Posts Tagged Sekmokas

D. Grybauskaitė: grąžos nereikia


Apie pragmatiškus santykius, gerą kaimynystę ir visokeriopas ekonominių naudų paieškas daug pasakojusi prezidentė Dalia Grybauskaitė pakeitė kursą: už dujas mokės nesiderėdama (kieno pinigais?), o ir „į tarptautinių organbizacijų įglėbį nepuls“ – skolinsis brangiai, kad būtų kietesnė. Grąžinti reikės ne jai.

Daugiau informacijos čia. Ir čia.

Dėl dujų kainos, reikia manyti, matome bevilitišką mėginimą apginti beviltiškai prisižadėjusį ir apsikvailinusį energetikos ministrą Arvydą Sekmoką, kurį prezidentė visada gynė savo plačia reitingų krūtine.

Vardan šio švento tikslo galima elgtis kaip sovietmečio anekdotų gruzinui, kuris tėškia palto pardavėjui pinigus ant stalo ir sako: grąžos nereikia, palto irgi. Labai narsu ir džigitiška. Automobilių stabdžius sugalvojo bailai, tad visa Europa ir net JAV, kurios dėl kainų derasi, yra mulkiai ir ne džigitai.

Iš kur panelei tiek drąsos…. Ir išvis – kokia ta politika? Vieną dieną „turime būti pragmatikais“ ir nedraugauti su kokiais gruzinais, kad nesupyktų rusai. O dabar su rusais nesiderėsime, kad nepagalvotų, jog prašome „saulės“, nors velionis „mokytojas“ Algirdas Mykolas Brazauskas (pati sakė, jos mokytojas jis) nė nebūtų pagalvojęs taip pasakyti.

Galbūt tai nusivylusios ir ne kartą nuo tos pačios Rusijos pariegūnų lyg skuduru per veidą gavusios šalies vadovės blaškymasis? Ar čia tikrai toks pragmatizmas – leisti, kad kažkas tau parinktų draugus, bet dėl pasiūlytos prekės kainos – nesiderėti? O gal čia toks ūmai pabudęs patriotizmas…

, , , , , , , , ,

2 Komentaras

Valio: A. Sekmokas turi naują viziją


„Naujos AE elektros kaina paaiškės iki metų pabaigos“, – praneša energetikos ministrą Arvydą Sekmoką cituojanti žiniasklaida.

Man patinka. Įdomu, ar paaiškinant tą paaiškėsiančią kainą, bus atsižvelgta į štai šitą: Būsimosios branduolinės jėgainės elektros kaina – „šakėmis ant vandens”?

Apie tą patį: Proto įžeidinėjimas ir kamštis.

, , ,

Komentarų: 1

Proto įžeidinėjimas ir kamštis


Kai praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio viduryje viena politinė jaunimo organizacija rengė Plateliuose konferenciją “Homo constructivus ir postmodernus sociumas” su pranešimu “Kava, kaip kūrybinės saviraiškos galimybė”, tai supratau, kad čia tiesiog draugelių “tūsas” ir Friedricho Naumanno fondo pinigų pragėrinėjimas linksmoje kompanijoje. Jei fondas finansuoja – tai pats žioplas.

O ar gali kas nors panašaus dėtis oficialiose valdiškose kontorėlėse, kurios išlaikomos iš biudžeto? Gali ir dar kaip.

Premjeras Andrius Kubilius neseniai ėmė ir pamėgino atsakyti į seniai visuomenės keliamą klausimą: kokia galėtų būti planuojamos statyti branduolinės jėgainės elektros kaina? Esą ji bus mažesnė nei 18 centų už kilovatvalandę, nes tokia būsianti vidutinė elektros kaina regione 2020 metais.

Žiniasklaidai premjeras pasirėmė bendrovės “Litgrid” vadovo Virgilijaus Poderio prognozėmis. Šis patvirtino, kad prognozavo, o tiksliau, kartu su bendražygiais sukompiliavo keturias labai dideles ir geras studijas ir padarė iš keturių knygų vieną, kaip tai dažnai daro vidutiniai studentai.

Savaime tai nei gerai, nei blogai – kartais ir kompiliuojant gaunama naudos. Bet štai bėda: paklausinėjus paaiškėjo – nei vienoje iš pasirinktų sukergti į vieną krūvą studijų nė neatsižvelgta į tai, ar bus atominės elektrinės Kaliningrade ir Baltarusijoje, ar nebus. Maža to, tose didelėse studijose, iš kurių padaryta dar didesnė ir premjerui pašnibždėtas skaičius, neatsižvelgė ir į Vokietijos sprendimą atsisakyti branduolinės energetikos. Kaip žurnalistas buvau tiesiog apstulbęs, o kaip pilietis pasijaučiau labai keistai. Juk tai arba stručio išmintis (įkiši galvą smėlin ir manai, kad užpakalis saugus), arba tiesiog kažko darymas dėl darymo ir tauškimas dėl tauškimo. Kitaip sakant, premjeras rėmėsi tokio pat tikslumo skaičiumi, kokį galėjo parodyti Naujininkų taboro kortos arba narkotikų prisprogusio orakulo vizijos.

Sutikdamas, kad panašiai yra, taip pat pripažindamas, kad greičiausiai apsiriks, nes prognozuoti labai nedėkinga, premjero šaltinis vis dėlto sakė matąs tokių prognozių prasmę, nes be jų sunku plėtoti jungtis, tinklus ir didelius projektus. Kuo padeda šakėmis ant mėnulio išraižomos prognozės – matome. Visi didieji Lietuvos energetikos projektai būtent ten kol kas ir nupaišyti. Ir už šį piešimą, skaidrių gaminimą, studijų kergimą ir skaidymą, taip pat iš kavos tirščių ištraukiamų skaičių svaidymą į eterį Arvydui Sekmokui ir jo nepakartojamai komandai mokami astronominiai atlyginimai, o jų samdomiems iš užsienio konsultantams, ekspertams ir advokatų kontoroms – milijonai. Nežinia ar tokio įnirtingo darbo iškiliems rezultatams pasiekti buvo važiuojama į Pietų Korėją, Naująją Zelandiją. Ne taip svarbu.

Tegul važiuotų kad ir į Indoneziją, kurion pasisemti patirties vyko Konstitucinio Teismo pirmininkas Kęstutis Urbaitis ir šio teismo teisėja Tamara Birmontienė. Nesvarbu ir negaila, jei tik būtų žmonių proto neįžeidžiantis rezultatas. Jei jau būtų rimtai tikimasi konstitucinį šeimos apibrėžimą papildyt ne vien postmodernių socialinių madų įšventinimu, bet ir šariato leidžiama poligamija arba kitokiomis musulmoniškosios demokratijos vertybėmis – kodėl ne. Jei komandiruotės ir akiračio plėtimas padėtų prognozuotojams atsakinėti į klausimus ne todėl, kad reikia nors kažką pasakyti – tegul sau važiuoja. Tegul iki Kaliningrado pavažiuoja ir vienas veikėjas iš Užsienio reikalų ministerijos Energetinio saugumo politikos skyriaus.

Mat sykį paskambinęs paprašė, kad atsiųsčiau šiai labai rimtai struktūrai savo paskelbtų Kaliningrado atominės elektrinės ir jungiamųjų tinklų plėtros schemas, nupieštas rusų. Mat niekur internete varguolis nerado. Pilietiškai padėjau, pridurdamas, kad šiuos visiškai neslaptus popierius gavau iš Seimo nario, dalyvavusio konferencijoje tame pačiame Kaliningrade. Kadangi Karaliaučius ne toks įdomus, kaip Naujoji Zelandija ar Indonezija, o gal kad niekas neapžiūrėtų statybos aikštelės ir nepraneštų, jog rusai ne taip ir blefuoja, A.Sekmokas sau pavaldžių institucijų darbuotojams ten vykti uždraudė, o galbūt taip buvo pasielgta ir su mūsų diplomatais.

Išsiuntęs šiuos popierius paprašiau susitikimo ir jų komentaro. Ir gavau išdidų didelio viršininko paaiškinimą, kad komentuoti esą gali tik viešųjų ryšių atstovai, nors paprašyti informacijos, kurią privalėjo gauti pirmi, galėjo ir patys energetinio saugumo sargyboje stovintys išminčiai.

Nesu Kristina Brazauskienė, kuriai vienintelis krizės metu reikalingas verslas yra bufetas, o trijų procentų bendroje išlaidų struktūroje nesiekiantis valstybės tarnautojų darbo užmokestis yra “tėvynės aruodas”, kuris neva pamaitins alkstančiuosius. Tiesiog žavi ir linksmina nuolat vykstantis dūzgimas imituojant darbą ir mėtant visiems į akis beprasmiškų apsukų ir erzelio rezultatus, o kartu pučiantis ir dedantis be galo reikšmingiems. Vienas Umberto Eco knygos “Fuko švytuoklė” personažas šioje vietoje pasiūlytų išsitraukti iš vienos vietos kamštį. Išėjus dideliam pšššš – vėl būtų galima supanašėti į normalius žmones.

“Lietuvos žinios”

, , , , ,

11 Komentaras

Atominis-kubilinis skaidrumas


„Bet galutinis rezultatas bus visiškai aiškus ir skaidrus“, – pažadėjo ministras pirmininkas Andrius Kubilius, kalbėdamas apie atominės elektrinės investuotojo atranką. Matyt – nejučia susipainiojo.

Rezultatas – stovinti ir gaminanti įperkamą elektros energiją atominė elektrinė, kuri duoda ekonominę naudą. Toks jis turi būti ir čia nereikia nei skaidrumo deklaracijų, nei kitokių prieskonių. Skaidrumo norėjosi būtent investuotojo atrankos procese, tačiau jo kaip tik ir nebuvo.

Pradžioje buvo keistas konkursas, kuriame neva dalyvavo penkios kompanijos, paskui neva liko dvi. Vienos pasiūlymas esą buvo blogas, o kita buvo Pietų Korėjos bendrovė KEPCO, pateikusi neva labai gerą pasiūlymą, bet paskui pabėgusi.

Kokius super reikalavimus konkurso metu kėlė Lietuvos energetikos šamanai, jei niekas iš pasaulio branduolinių grandų nepanoro ar nesugebėjo jų atitikti? Kuo buvo geras KEPCO pasiūlymas ir kodėl dabar, kai ponai vis vien pabėgo, nepaviešinus jų tobulo sumanymo detalių?

Kokių reikalavimų Vyriausybė atsisakė vėliau prasidėjusių neviešinamų derybų metu? Arba ką ji papildomai pažadėjo Japonijos ir JAV konsorciumui „Hitachi GE Nuclear Energy“  ir/arba JAV-Japonijos kompanijai „Westinghouse Electric Company“? O gal dar ką nors tik ketina pažadėti?

Juk turi būti konkrečios ir racionalios priežastys – kodėl šios verslovės nepanoro arba nesugebėjo laimėti neva egzistavusio realaus konkurso, iš kurio pabėgo laimėtojai? Viso to mes nežinome, nes A. Kubilius ir jo energetinis padėjėjas Arvydas Sekmokas „laikosi tam tikrų konfidencialumo taisyklių“. Opozicija, šioje situacijoje, pagrįstai kelia klausimą – ar nėra visas šis džiaugsmas iš anksto taip ir suplanuotas, kad „skaidrus“ būtų tik galutinis rezultatas, kuris buvo žinomas?

Kaliningrado ir Baltarusijos atominiai projektai niekur nedingo ir konkurencinė situacija regione kur kas labiau įtenpta negu prieš kelis metus. Dviejų naujai išdygusių entuziastų investuoti entuziazmas vargu gali būti atsietas nuo rimtos finansinės naudos siekio. Klausimai – ką, kam ir kiek mūsų vardu valdžia pažadėjo arba dar pažadės – logiški. Juolab įdomus ytra dar vienas sutapimas – parlaleliai tariamiems konkursams vykę viražai su Nacionaline energetikos strategija. Ją vyriausybė parodė prezentacijose prieš pusę metų, o iš Seimo  vėliau atsiėmė ir atgal atnešė tik ilgokai neviešai pasiderėjęs dėl esminio jos punkto. Įdomu tai, kad ir dalis energetinių įstatymų priiminėta strategijos nepasitvirtinus. Kas gali paneigti galimybę, kad ji bus pritaikyta jau įvykusiam sandėriui su investuotoju apiforminti ?

Gali būti, kad investuotojai atsigręžė į  Lietuvą, nes dalis šalių, po tragedijos Fukušimoje, vėl ėmė abejoti savo atominėmis ambicijomis. Tai tikėtina kur kas labiau, nei prielaida, kad A. Sekmokas tiesiog ėmė ir įkalbėjo amerikiečius bei japonus nebijoti rusų, kurie, pasak pusiau oficialios versijos, šantažu ir kyšiais išvaikė pirmojo konkurso dalyvius.

Net jei visi įtarinėjimai nepagrįsti, o naujieji du investitoriai į pirmąjį konkursą tiesiog patingėjo pristatyti popierius, arba nieko svarbaus iš Lietuvos nebandė ir neketina išsiderėti – patikėti tuo nėra lengva, kai „tam tikros konfidencialumo taisyklės“ iš esmės reiškia visišką slaptumą. Nesu nei atominės energetikos, nei JAV ar japonų priešininkas, o investicijos, kurios būtų pritrauktos statant atominę elektrinę, būtų didesnės už viską, kas Lietuvoje investuota per pastaruosius dvidešimt metų. Lietuva, pasistatydama elektrinę, liktų aukštųjų technologijų šalimi. Realių alternatyvų, pagrįstų skaičiavimais, o ne svaičiojimais apie malūnus ir skrydžius į Mėnulį – nėra. Tik gaila, kad iki pat galutinio rezultato nenusimato ir to skaidrumo. Kad ir pats galutinis rezultatas nebūtų skaidrus ta prasme, kad jį reiktų įsivaizduoti esant toje vietoje, kur elektrinė turi stovėti.

Šaltinis: “Balsas.lt”

, , , , , , , , ,

2 Komentaras

Žalioji isterija atkunta


 

Kaip ir buvo galima tikėtis, cunamio sukeltos avarijos Fukushimos (Japonija) branduolinėje jėgainėje išprovokavo naujus žaliųjų ir šiaip GAZPROM draugelių protestus prieš branduolinę energetiką Vokietijoje.

Vokietijos dienraštis „Sűddeutsche Zeitung“ šiandien vėl cituoja veikėjus, kurie primena, kad iš 17 Vokietijoje veikiančių reaktorių 8 senesnieji yra esą labai nesaugūs, nes jų kupolai atlaikytų tik sportinių ir mažų lėktuvėlių atsitrenkimus.

Prieš keletą mėnesių kancelerei Angelai Merkel buvo pavykę laimėti mūšį už reaktorių darbo pratęsimą, visiškai logiškai pareiškus, kad tai skrydžių saugos, o ne branduolinio nesaugumo problema, bet dabar vėl pilasi mitingai, protestai ir verskmingi straipsniai. Visi juk žino, kad nieko saugiau už GAZPROM ir rusiškos naftos kompanijų paslaugas nėra ir negali būti.

Reiškiamas nerimas dėl to, kad Baden-Württembergo žemėje esantis Neckarwestheimo reaktorius ir Hesseno Biblis yra teotiškai seismiškai aktyvesnėje zonoje.

Laikraštis pasakoja, kokia baisi galėjo būti (bet nebuvo) 2006 metų avarija Švedijoje, kai įvykus trumpam jungimui nesuveikė du iš keturių aušinimo sistemą turėjusių paleisti generatorių. Personalas paleido juos rankiniu būdu, bet kas būtų buvę, jeigu būtų nespėjęs, verkia paniką skleidžiantis laikraštis…

Lietuvoje artimiausiu metu turėtų iš visų pakampių išlįsti žalieji ir papasakoti mums daug daugiau baisių istorijų bei pasmerkti visus, kas drįso net pagalvoti apie atominę energetiką. Turint omenyje, kad energetikos ministras Arvydas Sekmokas projektą ir taip vykdo „labai sėkmingai“ – „pagalba“ tikrai bus svari. Tik va Kaliningrado statytojus ta Fukushima vargu ar išgąsdins. Tad kai išgirsite cypaujant Lietuvos žaliuosius panikierius – atsminkite, kad saugūs esame tik pirkdami viską iš rusų. Kuo brangiau – tuo daugiau saugumo.

zalieji_pridurkai

http://www.zooomr.com nuotr.

, , , ,

11 Komentaras

%d bloggers like this: