kad jau su ta su Georgijaus “lentočka” – atseit veteranas. Atsakė: “Vakarų”. Klausiu – ar daug kraujo praliejote? Sako: “Daug”. Klausiu – ar žinote, kad tą juostelę Antrajame pasauliniame kare dėvėjo nacių šalininkai – generolo Vlasovo armijos kariškiai? Sako: “o jūs žinote, kad tai Pirmojo pasaulinio simbolis?” Laidos formate nebespėjau paklaust – kieno gi pusėje netgi tame Pirmajame pasaulinio (arba Didžiajame) kare kovėsi Lenkija ir Pilsudskio legionai, kaip jie tas juosteles mėgo? Prieš nacius ir bolševikus kovojusi Armija Krajowa būtų turėjusi segti tokiam veikėjui kulką kakton, manau. Bet jam juk nė motais – visada buvo aišku, kad šito veikėjo tikrasis orientyras visai ne Varšuva.

Pirmą kartą be pinigų ir partinių struktūrų paramos ryžęsis prieš traukinį šokti kandidatas nušluostė nosis amžiniems merams ir atrodė kaip gyvas žmogus tarp mumijų, kandidatuojančių, nes “partija liepė”, ar reikia pasitikrinti perspektyvas. Visoks ten “labai durnas”, “marginalas” ir “kontūzytas” Naglis Puteikis parodė, kad galima ir šitaip bei paliko konservatorių lyderius galvoti – kaip čia dabar pajūryje susirinkus nors kokių nors balsų.

Pirmą kartau mačiau ir santykine sėkme nepatenkintą šypseną, kuri švietė Zigmanto Balčyčio, nūnai galvojančio – o kas dabar, po velnių, bus, jei aš laimėsiu. Turint omeny, kad jos Ekscelencija pasižymi išskirtiniu talentu vienu sakiniu pasigaminti sau priešą, antras turas, beje, gali būti dramatiškas. Ir nieks kits čia nekalts, o Dalyte, tu pati.

, , , , ,

Parašykite komentarą

%d bloggers like this: