Posts Tagged sovietmetis

Apie sovietmetį be propagandos pasakos „Nelaisvės anatomija“


„Ar prisimenate girą iš geltonos statinės? Pionieriškų būgnų tratėjimą? Komunistų partijos rūpestį jumis ir jūsų artimaisiais? Eiles prie šlapios dešros ir mandarinų? Didžiosios rusų tautos rodomą kelią? Ne? O gal tiesiog net nežinote? Mes priminsime”, – sako naujo žiniasklaidos projekto iniciatoriai.

Nuo lapkričio 1 dienos startuoja naujas žiniasklaidos projektas – „Nelaisvės anatomija“. Radijo stotyje „Žinių radijas“, interneto portale balsas.lt ir „Valstiečių laikraštyje“ bus prisimenamas sovietmetis. Tas laikas, kai oficialiai nebuvo sekso, o praktiškai trūko dešros ir tualetinio popieriaus. Visgi žmonės, išskyrus tuos, ką tiesiog nužudė, kažkaip toje sovietinėje Lietuvoje gyveno ir ne visi buvo nelaimingi. Apie tą laiką be propagandos ir sapalionių pasakos žurnalistai Tomas Čyvas, Donatas Valančiauskas, o taip pat Mykolo Romerio universiteto docentas, istorikas Ramūnas Trimakas bei jų pašnekovai.

„Tikrai yra viską prisimenančių, bet yra ir nieko negirdėjusių. Kai kas sugebėjo primiršti, o be to užaugo karta, kuri anaiptol nežino, kaip čia gali nebūti tualetinio popieriaus arba kaip čia galima visą gyvenimą laukti paskyros vos pavažiuojančiam automobiliui? Net nusipirkti elementarią nuotykinę užsienio autoriaus knygą ne visi sugebėtų, jei juos nugabentų laiko mašina į tuos laikus. Mat tam, kad gautum teisę nusipirkti, reikėjo surinkti dvidešimt kilogramų makulatūros. Kalbėsime ir apie tai, kaip žmonės tada dirbo, kūrė visose srityse – medicinoje ir švietime, prekyboje ir pramonėje, muzikoje ir kine. Kalbinsime ekspertus, žmones, kurie gyveno ir dirbo tais laikais, žmones gatvėje. Leisime palyginti ir spręsti – ar tikrai „prie sovietų buvo geriau“, ką mums ir dabar pasakoja nostalgiją diegiantys Kremliaus dainorėliai ir propagandistai. Pamatysime, kad dalis dalykų – ypač propagandoje ir įpročiuose – atsikartoja dabartyje, bandysime susivokti, kur paveldas, o kur balastas“, – žada kūrybinis kolektyvas.

Ar gera gyventi kalėjime, kur garantuotas nemokamas būstas ir medpunktas? O gal iš tiesų viskas buvo kitaip? O kaip gyvenome prie sovietų, kai oficialiai visai nebuvo sekso, o realiai trūko dešros, džinsai buvo laikomi amoraliu dalyku? Kaip jautėsi okupuotų sovietinių provincijų mokslininkai ir specialistai kuriems buvo nevalia aplenkti visagalio centro nei statybose, nei širdies persodinimo operacijose? Kaip sovietai „kovojo už taiką“, išsiplėsdami iki šeštadalio visos planetos sausumos ir ką Kremlius kartoja iš seno repertuaro šiandien? Apie visa tai ir ne tik, be propagandos ir sapalionių, laidoje „Nelaisvės anatomija“. Šeštadieniais devintą ryto „Laisvosios bangos“ eteryje, o taip pat balsas.lt portale ir „Valstiečių laikraščio puslapiuose“.

, , , , , , ,

Komentarų: 1

Gera žinia – kaip mes jos ilgimės


Nors Ispanijai ir pralaimėjome, galima konstatuoti – Lietuva gerai žaidžia krepšinį. Taip gerai, jog atvažiavę į Vilnių iš Panevėžio mūsų krepšininkai jau šiandien parodys, kad gali dar geriau. Tai tik viena iš pageidaujamų gerų naujienų.

Kalbame apie gėrį

“Šiemet mūsų užpraeito penkmečio planas viršijo tą, kuris numatytas patvirtinti dar ateinančiame partijos suvažiavime. Besišypsančios melžėjos, sveikas sovietinis ožys, galintis, reikalui esant, tapti garvežiu, o Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Komunistų partijos generalinis sekretorius nukirps juostelę ties ferma, kur patys didžiausi pasaulio tešmenys išlydo daugiausia pasaulyje plieno. Mūsų šalis išlydo daugiausia plieno pasaulyje.“
Tai buvo ne citata, o tiesiog sisteminio idiotizmo citatų loginis rezultatas. Citata apie Sistemą, kurioje teko garbė 19 metų gyventi ir kartu su velione močiute laukti visokių dalykų, panašių į mėsos atvežimą į kiemo kulinarijos “knaipę“. Jų atveždavo, ir tarybinės liaudies tam tikrai daliai “ragu“ arba “kauliukų“ užtekdavo. Prekių ženklas SSRS. Per Naujuosius metus, “piervamajų“, “didžiojo spalio“ ir panašias sukaktis netgi pasiekdavo žalieji žirneliai, majonezas ir šprotai.
Piramidėmis sudėlioti trilitriniai stiklainiai su neva beržo sula ir neva šprotais arba “kilkėmis“ – irgi labai įstrigęs prisiminimas, kartu su rūškanais aprėkiamų “pardavėjų“, neturinčių ką parduoti, veidais. Šiais laikais dar pasitaiko idiotų, kurie perka “tarybinę vytintą dešrą“, net nesuvokdami, kad rūkyta ar vytinta dešra Leonido Brežnevo ir Petro Griškevičiaus laikais buvo prieinama nebent per “pajokus“ arba antras duris.
Užtat sovietinės liaudies gerovės augimo trubadūrai nušviesdavo viską taip, kad deficitas tapdavo pertekliumi, nebuvo ne tik buržuazinio supuvimo, bet net ir sekso, o ir narkologinis dispanseris, iš kurio pro langus į gretimą vaikų darželį skraidė “troinoj odekolon“ buteliukai, oficialai neegzistavo. Komiškiausia tai, jog net tie, kurie sako, esą “buvo geriau“, pripažįsta, kad geriau buvo “pro antras duris“, t. y. – vagiant.
Svarbu ne tai, ką prisimename, o kas yra pasakojama. Jei nacionalinis transliuotojas, užuot pardavinėjęs reklamą, būtų įpareigotas bent kartą per mėnesį per Antrąjį kanalą pakartoti nesąmones, kurias mums 1982-aisiais vogravo televizija, debilumo ir siauraprotystės mastas gal kiek ir mažėtų. Ypač man būtų smagu pasišaipyti iš vieno itin svarbaus mito, neva tada per televizorių nerodė nei smurto, nei nepūkuotų “multikų“. Tiesiog užmušti baltagvardietį ar vokietį reiškė pūkuotumą ir gėrį, o rusiškas vilkas labiau nusipelnė neapykantos nei amerikietiškas katinas. Bet “Panorama“ visada kalbėjo apie pozityvą, gėrį ir didėjančius primilžius.

Persūdyta sriuba

Šiandien vis pasiskaitau apie tokių pozityvių žinių ilgesį ir bandau apsiverkti. Kartais neišeina. Tiesa, šprotų, apelsinų, kiaulienos ir majonezo arba kavos vitrinose nesiilgiu, tačiau nelabai suprantu, kodėl turėčiau giedoti už tai ditirambus “Maximos“ ar IKI verslininkui arba kokiam politikui?
Jei krepšininkai laimi, tai ar aš turiu dėkoti už tai šalia jų nusifotografavusiai prezidentei? Pasitaiko, kad miške randu baravykų, tai turbūt turiu rašyti odę nepažįstamam eiguliui, o dar geriau kokiam politikuojančiam elniui, kuris to grybo nesuvartojo savo reikmėms? Juk SSRS irgi gyrėsi, kad išlydo daugiausia pasaulyje plieno, o mes tik pasakojame (650 litų į rankas minimalios algos šalyje), kad pas mus geriausias internetas. Galėčiau ir aš taip pasakoti, bet nenoriu.
Lygiai taip pat, kaip nenoriu ir nesirengiu dėkoti už tai, kad man į sriubos kaušelį nepripylė kibiro druskos arba nepradūrė automobilio padangų. Taip – Lietuvoje yra daugybė gerų dalykų. Daug gerų žmonių, daug gerų krepšininkų, mokančių įmesti, daug medikų, kurie neima kyšių, daug kunigų, kurie nerenka jokių duoklių ir neištvirkauja. Daug gražių moterų ir t. t. Yra daugybė paslaugių, nuoširdžių ir nekorumpuotų tarnautojų bei politikų.
Viskam tam pagirti egzistuoja žmonių tautosaka ir viešųjų ryšių agentūros. Visiems, kam nepatinka “negatyvą liejanti“ žiniasklaida, siūlau sukurti galimybę keletą mėnesių pagyventi oficialių, valdžios sukurtų pranešimų spaudai erdvėje. Ten sriuba niekada nebūna persūdyta. Maždaug prieš dvi dešimtis metų druskos trūkumą išmokome pastebėti, tačiau daliai kolegų vis dar atrodo, kad tai nemandagu. Nemandagu pastebėti, kad karininkai ne visada patys šokinėja pro langus Baltarusijoje. Nemandagu ir nepozityvu galvoti, kad keturi lavonai vienoje tęstinėje byloje yra daugoka. Nemandagu abejoti, ar tikrai viena mergina norėjo susprogdinti kažką kažkur, kai visi įrodymai telpa kiaurame rėtyje. Sriubą reikia valgyti ir, pasak kai kurių kolegų, šieptis gardžiuojantis.

“Lietuvos žinios”

, , , ,

Komentarų: 1

Raudanti nomenklatūra arba Turniškių kankiniai


Eiliniame LNK laidos „Valanda su Rūta“ filmavime prisiklausiau daug įdomaus. Neturiu žalio supratimo, kas bus palikta, o kas išmontuota, bet žmonės kalbėjo prieš kameras, tad jų privatumo tikrai nepaviešinsiu ir paslapties neišduosiu.

Juolab, anokia čia paslaptis – sovietinės Lietuvos nomenklatūros veikėjai teigia, kad prie sovietų buvę geriau, jie patys beveik skurdę, kad tik pasiaukotų tėvynei ir darbo laidžiai. Nedėkinga tauta esą atidavė valdžią Sąjūdžiui, o dabar už tai sumoka blogu gyvenimu.

Turniškių makaronai

Žymaus komunistų partijos veikėjo Algirdo Ferenso našlė Goda Ferensienė ėmėsi lyginti sovietmečio ir dabartines valdžios privilegijas bei nusistebėjo, kad buvusiam sovietinės Lietuvos kompartijos pirmajam sekretoriui Antanui Sniečkui užtekdavo tik vieno apsaugos darbuotojo Volodios. O dabar, mat, visas Vadovybės apsaugos departamentas sukurtas. Į repliką, kad Sovietų imperijos provincija paverstos Lietuvos gubernatorius nėra tas pats, kas valstybės prezidentas, G. Ferensienė atsakė, kad aš daug ko nesuprantu.

Gal ir taip –negali gi žmogus suprasti visko. Bet šį bei tą suprantu tikrai. Visi, kas būtų galėję grėsti buožinusiai ir trėmusiai pabaisai, kurios išsižadėjo net tikra motina, buvo jo pasikviestų sovietų nužudyti miškuose ir sumesti į užverstus šulinius ar pakasti dilgėlynuose. Kam labiau pasisekė – išgrūsti į lagerius arba sukišti į kalėjimus bei durnynus. Net tie, kas jo nekentė, nebūtų lietę, nes vargu ar nesuprato, jog tai išprovokuos represijų bangą. Užsienio vizitų ir diplomatinių atstovybių sovietinės okupacijos laikais Lietuvoje nebuvo, kaip ir paties politinio gyvenimo. Todėl ir užteko vieno Volodios – reikia juk su kažkuo ir gramą padaryti ir kortom palošti. Kažkas ir pirtelei turi pramogų parūpinti…

G. Ferensienė nusiskundė, kad Sąjūdis uždarė varganą Turniškių parduotuvėlę, kur būdavę tik duonos, dešros ir makaronų. Čia man ginčytis sunkiau – tenai nebuvau ir nežinau ar tikrai ana parduotuvėlė buvo panaši į tas, kuriose su močiute (amžiną jai atilsį), dar vaiku būnant tekdavo laukti, kol atveš daiktų panašių į mėsą. Gal, visgi, iki ten dažniau užklysdavo kitų parduotuių nepasiekdavę žalieji žirneliai, majonezas, kavos pupelės arba kad ir tualetinis popierius? Negi tikri sistemos tarnai būtų vietoje jo irgi naudoję „Tiesą“ arba „Krasnaja zvezda“ su saviškių atvaizdais bei kalbomis arba plėšę lapus iš Leonido Brežnevo memuarų?

Brandaus socializmo šviesaus atminimo puoselėtojams iškart patikslinu, kad toje santvarkoje, kurią klastingai sugriovė Landsbergis, pragyvenau 18 metų. Taigi nesu tiek jau jaunas, kad man ant ausų labai kibų panašaus pobūdžio makaronai, net jei jie iš Turniškių parduotuvėlės ir sovietiniu kokybės ženklu.

Nomenklatūros pamuilės

Nomenklatūra sovietų epochoje buvo visokia – partinė, ūkinė, kolūkinė, mokslinė, komjaunuoliška ir net kūrybinė. Ji niekur nedingo. Tvarkingai permigravo į politiką ir verslus, išplėsdama savo galimybes.

Kaip jau esu ne kartą pastebėjęs, pasinaudojant atgimimo demokratine aplinka, į valdžią per Sąjūdį neužtruko prilįsti trečio ar ketvirto nomenklatūros ešelono dėdžių ir tetų, kurie jautėsi nuskriausti tų, kurie turėjo priėjimą prie Turniškių krautuvėlės. Nuskriausti, tai nereiškia, kad būtinai nepelnytai ir nereiškia, kad mažiau alkani. Kartais dar labiau. Jų kokybinis indėlis, atsineštas į partijas, kuriose draugai persivadinę ponais teikėsi nusėsti, jaučiamas ir šiandien.

Todėl nemaž nenustabau, kai buvusi pirma atkurtos nepriklausomos Lietuvos premjerė, vėliau žemės ūkio ministrė Kazimira Danutė Prunskienė ėmėsi savotiškai tęsti ponios G. Ferensienės tiradą. Pabėdavojusi, kad pirmosios vyriausybės ministrai turėjo tik po vienas kelnes, ji dar pasigyrė, kad yra aukojusi Katalikų Bažnyčiai. Tiesa, ne savo, o valstybės turtą.

Sako atėmusi iš žemės ūkio ministerijos ir padovanojusi Kurijai kažkokius hektarus ant ežero kranto. Suprantama, kad tai buvo dar prieš turniškių kankinio Antano Sniečkaus idealų pasekėjo ir nūnai tebegaliojančių politinio bei visuomeninio gyvenimo normų patriarcho Algirdo Mykolo Brazausko mirtį. Dabar ponia ekspremjerė ir signatarė jau turbūt žinotų, kad teisės būti pašarvotu Arkikatedroje taip nusipirkti neišeina. Dovanoti Kurijai sklypą ar tikintiesiems Arkikatedrą, kurie tau niekada nepriklausė – ne toks jau ir dvasingas žygdarbis. Už dešimtinę gali būti neužskaitytas.

Rentos ir monumentai

Toliau besišnekučiuojant apie privilegijas iškilo klausimų – kas ir kodėl ligi šiol saugo ir gal iki gyvos galvos saugos Vytautą Landsbergį ar Valdą Adamkų? Ir taip toliau ir panašiai. Klausimai gal būtų ir įdomūs, bet man įdomesnis buvo kitas – ar tikrai turime mokėti rentas milionieriams ir ar A. M. Brazausko kapui papuošti reikia 128 000 litų?

Tokį klausimo iškėlimą Turniškių krautuvėlės klientai ir bekelnių vyriausybės nariai palaikė šventvagišku, o pamąstymą, kad tas, kuris „ir tada dirbo Lietuvai“ geriau turėtų jaustis Grūto parke, o ne Antakalnių memoriale, palydėjo moralizuojantis murmėjimas. Apie mirusiuosius, mat, gerai arba nieko. Sutikčiau, jei tas niekas ir po mirties nesiurbtų duoklės iš kišenės, kuri vos apmoka rentų negaunačių senukų išlaikymą ir mokinukų maitinimą. Ir dar nežinau – ar galima blogai šnekėti apie dar neužkastus, o kalbančius, porinančius ir į televizorių vis lendančius politinius lavonus?

Apie tautos susitaikymą, pagarbą išėjusiems draugams, virtusiems ponais, nekalbėjimą blogai pamokslaujantys rentų medžiotojai iš Turniškių ir „Draugysčių“, panašu, niekada taip ir nepatikės, kad kiti gali nesijausti jiems amžinai skolingi. Juk kievienam iš jų priklauso jei ne renta, tai bent monumentas ar mauzoliejus.

, , , , , , , , , , ,

Komentarų: 1

%d bloggers like this: