Posts Tagged Sovietai

„Balvoniados esmė“ – balsuojam ir primirštam


Sovietinę okupaciją šlovinančios skulptūros ant Vilniaus „Žaliojo tilto“ stovi, nes nėra pakankamai jomis nepatenkintų vilniečių, kurie jas nuverstų, kaip vokiečiai Berlyno sieną. Mano nuomone, juos seniai reikėjo išvežti, bet nesunkiai paaiškinu, kodėl taip nebus.

Tiesiog pavėluota

Kai buvo paskelbta, kad šitų bjaurybių likimą spręs didelių ir gudrių ekspertų kompanija – buvo aišku, kad viskas baigsis būtent taip, kaip ir baigėsi. Būkime atviri ir patys sau nemeluokim – tai politinis klausimas, kuris visiškai nesusijęs su giliomis meninėmis kompetencijomis ir paveldais. Jei kažkur „bomžai“ įsirengė lindynę ir kelis dešimtmečius kūreno „buržuikę“, tai kokių reikia ekspertų, kad išsiaiškintum, jog ta „buržuikė“ nėra joks paveldas, o tiesiog šiukšlė? Nereikia jokių. Imi ir išveži į sąvartyną.

Taip į daržines ir patvorius iškeliavo 1991 metais leninai, kapsukai ir visokie kitokie „paveldo“ objektai. Vieną iš kelių sovietinio herbo egzempliotių nuo dabartinio Seimo, tada besivadinusio Aukščiausiaja Taryba, mano akyse 1990 metų kovo 11 dieną plaktuku nukrapštė, įsidėjo į kuprinę ir išsinešė kažkoks senolis. Lenino paminklo pjedestalo gabaliuką padovanojau pažįstamam amerikiečiui. Procedūra buvo paprasta, pigi ir sunkiai kam nors apskundžiama.

Praleidę gerą laiką ir nusistatę absurdišką procedūrą patys likome jos kvailais įkaitais, kaip ir tie vargo „ekspertai“, kurie, kaip atrodo, sprendimą stenėjo iš baimės prisidarę į kelnes. Gavę nurodymą iš Darbo partijos kontroliuojamos Kultūros ministerijos vadovo, ponai padarė kaip liepta ir, išskyrus vieną, išsliūkino nieko nekomentuodami. Na o ką jie, nabagai, kaip pagalvoji, turėjo daryti? Ir ką gi dabar daryti Lietuvos valstybei, kuri negali ignoruoti savo nusistatytų taisyklių, idant nebūtų laikoma laukine gentimi? Pasiūlymas yra. Apie jį vėliau. O pradžiai galima konstatuoti, kad geriausias laikas nusikratyti Grūto parko veltu „paveldu“ buvo 1991 metų pabaiga ir 1992 metų pradžia. Iki tautau balsavimu pašventino velionio AMB komunistus. Kokia ten paskui liustracija ir „balvonų“ išvežimas greitai bei pigiai? Tada jau tenka imtis brangių demokratinių procedūrų.

Politinės mados reikalas

Tos skulptūros stovi seniai ir pragyveno įvairius laikus, įvairias valdžias. Buvo laikas, kai ir dabar ypatingas bangas kelią konservatoriai turėjo valdžią tiek vyriausybės, tiek Vilniaus merijos lygyje. Tiesa, nei Andriui Kubiliui, nei Vilniaus iškiliam merui Viliui Navickui jos akių nebadė. Net Rasa Juknevičienė priiminėjo sau karinius paradus ir prie tokių „niekų“ nekibo. Demagoginį pasiteisinimą, kad nebeįmanoma skulptūrų pakęsti būtent „Ukrainos kontekste“, susikiškite bet kur, kur nesueina. Mat buvo ir Gruzijos, ir Čečėnijos kontekstai ir dar kas tik nori.

Tema suaktualėjo, kaip ir visuomet – konservatoriams esant opozicijoje. Ji patogi, nereikalaujanti daug proto ir atitinkanti konservatorių rinkėjų nuostatas. Gi valdantieji – tiek valstybės, tiek savivaldybės mastu, elektoratą sau susikalė tokį, kokį susikalė. Jie ir taip sukandę dantis tyli ir nuryja fatą, kad visa užsienio politikos retorika valstybėje yra tokia, kuri dalį jų rinkėjų pigiose aludėse bei piktose virtuvėse veda iš proto. Jie negali sau leisti prabangos pritarti šventam konservatorių džichadui prieš „balvonus“, nes rinkimų urnose tikisi išvengti netekčių bent jau subtiliai „atsitylėdami“ šia tema. Užtat tas pats kultūros ministras Birutis ir išspinduliavo „ekspertams“ užduotį – atlikti ekspertizę, nevertinant pačių sovietizmo simbolių. Ministras atėjo ir išeis, konservatoriai kada nors turbūt dar grįš į valdžią, o ekspertams gyventi reikia. Beje, kuo daugiau tokių „sudėtingų“ klausimų, tuo daugiau galima ir pinigų gauti „analizams“, simpoziumams, studijoms ir konferencijoms.

Dabar klausimas politiškai madingas tai daliai pretendentų į išrinktuosius, kurie tikisi atitinkamų balsų, bet tai, nomenklatūrinių ekspertų mąstymu, praeis.

Piniginis klausimas

Ką miesto valdžia? Dabar sostinėje tvarkosi „Dangoraižio ir lūšnos koalicija“, kuriai svarbiau visai kitos dalybos. Raudonarmiečio iškamša nėra trinkelė – į kiemą neatsiveši ir dėti neaišku kur. Galima spėti, kad ir po rinkimų Vilnių valdys koalicija, kurios sutartyje minėti „balvonai“ bus pati pigiausia ir mažiausiai kainuojanti derybinė pozicija, o būtent todėl ir išliks toliau visokiuose ten pavaldų registruose.

Maža to, gali iškilti ir dar komiškesnių kliūčių. Juk visada į „paveldo“ ir paveldo klausimus įsimala daugiau temų bei interesų. Antai – vamzdis. Surūdijusi santechninė šiukšlė Neries krantinėje yra joks ne menas ir joks ne paveldas (na gal ir paprieštaraus koks postmodernus menininkėlis drėgnais veizolais) – visi supranta. Buvo pastatytas laikinai, kol baigsis garsioji „VEKS“ programa. Ji baigėsi ir Kultūros ministerija, kurią tada valdė Arūno Valinsko partija, parašė raštą Artūro Zuoko merijai – išvežkite santechninę šiukšlę. Į ką merija atsakė paskaičiavimu, kad nupjauti ir išvežti kainuotų berods 150 000 litų. Savivaldybė pinigų neturinti, o vyriausybė, tuo metu, irgi buvo neva viską taupanti. Štai ir riogso vamzdis ligi šiol, nors jokie rimti ekspertai jo neužtarė taip, kaip raudonarmiečių iškamšų.

Praėjo jau veik dešimtmetis nuo momento, kai teko diskutuoti – paveldas ar ne yra į pravertą batų dėžę panašus kino teatro „Lietuva“ pastatas, kokį, tiesa pavadinimu „Raketa“ arba „Gagarin“, galėjai rasti bet kuriame sovietyno rajono centre. Vaiduoklis tebestovi, nieko ten nevyksta, bet muštynės tada buvo didelės – kaip čia kažkas turės naudos toje vietoje, kur kitados sovietai leido tipinį kino namą pavadinti „Lietuva“. Būtų išlikę ir kino salės,ir nebūtų puvėsio vidury miesto, bet viešojo intereso lietuviškasis koloritas neleido skriausti sovietinio „paveldo“.

Gal drąsiai balsuojame?

Tokie klausimai demokratinėse Šalyse ęsti išsprendžiami paprastai. Imamas ir surengiamas miesto ar kaimo (nelygu kur stovi „balvonas“) plebiscitas. Gal imam taip ir padarom? Ir jei dauguma atėjusių balsuoti (namie laikantieji špygą kišenėje nedomina niekada) Vilniaus aborigenų šiandien pasisakytų už vieną ar kitą sprendimą – jis būtų galutinis. Nereiktų viešai persekioti visokių kišeninių „ekspertų“ ir dešimtmečiais tąsyti tą pačią virvę. Nutars dauguma, kad negriaut – pamirštam bent dešimčiai metų klausimą. Nutars kitaip,vengiant baisių utilizavimo išlaidų, skelbiama tautinė talka. Paprastai jos metu, kai žiniasklaida fotografuoja, net prezidentai su premjerais mėgsta pasirodyti uolūs, nešiodami šakalius palei Nerį. Galės ir dabar padėti.

Tai iš esmės yra vienintelis sprendimas, bet jo nebus imtasi. Ir galiu nesunkiai paaiškinti kodėl. Didelį triukšmą kelianti ir patriotines gaidas tik opozicijoje būdama išsitraukianti iš kišenių dešinioji stovykla žino, kad vargu ar laimės. Apie jau minėtą „Dangoraižio ir lūšnos koaliciją“ Vilniuje nėra nė ką kalbėti. Ji, kaip jau sakiau, neerzins tos dalies savo rinkėjų, kuriems „prie ruso buvo geriau“. Maža to, valdžia apskritai turi įsikalbėjusi referendumų ir plebiscitų fobiją. Mat, apart stojimo į Europos Sąjungą atvejo, palydėto skalbimo miltelių ir alaus dalybomis, jai nieko nesiseka nacijai prastumti. Eksperimentas vietiniu mastu irgi baugina, nes dar ims ir atsiras tikros vietinės savivaldos užuomazgos, kurių taip nesinori.

Taigi, „bavonai“saugūs. Daugumai Vilniaus čiabuvių ir svečių jie nė motais. Šios šiukšlės yra politinių diskusijų objektas, ėdžios dykaduoniams „ekspertams“ ir geras būdas kalbėtis ne apie realias problemas, kai tik tai yra naudinga. Demokratijos raidai tas suinteresuotos mažumos plebiscitas būtų reikalingas. Tokių vietinių klausimų sprendimas visiems balsuojant, beje, turėtų kur kas daugiau prasmės, nei klausimai apie atomines elektrines.

Bėda ta, kad tokiu tiesioginės demokratijos precedentu nesuinteresuoti politikai, kurie, visi dėl savų priežasčių, tuoj papasakos, kad yra labiau subrendę spręsti, negu rinkėjai, kurie juos deleguoja valdžion.

Šaltinis:
info@balsas.lt

, , ,

2 Komentaras

Adolfo Hitlerio sekėjams Gegužės 1-oji būtų šventė?


Neseniai „nugriaudėjo“ neva viso pasaulio, neva darbo žmonių šventė (Lietuvoje tą dieną nedirbama) – gegužės 1-oji. Gegužės aštuntosios ar devintosios dienos (pagal skonį) koalicijos pergalės prieš nacius Antrajame pasauliniame kare (1945 metais) dienos sukaktis irgi ką tik buvo pastebėta. Vis dėlto yra dienų, kuriomis mūsų sostinės Gedimino prospektu galėtų drąsiai žygiuoti ir neonaciai, ir Algirdo Paleckio tipo bolševikai. Tai būtent, kaip rodo istorinės nuotraukos, gegužės 1-oji. Naciai ir bolševikai šventė jas kartu. Ką apie tai mano dabartinės profsąjungos? Apie tai, kad sovietų ir nacių simbolika ir retorika visada buvo panaši, jau graudenome, kalbėjome ir rašėme.

Tad pasigrožėkite viskuo dar kartą. Nuotraukos iš įvairių nacių okupuotų šalių:

, ,

Parašykite komentarą

Rūpintojėliai, turgūs ir pašalpos


Laisvė, privatumas ir nuo to neatsiejamas žmogaus orumas Europoje ir Lietuvoje vis labiau nuvertėja, nes jų neįmanoma apskaičiuoti kasos aparatais ir apmokestinti.

Maklinėjant po saulėtojo Stambulo (beje, derėtų rašyti Istanbulas, atsikratant primestos rusiškos formos) turgų teko matyti netgi kasos aparatų. Kitaip nei mūsų Gariūnuose, niekas neprotestuoja – stovi, tegul stovi. Vienoje iš 39 miesto savivaldybių, kuri kaip tik prižiūri minėtą turgų, paklausiau apie tų aparatų naudą.

Man su šypsenėle buvo patvirtinta, kad per dieną kiekvienas aparatu aprūpintasis pardavėjas įmuša kokią nors sumą. Taip pat buvo paaiškinta, kad visus susekti ir išgaudyti būtų per brangu ir nereikalinga.

Kai kuriuose turgaus skyriuose galima atsiskaityti mokėjimo kortelėmis, tačiau šis mokėjimo būdas nėra populiarus, nes atsiskaitant kortele tenka sumokėti brangiau. Kas buvo, tas žino – pirkėjui nueinant pardavėjas gali jį ir du kvartalus sekti derėdamasis. Taip, pavyzdžiui, skara atpinga nuo 55 iki 10 lirų. Kokie jau ten čekiai ir aparatai…

Nemažai prekiautojų turistų lankomose Stambulo vietose dirba Turizmo policijoje. Kaip tvirtino pažintinę kelionę žurnalistams organizavę Baltijos ir Turkijos kultūros akademijos „Balturka“ atstovai, šiems pareigūnams policija yra pagrindinė tarnyba. Be uniformų, pardavinėjant suvenyrus arba arbūzus, patogiau stebėti ir kontroliuoti padėtį.

Nors yra gausybė vaizdo kamerų, Turizmo policija reikalinga.  Kur ir kaip į apskaitą įrašomos iš maskuojančios prekybos gaunamos lėšos – nelabai kam įdomu. Juk žmonės, kaip man buvo paaiškinta, dirba sunkų darbą. Taip ir įsivaizduoju mūsų ministrų Artūro Meliano ir Ingridos Šimonytės reakciją, jei tokią racionalią praktiką kas nors pasiūlytų diegti Marijos žemėje.

Daugelis paprastų žmonių irgi supyktų, nes nori pigaus valdymo, bet kokybiškų paslaugų – nuo policijos nuovados iki poliklinikos. Valdžia liepsnoja noru kontroliuoti kiekvieno lito ar cento judėjimą ir visais centralizuotai pasirūpinti. Lietuvis, kaip ir daugelis europiečių, vis labiau įsitikina, kad juo nepakankamai rūpinamasi.

Nenoriu pradėti aiškinti, kad turėtume daryti taip, kaip daro turkai. Anoje šalyje dėl daugelio priežasčių vargu ar norėčiau gyventi. Tiesiog mirtinai įgriso tauškimas, kad turime elgtis taip, kaip elgiamasi civilizuotose šalyse. Man atrodo, Turkija yra viena iš tokių, kad ir kas kam joje nepatiktų. Be to nebūtinai viskas turi būti kaip Švedijoje.

Nežinau, ar turkai yra patvirtinę šeimos politikos koncepciją, tačiau toje šalyje socialiai draustais laikomi visi šeimos nariai, jei bent vienas iš jų dirba. Kartu ne visos šeimos ima priklausančias pašalpas, kai gimsta vaikas, nes ne visoms jos reikia.

Lietuvoje Andriaus Kubiliaus Vyriausybė įvedė mėnesinį 72 litų pagalvės mokestį ir demagogiškai pavadino jį sveikatos draudimu. Asmenį, kurį puikiausiai galėjo išlaikyti uždirbantis sutuoktinis, „rūpintojėliai“ apšaukė sukčiumi ir vagimi ir privertė registruotis darbo biržoje. Taip paskatino imti ir bedarbių pašalpas. Kai šių pagailo, prikūrė idiotiškų taisyklių, leidžiančių nutraukti jų mokėjimą.

Tai tik viena iš sričių, kur kuo pigesnis ir paprastesnis išsirangymas per valdžios kuriamų kliūčių ir melžimo punktų tinklo spragas tampa nacionaline sporto šaka. Ir ne tik Lietuvoje. Totalinės kontrolės ir totalinio rūpinimosi mastai auga ne tik piniginėje srityje, kur vėl sėkmingai išpopuliarėjo nuostata, jog teisingiausiai ir sėkmingiausiai pinigus skirsto būtent valdiška buhalterija, o už jos tėviškos regos ribų – vien šešėlis, vagystės ir kiti kraupūs nusikaltimai.

Jei sovietinis režimas savo sekimo maniją grįsdavo kova už darbo žmonių teises ir socializmą, tai šių dienų Vakaruose pagrindinė idėja yra šventasis saugumas, kuris turi būti visoks: socialinis, fizinis, lytinis, rasinis ir dar velniai žino koks. Vardan jo tokios vertybės, kaip žmogaus privatumas ar noras užsitraukti užuolaidas savo valdoje sparčiai tampa atgyvena, o išsiimant naują asmens dokumentą, paimami pirštų antspaudai. Bet kas pamurmėjęs prieš yra apšaukiamas saugumo priešu, šešėlinio pasaulio draugu ir civilizuotos matricos potencialiu grioviku. JAV Aukščiausiasis teismas irgi neatsiliko nuo visuotinio „skaidrinimo“ ir saugojimo manijos – bet kokiu nusikaltimu įtartą asmenį jau dabar galima kratos metu išrengti nuogai, o bauginimai dėl neva išrastų implantuotų bombų galbūt greit oro uostuose padės įteisinti ir vidines kūnų apžiūras. Viskas mūsų pačių saugumo labui, žinoma. Sovietų režimas, kuris registruodavo spausdinimo mašinėles, bent jau formaliai nebuvo taip toli pažengęs, nors, žinoma, darė tai be formalumų.

Visiems kretinams ir dvasios ubagams, kurie man parėkaus, jog „jei nieko blogo nedarai“, tai nėra ko slėpti, iš anksto turiu pasiūlymą. Siūlau apsigyventi namuose su skaidriomis sienomis ir toliau nieko blogo nedaryti. Arba, išsivaduoti nuo kompleksų galutinai ir kovoti už teisę vaikščioti nuogiems, taip išvaduojant policijas nuo visokių vargų ir negaišinant laiko.

Šaltinis: “Balsas.lt”

, , , , , , ,

4 Komentaras

„Birželio 25-oji: kvailystė ar agresija prieš Suomiją?“


solonino_suomija (nuotr. Balsas.lt)

Šiemet Lietuva mini ir netekčių, ir savo nešlovingo dalyvavimo holokauste, ir nesėkmingo 1941-ųjų metų birželio sukilimo jubiliejus. Nieko labai naujo šiomis temomis nepasakyta. Juodi kaspinai, paradai, minėjimai ir tylos miutės. Kas matė vieną tokį jubiliejų – matė visus. Jei nuobodu –  įdomiau prisiminti Suomiją.

Sukilimai ir jubiliejai

Sovietų 1941-aisiais organizuotų trėmimų, Rainių ir Pravėniškių žudynių sukaktys ginčų nekelia. Kitaip yra su sukilimu, lydėjusiu sovietų atsitraukimą (galima vadinti ir bėgimu) ir pasitikusiu Josifo Stalino buvusio draugo Adolfo Hitlerio ordas.

Manantieji, kad Lietuvoje 1941 metų birželio 23-ią įvyko ne sukilimas, o tik nevykęs jo mėginias arba norinčiųjų kolaboruoti su naciais fiesta – nuomonės nepakeitė. Norintieji galvoti, kad niekieno nepripažinta ir neįvertinta Juozo Brazaičio (Ambrazevičiaus) vyriausybė ištaisė pabėgusio tautos vadu besivadinusio Antano Smetonos klaidas ir kažką kažkam neva įrodė –  irgi lieka savo garbinguose apkasuose. Šįkart – ne apie tai.

Netoliese yra šalių, kurios jubiliejus mini kitokius ir turi pagrindo daryti tai kitaip. Ką tik paminėjusiai 1941 metų birželio įvykių 70 metų sukaktį Lietuvai derėtų pasiskaityti ir dar vieną rusų istoriko Marko Solonino knygą: „Birželio 25-oji: kvailystė ar agresija prieš Suomiją?“

Mat birželio 25 dieną sukanka 70 metų ir nuo datos, kada Stalinas, praėjus vos kelioms dienoms nuo „Barbarosos“ (taip vadinosi nacių Vokietijos puolimo prieš Sovietų Sąjungą planas) pradžios, antrą kartą užpuolė Suomiją. Šios kaimyninės šalies pelkėse ir sniegynuose jis jau buvo palikęs šimtus tūkstančių ją okupuoti mėginusių karių.

Markas Soloninas

Leidykla „Briedis“ išleido jau trečią šio autoriaus knygą. Prieš tai buvo „Birželio 22-oji. Katastrofos anatomija“, „Mozgoimenije. Suklastota Didžiojo karo istorija“. Visos jos vienaip ar kitaip aktualios Lietuvos skaitytojui. Pirmojoje ne tik aprašomi taip pat ir Lietuvoje vykę karo veiksmai tarp Raudonosios Armijos ir Wehrmachto „išvaduotojų“ (kabutės abiems). Čia pastebima, kad sovietų kariuomenei neretai prioritetiniu tikslu buvo nurodoma dengti partinių kontorų ir pačios kariuomenės nugaras nuo „lietuvių nacionalistų“. „Mozgoimenije“ rašo apie tai, kaip sovietai ir šiandieninė Rusijos valdžia entuziastingai klastoja istoriją, palaikydama naftalininius mitus.

Įdomu, kad net ne pačioje demokratiškiausioje Rusijos viešojoje erdvėje, kur „Didžiojo Tėvynės karo“ temos dažniausiai pateikiamos tik kaip šlovingos praeities ir heroizmo propaganda bei naudojamos jaunosios kartos „patriotiniam“ zombinimui, M. Soloninas gavo eterį. Per pačią birželio 22 dieną, kai oficialiai galima tik giedoti patriotinius ditirambus, NTV televizijos kanalas leido negailestingai išjuokti mitus apie agresiją prieš „taikiai miegojusią Sovietų Sąjungą“ ir „Bresto tvirtovės žygdarbį“. Lietuvoje tokių diskusijų, deja, beveik nepasitaiko.

Nesant didelio noro grįžti prie klausimo – ar galėjo Lietuva, Latvija arba Estija sekti Suomijos pavyzdžiu ir priešintis ginklu sovietams dar 1939 metais, tiesiog siūlau pasiskaityti naujausią knygą, kurią skaitant šis klausimas vėl kyla. Net ne dėl to, kad jį kartais iškelia autorius, pats lyg suabejodamas ir primindamas, kad galimybes teritoriniams manevrams ir geografines sąlygas suomiai turėjo visai kitas, nei lietuviai ar latviai. Verta dar kartą pasiskaityti koncentruotą visų suomių tautos kovų su nepalyginamai stipresniu ir žiauresniu priešų aprašymą. Idant jubiliejų skirtumai ir istorinės atminties grimasos atrodytų adekvačiau.

Aktualūs aspektai

„Birželio 25-oji: kvailystė ar agresija prieš Suomiją?“ – knyga su 371 dokumentine nuotrauka, 58 žemėlapiais ir Suomijos kovų už laisvę schemomis. Tarp jų – gan iškalbingos įvairų šalių spaudos karikatūros suomių-rusų karo tema ir abiejų šalių propagandos iliustracijomis.

Sovietų ir šiandieninės Rusijos oficialiojoje istoriografijoje tiek Žiemos karas, tiek Tęstinis karas su Suomija, apie kuriuos M. Soloninas rašo savo knygoje, yra kryptingai nutylimi, kaip napatogūs, nes juose nėra nei šventos kovos su fašismu, nei šlovingų karybos praktikų. Viskas yra tiesiog atvirkščiai. Kolega, politikos apžvalgininkas Aidanas Praleika, perskaitęs šį M. Solonino veikalą, keistokai pyktelėjo – viskas, anot jo, ten antirusiška ir neobjektyvu. Gal ir taip, nes pats M. Soloninas pabrėžia norįs „grąžinti į ringą antrąjį boksininką“. Kitas kolega Vitalijus Karakorskis pastebi, kad sunku būtų rasti ką nors pozityvaus sovietų milžino mėginime „nutrėkšti niekingą suomišką bulsą“ (pačių sovietų terminologija).

Pasak M. Solonino. Ligi šiol tiek rusiškoje, tiek suomiškoje įvykių nušvietimo versijose daugiausia kalbėta apie tai ar Suomija buvo pakankamai lanksti derybose su sovietais, ar nepakankamai, ar bendravo su A. Hitleriu, ar ne bendravo. Anot autoriaus, jei kompiuterinės grafikos būdu pašaliname iš bokso ringo vieną iš sportininkų, kitas lieka neaišku prieš ką mojuojantis pirštinėmis ir šokinėjantis.

Pati knyga labiau skirta Sovietų Sąjungos ir Suomijos karo etapui, prasidėjusiam 1941 m. birželio 25-ąją. Suomių istoriografijoje jis vadinamas Tęstiniu karu. Sovietiniais laikais šis karas buvo „užmirštas“ ar net „nežinomas“, nes, kaip minėta, buvo niekaip neįklijuotinas į „išimtinai gynybinių“ ir „amžinai šlovingų“ karų sistemą.

Užtat Lietuvos čiabuvį turėtų labiau dominti 1939-1940 metų Žiemos karo realijos ir dar pora svarbių skirtumų tarp to, ką Suomijai paliko Manerheimas, o Lietuvai Smetona. Autorius primena, kad „1940 metų kovą karo su „niekinga blusa“ fronte išskleistos 58 divizijos. Pavyzdžiui, Karelijos sąsmaukoje sutelkta daugiau kaip pusė milijono žmonių, 114 tūkstančių arklių, 40 tūkst. automobilių, 7,1 tūkst. pabūklų ir kulkosvaidžių. Tankų skaičius peržengė 3 tūkst. Tai dar viena provokuojanti iliustracija, keliant klausimą – reikėjo ar nereikėjo priešintis sovietams ginklu. Cituojamuose atsiminimuose Suomijos užsienio reikalų ministras į Molotovo priekaištus, kad Suomija elgiasi kitaip nei kapituliavusios Lietuva, Latvija ir Estija, pastarasis atsakė nežinąs, kaip elgėsi Baltijos šalys, bet Suomijos vyriausybė elgėsi pagal situaciją…

Apskritai knygoje gan išsamiai aprašomi sovietų ultimatumų  Baltijos šalims ir derybinių niuansų skirtumai, kartu gan grakščiai išjuokiant Maskvos propagandines klišes ir parodant, kad visi šie veiksmai buvo bendro Stalino sumanymo dalis.

Kaip tam tikrą Lietuvos atvejo unikalumą 19401 metais autorius juokaudmas išskiria tai, kad tik Lietuvai buvo pateiktas reikalavimas suimti savo valstybės saugumo departamento ir vidaus reikalų ministerijos vadovus. Mat Latvijos ir Estijos nebuvo spėta apkaltinti neva grobus raudonarmiečius.

Dar vienas skirtumas

Paskutinis Lietuvos ir Suomijos jubiliejų skirtumas, kurį galima ir būtina pabrėžti (net ir be M. Solonino veikalo) yra santykis su holokaustu. Neva profašistinė, kaip ligi šiol teigia oficialioji Rusijos propaganda, suverenumą sugebėjusi išsaugoti Suomijos valdžia, nepaisant visų, labai agresyvių vokiečių reikalavimų, išdavė nacistinei Vokietijai 8 (aštuonis) net ne Suomijos žydus, o imigrantus iš Austrijos ir ligi šiol dėl to viešai atgailauja. Netgi, jų atminimui įamžinti, yra pastačiusi memorialą Izraelyje. Suomijoje žydai buvo surinkti į karo belaisvių stovyklas, bet išskirti į atskiras zonas, kurias iš esmės administravo vietos žydų bendruomenė. Daugelis Suomijos žydų dalyvavo kovoje prieš sovietų interventų armiją ir buvo už tai apdovanoti. Ne vienas karo medikas – irgi Suomijos žydas – atsisakė A. Hitlerio jam skirto ordino, kurį šis baudėsi įteikti už sužeistų esesininkų gelbėjimą.

Siūlydamas pasiskaityti M. Solonino monografiją, pastebėsiu, kad ši šalis Lietuvos žiniasklaidos rinkoje dažniausiai, kaip ir kokia nors Švedija, nepatenka į „kaimynų“ kategoriją, nes Vladivostoko aktualijos dažnai mums vis dar aktualesnės nei Stokholmo ar Helsinkio. Tas pat ir su istorine atmintimi – nepatogūs palyginimai ir svarstymai, kurie kartais įmanomi net Rusijos valdžios valdomoje žiniasklaidoje, pas mus sutinkami įtariai.

Šaltinis: “Balsas.lt”
info@balsas.lt

Šis puslapis atspausdintas iš Balsas.lt http://www.balsas.lt/naujiena/544080/birzelio-25-oji-kvailyste-ar-agresija-pries-suomija

, , , , , , , , , , , , , , , , ,

Parašykite komentarą

Apie “iš baimės sutraiškytą Lenkiją”


 

Tiksliai nesupratau mūsų paties vyriausiojo redaktoriaus A. Brazausko blogo teksto apie Lenkiją ir jos sutraiškymą žanro, bet, manding, tai yra siekis originaliai bei šiek tiek ekscentriškai įsiterpti į Rusijos ir ne Rusijos istorinių ginčų kokafoniją. Iš esmės – pavyko, tačiau reiktų kai ką papildyti.

Atmetusi nacių ir „komuniagų“ pasiūlymus Lenkija, anot A. Brazausko, pasirinko kankinystę, nes sukėlė kaimynams nesaugumo fobijų. Hmm… Man tai kažkaip atrodo, kad Lenkija tarpukariu, su visais savo išvardintais tankais (ar panašiais į tankus mechanizmais), pasižymėjusiais mūšyje mažiau nei kavalerija, metodiškai vaidino didelę jėgą. Tos jėgos realiai prisibijojo nebent Lietuva. Bet net ir ji ilgokai rodė vidurinį pirštą, nežadėjo nurimti be Vilniaus ir pan.

Sovietus slėgė ir baugino negeri atsiminimai apie nesėkmingą karą su Pilsudskio legionais? Nemenkinant pastarųjų vaidmens, reiktų pastebėti, kad Uljanovo gaujai tiesiog nebuvo laiko kariauti visais frontais (iš kur Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių pripažinimas) ir labai, labai norėjosi greičiau baigti su baltagvardiečiais bei ramiai plėšikauti šalies viduje. Antrąjį pasaulinį karą sovietai pasitiko turėdami 24 000 tankų (įskaitant – į juos panašius mechanizmus).

Tik būdamas stipriai kvailu ar neinformuotu Lenkijos galėjo bijoti Reichas, jei paties Reicho jau 1938 m. baidėsi Jungtinė Karalystė, su visu savo laivynu, kolonijiniais resursais ir sąjungininkais prancūzais (sukūrusiais militarinio idiotizmo monumentą – Mažino liniją (pranc. La Ligne Maginot). JK spauda, prieš Chamberlainui Miunchene parduodant Čekiją ir visus saugumo sistemos Europoje likučius, buvo pilna ekspertų perspėjimų, kad aviacija pasenusi, karui nepasiruošta. Skaičiuota, kad pritrūks medienos greitai gaminant karstus bombardavimo aukoms. Užtat entuziastų minia ir sveikino kvailelį premjerą, rodžiusį Adolfo pasirašytą vekselį, kuris negaliojo nuo pat pradžių.

Lenkija vargu ar rinkosi kankinystę. Ji, greičiau, buvo įsikalbėjusi sau mikroimperines ambicijas (ėriukas, kuris prieš veidrodį ilgai sau kartoja, kad yra vilkas, bet priedainis vis tiek skamba: beee…) ir net sudalyvavo (šiek tiek šakališkai) tos pačios Čekijos pyrago dalybose, pasiimdama Tešyno sritį.

Jei jau norima dėl II-ojo pasaulinio pasižudymo apkaltinti ne Hitlerį ir Staliną, o dar ką nors, tai originalus yra Patrickas J. Buchananas, kuris visgi kaltina Chamberlainą. Bet ne dėl Miuncheno, kurį sveikino, o dėl…. karingumo. Mat, anot šio eksperto, britų premjeras veltui suteikė karines garantijas Lenkijai. Tai esą paskatino pastarąją nenusileisti normaliems, anot jo, Hitlerio reikalavimams dėl Danzigo, išprovokavo karą, o vėliau ir pusės Europos stalinizaciją.

, , , , ,

4 Komentaras

%d bloggers like this: