Posts Tagged teisingumas

Teisėtumai, procedūros ir iešmininkai


Dviejų formaliai ir tarsi net realiai remiamos Baltarusijos opozicionierių finansinės informacijos išdavimas kaimyno diktatoriaus “suvartojimui” ir jį lydėję Lietuvos institucijų bei politinių lyderių komentarai nėra netikėti. Nei mėginimas ieškoti kaltų, menkinant savo paties nuopelnus ar nieko nedarymą, nei mėginimas pasislėpti už biurokratinių formalumų.

“Vsio zakonno”

Iš pradžių buvo iš nesenos praeities patriarchų paveldėtas noras paaiškinti, kad Alesis Beliackis ir jo bičiulis tapo idealiai veikiančios teisinės sistemos reikalavimų vykdymo auka ir kitaip nė negalėję būti. Mat pačią Baltarusijos opoziciją remiančios Lietuvos valdininkai nė negalėję pamanyti (?!), kad kaimynų šalies režimas galėtų pateikti teisinės pagalbos sutartimi grindžiamą prašymą, turėdamas politinių motyvų. Juk prašyme apie norą susidoroti už politiką nebuvę parašyta.
Kartu pavirkauta, kad prašymų gaunama labai daug ir vargu ar į kiekvieną įsigilinsi. Čia iškart pamaniau, kad man tai kažką primena… Žinoma! Juk būtent taip – dideliu srautu, užimtumu ir siekiu nepraleisti termino ikiteisminio tyrimo teisėjai ir visų rangų bei pakraipų jiems prijaučiantieji argumentavo ir paviešintus bei įrodytus atvejus, kai neskaičius, automatiškai buvo sankcionuojami saugumiečių bei prokurorų įgeidžiai klausytis telefonų. Nesvarbu – ar terorizmu vis dar įtariamos Eglės Kusaitės ir jos artimųjų, ar nepatikusio žurnalisto. Darbo daug, procedūros teisingai įformintos, o tai, pasak kai kurių išminčių, ir yra teisinė valstybė.

Ir tikrai – kokia čia problema: pirmadienį Lietuva oficialiai vadina Aleksandrą Lukašenką diktatoriumi ir karštai spaudžia dešinę jo oponentams, o antradienį jos įdarbinti valdininkai net negali įtarti, kad tokio mielo ir dvasingo “Batkos” specialiosios tarnybos visai nė negalvoja apie jokius politinius persekiojimus. Svarbu, kad nepraleidžiami terminai ir dokumentai susegami bei sunumeruojami pagal instrukcijas.

Slapstymasis už meškerės

Atmetant ironiją gana užguitos Lietuvos valdininkijos atžvilgiu, galima sutikti, kad vidutinis statistinis Marijos žemės biurokratas kartais tikrai jaučiasi ne stipriau nei, anot ciniško anekdoto, už meškerykočio mėginęs pasislėpti Aušvico “sanatorijos” klipata. Ir tai suprantama.
Prieš keletą metų, kaip minėta ir parlamentinio tyrimo, kračiusio Saugumo departamento žygdarbius, metu, kaip paporinti spėjo ir “WikiLeaks”, per sieną ne visada sėkmingai lakstė kurjeriai, turėję gabenti finansinę paramą demokratijos barikadų mūrams brolių gudų tėvynėje. Kažkas prie sienos įkliuvo su 25 tūkst. dolerių. Tuometis užsienio reikalų ministras Antanas Valionis, kaip minima, turėjo geriau paderinti stygas su Vidaus reikalų ministerijos vadovybe. Gal derino, o gal ir ne. Vadovai pasikeitė, o biurokratams reikia dirbti toliau.
Teisingumo ministerija išvis į šį žaidimą, kaip išeina, įtraukiama nebuvo. Juolab, pasikeitė, o tiksliau tariant, išnyko ir pats Lietuvos užsienio politikos kursas. Po viešų bučiavimųsi ir patikinimų, kad Lietuva vykdo su Briuseliu suderintą misiją ir mėgina Baltarusiją perverbuoti iš Rusijos glėbio į europinį, laukė ir naujos A.Lukašenkos represijos po rinkimų Minske, ir nauji Vilniaus valdžios judesiai, mėginant paaiškinti tai, kas patiems nebeaišku.

Nei šiandien garsiai apie gėdingą valdininkų elgesį plyšaujantis Seimo Užsienio reikalų komitetas, nei telefonine teise įpratusi vadovautis Užsienio reikalų ministerija, įskaitant dabartinius užsienio politikos vadovus Emanuelį Zingerį ir Audronių Ažubalį, nenuveikė šioje srityje nieko gero. Valdininkai anksčiau bent žinojo, kad reikia gauti neoficialių nurodymų iš strateginio Albino, o šiandien aiškumo nebeturi. Aiškios procedūros ir prioritetai, kuriais derėtų vadovautis susidūrus su tokių valstybių kaip Baltarusija ar Rusija “teisinės pagalbos” reikalavimais, nėra suformuluoti. Tikėtis pilietinės valdininko iniciatyvos vargu ar galima. Pati prezidentūra šiandien težino, kad su A.Lukašenka arba Vladimiru Putinu reikia “dirbti pragmatiškai”. Ką tai reiškia praktiškai – S.Daukanto aikštę erzinantis klausimas, slepiantis savyje negerus kėslus. Valstybės saugumo departamentas ir Generalinė prokuratūra toje pusėje mato tik sąjungininkus didvyriškoje kovoje su Egle Kusaite ir jos baisia teroristų armija.

Prezidentės Dalios Grybauskaitės riktelėjimas teisingumo ministrui Remigijui Šimašiui, reikalaujant įvertinti pavaldinių veiksmus šioje baltarusių bendražygių “pridavimo istorijoje”, reiškia reikalavimą surasti “iešmininką” arba atpirkimo ožį. Joks protingesnis valdininkas toks tapti nenori, tad tai tik dar labiau skatina slėptis už instrukcijų arba, susiveikus pažymą apie radikulitą, kai tik tenka ką nors realaus pačiam spręsti, šiaušti meškerioti. O prisiimti atsakomybę už tai, ko nesugeba sutvarkyti politinė valdžia, gali nebent svajojantis apie pilkojo kardinolo statusą arba tikras ožys, kuris niekaip nesusijęs su atpirkimu.

Reklama

, , , , , , , , ,

Parašykite komentarą

„Demokratinės“ Lietuvos Temidė (I)


Lietuvos realybė – žmonės nepasitiki teisėsauga, o pastaroji, kokio nors prokuroro Justo Lauciaus asmenyje, ginasi nuo žmonių ir dėl savo nepopuliarumo kaltina „neteisingą“ žiniasklaidą, „minią“ ar „teismo negerbiančią“ disidentę Nijolę Sadūnaitę. Pasitikėjimą vis labiau žlugdo aiškėjantys faktai, kurie byloja, jog apsiginti patekus į sistemos bei panašių prokurorų girnas sudėtinga ne tik kokiai nors Eglei Kusaitei, bet ir profesionaliems teisininkams.

Šūkiai ir tikrovė

EUROPOS ŽMOGAUS TEISIŲ IR PAGRINDINIŲ LAISVIŲ APSAUGOS KONVENCIJOS 6 straipsnio 1 dalies citata: „Nustatant  kiekvieno asmens pilietines teises ir pareigas ar jam  pareikštą baudžiamąjį  kaltinimą, jis  turi teisę, kad jo byla būtų  nagrinėjama per  įmanomai trumpiausią laiką lygybės ir viešumo  sąlygomis pagal  įstatymą  sudaryto  nepriklausomo  ir nešališko teismo“.

Visuomenės nuomonė apie teismus rodo, kad šis postulatas Lietuvoje laikomas net ne mokslinės fantastikos, o tiesiog pasakų arba anekdotų elementu. Reikalas ne tik tas, kad, anot „Baltijos tyrimų“, teismus neigiamai vertina 68 proc., prokuratūrą – 65 proc. apklaustų lietuvių (2011 metų kovą vykdyta apklausa). Žmonės įvairiuose rinkimuose vis atlaidžiau žiūri į politikų teistumus ir nebaigtas bylas jų atžvilgiu. Artūras Zuokas – oficialus „Abonentas“, apie bylą Viktorui Uspaskichui politiniai oponentai irgi primena kiekviena patogia proga – o rinkėjų tai, panašu, nebejaudina.

Žiūrint formaliai – pagal pilietiškumo vadovėlį – rinkėjai tikri niekšai ir nesupratingi liurbiai, jei į valdžią renka su bylomis ar teistumais ant kuprų vaikštančius politikus. Moralizuojantys apžvalgininkai ir politiniai varžovai lieja ašaras apie tautos dorovinį nuosmukį, ūbauja apie tai, kad gyvename „kriminalinėje aplinkoje“ ir putoja smerkdami tuos, kurie neužgula pasitikėjimo, kurio nėra, telefono skųsdamas kaimyną dėl „naminukės“. Į tai neretai yra pagrindo atsakyti: pas chirurgą, pagarsėjusį nupjaunant ne tą koją ir marinant pacientus – nenoriu. Ką jau ten kalbėti, jei net vienu iš itin aukštų teisėjų neseniai tapęs pažįstamas guodėsi sulaukęs skambučio iš lietuviškai nekalbančio Vasios, kai policijai pranešė apie pastarojo ant žolės užrioglintą automobilį. Labai kvailas žmogus, aišku, gali manyti, kad Vasia teisėjo numerį kažkaip rado telefonų knygoje.

E. Kusaitė ne viena tokia

Policijos, kurios neįmanoma pertvarkyti niekaip kitaip, išskyrus Gruzijos prezidento Michailo Saakašvilio metodais, atleidžiant aštuonis dešimties ir renkant iš naujo, bėdos yra tik menka dalis problemos. Patys teismai, turintys vykdyti teisingumą, Lietuvoje yra tapę specialiųjų tarnybų ar įtakingų prokurorų marionetėmis. Paskelbus straipsnį apie tai, kaip terorizmu kaltinamos E. Kusaitės byloje Vilniaus 1-ojo apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėja Jolanta Vėgelienė, prokuroro J. Lauciaus prašymus leisti klausytis telefoninių pokalbių vertė nutartimis net netaisydama klaidų, buvo atgarsių. Jų vargu ar galėjo nebūti, nes ta pati J, Vėgelienė jau įsivėlė į skandalą, sakncionuodama kolegės Neringos Venckienės pokalbių klausymąsi.

Ne vienas ir ne du advokatai sakė, kad tokia praktika seniai tapo norma ir niekas tiesiog nedrįsta apie tai kalbėti. Kai kurie tingesni teisėjai, anot pašnekovų, net išgrūsdavo prokurorą, neatnešusį laikmenos su jau paruošta pasiklausymo ar kitokio sekimo reikalą pašventinančia nutartimi. Tiesa, papasakoti savo įspūdžius viešai nelabai kas iš teisininkų ryžtasi. Aiškinamas šis trypčiojimas paprastai ir pragmatiškai, o ne pagal konvencijas. Susipykus su teisėjais bus sunku ramiai susitarti, nuo to pablogės advokato darbo rezultatai, nukentės honorarai. Nedidelė paslaptis, kad ir su prokurorais piknikuose ar pirtelėse dalis advokatų vienaip ar kitaip suderina smuikus, nors teismo salėje to ir nerodo.

Prabilti apie realijas dažniausiai ryžtasi į kampą įvarytas žmogus. Tad ir šįkart konvencijomis papuošto teisingumo fabriko duris praverti pavyko pakalbinant advokatą Albertą Kučinską. Pačiam paragrafų ir procesų skaitymo meistrui netrukus teks per vieną dieną sudalyvauti trijuose teismo posėdžiuose dėl bylų, kurių jam „prištampavo“ tas pats garsusis J. Laucius. Vyriausiajame administraciniame teisme, pagal paties A. Kučinsko skundą, Aukščiausiajame teisme, pagal kasacinį to paties asmens skundą, kitoje byloje, dėl apkaltinamojo nuosprendžio panaikinimo. Trečioji byla dėl pernelyg ilgos ikiteisminio tyrimo trukmės, atsitik tu man taip, vėl susijusi su prokuroro J. Lauciaus ir teisėjos J. Vėgelienės veikla – abiem šioje byloje buvo reikšti nušalinimai.

Čia iškart, kad nebūtų jokių neaiškumų, patikinu, jog neketinu ko nors ginti ir nežinau ar A. Kučinskas tikrai kurstė nusikaltimui klientus ir prokurorę, kuo yra kaltinamas pagrindinėje byloje. Nežinau ar skaidri ar neskaidri jo buhalterija, kuri narstoma pridėjus pagal prokuroro J.Lauciaus (ir turbūt ne tik jo) manierą vieną iš papildomų kaltinimų. Net nežinau kiek kartų jis gynė, kaip klientą, personą, kurią atitinkama publika vadina švelniu Šviniaus vardu. Gal gynė ir patį Henriką Daktarą. Kriminalinių autoritetų pasaulį ir virtuvę palieku kitiems kolegoms.

Neketinu asmeniškai labai pulti ir J. Lauciaus, nors ne vienas advokatas, išgirdęs šią pavardę ir ištaria: „nesveikas“ arba „piktavalis“. Gal net per daug esu ad hominem užsipuolęs šią iškilią Generalinės prokuratūros prokuratūros figūrą. Tarkime, kad jis ne vienas toks ir kad jo modus operandi yra įprastas visai Lietuvos prokurorų gildijai. Tik perspėju, kad padarius tokią išvadą nuotaika nebūtinai turi pagerėti.

Taigi, viskas, ką ketinu daryti – palyginti vieno ir to paties labai garsaus prokuroro taktikas it teisminės „chaltūros“ (atleiskite už atvirumą) praktikas dviejų asmenų visiškai skirtingose bylose.

Nušalintas, bet dalyvauja

Istorijja su nekaltu ar kaltu advokatu prasideda prieš tris metus ir vystosi keistomis trajektorijomis, kaip ir byla prieš E. Kusaitę, kurios pradžią išvis sunku benustatyti. Prieš A. Kučinską (neoficialiai 11) 2008-04-14 Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) Panevėžio teritorinio padalinio pareigūnai pradeda pirmąją bylą. Tada imama klausytis ir jo telefoninių pokalbių, kaip vėliau konstatavo Klaipėdos apygardos teismas – neteisėtai. Įtarimo esmė: advokatas esą sukurstė tūlus veikėjus Juozą Jurgaitį, Algį Jurgaitį ir Nerijų Jurgaitį papirkti prokurorę.  Kitą dieną, varžydamasi dėl laurų, bylą pradeda ir Panevėžio apygardos prokuratūra. Prie smulkmenų dar grįšime kitose dalyse, nes ne jos čia svarbiausios.

J. Laucių antrą kartą gyvenime susitikusiam A. Kučinskui, jei tikėsime pastaruoju, prokuroras, atsivežęs jį į Rokiškio prokuratūrą, arogantiškai išrėžė: „Aš tris teismų pirmininkus pasodinau. Aš tave nudrošiu, aš tavo problema. Aš taip padarysiu, kad sutikę gatvėje tau niekas rankos nepaduos.“ A. Kučinskas dievagojasi neįsivaizdavęs, kad taip Generalinės prokuratūros prokuroras apskritai gali elgtis ir kalbėtis. Nes įprasta manyti, jog prokuroras turi vadovautis įstatymais, Konstitucija ir etikos normomis. Galima tuo suabejoti, bet galima prisiminti ir E. Kusaitės bylą, kai pas ją į kamerą ateidavo po tris saugumiečius, net nesivarginančius prisistatyti ir taip pažerdavo įdomių citatų. Tolesnių aplinkybių panašumas, pagal tai, ką pasakoja skirtingų sferų ir skirtingo teisinio supratimo žmonės yra stulbinantis. Suėmimo procedūra -  A. Kučinskas suimamas būdamas išvykęs į Kretingą, o E. Kusaitė irgi sulaikoma pakeliui į Maskvą. Artimieji neturi žalio supratimo ir priverčiami spėlioti – kur ir kada pristatomas sulaikytasis.

Abejose bylose J. Laucius reikalavo „užkardant“ maksimaliam terminui suimti įtariamą asmenį  – kitokios kardomosios priemonės a priori netinka.  Abiem atvejais įtariamajam siūlyta atlikti psichiatrinę ekspertizę po to, kai kalėjime palaikytas asmuo atsisakė pripažinti viską, ką jam siūloma. Puikūs spąstai, kaip pagalvoji, norint „išsigelbėti“ nuo atsakomybės. Maža ką – ims įbaugintas žmogus ir pliurptelės, kad kažką padarė net ir daktarams. J. Laucius vis turės papildomą įrodymą ar bent jau galės gūžtelėti pečiais, kad susidūrė su psichu.

Sunku besuskaičiuoti – kiek įvairių prokurorams ir saugumiečiams palankių žmonių man asmeniškai aiškino, kad E. Kusaitė tebūtų gavusi metus kitus „durnyno“ arba tiek, kiek praleido kardomajame kalinime, jei nebūtų syporiojusis pati ir nebūtų knisę proto jos giminės. Tai klaikiai panašu į A. Kučinsko pasakojimus apie STT pareigūnų perspėjimus „susitarti su prokuroru“, nes svarbiausia yra jį ištrenkti iš darbo advokatūroje. (Byloje jau formaliai nedalyvavusio prokuroro reikalavimus Advokatų tarybai pridedame).  Dar STT agentams svarbu buvo iškelti bylą. Nesusitarus su prokuroru esą „užvažiuos tankai“. STT Panevėžio valdybos  Vyr. specialistas Žydrūnas Krampalcas, anot advokato, užsiminė ir apie tai, kad STT Panevėžio valdybos pastatas yra  aukščiausioje vietoje, iš kurio matosi Sibiras. Gal advokatas iš išsigalvoja, bet kaip girdėta ir pažįstama iš sovietinės teisėsaugos memuarų…

Krinta į akis J. Lauciaus gebėjimas ir nuolatinis troškimas dalyvauti bylose, kuriose jis dalyvauti nebeturėtų (yra nušalintas), nors darsyk abejoju ar jis vienintelis toks savo sistemoje. Antai 2009-04-09 Klaipėdos apygardos teismo baudžaimųjų bylų kolegija teisėjai: Linas Pauliukėnas, Dalius Jocys ,Violeta Miliuvienė nepabijojo nušalinti generalinės prokuratūros prokurorą J.Laucių nuo šios bylos nagrinėjimo, nes ponas, teismo nuomone, kiek peržengė ribas, mėgindamas įtikinti prokurorę nekeisti ikiteisminio tyrimo metu „duotų“ parodymų ir laikytis „susitarimų su prokuroru“, t.y. liudyti prieš A. Kučinską, kad jai pačiai pavyktų atsipirkti bauda.

Kaip čia neprisiminus, kad prokurorai ne kartą atvirai argumentavo net devynis mėnesius trukusį E. Kusaitės kalinimą tuo, jog ji gali pakeisti savo pirminius parodymus, nors tai yra bet kurio įtariamojo konstitucinė teisė.

Na ir kas? Ogi nieko. Abejose bylose J. Laucius, kaip niekur nieko, dalyvauja toliau. Maža to, abiem atvejais įjungiamas profesionalus, atidirbtas ir formaliai bemaž nepriekaištingas „kliento ėsdinimo“ mechanizmas. (J. Laucius „klientais“ mėgsta vadinti įtariamuosius savo bylose). Kaip jau rašyta, E. Kusaitės bylą J. Laucius atskyrė nuo absoliučiai nereikalingos ir sveiko proto prasme nesuvokiamos bylos Rusijos piliečiams Apti ir Aišat Magmadovams. Šie E. Kusaitės „bendrininkai“, kaip turbūt supranta pats prokuroras, niekada čia nebus nei teisiami, nei baudžiami. Per šią neva tiriamą bylą jis nesunkiai išsireikalavo J. Vėgelienės sankcijų sekti E. Kusaitę ir juos artimuosius bei, pasinaudodamas šiais nykiais formalumais, kaišiodamas į pagrindinę bylą, kurioje neturi teisės dalyvauti, pasiklausytus, nieko nedemaskuojančius pokalbius su garsiais užsienio žurnalistais. buvo uždaręs ją antrą kartą. Apeliacinio teismo sprendimas, kuriuo mergina paleista į laisvę, neradus priežasčių ją kalinti, gali dar labiau suerzinti jautrų prokurorą.

J. Laucius labai panašiai elgėsi ir A. Kučinsko atveju. Nuo pagrindinės bylos dar neatskiriant, pradedama formuoti neskaidrios buhalterijos byla. Rašau „pradedama formuoti“, nes aiškumo kada konkrečiai kas vyko – neaptiksi. 2008-06-18 J. Laucius rašo tada departamentui dar vadovavusiam Algimantui Kliunkai, kad nustatė (byloje, kurioje nebedalyvauja,  nušalintas), neva A. Kučinskas   nuo 2006-01-01 iki 2008-06-09, Rokiškyje, veikdamas tiesiogine tyčia, įtraukė į buhaterinę apskaitą ne visus pinigus, kuriuos gavo iš klientų. Įdomu tai, kad byloje Nr. 07-1-00405-08 teismo nušalintas prokuroras priima sprendimą vėl dalyvauti, „nepriimdamas sprendimo atskirti šių ikiteisminių tyrimų“. Tokias keistenybes leidžiantys kodekso labirintai gal ir egzistuoja, tačiau sveikas protas lyg ir turėtų byloti, jog per didelį įkarštį ir emocinius proveržius konkrečioje byloje pademonstravęs, teismo pasiųstas pailsėti prokuroras neturėtų į ją grįžti savo paties didele iniciatyva.

Kuo daugiau bylų – tuo geriau

Panevėžio apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2008-08-14 rašo J. Lauciui atsakymą į pavedimą atlikti mokestinį patikrinimą, gautą 2008-06-19 ir pabrėžia, kad toks patikrinimas jau inicijuotas 2008-06-10 – pagal Panevėžio apskrities prokuratūros raštą. Bylą siūloma perduoti Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai. Mat dieną prieš tai A. Kučinsko padėjėjo Manto Liugo, kuris pats atsakingas už savo buhalterijos tvarkymą, patalpose buvo atlikta krata, kur pastebėti kvitai su parašais bet be kitų rekvizitų.  Tai, kažkodėl, palaikyta įkalčiu A. Kučinskui. Nors M. Liugas ir A.Kučinskas  pagal įstatymą savarankiškai tvarko buhalterijas ir atsako pagal įstatymus. Advokatas M. Liugas net nebuvo apklaustas liudytoju buhalterinėje byloje .Nes prokurorui J.Lauciui reikalinga tik A.Kučinsko galva.

Užtat A. Kučinsko bylos tęsiasi ligi šiol. Mokestinėje byloje mirga dokumentai, kad mokestinis patikrinimas pratęsiamas, teismams mechaniškai atmetinėjant skundus, nepranešant A.Kučinskui net apie teismo posėdžius, dėl to, kad papildomos informacijos mokesčių inspekcijai nepateikia pati prokuratūra,  pats prokuroras J.Laucius (svarbu pradėti bylą), tai dėl to, kad kažkoks valdininkas atostogauja arba „turi kitų užduočių“.

Atskira byla buhalterinio neskaidrumo epizodas virs tik 2008 metų spalio 7 dieną, kai pagrindinėje byloje ir toliau niekas dar nebus nė iš tolo išnagrinėta. Bylą prokuroras, ignoruodamas Panevėžio mokesčių inspekcijos siūlymą pavesti ją tirti Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai, pasistengia perduoti Panevėžio apygardos prokuratūrai, kad galėtų kontroliuoti procesą. Ši byla teismą pagaliau pasiekė, kitaip nei pačių prokurorų gėdingai atsiimti kiti kaltinimai – neva advokatas kažkokius darbuotojus mušė su šluota ir pan. Bylų reikėjo kuo daugiau ir jų buvo, nes reikia bent vieno apkaltinamojo nuosprendžio. Primenu, kad ir E. Kusaitei iškelta dar viena byla už tai, kad ji neva grasino J. Lauciui.

Ketvirtadienį Aukščiausias teismas skelbs verdiktą šioje mokestinėje byloje, kur pirmoji instancija kaltinamąjį išteisino, o apygardos teismas, pagal prokurorų apeliaciją – dalinai apkaltino. Teismo gink Dieve nespaudžiu ir suprantu, kad teisūs gali būti ir kaltintojai. Pačių bylų ir asmenybių – E. Kusaitės bei A. Kučinsko irgi nelyginu. Advokatas tai ne kokia provincijos jauniklė – užpylė J. Laucių ir visus teismus skundais, kai izoliuota ir be normalios teisinės pagalbos palikta E. Kusaitė tik rašė laiškus mamai. A. Kučinskas kaltinamas dėl savo finansinių ir dalykinių santykių su klientais ir prokurore – tokiu slidžiu dalyku, dėl kurio galima kurpti bylas daugeliui advokatų. E. Kusaitė neva norėjo tapti lietuviškuoju Bin Ladenu. Bendrumas ne fabulose, asmenybėse ar kaltėje. Bendras yra šleikštulį keliantis procesas ir sistemos galia pertrėkšti žmogų, daugeliui naiviai galvojant, kad konstitucijos, prezumpcijos, konvencijos ir demokratijos vadovėliai bent kažką reiškia.

Tiesiog leidžiu sau stebėtis panašumais: maksimalus suėmimas, atribojimas nuo artimųjų, pasiūlymas eiti į „durnyną“, lindimas į bylą, kurioje nebedalyvauji (nors pro kaminą), ikiteisminio tyrimo teisėjų polinkis automatiškai pritarti visiems prokurorų prašymams, paliekant net gramatines klaidas (kopijuojant paruoštus dokumentus) ir t.t.

Emocijos ir receptas

Generalinės prokuratūros etikos komisija septynias valandas ieškojo ir surado būdą, kaip pateisinti  J. Lauciaus išpuolius prieš žmogaus teisių gynėjus ir disidentus, remiančius E. Kusaitę, grasinant jiems baudžiamosiomis bylomis už tai, kad šie suabejojo ar Lietuvoje, baudžiamojo proceso metu, nepasitaiko žmogaus teisių, BPK, Konvencijos  pagaliau etikos pažeidimų. Tiesa, surastas išteisinimo motyvas nebuvo originalus ar labai įdomus. Pasakyta, kad prokuroras tiesiog kalbėjo emocionaliai.

Kolega Dmitrijus Florinas iš Rusijos žiniasklaidos, kurio telefoninių pokalbių su E. Kusaite J. Laucius dėl keisto neapdairumo nepanaudojo antrą kartą kišant merginą už grotų, didybės maniją ir susireikšminimą įvardijo kaip negalią, gerai gydomą Rusijos alternatyviojoje karinėje tarnyboje. Ten galima pasirūpinti generolų šunimis ir panešioti basonus su ekskrementais senelių namuose. Mat paprastai tokių dalykų, pasak kolegos, žmogus į galvą prisirenka gyvenime, kuriame mažoka stresų.

………

Kitose dalyse pabandysiu pailiustruoti Lietuvos teismo procesų „rungtyniškumą“ ir požiūrį į prokuroro klientų „teises“. Taip pat ir mitą, kad toks traiškantis „teisingumas“ padeda mažinti nusikalstamumą, išnaikina korupciją, didina visuomenės saugumo jausmą. Medžiagos prisikaupė.

Advokatura_002

Lauciu_nusalino

, , , , , , ,

Parašykite komentarą

Teisėtai buki spazmai arba “pirmyn į kovą”


 

“Penktadienį Kėdainių miesto apylinkės teismo teisėjas Bronius Varsackis paskelbė nutartį byloje, kurioje buvo sprendžiamas Drąsiaus Kedžio ir Laimutės Stankūnaitės dukrelės gyvenamosios vietos klausimas. Teismas nusprendė, kad mergaitė turi augti su motina. Teismo sprendimas turi būti įgyvendintas skubiai, tačiau ši nutartis per savaitę gali būti apskųsta. D. Kedžio artimieji taip ir žada pasielgti”, – skelbia delfi.lt.

Toliau pranešimai, kad antstolius ir policiją protestuotojai pavaro, kad mėginama lipti pro tvoras iš kitų gatvių. Prie visos pagarbos Temidės tarnų sutanoms, grandinėms ir amuletams, net ir nesigilinant kas galiausiai teisus, norisi paklausti – ką reiškia šitas parodomasis skubumas? Pamenu, kai prieš keliolika metų juridiškai neteisūs ginkluoti savanoriai buvo miške, juridiškai teisus, bet kažkodėl nelabai simpatiškas tuometinis krašto apsaugos ministeris irgi labai skubėjo. Grasino vykdyti karinę operaciją ir skubiai organizuoti teisės triumfą. Gerai, kad jį visi pasiuntė velniop. Praėjo keliolika metų, o pažanga padaryta, kaip matosi, nedidelė. Va, atvarykite dabar “Arą” arba Madalovo kuopą, vandens patranką, nušluokite nenuoramas “kedofilus”, jėga išvaduokite tą vaiką ir Lietuva iškart taps teisine valstybe?… Svarbiausia, kad visuomenėje įsivyraus “taika bei harmonija”. Juk iki pat Kedžio bylos teisėsaugos ir teismų autoritetas dugne negulėjo? Juk čia tik “kedofilai” iš lietuviškos Temidės padarė kažką panašaus į prostitutę, ar ne? 

Labai primena rusišką mėginimą vaduoti kažkada čečėnų nelaisvėje atsidūrusius įkaitus Pervomaiskoje kaime – panaudojant GRAD raketas. Kadangi Kremlius dabar didžiausias draugas, reiktų kreiptis broliškos pagalbos. Patys juk atrodom kaip mėgėjai – Gatajevai virtuvėje susimušė su globotine? grėsmė nacionaliniam saugumui! Ilgus metus provokuotas berankis pardavė daiktą panašų į pistoletą? Prekyba ginklais! Ilgai įkalbinėta mergiotė įsidėjo į tašę Maskvos metro schemą – terorizmas! Viskas lyg ir pagal didžiojo draugo pavyzdį, bet trūksta dramatizmo: pasiaukojančios kariūnų atakos bei artistiško Prezidentės kreipimosi prašant suprasti, kad kantrybė baigėsi ir teisingumas pagaliau laimi.

, , , ,

4 Komentaras

Teisėjas – auka? Kiek žmonių tuo dabar patikės?


 

 

Dienraštis „Lietuvos rytas“ išteisino nušautą teisėją ir paskelbė jį auka. Kartu parašė detektyvinio serialo vertą siužetą. Ieškomas Drąsius Kedys dabar tampa tik gudrios ir klastingos sesers – irgi teisėjos – manipuliacijų, neva siekiant užimti J. Furmanavičiaus vietą sąmokslo auka.

Nors tyrimas nebaigtas, Kauno teisėjų bendruomenė ir net Teisėjų tarybos pirmininkė Laima Garnelienė kolegę jau lyg ir nuteisė.

Įdomu – kuria sąmokslo teorija dabar labiau patikės visuomenė – vieniškos karjeristės šėtoniškomis užmačiomis ar solidariu teisininkų klano (dalyvauja ir advokatai) siekiu žūtbūt išsiskalbti mantijas ir visagalio pedofilų tinklo siautėjimu?

Nesaugiais pasijutę ir veidus slėpti panorę Temidės tarnai, manau, turės paplušeti. Net ir padedami „Lietuvos ryto“.

, , , ,

10 Komentaras

Nacionalinių vertybių paradas – žengte marš į Rokantiškes


 

“Jeigu Seime nebus patvirtintas ateinančių metų valstybės biudžetas, vasario mėnesį nebebus iš ko mokėti pensijų, teigia Premjeras Andrius Kubilius. Jis sako esąs įsitikinęs, kad to niekas nenorėtų, todėl biudžetas bus patvirtintas.”

Tiesioginės sąsajos lyg ir nematau, nes „Sodra“ ir valstybės biudžetas – lyg ir atskiros kišenės, nors ir susiejamos dėka politinės valios. Bet net ne tai svarbiausia – tiesiog kyla klausimas – ką nesibaigantys bauginimai, tokio pobūdžio politinis spaudimas ir isterijos kėlimas sako apie mūsų politinę kultūrą?

Išgirdęs, pamaniau, kad toks visų gasdinimas – kažkoks išskirtinis Tėvynės Sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų politikų bruožas. Paskui, kiek geriau pagalvojęs, prisiminiau, kad klystu. Tiesiog, labai jau įstrigo praėjusiųjų metų pabaigos grąsinimai, kad nepatvitinus dešimčių įstaymų per kelias naktis ir neišrinkus Arūno Valinsko Seimo pirmininku (tai buvo beveik antikrizinio plano dalis) – bankrutuosime.

Aišku, jei nebus patvirtintas biudžetas – teks atsistatydinti vyriausybei. O jei nebus Kubiliaus… bus baisu. Nei pensijų, nei ateities, nei šviesos tunelio gale.

Ką gi. Ne jis pirmas ir ne jis paskutinis taip mano. Algimantas Valantinas, jei jo paklausai – panašus. Jis mano, kad jei kiekvienas, užimantis jo dabartines pareigas, atsistatydintų, kai dėl valdomos sistemos marazmų nušaunami žmonės, supriešinama visuomenė, sulaužomi vaikų likimai ir teisėjai inkšdami bėga slėpti savo veidelių iš interneto, – “neužtektų generalinių prokurorų”. Taigi, nebus Valantino – nebus prokuratūros….

Strateginis Albinas Januška, buvęs Užsienio reikalų ministerijos ir prezidentūros ramsčiu, irgi buvo bendražygių apšaukiamas pačia ministerija ir gyva Marijos žemės strategija. Be jo Lietuvos galėjo ir nelikti….

Frau Goebels kitados manė, kad jos vaikams neverta gyventi pasaulyje, kuriame nebus nacionalsocializmo. Turėjo svertų juos tuo įtikinti – ir įtikino. Jie ir negyvena, tačiau ne visi gyvenantys vokiečiai dabar suvokia, kiek jie nelaimingesni už velionius gebelsiukus.

Per Vėlines, premjere, reikia lankyti kapus. Pavyzdžiui Rokantiškių kapines. Ten galima perskaityti daug pavardžių. Kiekvienas iš įvardintųjų buvo savaip nepakeičiamas.

O jei rimtai, tai gal galima rasti racionalesnių argumentų ir mažiau erzinančių komunikavimo būdų? Mat žmonėms, šiaip jau, reikia teisingumo, o ne pačių prokurorų ir finansinio stabilumo, o ne biudžeto, kaip tokio.

, , , , , ,

2 Komentaras

%d bloggers like this: