Posts Tagged Teismas

Eglės Kusaitės byla: šiek tiek dokumentų (II)


 

Šį kartą vieno teismo posėdžio protokolas.

Atidžiau įsiskaičius matosi, kad vienas įtariamosios atsakymų punktas prieštarauja kitam. Taip kalba tik emociškai nestabilūs žmonės. Ne veltui gynėjas užsimena apie prieš tai vykusią apklausą. Tai, manau, labai panašiu į tiesą daro E. Kusaitės pasakojimą, jos pas ją kameroje lankęsi saugumiečiai, vieną iš kurių ji iš anksčiau pažinojo, kaip Abdul Hafizą, tikrai galėjo padaryti tam tikrą poveikį, nors tai nebūtinai turėtų būti mušimas.

Pagal jos pačios versiją, jai buvo sakoma, kad neprisipažinus bus susidorota su jos draugais Apti ir Aišat Magmadovais, kurie neva buvo jos bendrininkai, nors visa Rusijos kaltinimo logika rodo pirštu į jų santykius su E. Kusaite. Beje, Rusijos žurnalistų pasakojimais, Apti Magmadovui, iškart po suėmimo, jei tik jis prisipažins, buvo žadama paleisti jo seserį. Pokalbis vyko lauke, pasiguldžius vyruką ant sniego, kai kita „spec. komandos“ dalis name bendravo su jo seserimi. Kaip paprasta…

Atkreiptinas dėmesys, kad turbūt ne veltui merginos artimiesiems prokurorai kelis mėnesius draudė viešinti net patį jos sulaikymo faktą. Pirmą kartą tai padaryta per tradiciškai VSD palankų “Lietuvos rytą”, labai palankiu metu – praėjus kiek laiko po sprogimų Maskvos metro, mėginant sukergti du faktus.

teismas

 

 

teismas1

teismas2

, , , , ,

2 Komentaras

Ar galima klausytis Dalios Grybauskaitės pokalbių?


 

Perskaičiau, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atmetė teisėjos Neringos Venckienės skundą dėl Teisėjų garbės teismo sprendimo nutraukti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo teisėjos Jolantos Vėgelienės drausmės bylą ir paskirti jai drausminę nuobaudą. Antraštės sako, kad viena teisėja buvo apginta nuo kitos. Bet man įdomiau – kokios gi būtent pasiklausymo ir sekimo tradicijos buvo apgintos aukščiausiu lygiu (nesvarbu, kam jos taikomos).

Bylą nagrinėjusi LAT teisėjų kolegija, sutikdama su garbės teismo motyvais, konstatavo, kad teisėjo imunitetas nėra absoliutus.

„Nei Konstitucijos, nei Teismų įstatymo ar kitų teisės aktų nuostatose nėra įstatyminio draudimo ikiteisminį tyrimą atliekančiam prokurorui gauti ir susipažinti su kitų subjektų turima apie teisėją informacija, kuri reikalinga kito asmens (ne teisėjo) galbūt padarytai nusikalstamai veikai tirti, t. y. taikyti Baudžiamojo proceso kodekso 155 straipsnio 1 dalyje nurodytą procesinę prievartos priemonę, nepradėjus tyrimo (operatyvinio ar ikiteisminio) dėl teisėjo“, – sako visų pakopų teismai.

Įdomiausia tai, kad teisėjas, duodantis sankciją klausytis kažkieno pokalbių ir sekti susirašinėjimą, neturi nė klausti kam priklauso koks nors telefono numeris ir kas juo naudojasi, jei tiriamas nusikaltimas yra labai sunkus, o susirūpinęs prokuroras ar saugumietis labai nori jį girdėti.

Viskas puiku. Galima ploti ir džiaugtis, kad visi lygūs prieš įstatymą. Įdomu tik, ar galima, jei byla labai svarbi, taip paprastai gauti leidimą pasiklaysti kad ir prezidentės Dalios Grybauskaitės pokalbių dėl nusikaltimų, kuriuos galimai padarė ne ji? Kodėl ne? Ateina koks operatyvininkas, atneša telefonų sąrašą, kuriame yra ir D. Grybauskaitės naudojamas numeris, o teisėjas taukšt antspaudą – ir pirmyn. Negi teisėjas tikrins? Negi klaus, kai Aukščiausias Teismas leido to nedaryti. Taigi, pagal tokias sekimo tradicijas nei piliečio, nei teisėjo, nei prezidento imunitetas ne tik kad nėra absoliutus, o jo visiškai nėra. Toks Aukščiausiojo Teismo žodis.

ausys

, ,

2 Komentaras

Teismuose dirba aiškiaregiai


 

Šiandien Vilniaus apygardos teismas atsivers bylą, kuri gali tapti istorine, jei lietuviškoji Temidė ne tik toliau atsisakys užsirišti akis, bet dar ir bus toliau nusiteikusi vaidinti orakulą ar visuomenės minčių skaitytoją.

Byla įdomi tuo, kad joje, pirmosios instancijos teismas nuteisė žurnalistą ne už tai, ką jis parašė, o už tai, ko neparašė, bet ką – teismo nuomone – „statistinis skaitytojas“ – gali pagalvoti. Neklauskite – kokia ta statistika. Neklauskite – ar tai sociologinė, ar teisinė kategorija. Neklauskite, kaip teisėjas perskaito, ką tas vidtunis ir nevidutinis statistinis skaitytojas pagalvos apie tai, kas nėra parašyta. Tai žino tik pats Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo teisėjas Valerij Paškevič, kuris šių metų liepos 16 dieną paskelbė nuosprendį šioje baudžiamojoje byloje. Žurnalistas Gintaras Visockas buvo kaltinamas nusikalstamomis veikomis, numatytomis Baudžiamojo kodekso 154 str. 2 dalyje ir 155 str. 1 dalyje. Mat buvęs politikas, kandidatas į šalies Prezidentus Česlovas Jezerskas iškėlė privataus kaltinimo ieškinį dėl šmeižto per visuomenės informavimo priemonę ir viešo įžeidimo.

G. Visockas 2006 metais išleido knygas „Žvalgybų intrigos Lietuvoje 1994-2006″ ir „Žvalgybų intrigos Lietuvoje 1994-2006 2“. Praėjusiais metais internete pasirodė G. Visocko straipsniai: „Kuo įdomus Lietuvos Respublikos Prezidento posto siekiantis Česlovas Jezerskas“ ir “Prezidento posto siekiantis Česlovas Jezerskas. Kas jis?”.

Svarbu ne šių publikacijų vertė ar meninis tekstų lygis. Svarbu, kad teismas – politiko prašymu – atėmė iš žurnalisto (potencialiai iš visų žurnalistų) teisę kelti nepatogius klausimus ir abejones dėl viešų asmenų reputacijos aspektų.

Buvęs kandidatas į prezidentus Česlovas Jazerskas kreipėsi į teismą dėl minėtų publikacijų. Vienoje jį papiktinusių pastraipų, anot pono Č. Jazersko ir teisėjo V. Paškevič, neva galima įžvelgti mestą jam kaltinimą bendradarbiavus su sovietiniu saugumu – KGB. Tokio teiginio G. Visockas neparašė, tą konstatavo ir pats teismas. Bet Temidės tarnas, nežinia ar vartojęs tuos pačius svaiginimosi metodus, kaip Senovės Graikijos Delfų šventyklos vizijų pasakotojai, nepadėjo taško. Į nutartį jis išpyškino tokį tekstą: „visų tiriamų publikacijų ir straipsnių knygose kontekste primeta […] statistiniam Lietuvos skaitytojui ir rinkėjui mintį apie tai, kad Č. Jezerskas galėjo bendradarbiauti“. Dar pareiškiama, kad teismo nuomone, visuomenėje vyrauja itin neigiama nuomonė apie asmenis bendradarbiavusius su KGB, todėl Č. Jazerską, „vidutinių statistinių skaitytojų“ akyse G. Visockas ir diskreditavo.

Taigi, teismas, remdamasis nuomone, kad vyrauja nuomonė, padarė prielaidą, kad kažkas vidutiniškai statistiškai kažką pagalvos ir nuteisė žurnalistą. Įrodymų ir argumentų nebereikia. Mano gi subjektyvia nuomone, nė velnio tas teisėjas neišmano apie visuomenės nuomonę dėl KGB. Ji yra veikiau visiškai indiferentiška – liaudiškai tariant: daugumai „dzin“. Užtat nuomonė apie teismus ir teisėjus visuomenėje yra konkretesnė ir labiau pagrįsta konkrečiais tyrimais, kurių rezultatai skelbiami kas mėnesį. Ji labai ne kokia ir nenuostabu, skaitant tokį absurdą ir 10 400 litų bausmės, 5000 litų neturtinės žalos bei 12 000 advokato išlaidų priteisimą.

, , , ,

5 Komentaras

Teisėjas – auka? Kiek žmonių tuo dabar patikės?


 

 

Dienraštis „Lietuvos rytas“ išteisino nušautą teisėją ir paskelbė jį auka. Kartu parašė detektyvinio serialo vertą siužetą. Ieškomas Drąsius Kedys dabar tampa tik gudrios ir klastingos sesers – irgi teisėjos – manipuliacijų, neva siekiant užimti J. Furmanavičiaus vietą sąmokslo auka.

Nors tyrimas nebaigtas, Kauno teisėjų bendruomenė ir net Teisėjų tarybos pirmininkė Laima Garnelienė kolegę jau lyg ir nuteisė.

Įdomu – kuria sąmokslo teorija dabar labiau patikės visuomenė – vieniškos karjeristės šėtoniškomis užmačiomis ar solidariu teisininkų klano (dalyvauja ir advokatai) siekiu žūtbūt išsiskalbti mantijas ir visagalio pedofilų tinklo siautėjimu?

Nesaugiais pasijutę ir veidus slėpti panorę Temidės tarnai, manau, turės paplušeti. Net ir padedami „Lietuvos ryto“.

, , , ,

10 Komentaras

Nepakeičiamieji


 

Praėjo daugiau kaip savaitė nuo to laiko, kai krašto teisėjai ir prokurorai kažkokiu sutartinu falcetu pragydo apie savo nesaugumą, apie peržengtas ribas ir ėmė šauktis policijos užkardų bei ginkluotų apsaugų. Politikai susirūpino, kad valstybė gali prarasti teisingumo vykdymo monopolį, o dalis visuomenės piktdžiugiškai pradėjo skanduoti pavardę žmogaus, nušovusio teisėją ir dar vieną moterį.
Kurios ribos peržengtos?

Kiekvienas savaip suprantame peržengtas ribas ir, turiu pabrėžti, mane čia labiau domina visiškai ne lietuviškosios Temidės tarnų savijauta. Man visos šios jų apeliacijos kol kas atrodo daugiausia kaip begalinio susireikšminimo arba žūtbūtinio noro nukreipti pokalbį nuo esmės rezultatas.

Patys prokurorai ir teisėjai visuomenei dar net neužsimena apie versiją, kad su teisėju susidorota dėl to, kad jis teisėjas. Nei mafija, nei tiesos pas konkretų teisėją neradęs vienišius – nekaltinami. Tai ne visai tas atvejis, kai Temidei nukirto galvą už nenorą atsimerkti ar išlupo akis už mėginimą žvilgčioti. Ar gali mūsų krašte taip nutikti? Mano nuomone, keista, kad nenutiko ligi šiol, nors to ir nelinkiu. Tačiau tai – kita tema.

Ką mums apie šį šalies teisingumui nemalonų atsitikimą pasakoja patys jo vykdytojai ir prievaizdai? Šalia formalaus pabambėjimo apie tyrimo paslaptį, kuri visada pasitelkiama tada, kai žmonės mažiausiai tiki tyrėjų ir teismų versijomis, pateikiama paprasta esmė: greičiausiai šaudė vyras, kuris ilgai skundėsi, kad jo dukra esanti tvirkinama. Gali būti, jog mergaitė nemelavo, kai liudijo įraše, kuris vėliau buvo paskelbtas, o gali būti, kad tas žmogus – tiesiog pavojingas psichas, tačiau sistema jam leido legaliai turėti ginklų. Kaip toje "Žaldokynėje" – gali būti visko, net ir sniego rugpjūtį, bet tikroji prognozė bus paskelbta, kai snigs arba ne.

Nesiimu mokyti prokurorų, kaip komentuoti ikiteisminį tyrimą. Man kur kas įdomiau, kad Lietuvos teisingumo sistema nepastebi, jog ribą peržengė pati. Tai riba, už kurios žmonės nepasitiki teismais ir viskuo, kas su jais susiję. Tai nėra iš dailaus konteksto ištrauktas faktas. Vienas jis šitaip neaudrintų žmonių. Jeigu žinomas pedofilas

Ervydas Čekanavičius, išėjęs iš kalėjimo, gali į teismo, kuriame gina "garbę ir orumą", posėdžius atsivesti eilinę auką, o tai aprašoma ir parodoma per visą žiniasklaidą, kieno saugumas visuomenei (ar bent jos daliai) darosi svarbesnis – teisėjų ir prokurorų ar vaikų? Galima būtų minėti ir daugiau, bet ar reikia? Visuomenė yra mažų mažiausiai sudirginta ir suskaldyta.

Generalinis prokuroras Algimantas Valantinas, kuris neneigia, kad įtariamo šaudžius asmens skundus jo valdoma sistema marinavo kaip grybus šv. Kalėdoms, savo kaltės nemato ir prašo ją įrodyti. Vaiko teisių apsaugos kontrolierė Rimantė Šalaševičiūtė irgi teigia, jog visi reikiami raštai buvę laiku išsiųsti, gauti, tvarkingai sunumeruoti, dailiai susiūti į segtuvus ir padėti į lentynas.

"Jei dėl kiekvienos nusikalstamos veikos kaltinsime generalinį prokurorą, Lietuvai generalinių prokurorų neužteks", – televizijos ekrane porina A.Valantinas. R.Šalaševičiūtė, vos prabilus apie jos atsakomybę, irgi pareiškia, kad tamsios politinės jėgos nori panaikinti pačią kontrolierės įstaigą. Šaunuoliai – abu išlaikytų mokslinio komunizmo egzaminą. "Sakome Leninas – tariame partija, sakome partija – tariame Leninas", – mokė sovietiniais laikais.

Generalinis prokuroras ir Vaiko teisių apsaugos kontrolierė serga susireikšminimo liga. Kaip tos Laimos Paksienės dekoratyvinės kolonos, kurios realiai nieko neramsto, bet yra tokios svarbios, kad be jų viskas žlugs. Sugrius institucijos, neužteks prokurorų, Temidė numirs, o gal ir ledynai ims tirpti greičiau.

A.Valantinas yra toks svarbus, toks deficitinis ir etaloninis, kad, palyginti su juo, išnaudojami vaikai, nebaudžiamumo atmosfera, nušauti žmonės ir supriešinta visuomenė – smulkmena, "bet kokia nusikalstama veika". Įrašas dėl statistikos. Tik keista, kad to nepastebėjo "runkeliai" ir neatskubėjo su plakatais bei žvakutėmis ginti jo munduro.

Charleso Dickenso "Pasakojime apie du miestus" aprašoma, kaip iškilus ponas, kurio karieta, lėkdama beprotišku greičiu, sutraiško vaiką, numeta monetą jo tėvui. Dar papriekaištauja, kad tas neturtingo kvartalo bėdžius taip prastai rūpinasi savo atžala ir painiojasi po kojomis. Tai buvo nesvarbus epizodas, kokių esą atsitikdavę

Paryžiuje, – dar prieš revoliuciją ir giljotinų žvangsėjimą. Britų klasiko knygą paskaitę iki galo pamatysime vaizdingą aprašymą to, ką net su labai iškiliais ponais, o ir su visais pasipainiojusiais po ranka, padaro išpopuliarėję linčo teismai.

Negąsdinu nieko revoliucinėmis situacijomis, nestoju į įtariamųjų žudymais "gerbėjų klubus". Juolab niekam negrasinu. Tik jei britų klasikai per sunkūs, pasižiūrėkite rusišką filmą "Vorošilovo šaulys". Išprievartautos mergaitės senelis, tokiam rusiškam Valantinui (nors didelis deficitas, ten jų irgi pasitaiko) nutraukus bylą, perka šautuvą iš banditų. Šiems pasiteiravus, kodėl nesikreipia į teisėtą valdžią, atsako klausimu: "Kur tu ją matei tą teisėtą? Tik kabinetų daug su vėliavomis ir kiekviename kabinete…" sėdi po Valantiną.

Straipsnį rašau vakare. Kol kas niekas neatsistatydino. Laukia savo kaltės įrodymų, o jei nebus rasta, už ką pasodinti į kalėjimą, tai ir sakys – jų nesulaukę. Jei raštai susiūti tvarkingai, niekas nekaltas, kad arba tvirkinamas vaikas ir jo tėvas galbūt šaudo nerasdamas pagalbos, arba prokurorai leidžia siautėti po Lietuvą gerai ir legaliai apsiginklavusiam psichui. Buvęs vidaus reikalų ministras Raimondas Šukys turėtų tuomet jaustis kvailys? Juk atsistatydino, kai vaikus sutraiškė ne jo, o provincijos policininko automobilio ratai?

Gal bus ir kitaip. To tikiuosi. Tik man smalsu, apie ką taip ilgai mąsto aukščiausi Lietuvos politinės valdžios autoritetai?

Arūno Valinsko, kad ir koks jis būtų, butelis degtinės, išgertos su tokiu Michalskiu, neseniai sukėlė principingumo ir entuziastingo moralizavimo priepuolį bei išprovokavo aukščiausių asmenų raginimus nediskredituoti valstybės.

Deficitinių valantinų veiklą vainikuojanti "smulkmena", kurios fone savo viešuosius ryšius tvarko Seimo nariai, marginalai ir pogrindžio "jėgos struktūros", galinčios pasiūlyti nuskriaustiesiems "tikrą teisingumą", yra ne vienintelė. Generalinė prokuratūra, ikiteisminių tyrimų paslaptis vertinanti labiau už rezultatus, jau padarė viską, kad amžina paslaptimi taptų saugumo karininko Vytauto Pociūno žūtis. Kai nepakeičiamojo prokuroro kažkas kadaise paklausė, kodėl negynė viešojo intereso, kai buvo steigiama "Leo LT", ponas atsakė, kad Seimas neprašė. Paprašykite jo dabar kas nors – parlamente ar prezidentūroje, kad eitų verčiau gerti degtinės. Prokurorų mums gal ir pritrūks, o štai valantinų – kažin.

„Lietuvos žinios“

,

Parašykite komentarą

%d bloggers like this: