Posts Tagged SSRS

Ar bijome karo, žmonės? Rusija pavojingesnė už SSRS?


Lietuvoje netyla svarstymai ir pamąstymai apie galimą karą. Praėjus ketvirčiui amžiaus nuo nepriklausomybės atstatymo, daugiau nei dešimtmečiui nuo stojimo į NATO, kyla klausimas – ar žmonės nesijaučia kaip niekad nesaugūs? Kada labiau bijojome – dabar ar prie sovietų?

Militaristinė dresūra

Sovietinė visuomenė buvo militarizuota nuo apačios iki viršaus. Jos pramonėje dominavo karinės ir dvigubos paskirties įmonės, o ir kitos turėjo būti pasirengusios dirbti militarinėms reikmėms.

Vaikams jau nuo pradinių klasių pasakodavo apie tai, koks baisus gali būti branduolinis karas, kurio esą nori mistiniai amerikiečių kapitalistai. Kaip įrodymas buvo pateikiamas pasakojimas apie baltus balandžius lankstančią, spinduline liga sergančia mergaitę iš Hirosimos. Buvo pasakojama, kaip reikės užsidėti dujokaujes ar bent pasigaminti „vatos-marlios raištį“.

Sovietų pilietis „žinojo“, kad Amerika neva užpuolė Vietnamą, o „Didysis Tėvynės“ karas kilo tik todėl, kad „taikiai miegojusią“ ir neva beveik beginklę Sovietų Sąjungą nei iš šio, nei iš to užpuolė Hitleris. Vėliau jis „žinojo“, kad „kariai internacionalistai“ kariauja Afganistane su „dušmanais“ ir turbūt su amerikiečiais. Piešimo pamokose, kai būdavo vystoma taikos tema, spaliukus ragino piešti perbrauktą bombą, ant kurios reikdavo parašyti NATO.

Nelabai įvairus (ilgą laiką iš dviejų kanalų) sovietinis televizorius apie kovą su buržujais pasakojo animacijoje apie „ereliuką“ir „kibaldžiuką“, o propagandinės dokumentikos ir vaidybinių filmų „Didžiojo Tėvynės“ karo tema taip pat buvo devynios galybės. Kariniai paradai, kuriais savo mastais gal prilygtų nebent kokie Šiaurės Korėjos ar Kinijos „kolegos“, turėjo kelti homo sovieticus seksualizuotą patriotinę ekstazę.

Ir visgi, spaliukišką ir gal dar pionierišką amžių praaugęs sovietinis žmogus karo, po chruščiovinio atšilimo, labai nebijojo. Tam yra keletas priežasčių.

Ideologija ir informacija

Pirmiausia, sovietinis pilietis neturėjo žiniasklaidos, kuri atneštų žinių. Čia amerikietiškuose filmuose apie Karibų krizę, kaip 1962 m. SSRS ir JAV buvo kaip niekad arti branduolinio konflikto, amerikiečiai laukė pranešimų namuose, darbe, baruose ir gatvėse – kur tik buvo prieinamas bent radijas. Sovietinis pilietis apie tai žinojo iš patetiškų, bet nelabiai informatyvių politbiurinių pranešimų spaudai arba, jei nesitaikstė su gyvenimu informaciniame tunelyje, iš vakarietiškų radijo stočių. Net 1979 m. Vilniuje išleistas TSRS istorijos vadovėlis X-XI klasei neužsimena apie Karibų krizę nei vienu žodžiu. Kitokių vadovėlių, kaip patys suprantate, nebuvo. Kitos užsienio aktualijos aptariamos, skiriant po porą sakinių: Korėjoje ir Vietname Amerikos ir Vakarų Europos imperialistai kariavo „nešvarius karus“, o sovietai, taikingų iniciatyvų dėka, pasiekė,kad jie išsinešdintų. Kiek daugiau dėmesio skiriama 1959 m. Vengrijos, 1968 m. Čekoslovakijos įvykiams, kur kalbama apie tai, kaip šlovingai ir taikingai raudonoji armija padėjo anoms broliškoms tautoms sudoroti buržujų provokatorius (išverčiant į žmonių kalbą – įsiveržė ir išžudė bei terorizavo visus,kam nepatiko komunistų valdžia). Užsienio politika buvo ne sovietų piliečio reikalas. Jam derėjo žinoti tik tiek, kad partija ir vyriausybė jį saugo bei būti pasirengusiam kariauti ir mirti, joms paliepus.

Antras skirtumas – ideologija. Net juodžiausios priešpriešos metais sovietai skelbėsi esą už taiką. Kasmet melavo, jog mažina ginklavimosi išlaidas, vis įmantriau dangstydami realų biudžetą ir rodydami fiktyvų. Buvo sudaromos vienokios ar kitokios sutartys, šaukiamos konferencijos ir pan. Jų taikingumu Vakarai netikėjo ir turėjo tam pagrindo, bet čia kita tema.

Kai 1983 metais BBC susuko vaidybinį filmą „The day after“(kitą dieną,- angl.), rodantį branduolinio apsišaudymo pasekmes, sovietai jį parodė ir tik dar kartą paragino visus branduolinio košmaro bijoti.

Po Stalino mirties sovietams visgi nebūdingi tokie grasinimai, kaip „paversti JAV radioaktyviais pelenais“ ar pan. Juolab nesuvokiama, kad taip galėtų sau leisti rėkauti kažkoks televizijos laidų vedėjas. Net sovietinį ginklą šlovinantys eilėraštukai dažniausiai būdavo sudėstomi taip, kad sovietų kariai „saugo žemėj taiką“, kurios neva nenori užjūrio kapitalistai. SSRS net buvo viešai įsipareigojusi pirma nenaudoti branduolinio ginklo (labai pasitikėjo savo įprastinės ginkluotės persvara,kurios šiandien neturi). O štai dabartinė Rusija preventyvius branduolinius smūgius paskelbė oficialios karinės doktrinos dalimi. Viešai grasinti karu ir raginti kariauti galima ir Dūmos deputatams, ir visokiems televizijos rodomiems fanatikams. Tai madinga, tai „veža“. Jie ir jų sukurstytos, karo besišaukiančios minios šiandien labiau panašios ne į užguitus sovietinius „penkmečio planų vykdytojus“, o į radikaliojo islamo džichadistus arba baubiančius nacius.

SSRS propaganda ragino dėkoti „partijai-tėvynei už taloną patalynei“ ir už tai,kad išvadavo nuo fašistų bei gina nuo kapitalistų. Šiandieninės Rusijos skanduotės jau visiškai kitokios, tad visiškai dėsninga, kad kelia kur kas didesnį nerimą. Juk šiandien deklaruojamas prioritetas yra ne taika, o pergalė prieš išsigalvotus neofašistus ir „rusų pasaulio“ plėtimas. Be to, šiandien visas tas nesąmones aiškiai ir kasdien girdime (cebnzūros, ačiū Dievui, nėra), o jei nepakankamai išsigąstame, pagąsdiname save ir patys.

Ar imti šautuvą?

Nors įvairios apklausos byloja, kad dauguma žmonių apokaliptiniais scenarijais netiki, nemano, kad per kelis artimiausius metus karas ateis į Lietuvą, valdžia ir žiniasklaida šią temą eskaluoja kasdien. Šauktinių kariuomenės grąžinimo projektai, dešimt metų nusikalstamai vilkintas išlaidų gynybai didinimas, aktyvių pratybų su NATO partneriais intensyvinimas ir kitos konkrečios priemonės, dalis kurių tikrai reikalingos, yra lydimos propagandinių gaudesių.

Periodiškai girdime prezidentės Dalios Grybauskaitės perspėjimus, kad kitu taikiniu po Ukrainos būsime mes, kad reikia jau dabar reikia būti pasiruošus atsilaikyti nors tris paras ir pan. Leidžiamos brošiūros, nurodant kur ir kaip šliaužti, jeigu prasidės karo veiksmai. Žodžiu, lietuvis be šautuvo – lietuvis be ateities.

Nejučia prisimena sovietmečio filmo scena, kai kolūkiui žemę ariantis žmogelis gauna iš miško laišką be pašto ženklo, su pažadu nudėti, jei toliau ars. Sovietų valdžia paaiškina, kad gali ir nearti, bet duonos tada negaus. Užtat šautuvą ji jam galinti pasiūlyti. Valstietis, aišku, pasiūlo tą šautuvą susikišti, kur nesueina.

Taigi, art ar ne art? Ar matant Rusijos agresiją Ukrainoje dar galima užsiimti savo reikalais ar reikia kaupti kruopas ir kasti žemines, o vaikus nuo darželio mokyti elgtis su sprogmenimis ir ginklais? Nemaža dalis patriotiškai nusiteikusių ar tokius vaizduojančių entuziastų taip ir siūlo daryti. Maža to, visuomenė pratinama prie minties, kad vardan švento saugumo reikia po truputį susitaikyti su vis griežtesne cenzūra, interneto ir telekomunikacijų kontrole, privatumo siaurinimu ir valdžios įgaliojimų didinimu. Tai daroma ne priimant kokį nors naują ir aiškų nepaprastosios padėties įstatymą, o pavieniais teisės aktais, kurių kiekvieno priėmimą palydi patriotiniai šūkiai ir karo būgnų tratėjimas.

Jiems garsiai pritaria net iš pacifistų į šaulius persidažę liberalai, o taip pat dalis viešai besireiškiančių laikraštinių ir internetinių amazonių – mergužėlių ir moteriškių, kurioms, panašu, karinė uniforma yra tiesiog afrodiziakas. Nereikia būti naiviu ir kuoktelėjusiu pacifistu, kad tai būtų juokinga. Beje, nusiraminkite – aš ne prieš moteris armijoje.

„Vienui vieni“ sindromas

Pirmą kartą po Šaltojo karo pabaigos taip atkakliai keliamas ir įkyriai eksploatuojamas klausimas – ar galima pasitikėti NATO ir Vakarais, nes jie esą nepakankamai žvangina ginklais prieš Rusiją. Vakarai mat, vos mūsų karo žyniams treptelėjus, neduoda ginklų Ukrainai, nors visiškai aišku, kad pergalei (kitaip kam juos duoti?) reiktų maždaug lendlizo masto tiekimų. Žodžiu, Vakarais pasitikėti negalime. Mes vėl parduoti ir nelaimingi vargšai, tad balnokit broliai žirgus, paduok sesule kardą….. Jei ką – žirgelis parneš.

Rusija dėl tokių mūsų nuotaikų gali tik džiagtis, nes taip kartojamas jos naratyvas apie dekadentiškus ir parsidavusius, gėjiškus ir visokius ten kitokius Vakarus. Juk visi euroskeptikai ir natofobai seniai giedojo giesmelę, kad „Amerika mūsų negins“. Iš visokių pakampių lendantys „žinovai“ mėgsta priminti, kaip „amerikonai mus pardavė po karo“. Kaip „Amerikos balsas“ neva sukurstė ir išdavė partizaninį judėjimą ir t.t. Bet kas, nors šiek tiek išmanantis istoriją, žino, kad tai absurdas. Kad Lietuva su savo neutralitetu jokių įsipareigojusių sąjungininkų neturėjo, NATO nebuvo, o užjūrio balsai lietuviškai prabilo tik partizaniniam judėjimui slopstant.

Bet raudos, kad ir vėl esame „vienui vieni“, o todėl kiekvienas, kuris nepabuvo kareivėliu, nebus geras nei prie plūgo, nei turbūt lovoje, yra vėl populiarios. Čia galiu iškart nuraminti – nesu nusistatęs nei prieš šauktinių kariuomenę, nei prieš Šveicarijos modelį. Ir visgi, nei kruopas taupau, nei „vienui vienas“ jaučiuosi. Taip pat manau, kad neturėtume jaustis tiek stipriai nesaugūs, idant šauktumėmės cenzūros arba bet kokį reiškinį – nuo pieno riebumo iki vaikų globos ar kelių eismo taisyklių reikalų – matytume tik per karinės Rusijos grėsmės akidangčius. Vien kiseliovai neturėtų visiškai nulemti mūsų darbotvarkės ar pasaulėžiūros.

Reklama

, , , , ,

Parašykite komentarą

Šokiruojanti smarvė „šokiruojančiuose“ parodymuose


Dvidešimt metų tylėję, nežinia kur buvę, kai nagrinėta sausio 13-osios žudynių byla, „liudininkai“, atbėgę į garsios šeimos garsaus palikuonio teismą, ėmė ir prisiminė matę visokių neįtikėtinų vaizdų 1991 metų sausio 13-osios naktį. „Sensacingi“ inicialais pristatomų sutvėrimų „atsiminimai“ šiaip nėra verti specialios polemikos. Teismas yra sudėjęs taškus ir viską seniai išaiškinęs. Apmaudu tik tai, kad galima prikabinti makaronų ant jaunų arba patiklių žmonių ausyčių. Tad keletas pastebėjimų.

Kadangi asmeniškai dalyvavau šiuose įvykiuose, nesunku pastebėti, kad ponai meluoja net susiriesdami arba pasakoja šimtą kartų nuvalkiotas istorijas.

Antai, ištraukiama „sensacinga naujiena“, kad vienai iš aukų ištraukė 7,62 kalibro kulkos gabalą, kuris mat, tinka 1930 metų Mosino šautuvui. Suprask – sąjūdininkų smogikas (galbūt netgi aš) iškasė iš senelio daržo seną šautuvą arba apvogė karo muziejų, užsilipo ant stogo ir šovė su ta seniena. Smulkmena, kad tokio pat kalibro kulkomis šaudantys kulkosvaidžiai puikiausia naudojami  sovietinių  šarvuočių ginkluotėje.

Labai linksma skaityti „atsiminimus“ dar ir tokį atsiminimą :

“Pakviestas VRM Šeštojo skyriaus darbuotojas

Buvęs Vidaus Reikalų Ministerijos 6-ojo skyriaus (kovos su organizuotu nusikalstamumu) darbuotojas V.Š. teismui sakė: „Tą naktį apie 1.30 h mes – t. y. penki VRM pareigūnų grupė – buvome prie TV bokšto Karoliniškėse. Įsikūrėme tiesiai priešais bokštą esančio devynaukščio namo 8-to aukšto bute, paprašę gyventojų mus įsileisti. Dabar šis namas yra Sausio 13-osios g. 37.

Mes ten išbuvome kelias valandas, per pačius įvykius. Atidarę langą filmavome kamera. Staiga tiesiai virš langų, nuo stogo, pasipylė šūviai į TV bokšto pusę. Tai buvo kelios automato serijos. Išbėgome iš buto ir ėmėme lipti laiptais iki stogo liuko, bet jis buvo uždarytas iš išorės.

Tada staigiai liftu nusileidome žemyn ir pamatėme, kaip iš kitos laiptinės išėjo du vyriškiai su pailgu krepšiu. Jis buvo panašus į ilgavamzdį automatą krepšyje. Pamatę mus šie du vyriškiai puolė bėgti, mes – juos vytis. Vyriškiai įsmuko į kiemą, kur jų jau laukė automobilis „Žiguli“ su vairuotoju – ir jie paspruko. Apie tai mes papasakojome savo vadovui, bet jokio tyrimo vykdyta nebuvo.“”

Nežinau, kas būtent yra šis iš kanapių išlindęs melagis, bet tuo metu Sausio 13-osios gatve joks „Žigulis“ nebegalėjo pravažiuoti fiziškai. Kas buvo – supranta kodėl. Iki „Laisvės“ prospekto būtų tekę paėjėti pėstute, tad meluojant reikia turėti saiką arba/ir labai neblogą atmintį.

Tingu net juoktis iš „naujų“ pastebėjimų kulkų skridimo„kampus“ ir kitų kliedesių. Dėl visa ko, siūlau paskaityti nuosprendį byloje, kurią nagrinėjant šitie „informuoti liudytojai“ liudyti nepanoro (matyt bijojo kruvinųjų sąjūdininkų susidorojimo): http://www.infolex.lt/portal/papildomiok/INFOLEX_VAT_1999_m._rugpjucio_men._23_d._nuosprendis_baudziamojoje_byloje_Nr._1-2_1999_.pdf

Man įdomiau kitkas. Ponas, kurio labui dabar liudija nežinia iš kur po 20 metų išdygusios personos, neblogai pažinojo rašytoją Vytautą Petkevičių. Gerai sutarė, gal ir butelį perlauždavo. Po 1992 metų rinkimų sėkmės V. Petkevičius net vadovavo Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui. Be to buvo labai drąsus, Vytauto Landsbergio nebijojo, tačiau kažkodėl, nors dauguma ir galimybės buvo jo pusėje, neinicijavo parlamentinio tyrimo ir nesusikvietė dabar „liudijančių“, beveik iš ano svieto sugrįžusių veikėjų. Gal prisiminimai būtų buvę šviežesni ir nereikėtų pasakoti akivaizdžių nesąmonių.

Pabaigai pastebėsiu, kad jei koks silpnesnių nervų žmogeliukas tikrai pabandė nuo stogo pavaizduoti didvyrį su kokiu „šauniku“, tai nėra svarbu jokia prasme ir jokiu mastu. Į šturmą sovietų karius, kurie buvo ginkluoti „truputėlį“ rimčiau, Sąjūdis pakviesti nelabai galėjo – SSRS karinės pajėgos V. Landsbergiui prisiekusios nebuvo.

Tad vienintelis šokiruojantis dalykas yra seniai perpuvusių politinių ir moralinių lavonų, vėl lendančių į dienos šviesą smarvė, kurią nebūtina skleisti visuose eteriuose.

Šaltinis: “Balsas.lt“

, , , , , , , , ,

17 Komentaras

„Birželio 25-oji: kvailystė ar agresija prieš Suomiją?“


solonino_suomija (nuotr. Balsas.lt)

Šiemet Lietuva mini ir netekčių, ir savo nešlovingo dalyvavimo holokauste, ir nesėkmingo 1941-ųjų metų birželio sukilimo jubiliejus. Nieko labai naujo šiomis temomis nepasakyta. Juodi kaspinai, paradai, minėjimai ir tylos miutės. Kas matė vieną tokį jubiliejų – matė visus. Jei nuobodu –  įdomiau prisiminti Suomiją.

Sukilimai ir jubiliejai

Sovietų 1941-aisiais organizuotų trėmimų, Rainių ir Pravėniškių žudynių sukaktys ginčų nekelia. Kitaip yra su sukilimu, lydėjusiu sovietų atsitraukimą (galima vadinti ir bėgimu) ir pasitikusiu Josifo Stalino buvusio draugo Adolfo Hitlerio ordas.

Manantieji, kad Lietuvoje 1941 metų birželio 23-ią įvyko ne sukilimas, o tik nevykęs jo mėginias arba norinčiųjų kolaboruoti su naciais fiesta – nuomonės nepakeitė. Norintieji galvoti, kad niekieno nepripažinta ir neįvertinta Juozo Brazaičio (Ambrazevičiaus) vyriausybė ištaisė pabėgusio tautos vadu besivadinusio Antano Smetonos klaidas ir kažką kažkam neva įrodė –  irgi lieka savo garbinguose apkasuose. Šįkart – ne apie tai.

Netoliese yra šalių, kurios jubiliejus mini kitokius ir turi pagrindo daryti tai kitaip. Ką tik paminėjusiai 1941 metų birželio įvykių 70 metų sukaktį Lietuvai derėtų pasiskaityti ir dar vieną rusų istoriko Marko Solonino knygą: „Birželio 25-oji: kvailystė ar agresija prieš Suomiją?“

Mat birželio 25 dieną sukanka 70 metų ir nuo datos, kada Stalinas, praėjus vos kelioms dienoms nuo „Barbarosos“ (taip vadinosi nacių Vokietijos puolimo prieš Sovietų Sąjungą planas) pradžios, antrą kartą užpuolė Suomiją. Šios kaimyninės šalies pelkėse ir sniegynuose jis jau buvo palikęs šimtus tūkstančių ją okupuoti mėginusių karių.

Markas Soloninas

Leidykla „Briedis“ išleido jau trečią šio autoriaus knygą. Prieš tai buvo „Birželio 22-oji. Katastrofos anatomija“, „Mozgoimenije. Suklastota Didžiojo karo istorija“. Visos jos vienaip ar kitaip aktualios Lietuvos skaitytojui. Pirmojoje ne tik aprašomi taip pat ir Lietuvoje vykę karo veiksmai tarp Raudonosios Armijos ir Wehrmachto „išvaduotojų“ (kabutės abiems). Čia pastebima, kad sovietų kariuomenei neretai prioritetiniu tikslu buvo nurodoma dengti partinių kontorų ir pačios kariuomenės nugaras nuo „lietuvių nacionalistų“. „Mozgoimenije“ rašo apie tai, kaip sovietai ir šiandieninė Rusijos valdžia entuziastingai klastoja istoriją, palaikydama naftalininius mitus.

Įdomu, kad net ne pačioje demokratiškiausioje Rusijos viešojoje erdvėje, kur „Didžiojo Tėvynės karo“ temos dažniausiai pateikiamos tik kaip šlovingos praeities ir heroizmo propaganda bei naudojamos jaunosios kartos „patriotiniam“ zombinimui, M. Soloninas gavo eterį. Per pačią birželio 22 dieną, kai oficialiai galima tik giedoti patriotinius ditirambus, NTV televizijos kanalas leido negailestingai išjuokti mitus apie agresiją prieš „taikiai miegojusią Sovietų Sąjungą“ ir „Bresto tvirtovės žygdarbį“. Lietuvoje tokių diskusijų, deja, beveik nepasitaiko.

Nesant didelio noro grįžti prie klausimo – ar galėjo Lietuva, Latvija arba Estija sekti Suomijos pavyzdžiu ir priešintis ginklu sovietams dar 1939 metais, tiesiog siūlau pasiskaityti naujausią knygą, kurią skaitant šis klausimas vėl kyla. Net ne dėl to, kad jį kartais iškelia autorius, pats lyg suabejodamas ir primindamas, kad galimybes teritoriniams manevrams ir geografines sąlygas suomiai turėjo visai kitas, nei lietuviai ar latviai. Verta dar kartą pasiskaityti koncentruotą visų suomių tautos kovų su nepalyginamai stipresniu ir žiauresniu priešų aprašymą. Idant jubiliejų skirtumai ir istorinės atminties grimasos atrodytų adekvačiau.

Aktualūs aspektai

„Birželio 25-oji: kvailystė ar agresija prieš Suomiją?“ – knyga su 371 dokumentine nuotrauka, 58 žemėlapiais ir Suomijos kovų už laisvę schemomis. Tarp jų – gan iškalbingos įvairų šalių spaudos karikatūros suomių-rusų karo tema ir abiejų šalių propagandos iliustracijomis.

Sovietų ir šiandieninės Rusijos oficialiojoje istoriografijoje tiek Žiemos karas, tiek Tęstinis karas su Suomija, apie kuriuos M. Soloninas rašo savo knygoje, yra kryptingai nutylimi, kaip napatogūs, nes juose nėra nei šventos kovos su fašismu, nei šlovingų karybos praktikų. Viskas yra tiesiog atvirkščiai. Kolega, politikos apžvalgininkas Aidanas Praleika, perskaitęs šį M. Solonino veikalą, keistokai pyktelėjo – viskas, anot jo, ten antirusiška ir neobjektyvu. Gal ir taip, nes pats M. Soloninas pabrėžia norįs „grąžinti į ringą antrąjį boksininką“. Kitas kolega Vitalijus Karakorskis pastebi, kad sunku būtų rasti ką nors pozityvaus sovietų milžino mėginime „nutrėkšti niekingą suomišką bulsą“ (pačių sovietų terminologija).

Pasak M. Solonino. Ligi šiol tiek rusiškoje, tiek suomiškoje įvykių nušvietimo versijose daugiausia kalbėta apie tai ar Suomija buvo pakankamai lanksti derybose su sovietais, ar nepakankamai, ar bendravo su A. Hitleriu, ar ne bendravo. Anot autoriaus, jei kompiuterinės grafikos būdu pašaliname iš bokso ringo vieną iš sportininkų, kitas lieka neaišku prieš ką mojuojantis pirštinėmis ir šokinėjantis.

Pati knyga labiau skirta Sovietų Sąjungos ir Suomijos karo etapui, prasidėjusiam 1941 m. birželio 25-ąją. Suomių istoriografijoje jis vadinamas Tęstiniu karu. Sovietiniais laikais šis karas buvo „užmirštas“ ar net „nežinomas“, nes, kaip minėta, buvo niekaip neįklijuotinas į „išimtinai gynybinių“ ir „amžinai šlovingų“ karų sistemą.

Užtat Lietuvos čiabuvį turėtų labiau dominti 1939-1940 metų Žiemos karo realijos ir dar pora svarbių skirtumų tarp to, ką Suomijai paliko Manerheimas, o Lietuvai Smetona. Autorius primena, kad „1940 metų kovą karo su „niekinga blusa“ fronte išskleistos 58 divizijos. Pavyzdžiui, Karelijos sąsmaukoje sutelkta daugiau kaip pusė milijono žmonių, 114 tūkstančių arklių, 40 tūkst. automobilių, 7,1 tūkst. pabūklų ir kulkosvaidžių. Tankų skaičius peržengė 3 tūkst. Tai dar viena provokuojanti iliustracija, keliant klausimą – reikėjo ar nereikėjo priešintis sovietams ginklu. Cituojamuose atsiminimuose Suomijos užsienio reikalų ministras į Molotovo priekaištus, kad Suomija elgiasi kitaip nei kapituliavusios Lietuva, Latvija ir Estija, pastarasis atsakė nežinąs, kaip elgėsi Baltijos šalys, bet Suomijos vyriausybė elgėsi pagal situaciją…

Apskritai knygoje gan išsamiai aprašomi sovietų ultimatumų  Baltijos šalims ir derybinių niuansų skirtumai, kartu gan grakščiai išjuokiant Maskvos propagandines klišes ir parodant, kad visi šie veiksmai buvo bendro Stalino sumanymo dalis.

Kaip tam tikrą Lietuvos atvejo unikalumą 19401 metais autorius juokaudmas išskiria tai, kad tik Lietuvai buvo pateiktas reikalavimas suimti savo valstybės saugumo departamento ir vidaus reikalų ministerijos vadovus. Mat Latvijos ir Estijos nebuvo spėta apkaltinti neva grobus raudonarmiečius.

Dar vienas skirtumas

Paskutinis Lietuvos ir Suomijos jubiliejų skirtumas, kurį galima ir būtina pabrėžti (net ir be M. Solonino veikalo) yra santykis su holokaustu. Neva profašistinė, kaip ligi šiol teigia oficialioji Rusijos propaganda, suverenumą sugebėjusi išsaugoti Suomijos valdžia, nepaisant visų, labai agresyvių vokiečių reikalavimų, išdavė nacistinei Vokietijai 8 (aštuonis) net ne Suomijos žydus, o imigrantus iš Austrijos ir ligi šiol dėl to viešai atgailauja. Netgi, jų atminimui įamžinti, yra pastačiusi memorialą Izraelyje. Suomijoje žydai buvo surinkti į karo belaisvių stovyklas, bet išskirti į atskiras zonas, kurias iš esmės administravo vietos žydų bendruomenė. Daugelis Suomijos žydų dalyvavo kovoje prieš sovietų interventų armiją ir buvo už tai apdovanoti. Ne vienas karo medikas – irgi Suomijos žydas – atsisakė A. Hitlerio jam skirto ordino, kurį šis baudėsi įteikti už sužeistų esesininkų gelbėjimą.

Siūlydamas pasiskaityti M. Solonino monografiją, pastebėsiu, kad ši šalis Lietuvos žiniasklaidos rinkoje dažniausiai, kaip ir kokia nors Švedija, nepatenka į „kaimynų“ kategoriją, nes Vladivostoko aktualijos dažnai mums vis dar aktualesnės nei Stokholmo ar Helsinkio. Tas pat ir su istorine atmintimi – nepatogūs palyginimai ir svarstymai, kurie kartais įmanomi net Rusijos valdžios valdomoje žiniasklaidoje, pas mus sutinkami įtariai.

Šaltinis: “Balsas.lt“
info@balsas.lt

Šis puslapis atspausdintas iš Balsas.lt http://www.balsas.lt/naujiena/544080/birzelio-25-oji-kvailyste-ar-agresija-pries-suomija

, , , , , , , , , , , , , , , , ,

Parašykite komentarą

Antruoju pasauliniu karu Europa sumokėjo už bailumą


 

Rytoj Vilniaus knygų mugėje rusų istorikas Markas Soloninas pristatys lietuvišką knygos "Birželio 22-oji. Katastrofos anatomija" leidimą (leidykla "Briedis"). Šis veikalas svarbus Lietuvai, nes skatina dar kartą atsigręžti į svarbų istorijos tarpsnį, kuris baigėsi mūsų valstybės išbraukimu iš žemėlapio dešimtmečiams.

“Lietuvos žinios”, taupydamos vietą, paskelbė sutrumpintą interviu variantą, tad skelbiu jį pilną.

– Knygoje keliate klausimą – kada prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, Sovietų Sąjungos ir Vokietijos karas, o kada Didysis Tėvynės karas. Kada ir kodėl suabejojote įprastu datavimu?

– Pirmiausia, patislinkime klausimą, kad kas nors nepagalvotų, jog kalbatės su vienu iš šarlatanų, užsiimančių vadinamąja „naująja chronologija“. Aš neskatinu abejoti nei vienu iš bendrai žinomų FAKTŲ, neketinu ginčytis, kad karas tarp Rusijos ir Vokietijos prasidėjo 1941 birželio 22 dieną. Problema kita – egzistuoja milžiniškas skirtumas tarp visiškai neutralaus išsireiškimo „Vokietijos – sovietų karas“ ir termino „Didysis Tėvynės karas“. Tėvynės, o dar ir „Didysis“ – tokiais žodžiais galima apibūdinti tik pavyzdžių neturinčių žygdarbių, masinio heroizmo ir didžių darbų istoriją. Aš suabejojau, kad toks VERTINIMAS atitinka tikrus faktus, kai kalbame apie realius 1941 metų vasaros įvykius. Įsitikinau, kad pirmosios  sovietų-vokiečių karo dienos, savaitės ir mėnesiai – tai gėdinga iki dantų ginkluotos Raudonosios Armijos iškrikimo istorija, paniško bėgimo ir masinio dezertyravimo istorija. Aš manau, kad man pavyko įrodyti ir pagrįsti tokią išvadą, pasitelkiant didžiulį kiekį dokumentų, kurie panaudojami knygoje.

Nekenkia prestižui

– Dažnai rašote apie Rusijos kontroliuojamų archyvų prieinamumo problemas. Kokiu mastu Antrojo pasaulinio karo istorijai svarbių dokumentų išslaptinimas gali pakenkti Rusijai kaip valstybei, tautiniam orumui ir politiniam prestižui?

– Dokumentų išslaptinimas galutinai patvirtins teiginį, kad Stalinas buvo vienas pagrindinių Antrojo pasaulinio karo organizatorių ir pradėjėjų; kad pirminiame to karo etape Sovietų Sąjunga reiškėsi kaip agresorė ir įvykdė daugybę karo nusikaltimų. Kaip visa tai gali paveikti Rusijos "politinį prestižą"? Niekaip, jei Rusija tvirtai ir aiškiai pareikš, kad ji nelaiko savęs stalininės imperijos politine įpėdine. Kaip dokumentai apie Hitlerio nacių piktadarystes atsiliepia šių dienų demokratinei Vokietijai? Niekaip. Todėl, kad ji nėra "trečiasis reichas", ir tai visiems aišku taip neabejotinai, jog ir ginčytis nėra dėl ko. Šių dienų Rusijoje viskas sudėtingiau.

– Kiekviena į karą įvelta tauta ir šalis turi savo požiūrio tašką, savą perspektyvą ir kažkiek savitai vertina įvykius. Taip pat ir perskaitomas knygas. Ką galite apie tai pasakyti lietuvių skaitytojui, kuris atsivers jūsų netrukus pasirodysiantį veikalą?

– Jau 20 metų praėjo nuo to laiko, kai Lietuva atkūrė savo, kaip nepriklausomos valstybės statusą. Laisvė yra labai gerai. Netgi Dmitrijus Medvedevas pripažino, kas „laisvė geriau, negu nelaisvė“. Bet laisvą žmogų ir laisvą tautą ištinka didelė problema – atsakomybė. Tai labai sunki našta. Vergui paprasčiau, vergui negalioja garbės ir sąžinės reikalavimai. Laisva Lietuva, jos mokslininkai, istorikai, rašytojai ir žurnalistai turi atsakyti į klausimą: kieno pusėje buvo lietuvių tauta  Antrojo pasaulinio karo metais. Kai aš, pavyzdžiui, skaitau tokius pareiškimus: „Vokiečiai įtraukė lietuvius į į dalyvavimą žydų genocide ir mes (lietuviai) dabar turime tai srėbti“, – šitai, mano akimis, yra vergo (arba vaiko), bet jokiu būdu ne laisvo ir atsakingo žmogaus pozicija.

– Kai kas interneto forumuose jus kaltina, kad savo tyrinėjimuose remiatės tik rusų kalba rašytais šaltiniais. Ką manote apie kūrinius, kuriuos šia tema parašė autoriai Vakaruose?

– Aš tyrinėju SSRS dalyvavimo kare medžiagą. Pagrindiniai šios temos šaltiniai yra sovietų karinės ir politinės vadovybės bei operatyviniai Raudonosios armijos štabų dokumentai. Jie parašyti rusų kalba. Klausimas, kodėl aš naudojuosi dokumentų originalais, užuot perrašinėjęs Vakaruose išleistus KGB "įtakos agentų" kūrinius, yra absurdiškas iki farso.

Ar šiandieninėje Rusijoje yra saugu rašyti naujausią istoriją ne taip, kaip nurodo oficialioji doktrina?

Kaip matote, esu dar gyvas. Žinoma, į mano internetinį tinklalapį kasdien ateina laiškų, kuriuos parašo, švelniai tariant, pikti ir neišauklėti žmonės. O jei rimtai, tai statistika yra didelių skaičių mokslas. Jei manęs, ar Aleksandro Podrabineko dar neužmušė, tai iš to kažkokių apibendrinančių išvadų nepadarysi.

Nenutiko nieko bloga

– Kaip vertinate Antrojo pasaulinio karo rezultatų vertinimo skirtumus? Ar yra daug laimėjusių Europos tautų, jei atsižvelgtume į tai, kas ištiko Europą po karo? Kas tie didžiausi laimėtojai?

– Europai po karo nenutiko nieko bloga, palyginti su tuo, kas toje Europoje dėjosi prieš karą, kai egzistavo du baisūs teroristiniai Stalino ir Hitlerio režimai bei dar pusė tuzino smulkių "fiureriukų". Karas baigėsi visišku ir besąlyginiu hitlerinio nacizmo, itališkojo, kroatiškojo, vengriškojo ir slovakiškojo fašizmo sutriuškinimu. Karas baigėsi tuo, kad JAV sukūrė atominę bombą, kuri visam laikui sustabdė Stalino ekspansiją į Vakarus. Karui dar nespėjus baigtis buvo paleistas Kominternas. Karas sudaužė stalininio režimo jėgas ir autoritetą, beje, taip stipriai, kad jo demontavimas prasidėjo praėjus vos kelioms savaitėms po diktatoriaus mirties.

Mažai? Baisiai brangu? Sutinku, bet tam, kad būtų "daugiau ir pigiau", reikėjo smaugti totalitarinius režimus įsčiose žengiant pirmuosius formavimosi žingsnius. Dėl savo tingumo, dėl abejingumo svetimai nelaimei ir atvirą bailumą, kurį matėme 1938-1939 metais, Europa ir sumokėjo tokią didžiulę kainą.

Trys miestai – neatsitiktinai

– Be kita ko, esate rašęs, jog Raudonoji armija ir Vermachtas tik dėl nelaimingai susiklosčiusių politinių aplinkybių susidūrė kaktomuša, nors galėjo sudalyvauti bendrame parade Stambulo, Teherano ar net Londono gatvėse. Gal galite pailiustruoti kurią nors iš šių versijų?

– Pirmiausia noriu atkreipti dėmesį, kad apie "paradą Stambulo, Teherano ir Londono aikštėse rašiau ne knygoje, o gana emocingame savo interneto svetainės įraše. Ir vis dėlto šiuos tris miestus minėjau neatsitiktinai. O dėl Stambulo, tai viskas labai paprasta. 1940 metų lapkričio 25 dieną Molotovas perdavė Vokietijos pasiuntiniui Maskvoje susitarimo dėl sąlygų, kuriomis SSRS prisijungtų prie Trišalio pakto, projektą. Jame, be kita ko, buvo kalbama apie sovietų karinės ir karinės jūrų bazės sukūrimą sąsiaurių rajone ir minėta, kad Turkijai nesutikus "Vokietija, Italija ir SSRS parengs ir įgyvendins būtinas karines priemones". Tai ne kokia "alternatyvi realybė", o citata iš dokumento.

Tame pačiame dokumente sakoma, kad "centrinis SSRS teritorinis siekis yra kryptis į pietus nuo Batumio ir Baku – Persų įlankos link". Turėkite galvoje, kad "naftos žemėlapis" tuomet atrodė visiškai kitaip – Irakas, Kuveitas, Saudo Arabija išgaudavo niekingai mažą naftos kiekį, o antroje vietoje pagal gavybą Senajame žemyne (po SSRS, žinoma) buvo Iranas. Taigi žygis į Teheraną visiškai tiko į Molotovo deklaruotus "SSRS teritorinius siekius".

Trumpai

M.Soloninas (1958), naujosios kartos rusų istorikas. Baigęs Kuibyševo (dabar Samaros) aviacijos institutą, šešerius metus dirbo slaptame karo pramonės konstruktorių biure. Prasidėjus "perestroikai", teko keisti darbą ir tapti kūriku. M.Solonino sukaupta stulbinama informacija sudarė galimybes pažvelgti į 1941 metų tragediją visiškai naujai. 2003 metais po ketverių įtempto darbo metų Soloninas parašė pirmąją knygą "Statinė ir lankai" ir kreipėsi į Rusijos leidyklas, siūlydamas ją išleisti. 32 leidyklos atsisakė. Autorius kreipėsi į Ukrainos leidyklas ir vėl 14 atsisakė. Tik 15-oji nedidelė leidykla "Atgimimas" sutiko knygą publikuoti. Įvyko proveržis. Knyga jau kitu pavadinimu "Birželio 22-oji. Katastrofos anatomija" Rusijoje išleista daugiau kaip dešimt kartų. Pirmosios knygos sėkmė leido istorikui tęsti darbą toliau: jau penkios pasirodžiusios knygos išleistos didžiuliais tiražais ir yra graibstomos skaitytojų.

, , ,

2 Komentaras

%d bloggers like this: