Posts Tagged Seimas

Generalinis prokuroras primena Tarakoną, o Seimas „žvėrinčių“


Stebint Seimo ir generalinio prokuro Dariaus Valio ginčą dėl parlamentarės Neringos Venckienės teisinės neliečiamybės naikinimo, kyla klausimas, ar išvis yra reikalinga tokia konstitucinė nuostata kaip Seimo nario imunitetas, jei ji gali būti panaikinta argumentuojant kaltintojo mįslinga pozicija: „paslaptis“? Iškyla Tarakono ir Žvėrinčiaus analogija.

Paslaptys pagal paskirtį

Kai 2006 metais Baltarusijoje Valstybės saugumo departamento pareigūnas Vytautas Pociūnas iškrito ne tik pro langą, bet ir mūsų paslapčių sargams bei teisėsaugai ant galvų – prabilta apie 12 neva labai svarbių žvalgybos pažymų. Metai bėgo, kadencijos keitėsi – paslaptis liko paslaptimi ir mažai kas beprisimena, kad Seimas gavo skuduru per veidą nuo niekieno nerinkto galios centro. Deja, Seimo skruostai ištvermingi ir viską gerai sugeria keičiantis koalicijoms. Paklausti parlamentarai – tiek konservatorių, tiek socialdemokratų, tiek teisingų, tvarkingų, darbingų ir visokių ten kitokių – lemena maždaug tą patį: girdi, visi jau maždaug žino, kas ten parašyta, tai kam skelbti. Žinoma, verčiau saugoti ir slėpti arba savo pačių blefą, kai būdamas opozicijoje sieki viešumo, arba savo pačių kolaboravimą su niekšybėmis, mainais į … kažką.

„Baisios paslaptys“ lieka baisiomis paslaptimis, tačiau atsiranda naujų. N. Venckienės, kad ir kaip kas ją vertintų, atvejis yra įdomus tuo, kad visokiems ten tau tautos išrinktiesiems pasakoma: mes jums papasakosime apie tai, ko nesakysime, o jei jūs tai pamatysite – žlugs teisinės valstybės pamatai. Klausimą, kas būtų, jei VSD ir prokurorai nebūtų leidę viešai transliuoti nušalintojo prezidento Rolando Pakso „santykiavimo“ su borisovais ir kitais personažais, atsiimu. Jis juk turbūt yra politiškai nekorektiškas…

Garsųjį Garliavos šturmą gyvai transliavo televizijos ir interneto portalai, komentavo kas tik netingėjo. Nelaimės ištiktos mergaitės asmenvardžius, amžių ir net pomėgius irgi faktiškai žino visi, kas nori žinoti. Nesakau, kad tai gerai, bet tokia yra tikrovė, su kuria galima ginčytis ne daugiau nei su sertifikuotu alkotesteriu. O štai visai nedidelis įrašas, kuriame užfiksuoti Klonio gatvės namo viduje 2012 metų gegužės 17 dieną mergaitės paėmimo metu vykę įvykiai, yra jau, girdi, toks kenksmingas ir išduos tokius netikėtus siaubus, kad prokurorai rašo:

„Prokuroro sprendimas grindžiamas baudžiamojo proceso kodekso nuostatomis ir teismų suformuota praktika, kad draudimas skelbti ikiteisminio tyrimo duomenis apie nepilnamečius nukentėjusiuosius yra absoliutus (BPK 177 str. 1 d.). Išimčių Seimo komisijoms ar visam Seimui įstatyme nenumatyta, todėl prokuroras neturi teisės priimti akivaizdžiai įstatymui prieštaraujančio, žalą nepilnamečio asmens interesams darančio sprendimo ir kartu prisiimti atsakomybės už galimas tokio sprendimo pasekmes. Pagal baudžiamojo proceso įstatymus prokuroro proceso veiksmus ir sprendimus proceso dalyviai (nukentėjusieji, įtariamieji, civiliniai ieškovai ir atsakovai) gali skųsti aukštesniajam prokurorui ir teismui.

Prokurorai yra pateikę Seimo komisijai visus prašytus ikiteisminio tyrimo duomenis, kurie neprieštarauja įstatymų saugomiems vaiko interesams. Tarp tokių duomenų yra ir prašomo vaizdo įrašo aprašas.“

Tarakonas prieš bedančius

Visiškai atsiribojant nuo N. Venckienės kaltės klausimo, lieka neaišku, kas būtent slepiama kokiais RACIONALIAIS pagrindais? Teisei, jei priklauptų prieš sveiką protą, norėtųsi pakuždėti šiokius tokius variantus.  Vienas iš dviejų – arba aprašas kaip nors netikslus ir patį įrašą bijoma parodyti, arba tai yra galios žaidimas ir atitinkama pozicija – Seimą laikyti zoologijos sodu, o jo gyventojus šerti tik atitinkamų dietologų sutvarkyta produkcija. Kartais palaikant pusbadžiu (tegul ir informaciniu), kad būtų sukalbamesnis. Pabadavę suvalgys vienas kitą. Šiandien N. Venckienę, rytoj dar ką nors.

Generalinis prokuroras Darius Valys tokiu atveju savaip primena eiliuotoje Kornelijaus Čiukovskio pasakoje apsireiškusį Tarakoną, išdidžiai besistaipantį prieš dramblius, liūtus ir raganosius bei reikalaujantį, kad šie jam šertų savo jauniklius. Baigtis vabalėlio, pagal siužetą, liūdna, tačiau veiksmas įtemptas ir smagus.

„Tarakoną“ rašau didžiąja raide, nes tokia beprotiška drąsa ir pasipūtimu apsireiškiančios ypatos vertos tikros pagarbos ir įtraukimo į enciklopedijas bei literatūros sąvadus. Savo didybės ir argumentacijos logikos drąsiu kvailumu tiek jis, tiek jo parapijos darbininkai tikrai yra labai įstabūs. Belieka spėlioti, ar atsiras bent koks nors apydrąsis žvirblis, kuris tą „baidyklę“ sules (taip buvo pasakoje) ir pabaigs šitą nesąmonę visuotine švente. Mat pasakoje žvirblio dėka paaiškėjo trumpalaikės Tarakono valstybės paslaptis – jis mirtingas. Kol kas žvirblio nėra, o įsibaiminę politiniai plėšrūnai virpa sukrovę dantų ir ilčių protezus į lentynas, nes… kažkuris gal žino apie Tarakonyno turimą įrašą, kaip nelegaliai pjovė avį, vogė vištą arba pridergė į batą kokio politinio ar verslinio didiko atžalai.

Naivoka būtų vertinti Seimo ir prokurorų ginčą dėl argumentų pateikimo vien reitingais, tačiau neseniai išrinktos tautos atstovybės orumas reikalautų pasiųsti Tarakonyną saugoti paslapčių (Seime yra asmenų oficialiai turinčių teisę dirbti su slapta informacija), jei jos tokios baisios ir vertingos. Ir negaišinti laiko pasakojimais apie tai, ko negali parodyti arba rišliai pasakyti. Partiniai interesai čia neturėtų būti svarbūs, nes parlamentarizmas yra labai įvairus ir permainingas, o Tarakonų atsiras visada.  

p.s. Virkaujantiems dėl svertų neturėjimo Seimo nariams galima priminti, kad pastatų su įstrižais ar rombiniais langais biudžetą tvirtina visgi jie. O tai reiškia ir galimybę įsijautusius veikėjus sodinti ant dviračių.

Šaltinis: balsas.lt

, , , , ,

Parašykite komentarą

Raudos dėl demokratijos


Rinkimai nugriaudė, tauta pasisakė, politikai interpretuoja priklausomai nuo savo laimėjimo ar nesėkmės mastų. Daug kam nepatinkantys referendumo ir rinkimų rezultatai dar kartą apibūdinami kaip grėsmė valstybei, kai kas net šaukiasi naujų rinkimų, nes „tauta suklydo“ ir turi balsuoti tol, kol pasirinks, kaip tas ar anas nori.

Nesiginčysiu: šie rinkimai išties negali būti laikomi vertais šalies, kuri dar neseniai siuntė savo atstovus mokyti demokratijos ukrainiečius, gruzinus ir visus kitus, kas jos atseit nemoka. Tik ne vien dėl tų priežasčių, kurios dažniausiai minimos. Įžūlūs papirkinėjimo faktai, žinoma, yra problema, kaip ir nemažiau įžūlus administracinių išteklių ir valstybės ar jos įmonių lėšų naudojimas partinei kampanijai. Su situacija, kad rinkėjai, puikiai žinodami apie Darbo partijos vadovų teismus, vis tiek už ją balsavo – išvis nežinia ką daryti. Gal kas susidegintų protesto vardan? Bet vargu.

Yra dar vienas dalykas, apie kurį menkai kas teprisimena, o jis nemažiau svarbus ir buvo nesunkiai prognozuojamas. Kad ir kaip būtų bevertinamos naujosios arba „nesisteminėmis“ save vadinusios partijos, politologai neretai džiūgauja dėl to, kad jos gavo nebe tiek daug, kaip anksčiau – esą protestuojantys rinkėjai kažkur išgaravo arba pasidarė patenkinti ir patys „įsisistemino“.

Tai gana naivu ir santykinai nedidelė Drąsos kelio bei kitų mažųjų partijų sėkmė susijusi su dar vienu faktoriumi, kuris rinkimus daro nedemokratiškai kur kas labiau, negu  minėti incidentai.

Kažkada dosnia verslo parama pačios besinaudojusios didelės partijos (daugiausiai todėl šiandien jos ir didelės), pavertusios save valstybės išlaikomomis organizacijomis, iš esmės uždraudė naujoms jėgos susirasti bent kiek adekvatų finansavimą rinkimų kampanijai ir veiklai apskritai. Jei, žinoma, neskaičiuosime „juodųjų pinigų“, kurių, eliminavus visiškai skaidriai anksčiau deklaruotą verslo paramą, veikiau padaugėjo, o ne atvirkščiai.

Partijų finansavimo tvarka, kurią įdiegė eilinį kartą procesą „skaidrinęs“ šios kadencijos Seimas, kad viskas būtų įdomiau, įtvirtino šalyje ne ką kitą, o režimą, kuris gali būti apibūdintas, kaip plutokratinis. Kadangi fizinis asmuo gali skirti partijos politinei kampanijai ne daugiau, nei 10 procentų savo deklaruotų pajamų, reikšmingesnę paramą gali teikti tik turtingi piliečiai. Ypač tai smagu netgi neegzistuojant prievolei deklaruoti turtą ir pajamas visiems.

Tokioje situacijoje pati politika tampa „turtingųjų žaidimo lauku“, o likusi visuomenės dalis tvarkingai paliekama bemaž be galimybių pagelbėti jų interesams galinčioms padėti partijoms. Dar praėjusioje kadencijoje koks nors Arūnas Valinskas su draugais galėjo susirinkti litų be neaiškios kilmės grynųjų, kurių cirkuliacija taip piktinosi reformos autoriai. Jei koks keistuolis nori steigti naują partiją šiandien, jis turi arba susirasti labai turtingų dėdžių ir tetų (dažniausiai su dideliais interesais), arba sukčiauti, arba rėkauti apie savo idėjas, programas bei vertybes iš nacionalinio eterio paraščių, užsiimdamas kažkuo panašiu į sovietinę „savilaidą“. Dar gali siekti kaip nors, kartas nuo karto prakišti savo tekstą arba citatą į kokį leidinį per draugus ar pažįstamus. Gal kas išgirs, paskaitys ir atsimins.

Iš esmės tai tas pats, kas bėgti su kuoka prieš traukinį – drąsus, bet nelabai daug sėkmės žadantis kelias. Ir drįstu spėti, kad tokia „reforma“, kurią partijų finansavimo srityje, su labai dėl demokratijos kokybės dabar apsiraudojusia prezidente, įvykdė nueinantis parlamentas, kur kas labiau iškreipė politinę konkurenciją, negu kažkokios dešros, neaišku kam apskritai draudžiama agitacija rinkimų dieną arba biznis su kalėjimų klientais. Griežtinti atsakomybes, grasinti kalėjimais ir net iš tikrųjų į juos sodinti papirkinėtojas ir pardavėjus nėra blogas sumanymas, bet esminio fakto, kad politika priklauso tik gerai finansiškai įmitusiems tai nepakeis. Tam būtina pakeisti biudžetinių dotacijų tvarką, sulyginant žaidimo taisykles, tačiau to niekas nenori ir apie tai nekalba – paprasčiau kelti triukšmą ir imituoti rūpestį dėl mizerišką įtaką esmei daromų smulkių niekšybių, negu įtvirtinti realią konkurenciją. Tokiomis pat sąlygomis galima varyti „suklydusią tautą“ balsuoti dar penkis kartus (kol laimės „kas reikia“), bet demokratijos šventė nuo to neišauš.

Keista ir dar kai kas. Jei išrinkus prezidentu Rolandą Paksą dar pasitaikydavo bent gausesnių nepasitenkinimo mitingų, suorganizuotų per tada dar tik besiskleidžiantį internetą, tai dabar nieko nėra. Visuomenė iš esmės nerodo jokių aiškių nepasitenkinimo signalų, jokių oranžinių ar rožinių revoliucijų, palapinių miestelių, laužų ir bado streikų kažkaip nepasitaiko. Bet šalies vadovė, kartu su nieko ir negalėjusiais laimėti tautininkais, savarankiškai nusprendžia, kad reikia bent pamėginti pataisyti „klaidą“, pasitelkiant Konstitucinį Teismą, kuris, jei turi bent kiek sveikos nuovokos, turėtų pasiųsti politikus aiškintis santykių savo smėlio dėžėje. Pastarojoje didžiausios problemos tikrai ne dešrų dalybos ir „maironiai“ mėlynanosiams. Nebent kas būtų kreipęsis į Konstitucinį Teismą dėl minėtos finansavimo tvarkos, bet čia kažkodėl niekas neįžiūri bėdų. Net ir komiškai su dar trimis partijomis koaliciją sukurpę ir, matyt, kad viskas atrodytų kuo kvailiau, iki 7 procentų sau kartelę rinkimuose pakėlę tautininkai problemą įžiūri tik ten pat, kur ją rodo trepsinti reitingų karalaitė.

Tiesa, dalis neva labai baisių pažeidimų, jei protingai išmestume į šiukšlių dėžę idiotiškus draudimus rengti agitacinius koncertus, dovanoti simbolika paženklintus rašiklius ar šalikus, agituoti rinkimų dieną (jau nekalbant apie dieną prieš balsavimą) neegzistuotų visai, bet šiomis dienomis prezidentą rinkusi Amerika mums, aišku,  ne rodiklis. Kas normalu senai demokratijai, Marijos žemei labai baisu ir nesuvokiama. Juk daug įdomiau laukti Konstitucijos dvasios kalbintojų verdikto, negu įtikinėti kokį „runkelį“ balsuoti taip, o ne kitaip.

, , ,

Komentarų: 1

Prezidentė D. Grybauskaitė primena, kas mūsų rankose


Prezidentė Dalia Grybauskaitė pasiuntė tautai labai, kaip jai turbūt atrodo, išraiškingą politinį signalą:

“Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė balsavo Seimo rinkimuose ir patariamajame referendume dėl naujos atominės elektrinės statybos Lietuvos Respublikoje.

„Rinkdami Seimą sprendžiame Lietuvos ateitį. Balsuokime atsakingai ir rinkime tuos, kurie pasirengę prisiimti atsakomybę už valstybę. Viskas yra mūsų pačių rankose”, – sako šalies vadovė.

Prezidentės teigimu, balsuodami kiekvienas prisiimame atsakomybę už valstybę, tai yra visų pareiga.”

Susikibę už rankų (prilaikydami ir prezidentę) nepamirškite, kad turite vykdyti pilietinę pareigą. Ta proga primenu, kad kadenciją baigęs, už pasyvumą ir pozicijos nutylėjimą kritikuotas prezidentas Valdas Adamkus 2008 metais buvo kiek išsamesnis.

Sisteminis idiotizmas, kai prezidentas Lietuvos Respublikoje, pagal Konstituciją, paskelbtas nepartiniu ir teoriškai apolitišku – įdomus reiškinys. Bet neilgam. JAV politiniai debatai, kur visiškai aišku, kieno kandidatūrą remia nueinantis ar net buvęs prezidentas, įdomesni. Kita vertus, jei D. Grybauskaitės išplatinta “rimta politinė žinia” kam nors padėjo apsispręsti – esu laimingas, kad jiems gerai.

, , , , ,

Komentarų: 1

Pedofilija ir Europos Konstitucija–skirtingi greičiai


Paštan įkrito prezidentės Dalios Grybauskaitės spaudos tarnybos pranešimas:

“Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė teikia Seimui ratifikuoti Europos Tarybos konvenciją dėl vaikų apsaugos nuo seksualinio išnaudojimo ir seksualinės prievartos.

Ši Konvencija priimta 2007 m. spalio 25 d., tačiau Lietuva iki šiol jos nebuvo ratifikavusi.

Pasak Prezidentės, kovai su mažamečių seksualiniu išnaudojimu būtinos papildomos priemonės, todėl Lietuva privalo prisiimti tarptautinius įsipareigojimus.
Konvencija yra viena iš priemonių užkirsti kelią seksualiniam vaikų išnaudojimui ir seksualinei prievartai. Ratifikavusi Europos Tarybos konvenciją, Lietuva privalės priimti papildomus kovai su mažamečių seksualiniu išnaudojimu būtinus teisės aktus bei įsipareigoti imtis kitų veiksmingų priemonių.

Taip pat Konvencija paskatins intensyvesnį tarptautinį bendradarbiavimą kovojant su seksualiniu vaikų išnaudojimu ir prievarta.”

Kažkaip, jei aš ko nepainioju, vėliau žlugusią sutartį dėl Europos Konstitucijos mes ratifikavokme kiek operatyviau. Belieka tikėtis, kad šią konvencją spėjo perskaityti dviejų kadencijų Seimų politikai ir du prezidentai. Ir pagaliau, viską patikrinę, neskubėdami pasiryžo…..

, , , ,

2 Komentaras

Diskusijos preziumuojant kaltę


Jeigu į paprastą ir aiškų klausimą – “kiek valandų?” – jums oriai atsakys, kad laikrodžių taisykla už kampo, o jūsų batai nemadingi – ką pamanysite apie tokį atsakinėtoją? Arba asilas, arba išsidirbinėja. Nors,… gal ir labai gudrus? Panašiai reiktų manyti ir apie tarsi rimtus valstybės vyrus, etatinius politologijos ir teisės viešuosius giedorius bei vargonininkus. Ir kas blogiausia – ne pirmą kartą.

Kai 2006 metais pro baltarusiško viešbučio langą buvo mirtinai išlaipintas pulkininkas Vytautas Pociūnas, irgi vyko kažkas panašaus. Svarbiausiu klausimu kai kuriems asilams arba išsidirbinėtojams tapo jo neva labai svarbūs miegamojo reikalai ir išsigalvotas alkoholizmas. Mėginusieji tirti kitokias versijas buvo apšaukti marginalais, politiniais rėksniais, net sovietinio saugumo (KGB) agentais. Pastarasis kaltinimas nuskambėjo iš KGB rezervininko ir jo sėbrų lūpų kaip priežastis atlikti išganingą veiksmą – atimti teisę dirbti su slapta informacija iš tuometinio Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko Algimanto Matulevičiaus bei nukreipti kalbą į šalį nuo esmės.

Praėjo beveik šešeri metai, valdžioje kitos sudėties Seimas, kita prezidentė, kitokios kalbančios galvos čiulba iš Valstybės saugumo departamento (VSD) bei Generalinės prokuratūros sakyklų. O melodija vėl tokia pati – nei į taktą, nei pagal natas. Kad tik kuo daugiau triukšmo.

Kada meluoja generalinis prokuroras Darius Valys, kalbėdamas apie renginį, iš kurio neva galėjo nutekėti slapta informacija apie veiksmus prieš banką “Snoras”? Tada, kai tvirtina, jog renginys buvo nelabai slaptas, ar tada, kai sako, kad jis buvo slaptas “pakankamai”? Iš pradžių jis apskritai nežinojo, kad jo įstrižų langų būdoje yra slaptiems pasitarimams pritaikytas kambarys, ar sužinojo tik Antikorupcijos komisijos tyrimo metu bei jos dėka? Apie slaptumo mastus meluoja jis ar jo pavaduotojas Darius Raulušaitis?

Kodėl dar prieš Naujuosius metus D.Valio kontora oficialiai teigė, kad banko akcininkai ir patys galėjo viską žinoti, o tyrimą paskelbė pradedą tik tuomet, kai prezidentė Dalia Grybauskaitė ėmė sau būdingu stiliumi trepsėti kojomis? Pagaliau – gali ar negali būti poligrafo parodymai ir VSD slaptosios pažymos svarbiausia nacionalinės valstybės tarnybos kadrų politikos ašimi? Ar gali VSD vadovas paskelbti, kad valstybėje jis savo nuožiūra įveda “kaltumo prezumpciją”? Ar reikalingas vidaus reikalų ministras, kuris viešai pasisako esąs tik “iešmininkas”, o prezidentė patvirtina, kad jis “ne prie ko”? Tai tik maža dalis klausimų, kurie yra labai svarbūs ir iškyla jau ne pirmą kartą, nepaisant kadrinių pasistumdymų ir Seimo daugumų.

Apie juos raginama nekalbėti. Vietoj to vėl pasiūlomos “svarbios ir įdomios” temos. Ar kalbėjo Antikorupcijos komisijos narys Naglis Puteikis su laida “Kakadu”, ar nekalbėjo? Ar komisijos pirmininkas Ligitas Kernagis iš teisingos partijos, ar iš neteisingos? Ar Aurelija Stancikienė “talibė”, ar ne “talibė”? Ar komisija patyrusi, ar nepatyrusi? Ar jos nariai priekaištingi, ar nepriekaištingi pagal kažkieno (VSD?) standartus? Ar jos išvados turi teisinių pasekmių, ar ne (niekas neteigė, kad turi, bet apie tai būtina parėkauti). Kad viskas būtų dar labiau sujaukta, “kompetentingos institucijos” reikalauja atiduoti tyrimui komisijos liudijimų stenogramas, kad galėtų patikinti – kiek slaptas jų vadovų kalbų prieštaringumas ir/ar nusišnekėjimas.

Viskas, kaip jau tapo įprasta, palydima bauginančiais perspėjimais, kad “saviveiklininkai” ir “skandalistai” ims ir sugriaus kaltumo prezumpcijomis bei slaptomis pažymomis profesionaliai sukonstruotą nacionalinę teisėsaugą ir saugumo sistemą. Jei žanras būtų išlaikomas iki galo, prezidentė D.Grybauskaitė turėtų sekti pirmtako pėdomis ir skubiai išsiraudoti ant peties Egidijui Kūriui arba kitai Konstitucijos dvasios inkarnacijai, kuri skubiai pasakytų, kad N.Puteikio pokalbis su “Kakadu” gali grėsti nacionaliniam saugumui ir valstybės paslapčių seifams.

Štai šia bėda ir siūloma susirūpinti “runkeliams”, o kitkuo pasirūpins slapti profesionalai. Juk dera tikėti, kad jie jau seniai būtų viską sutvarkę, jei jų slapto triūso negriautų “rėksniai”, “marginalai” ir KGB. Lietuvos valstybės pagrindai seniai būtų apsaugoti ir nuo Eglės Kusaitės bei jos gudriai paslėptų šachidės diržų, ir nuo sveiko proto bei įpročio abejoti, aiškintis, mąstyti. Pastarasis dalykas “kaltumo prezumpcijos” šalyje yra laikomas pačiu žalingiausiu ir galbūt vieną dieną bus pasiūlyta jį kriminalizuoti. O kol kas dar demokratija – dalyvaukite VSD ir jo užsakovų vadovaujamose diskusijose ir stenkitės atrodyti rimtai, kad kokie virtualūs poligrafai neatpažintų nuobodulio ar ironijos.

Lietuvos žinios

, , , , , ,

Komentarų: 1

%d bloggers like this: