Posts Tagged Sausio 13

Su pergalės naktimi


Kvailumas politikoje kartais pasireiškia kaip „paleckizmas“, kartais, kaip atseit labai šmaikštus cinizmas, o kartais, kaip limonadinis patriotizmas. Jis lydi turbūt visus reiškinius šiame pasaulyje, įskaitant 1991 metų sausio kruvinos nakties įvykių prisiminimą.

Su „paleckizmu“ yra daugmaž viskas aišku – politiku būti trokštantis „alfonsas“ su draugais viauksi, kad į save nuo stogų šaudėme patys, o tankus kažkaip mistiškai iškvietė profesorius Vytautas Landsbergis. Jis gi mus po jais „kišo“, o mes „lindome“. Šie agresyvūs kliedesiai kai kam, kai kada būna įdomūs, bet net ir jie rinkimuose, kaip parodė rezultatai jau ne kartą, nepadeda. Bet visi juk ir žinome, kad „paleckininkai“ (bolševikinės padugnės) į valdžią ateina ne rinkimų keliu, o tik su kitos šalies tankų pagalba, kurios, matyt, vis dar laukia.

Limonadinis patriotizmas įdomus savo limonadinėmis ašaromis, kuriomis, reaklimatizuodamiesi opozicijoje, pratrykšta Lietuvos krikščionys demokratai iš Tėvynės Sąjungos. Antai neseniai, kaip pelytė po S. Daukanto aikštės vedėjos šluota sėdėjęs toks atseit užsienio reikalų buvęs ministras Audronius Ažubalis, sausio 12 dieną pasiūlė apjuosti Rusiją demokratinių režimų diržu ir šitaip ją paveikti. Idėja buvo išsakyta Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto salėje, prie apskrito stalo, kur sėdėjo keli krikdemai iš Tėvynės Sąjungos bei keli jų draugai iš kitų šalių. Diskusija dėl šio strateginio sumanymo neužsimezgė, nes niekas, tikriausiai, neturėjo aiškios vizijos, kaip į A. Ažubalio sumanytą „geopolitinį diržą“ suverti kinus, kazachus ir arktines baltas meškas. Valdžioje būdami Rusijos sulaikymo strategijų rašytojai demonstravo šiuo klausimu nuosaikumą iki pat rinkimų kampanijos pradžios, o dabar, kaip reikalauja žanro taisyklės, vėl strategijas bandys įgyvendinti – neskausmingai sau, bet garsiai ir efektingai.

Šmaikštusis cinizmas, kurio galima iki soties prisiragauti bet kuriame socialiniame tinkle arba pokalbyje su kokia dailiai nupudruota „Gyvenimo“, „Žmonių“ ar panašių šedevrų skaitytoja arba kūrėja, yra įdomus kitkuo.

Ima tau jaunas žmogus ir paaiškina, kad „niekada nebūtų po tuo tanku ėjęs“, ir kikena. Apie žvaigždžių sekso nuotykius, užpakalius ir krūtines temėgstantis skaityti ir tuo besididžiuojantis jaunikaitis nė nesuvokia, kad net už šią reikšmingą galimybę yra savaip skolingas „kvailai“, „po tanku palindusiai“, „V.Landsbergio suklaidintai“ mergaitei iš Karoliniškių. Mat anoje sistemoje, kurią griovė „kvailiai landsbergistai“, sekso oficialiai nebuvo taip pat, kaip ir tualetinio popieriaus.

Galiausiai, prieš kiekvienas Sausio 13 metines, kai kas (nebūtinai paleckininkai) kelia diskusiją – šovė koks lietuvis nuo stogo ar ne, ir apie „lindimą po tankais“. Pradžia ir pabaiga yra viena: tų tankų nereikėjo siųsti ir niekam nebūtų pavykę palįsti, nei būtų reikėję sėdėti ant stogo. Sėdėti aukštojoje partinėje mokykloje ir laukti kuo viskas baigsis – pragmatiška pozicija ir dėsninga, kad jos visada besilaikiusi prezidentė yra prezidentė. Likti tąnakt namie, nes baisu irgi buvo suprantamas pasirinkimas. O vadinti kvailiais tuos, kurie į partines mokyklas netilpo, „vidinio karo“ nekariavo ir, be kita ko, iškovojo teisę į kiek įvairesnę žiniasklaidą, yra nesveika. Būtent tai yra kvailumas ir dvasinė ubagystė, pagal apibrėžimą. Tad visiems keliantiems idiotiškus klausimus siūlau kreiptis į specialistus (jie ne prokuratūroje), šmaikštuoliams siūlau pasidomėti kiek ir ko buvo kitados galima gauti už pašmaikštavimą apie „anas“ sukaktis. Prezidentei Daliai Grybauskaitei siūlau laimėti savo „vidinį karą“, nes pergalės diena (išėjimo iš partinės mokyklos tiksli data) išlieka nepaskelbta. O visus kitus sveikinu su dar kartą prisiminta pergalės naktimi.

Šaltinis: balsas.lt

Reklama

,

4 Komentaras

Ką Prezidentė Dalia Grybauskaitė kūrė 1991 metų sausio 13 dieną?


Sausio 13-ąją stengiuosi ne labai klausytis kalbų minėjimuose, nes jos dažna būna panašios į to paties atrajojimą arba tiesiog lėkštos. Visai atsitiktinai „snukiaknygės“ draugas atsviedė nuorodą į premjero Andriaus Kubiliaus pasisakymo aprašymą, darytą kolegės Eglės Samoškaitės iš DELFI.LT.

„Ir ką mes girdime ta proga iš mums labai „mielos“ ir „brangios“ opozicijos? Girdime, kad viskas, ką darome, yra visiškai blogai. Noriu šita proga prisiminti, kad kai R. Juknevičienė, Č. Stankevičius, R. Hofertienė, V. Landsbergis prieš daugiau nei dvidešimt metų kūrė nepriklausomybę, tai kairiajai opozicijai viskas, kas buvo daroma, irgi atrodė visiškai blogai, kad reikia viską daryti step by step, kad nereikia nuogiems į dilgėles ir taip toliau. Šiandien kalbu paprastai: ar aš galėčiau prisiminti bent ką nors, ką to meto kairieji, kokiais konkrečiais darbais, konkrečiomis konstruktyviomis iniciatyvomis 1990-1992 m. laikotarpiu prisidėjo prie nepriklausomybės kūrimo“ Išskyrus, to laikotarpio intrigas, destrukciją ir panašius dalykus“, – teigė premjeras.“

Viskas čia gerai, nors kūrė jie turbūt kartu su Gediminu Vagnoriumi, Mečiu Laurinkumi, Audriumi Butkevičium ir dar krūva personų, kurias minėti tokią dieną, pagal konservatorių logiką, nėra politiškai korektiška. Net ir Rolandas Paksas, atėjęs į politiką per A. Kubiliaus partiją kažką tuomet galbūt kūrė (ką – nežinia).

Ir visgi – pačiame opuso gale premjeras prisimena ne tik R. Hofertienę, bet ir prezidentę Dalią Grybauskaitę.

Premjeras, be kita ko, džiaugėsi drauge su prezidente Dalia Grybauskaite neišsigandęs „Leo“, „Snoro“, „Gazprom“ ar Gariūnų turgavietės, kurioje nuo gegužės 1-osios bus įvesti kasos aparatai.“

Tikėtina, kad prezidentė palaikė premjerą už rankos ir taip įtikino bent trečiais kadencijos metais nebebijoti Gariūnų. Fobijas visi įveikiame savaip. Man tik smalsu – ką ir už kurios rankos jos Ekscelencija laikė 1991 metų sausio mėnesį? Į paprastą klausimą – kada reitingų karalaitė apleido už talkinimą okupantams teisto Mykolo Burokevičiaus „Aukštąją partinę mokyklą“ – nėra atsakyta nei žmoniškai, nei dokumentaliai. Tai nėra keista – Gariūnai nėra tankas, o prezidentė nėra kokia R. Hofertienė, kad visi žinotų, ką ji anuomet kūrė.

, , , ,

Parašykite komentarą

Po tanku už dešrigalį


Atpažinti kvailį nesunku, kaip ir mėginantį kvailinti. Tereikia pastebėti, kad žmogus lygina traktorių su seniu besmegeniu. Klausimas ar šiandien žmonės eitų ant barikadų yra niekšingas ir idiotiškas iš esmės.

Kažkas kažko paklausė

Vienos apklausų agentūros dideliai mokyti sociologai, kažkieno ten užsakyti ėmė ir, Sausio 13-osios proga atliko neva labai reikšmingą tyrimą – ar žmonės šiandien rinktųsi nepriklausomybę ar ekonominę gerovę. Ir gavo neva labai išraiškingą atsakymą, kad septyni iš dešimties dar neemigravusių Marijos žemės čiabuvių nori ekonominės gerovės labiau.

Iškart visi suskato svarstyti – ką gi tai reiškia lyginant su dienomis, kai šalome ant barikadų. Atsakymas vienas – nereiškia beveik nieko. Nebent galimybę Algirdui Paleckiui patirti moralinį orgazmą, o anuomet špygą kišenėje ir taip laikiusios biomasės individams eilinį kartą paporinti – kokie kvailiai buvo, kurie „lindo po tankais“.

Niekas nelindo

Ir paleckininkams ir špygas po antklodėmis laikiusiai biomasei paaiškinu: niekas nelindo ir sutraiškytu būti nenorėjo. Tiems tankams nereikėjo atvažiuoti ir brautis, kur niekas nekvietė. Tankų siuntėjams nereikėjo jų siųsti ir niekas nebūtų „palindęs“.

Kai prieš taikius žmones nesiunčiami tankai, po jais „palįsti“ yra gana sudėtinga. Labai tikiuosi, kad  net nuo raudonojo pamišimo, nežaboto cinizmo, degtinės ir rusiškos propagandos išpurtęs plastilinas, esantis daug kam toje vietoje, kur turi būti smegenys, tai pajėgus suvokti.

„Lenda“ (kabutės nebūtinos) ir net yra kažkieno brukamas trečiarūšis Rusijos „maestro“ Gergijavas, savo muzikiniais gebėjimais pašlovinęs dalies Gruzijos okupaciją ant Cchinvalio griuvėsių. Ir įžūliai lenda būtent prieš atitinkamą datą, nors metai keliamieji ir galėtų pasitenkinti vasario 29 ar bet kuria kita diena iš 366. Dėkui, kad bent neatsiveža mafijozo Josifo su NKVD orkestru. Didelės naujienų agentūros vadovo ir kitų Rusijos kultūros būtent šios dalies išsiilgusių sutvėrimų aistras yra kada tenkinti, tačiau lendama būtent dabar. O 1991 metų sausį mes niekur nelindome.

Kvailas ir protingas

Pabaigai – apie protą ir kvailumą. Jei kažkas tikrai mano, kad tada žmonės rinkosi tarp gerovės ir laisvės, tai tai toks žmogus yra visiškas kretinas. Jokios gerovės, kurią mes savo barikadomis būtume sugriovę, nebuvo. Buvo tuščios parduotuvės, kur močiutės ir anūkėliai po kelias valandas laukdavo kokio nors ragu arba kanopų. „Tarybinės vytintos dešros“ tuomet irgi nebuvo. Majonezas ir žali žirneliai bei kava „Arabica“ buvo prekės gaunamos per „pajokus“ švenčių proga. O tualete naudojome „Tiesą“ ir dabar kitaip pasivadinusią „komsamolkę“. Automobiliui paskyros žmogutis laukdavo metais arba pirkdavo paskyrą (teisę nusipirkti mašiną) juodojoje rinkoje ir už varganą „žiguliuką“ mokėjo kaip už Mersedesą. Tokią gerovę ginti gali tik tikras kvailys.

O pats įdomiausias kvailio ir protingo atpažinimas yra klausime – dėl ko visgi „lįstumei’ po tanku – dėl kapšo pinigų ir kilogramo šlapios dešros bei teisės į nemokamą medpunktą „zonoje“ ar dėl laisvės? Kapšas pinigų skamba patraukliausiai, bet nežinau idioto, kuris dėl to drįstų aukoti gyvybę. Tas, kuriam kapšas svarbiausias, yra bent jau pakankamai gudrus, idant šitaip nepasielgtų.   

O kvailumas būna visoks. Kartais iškilūs veikėjai, metę savo šaliai į akis Sausio 13-osios apdovanojimą, nes kažkas organizavo apkaltą jo įsimylėtam politikui, drasko marškinius dėl negauto trijų litų vertės bilieto maršrutiniame taksi ir nemato nieko blogo gergijevų pasityčiojimuose iš tų, kurie neva „lindo“. Nematytų nieko blogo ir tuomet, jei rusų kultūros pristatymui tą pačią dieną prisistatytų iškilus kino režisierius Nevzorovas su savo „našy“. Mano subjektyvia nuomone tai ir yra tikras, bemaž materialus ir pačiupinėjamas kvailumas. Ar jis lįs po tanku už dešrigalį? Nežinau – dėl manęs tegul.

Šaltinis: “Balsas.lt“

, , , , , , , , , ,

8 Komentaras

Šokiruojanti smarvė „šokiruojančiuose“ parodymuose


Dvidešimt metų tylėję, nežinia kur buvę, kai nagrinėta sausio 13-osios žudynių byla, „liudininkai“, atbėgę į garsios šeimos garsaus palikuonio teismą, ėmė ir prisiminė matę visokių neįtikėtinų vaizdų 1991 metų sausio 13-osios naktį. „Sensacingi“ inicialais pristatomų sutvėrimų „atsiminimai“ šiaip nėra verti specialios polemikos. Teismas yra sudėjęs taškus ir viską seniai išaiškinęs. Apmaudu tik tai, kad galima prikabinti makaronų ant jaunų arba patiklių žmonių ausyčių. Tad keletas pastebėjimų.

Kadangi asmeniškai dalyvavau šiuose įvykiuose, nesunku pastebėti, kad ponai meluoja net susiriesdami arba pasakoja šimtą kartų nuvalkiotas istorijas.

Antai, ištraukiama „sensacinga naujiena“, kad vienai iš aukų ištraukė 7,62 kalibro kulkos gabalą, kuris mat, tinka 1930 metų Mosino šautuvui. Suprask – sąjūdininkų smogikas (galbūt netgi aš) iškasė iš senelio daržo seną šautuvą arba apvogė karo muziejų, užsilipo ant stogo ir šovė su ta seniena. Smulkmena, kad tokio pat kalibro kulkomis šaudantys kulkosvaidžiai puikiausia naudojami  sovietinių  šarvuočių ginkluotėje.

Labai linksma skaityti „atsiminimus“ dar ir tokį atsiminimą :

“Pakviestas VRM Šeštojo skyriaus darbuotojas

Buvęs Vidaus Reikalų Ministerijos 6-ojo skyriaus (kovos su organizuotu nusikalstamumu) darbuotojas V.Š. teismui sakė: „Tą naktį apie 1.30 h mes – t. y. penki VRM pareigūnų grupė – buvome prie TV bokšto Karoliniškėse. Įsikūrėme tiesiai priešais bokštą esančio devynaukščio namo 8-to aukšto bute, paprašę gyventojų mus įsileisti. Dabar šis namas yra Sausio 13-osios g. 37.

Mes ten išbuvome kelias valandas, per pačius įvykius. Atidarę langą filmavome kamera. Staiga tiesiai virš langų, nuo stogo, pasipylė šūviai į TV bokšto pusę. Tai buvo kelios automato serijos. Išbėgome iš buto ir ėmėme lipti laiptais iki stogo liuko, bet jis buvo uždarytas iš išorės.

Tada staigiai liftu nusileidome žemyn ir pamatėme, kaip iš kitos laiptinės išėjo du vyriškiai su pailgu krepšiu. Jis buvo panašus į ilgavamzdį automatą krepšyje. Pamatę mus šie du vyriškiai puolė bėgti, mes – juos vytis. Vyriškiai įsmuko į kiemą, kur jų jau laukė automobilis „Žiguli“ su vairuotoju – ir jie paspruko. Apie tai mes papasakojome savo vadovui, bet jokio tyrimo vykdyta nebuvo.“”

Nežinau, kas būtent yra šis iš kanapių išlindęs melagis, bet tuo metu Sausio 13-osios gatve joks „Žigulis“ nebegalėjo pravažiuoti fiziškai. Kas buvo – supranta kodėl. Iki „Laisvės“ prospekto būtų tekę paėjėti pėstute, tad meluojant reikia turėti saiką arba/ir labai neblogą atmintį.

Tingu net juoktis iš „naujų“ pastebėjimų kulkų skridimo„kampus“ ir kitų kliedesių. Dėl visa ko, siūlau paskaityti nuosprendį byloje, kurią nagrinėjant šitie „informuoti liudytojai“ liudyti nepanoro (matyt bijojo kruvinųjų sąjūdininkų susidorojimo): http://www.infolex.lt/portal/papildomiok/INFOLEX_VAT_1999_m._rugpjucio_men._23_d._nuosprendis_baudziamojoje_byloje_Nr._1-2_1999_.pdf

Man įdomiau kitkas. Ponas, kurio labui dabar liudija nežinia iš kur po 20 metų išdygusios personos, neblogai pažinojo rašytoją Vytautą Petkevičių. Gerai sutarė, gal ir butelį perlauždavo. Po 1992 metų rinkimų sėkmės V. Petkevičius net vadovavo Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui. Be to buvo labai drąsus, Vytauto Landsbergio nebijojo, tačiau kažkodėl, nors dauguma ir galimybės buvo jo pusėje, neinicijavo parlamentinio tyrimo ir nesusikvietė dabar „liudijančių“, beveik iš ano svieto sugrįžusių veikėjų. Gal prisiminimai būtų buvę šviežesni ir nereikėtų pasakoti akivaizdžių nesąmonių.

Pabaigai pastebėsiu, kad jei koks silpnesnių nervų žmogeliukas tikrai pabandė nuo stogo pavaizduoti didvyrį su kokiu „šauniku“, tai nėra svarbu jokia prasme ir jokiu mastu. Į šturmą sovietų karius, kurie buvo ginkluoti „truputėlį“ rimčiau, Sąjūdis pakviesti nelabai galėjo – SSRS karinės pajėgos V. Landsbergiui prisiekusios nebuvo.

Tad vienintelis šokiruojantis dalykas yra seniai perpuvusių politinių ir moralinių lavonų, vėl lendančių į dienos šviesą smarvė, kurią nebūtina skleisti visuose eteriuose.

Šaltinis: “Balsas.lt“

, , , , , , , , ,

17 Komentaras

Ar maža Lietuva neatrodo š…nai?


Neketinu bent kiek oponuoti kolegai ir bičiuliui Vladimirui Laučiui, pavadinusiam kagėbistą, sovietinių grupės “Alfa“ smogikų vadeivą Michailą Golovatovą itin skubiai paleidusią Austriją “maža š…na šalimi“. Poelgis tikrai vertas panašios retorikos ir ne tik. Bandau tik pasiteirauti – ar nereikia papildymo, kad Lietuva atrodo dar labiau… anokia?

Savos ir svetimos problemos

Tarsi ir aiškiai politiškai arba kyšiu motyvuotas Europos Sąjungos (ES) šalies pareigūnų poelgis nevertas pagarbos ir čia visiškai nėra dėl ko ginčytis. Patiems austrams turi labiausiai rūpėti – kas slypi už pseudoteisinio skubėjimo paleidžiant M.Golovatovą. Suomiams, čekams ir Kipro piliečiams turi rūpėti, kodėl po praėjusių metų spalio 18 dienos išduoto Europos arešto orderio įsigaliojimo po jų kraštus šis sutvėrimas važinėjo be jokių problemų.
Norintieji lieti pagiežą į užsienio pusę turi daugiau adresų, kur nešioti tualetinį popierių ir rėkti griausmingą “gėda“. Emocijos visiškai suprantamos, o į Austriją sukoncentruotos tik per keistą “atsitiktinumą“, kad orderį kas nors išvis pastebėjo.
Man tai rūpi taip pat. Bet rūpi ir kai kurie kiti reikalo aspektai. Man smalsu, ar minėtas žmogus dvidešimt metų, kol vyksta byla, ir pastaruosius devynerius metus, kol egzistuoja pats Europos arešto orderio institutas, nebuvo atvykęs į ES teritoriją, o tik krūpčiodamas vaikštinėjo po Rusiją, bijodamas kur nors išvažiuoti?
Atsakant į klausimą – kodėl europinis arešto orderis Sausio 13-osios bylos personažui išstenėtas tik pernai spalį, miglotai postringaujama, kad anksčiau to negalėta padaryti, nes tik dabar buvo perkvalifikuoti kaltinimai, o pono (vieno iš 23 nenuteistų bylos įtariamųjų) veikla įvardyta kaip nusikaltimas žmoniškumui. Nors dalis teisininkų gūžčioja pečiais, teigdami, kad orderį, jei tai būtų daroma nevilkinant laiko, galima paleisti į gyvenimą ir įtariant pavogus dviratį. Nekalbant apie ankstesnį kaltinimą tyčiniu nužudymu. Tebūnie, kad teisūs perkvalifikavimo galimybės ir tam reikalingų baudžiamojo kodekso pataisų neva nekantriai laukę prokurorai. Jie dievagojasi (anot Generalinės prokuratūros tinklalapio), kad per dvidešimt metų išspaudė net 94 tarptautinės teisinės pagalbos prašymus ne tik Rusijai, bet ir Vokietijai. Atsakymai esą visada buvę neigiami.
Net jei ir taip, kodeksų keitimas ir kvalifikavimai yra ne Austrijos ir ne ES reikalas. Tad ar ne “š…nai“ elgtasi čia per visus tuos metus? Ir situacija nėra vienintelė. Ne taip jau seniai Izraelyje nusibaigė vienas didžiausių Lietuvos kraugerių – NKVD sadistų ir galvažudžių vadukas Nachmanas Dušanskis. Lietuvių pasipiktinimas, kad Izraelis jo neišdavė, buvo pagrįstas. O štai valstybės institucijų ir oficialiosios politikos bei teisėsaugos atveju galima ir suabejoti. Žinome, kad ne Izraelis ir ne Austrija liepė paleisti Rainių galvažudį Petrą Raslaną, ramiai išvykusį iš jau nepriklausomos Lietuvos. Tai ramiai stebėję veikėjai ir šiandien nenori būti vien tik pensininkais. Lileikio bylos farsas ir visa gėdingai žlugusi liustracijos komedija taip pat yra daug rimčiau rudos substancijos kvapą skleidžiantys dalykai nei apgailėtinas vienos nakties cirkas Vienoje.
O kaip su ordinu Marijonui Misiukoniui, dalyvavusiam likviduojant vieną paskutinių laisvės kovotojų Antaną Kraujelį? Kaip su kagėbistais, net šiandien užimančiais aukštus postus? Kad jie niekada netampa “buvusiais“, pasakė pats Vladimiras Vladimirovičius Putinas ir ne man su specialistu ginčytis. Antai ir Miška Golovatovas, kaip atvirai byloja internetas, nuo pat 1993 metų turi oficialiai veikiančią “Alfa B“ firmą, kur kartu su buvusiais kolegomis ir oponentais iš savo didžiosios šalies bei Vakarų siūlo smogikų ir seklių paslaugas. Firma veikia ne tik nelaimingos Čečėnijos sugriautoje sostinėje, bet ir (visiškai viešai) Europos šalių sostinėse.
Kai kas teigia, kad arešto orderis, dėl kurio visas ginčas, atsirado dėl prezidentės Dalios Grybauskaitės reformų prokuratūroje. Tebūnie. Jei Sausio 13-osios aukų artimieji pastatys jai paminklą gyvai – tegul. Kažkuo tikėti juk reikia. Tik štai dar keletas nepatogių klausimų, kurių nerėksi piketuodamas prie svetimos ambasados, kuriai svetimas ir mūsų skausmas, tvoros.

Migla už įstrižų langų

Austrai atsargiai užsimena, kad mūsų prokurorų argumentai buvo surašyti kiek miglotai. Net jei stuktelėsiu sau per galvą, man iš ten neiškris mintis: kas gali tai paneigti? Tik ne praktika. Lietuvos Valstybės saugumo departamento (VSD) ir įstrižų langų pastatą pabaisą užpildančio kontingento pučiamos miglos jau privertė Suomiją pasiųsti mūsų valstybę velniop dėl Maliko ir Khadizhat Gatajevų, kurių byla tikrai skendi banalaus fabrikavimo migloje.
Gėdinga Eglės Kusaitės “terorizmo“ byla – tikras miglos slėnis, kuriame klaidžioja (atsimenant sovietinę animaciją) net ne vienas, o daugybė mūsų teisėsaugos ežiukų. Palyginti su Sausio 13-osios byla – aktyvumas ten tiesiog neįtikėtinas. Keliamos vis naujos bylos, nes žlunga pagrindinė, per porą metų prikurpta tonos bylų tomų, atrandama vis naujų priešų ir pavojų. Prokuroras Justas Laucius visai Lietuvai net apsiskelbė kasdien rizikuojantis gyvybe, nes jo visur neva tyko nužudyti pasiruošusi E.Kusaitė arba jos bendrai.
Jei jį ir kitą ežiuką kamikadzę – Mindaugą Dūdą (pakeitusį J.Laucių pajūrio merginos kryptingo naikinimo byloje) – prezidentės D.Grybauskaitės pastatytas generalinis prokuroras Darius Valys ištrauktų iš šio gūdaus ir pavojų kupino rūko daubos ir pervestų į mažiau pavojingą darbą, M.Golovatovas ir dauguma kitų įtariamųjų jau garantuotai sėdėtų kalėjime. Ko vertas jau vien broliškas šio prokuroro ir jo kolegų iš VSD “broliškas“ ryšys su Rusijos federaliniais žvalgais.
Procedūriškai tai yra daug paprasčiau. Aš jau nekalbu apie tai, kas būtų pasiekta, jei Lietuvos VSD būtų likę laiko nuo visokių dujotekanų aptarnavimo, buitinių bylų vertimo nacionalinėmis, Tėvynės bei Rusijos gynimo nuo E.Kusaitės bylų… Galima tik pasvajoti apie tai ir apie situaciją, kai niekas neturėtų pagrindo pasiūlyti išsikuopti savus kakučius, prieš viešai š…nant kitus.

, , , , , , , , ,

2 Komentaras

%d bloggers like this: