Posts Tagged Uspaskichas

Rinkimų rezultatas – konkurencija dešinėje


Žiūrint į rinkimų rezultatus akivaizdu, kad didžiausią pagrindą švęsti turi Lietuvos Respublikos Liberalų Sąjūdis (LRLS).Nuo 6,42 proc. Rinkėjų praėjusiuose rinkimuose išaugęs iki maždaug 15 (dar ne viskas suskaičiuota).

Tapęs dominuojančia jėga Vilniuje LRLS išsaugojo Klaipėdą ir gali tikėtis turėti tiek pat merų, kiek dominuojančios dešinės politinės jėgos statusą baigianti prarasti Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD). Liberalų augimo tendencija matyti nuo Europos parlamento rinkimų ir, jei tai nepasikeis, ji gali tapti dominuojančia jėga dešinėje jau po artimiausių Seimo rinkimų.

Vilniuje neišsipildė pats košmariškiausias scenarijus – antrajame ture neteks rinktis tarp Artūro Zuoko ir Voldemaro Tomaševskio.

Taigi, čia yra galimybė, kad ilgus metus sostinę gramzdinusi „dangoraižio ir lūšnos“ koalicija pagaliau bus išmesta į sau deramą vietą. TS-LKD čia nerado stipraus kandidato,o jų pasiūlytas Mykolas Majauskas taip ir nesusikūrė sau jokio ryškesnio politinio veido. Liko daugumai šiaip kažkoks ten Andriaus Kubiliaus patarėjas. Jam šiaip taip pavyko aplenkti Naglį Puteikį, kuris taip ir nesugalvojo, kur dėti prezidento rinkimuose parodytą neblogą potencialą. Savo teritoriją – Klaipėdą – palikęs žmonai jis apsiskaičiavo ir galės pradėti viską iš naujo.

TS-LKD ir Lietuvos socialdemokratų partija, kuri turės daugiausiai merų ir surinko daugiausiai procentų, galėtų teoriškai džiaugtis daug nepraradusios – procentiniais punktais turi daugiau mažiau tą patį, ką ir prieš keturis metus. Tik štai jų saldžiausia svajonė – dvipartinė sistema garuoja akyse.

TS-LKD bastionu laiktas Kaunas, kaip įrodė verslininkas Visvaldas Matijošaitis ir kompanija, nėra toks jau nepaimamams. Jo „Vieningas Kaunas“ įrodė esąs gyvybingas projektas ir nuo 5 mandatų 2011 metais išaugo iki 16. Antras turas bus įdomus – dabartinis meras, konservatorius Andrius Kupčinskas nuo V. Matijošaičio atsilieka mažiau nei A.Zuokas nuo R. Šimašiaus Vilniuje ir dsbar reikia tikėtina, kad A. Kubilius su Rasa Juknevičienė puls į Kauno daugiabučių laiptines kartu su juo.

Nors nežinia kiek tokia taktika pasiteisino Vilniaus Žirmūnų apygardoje, kur vyko rinkimai į Seimą. Čia Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė šiek tiek lenkia liberalą Šarūną Gustainį, tačiau visai neaišku ar partijos prezidiumo viršūnėlių bei šaknelių binzenimas iš paskos jai labai padėjo.

Apskritai, TS-LKD išnešė santykinai sveiką kailį, nes, kaip ir rinkimų į Europos parlamentą atveju, išnaudojo Rusijos agresijos prieš Ukrainą kortą. Žinoma, komunalinė politika su tuo susijusi tiek pat, kiek traktorius su armonika, bet vidutinis konservatorių rinkėjas įsiklauso į argumentą: šiandien ne už tą merą balsuoji, rytoj Tėvynę išduosi. Antai, prieš pat rinkimus Kaune A. Kupčinskas ėmėsi krapštyti nuo tilto sovietinius simbolius, o Vilniuje konservatoriai irgi pratrūko raudomis dėl sovietinių „balvonų“ virš Neries, kurie jiems netrukdė esant valdžioje. Daugiau fantazijos, kaip čia prisiauginus elektorato, šita partija ir neturi. Tiesiog, reikia kalbėti apie rusą bet kurioje temoje – ar diskutuotum apie energetiką, ar apie šeimą, ar apie vaikus, ar apie šiukšlių išvežimą, ar apie kiaules – reikia būtinai viską kaip nors susieti su Kremliumi ir Putinu.

Partija, kad ir pro sukąstus dantis, pastebimai suliberalėjo. Pagrindiniai jos ideologai ir propagandistai dabar tapo aktyviausiais kovotojais su homofobija (nes Putinas homofobas) ir palaiko skandinavišką, kairuolišką požiūrį, kad valstybė privalo konkuruoti su tėvais vaikų auklėjime ir kištis į šeimą kuo daugiau. Tie, kas rėmė konservatorius dėl jų tradicinės šeimos politikos koncepcijos, dabar nugrūstos giliai į stalčių, turėtų jaustis gerokai suglumę. Kam reikalingi tokie konservatoriai, jei yra liberalai?

Pastarieji, kaip jau minėta, parodė, kad irgi moka būti populistais ir pūsti burbulus. Antai, R. Šimašius žada kažkaip priversti Romos Katalikų Bažnyčią skaityti pamaldas ta kalba, kuria jis nori. Tikėtina, kad po Šaulių Sąjungos, liberalai pradės masiškai užsirašinėti į dvasininkus.

Apie vidinių prieštaravimų nuskausmintą ir Rolando Pakso ambicijų į butelį uždarytą Tvarką ir teisingumą mažai ką naujo ir pasakysi – nei naujų idėjų, nei gerų rezultatų. Panašu, kad su šūkiu, jog „Paksas prezidentas“ partija artėja link politinių kapinių.

Darbo partija, kurios rinkiminė kampanija buvo filmukų apie „mažus ir didelius“ darbus rodymas, atrodo, kaip politiškai išromyta. Prarado santykinai ne daug, tačiau prarado. Į tą sėkmę, kuria džiaugėsi Seimo rinkimuose, nepanašu iš tolo. Ir gana aišku kodėl. Šitą organizaciją užmuša dėmesio stoka. Jos lyderiai turėjo proto, kitaip nei R. Paksas, bent jau prikąsti liežuvį Rusijos-Ukrainos tema, o ir prokurorai šįkart neatėjo į pagalbą – nesukūrė, kaip Seimo rinkimų metu, beprasmiško „skubėjimo“ spektaklio. Na ir galimybių nebuvo – EP dar nespėjo panaikinti eilinės teisinės neliečiamybės Viktorui Uspaskichui. Nėra skriaudžiamų politinių kalinių įvaizdžio, nėra ir reitingų.

Taigi pagrindinės slinktys įvyko dešinėje ir, kad ir kaip bebūtų konservatoriams liūdna, Vilniuje teks remti pagrindinės konkuruojančios firmos atstovą R. Šimašių. Nebent A. Kubilius antrą kartą bus A.Zuokui krikščioniškai atlaidus.

Na o tiesioginiai merų rinkimai kai kur sujudino (Vilniuje, Kaune), o kai kur,kaip ir prognozuota, sustiprino jau įsitvirtinusiųjų pozicijas (Pagėgiai,Druskininkai, Palanga). Ir tame nieko keisto nėra – iki tiesioginių rinkimų kapstėmės taip ilgai, kad vietiniai kunigaikščiai turėjo laiko pasiruošti, sukurti nuo savęs priklausomų žmonių sluoksnį ir dabar turi pagrindą pergalingai šypsotis.

Tokie kol kas padriki pastebėjimai.

, , , , , , , , , , , ,

Parašykite komentarą

Dėl žemės pardavimo užsieniečiams–padėkit suprasti


Nepaisant komiškų valdžios fobijų ir manipiuliacijų referendumas, kur trys klausimai sukergti į vieną, įvyks. Tai normalu, nes demokratija turi būti demokratija ir nėra jokios tragedijos, kad kartą per dvidešimt metų kažkas su savo idėja surinko parašus (reikėtų dažniau).

Ta proga keliu klausimą vienu iš punktų. Gal referendumą organizuojančios jėgos, kurios laiko save patriotinėmis, paaiškins man vieną dalyką:

Kodėl jų nuomone Algirdas Paleckis, Viktoras Uspaskichas, Vilius Kaikaris arba Valdemaras Tomaševskis bus labiau patriotiški runkelių aiuginimui skirtos žemės savininkai, negu koks nors Hanzas, Joškė, Raivo arba Johnas??? 

p.s. Referendume nedalyvausiu, nes kergti tris klausimus į vieną yra nevalyva manipuliacija. Tiesiog šiaip smalsu išgirsti argumentų.

, , , , , ,

6 Komentaras

Konservatoriams: atsiprašykite Gedimino


Manau, po paskutinių savo lyderių pasisakymų, Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai turėtų pademonstruoti nuoseklumą, viešai atsiprašyti savo amžino priešo, Lietuvos kompartijos centro komiteto buvusio klerko, Lietuvos socialdemokratų partijos vienos iš pažibų, buvusio premjero, Aukštosios partinės – “burokevičinės“ mokyklos auklėtinio Gedimino Kirkilo. Gal net pakviesti jį į kokią nors idiotišką „Atleisk“ tipo laidą. Ėmęsi ginti prezidentę Dalią Grybauskaitę nuo nepatogių klausimų ponai turėtų būti nuoseklūs.

Juk tiek problemų turėjo G. Kirkilas dėl tos Aukštosios partinės mokyklos, visaip ten vyniojosi, „originaliai“ stojo į magistro studijas, bylinėjosi. Ir viskas per oficialiai ligi šiol lyg ir aiškiu buvusį konservatorių požiūrį į mokslinio bolševizmo profesionalų kalvę. 1996 m. gruodžio 23 d. Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą „Dėl aukštųjų partinių mokyklų diplomų nepripažinimo“ inicijavo būtent konservatoriai. Nepatingėjau susirasti anos neeilinės Seimo sesijos posėdžio stenogramą ir cituoju:

“V. Landsbergis: “Čia nėra labai ypatingas dalykas, bet vis dėlto tokia šiukšlė, nuo kurios apsišvarinti vertėtų. (Balsai salėje) Galbūt net ir prieš Naujuosius metus apsišlavimas nekenkia. <…> . Aš tik galėčiau pakomentuoti, kad pagal tų laikų papročius tai buvo tam tikra specialybė – viršininko. Bet kur, bet kokioje srityje tu jau viršininkas. Profesija – viršininkas. Bet tai, žinoma, prie Dž.Orvelo literatūros priskirtini dalykai, prie “orveliškosios” literatūros, o iš tikrųjų yra taip, kaip tada jau nustatė ir Aukščiausioji Taryba. Be to, į partines mokyklas buvo priimami tik komunistų partijos nariai, partinių mokyklų programos neatitiko kitų aukštųjų mokyklų programų ir, kaip sakė prieš dvejus metus mūsų Juridinis skyrius, per laikotarpį, praėjusį nuo tada, naujų aplinkybių, kurios paneigtų tuo metu pateiktus argumentus, neatsirado. Reikėtų atsižvelgti ir į tai, kad pagal aukštųjų mokyklų nuostatus aukštosios mokyklos buvo steigiamos TSRS Ministrų Tarybos nutarimais, jos buvo pavaldžios ministerijoms. Tuo tarpu partines mokyklas steigė TSKP CK, jos buvo pavaldžios TSKP CK, ir Vilniuje ši mokykla taip pat buvo įsteigta TSKP CK nutarimu, kuriame nurodyta, jog ši keturmetė mokykla suteikia aukštąjį partinį politinį išsilavinimą. Taigi aukštasis partinis išsilavinimas buvo specifinis, kaip ir šios mokyklos buvo specifinės mokymo įstaigos. Cituoju paskutinį sakinį iš Juridinio skyriaus dvejų metų senumo teksto: “Jų steigimą ir veiklą reglamentavo ne valstybinės valdžios ir valdymo institucijų aktai, o partinių organų nutarimai. Mokyklose besimokančių asmenų kontingentas buvo formuojamas pagal partinį principą, todėl iš esmės diskutuotina, kodėl faktiškai iš buvusių partinių santykių vėl turėtų kilti teisiniai santykiai su valstybe ir valstybinėmis institucijomis.”

Juk tikrai ne viena prezidentė Dalia Grybauskaitė, niekinančiai pasisakanti apie „gatvės patriotus“, ten „nardė po mokslo gelmes“. Jos bendradarbis toje „mokslo šventovėje“ Vytautas Lukoševičius, kuris galbūt nuoširdžiai stebisi (2013 m. sausio 19 d. – delfi.lt), kad ne visi mokslinį bolševizmą laiko mokslu, yra teisus dėl vieno – konservatorių gretosna komunistų savo laiku sugužėjo nemažai, kaip ir į Sąjūdį. Todėl ir šios partijos, net jos lyderių požiūriai į komunizmą, komunistus ir jų profesinio amato mokyklas yra, kaip paaiškėjo, labai lankstūs bei visada atitinka politinę konjunktūrą.

Jau ne kartą pastebėta, kad konservatorių komunistai buvo iš „nuskriaustųjų“ partijoje. Kurių nepriėmė ir nepakėlė taip aukštai, kaip jiems norėjosi. Tikėtina, kad dalis iš jų net būtų norėję klausytis D. Grybauskaitės ir jos bendražygių paskaitų apie „pūvantį kapitalizmą“, bet neužteko potencialo (talento ar pažinčių) ten patekti. Tada, kai buvo priimamas šios mokyklos diplomus nuvainikuojantis įstatymas, jie manė, jog į valdžią atėjo amžiams, jautėsi tvirti ir galingi. Gal net jautėsi radę progą atkeršyti. Dabar jie, po eilinio svaiginimosi valdžia, išgyvena sunkų abstinencijos periodą, jaučia vidinį nerimą, galbūt prastai miega. O ir šiaip – neturi idėjų, kaip čia greitai grįžus į valdžią, kur negalėjo nepatikti.

Belieka smulkmeniškos, bet griausmingos intrigos. D. Grybauskaitė ambicinga ir autokratiška persona? Kerštinga ir neatleidžianti oponavimo? Pirmyn, broliai dešinieji – stokime jos ginti, nors jai niekas negresia. Iškelkime sąmokslo teoriją, kad konservatorių „nudiplomintas“ Gediminas Kirkilas, kartu su Seimo pirmininku Vydu Gedvilu, o taip pat su Valstybės saugumo departamento vadovui Gediminui Grinai žinomais, bet įslaptintais rusiškais „juodais“ milijonais perka Z. Vaišvilą, idant šis primintų klausimus, kurie keliami jau seniai, tačiau buvo arogantiškai nutylimi.

Beje, šalia uolaus darbo kolaborantų urve ir „tylaus vidinio mažo karo“ (galbūt ir „partškolos“ bufete per Kūčias būdavo silkės ir šampinjonų) D. Grybauskaitei kai kas yra prikišęs panašumus į Baltarusijos diktatorių Aleksandrą Lukašenką. Ir ne bet kas, o kaip buvo galima girdėti jau viešame audio įraše, buvusi Seimo pirmininkė, tikra dešiniųjų matriarchė Irena Degutienė. Įdomu – ar ją tada taip pat įkalbėjo Viktoras Uspaskichas arba G. Kirkilas?

Visa ši nyki istorija susiveda į tą patį, ką man yra pasakęs iškilus išeivijos veikėjas Bronius Nainys apie prezidentą Valdą Adamkų: „Jam reikėjo Lietuvos, kad galėtų būti jos prezidentu“. Parafrazuojant, apie D. Grybauskaitę, visiškai nesvarbu kur ir kada, pasakyčiau tą patį: „Jei tai būtų LTSR, ji būtų mielai tapusi LKP CK pirmąja sekretore (atitinka gubernatoriaus statusą).“ Tokia visada ir tegali būti tylaus lūkuriavimo ir „mažo vidinio karo“ prasmė. Velionis Algirdas Mykolas Brazauskas užaugino gerą mokinę, o prof. V. Landsbergis ją uoliai saugo nuo … Z. Vaišvilos. Spektaklis tęsiasi, bet nuolat stebėti nebūtina – spėsite su vaiku nulipdyti besmegenį, pasportuoti pabūti su draugais, pameškerioti ant ledo. Net ir tai darydami galbūt, kaip sakė jos Ekscelencija, jausitės nuolat bei kasdien kovojantys už Tėvynę. Ir kas gi galėtų paneigti?

Šaltinis: balsas.lt

, , , , , , ,

Komentarų: 1

Didelių viršininkų rinkimai


Lietuvoje į rinkimus veržiasi dvi pagrindinės kategorijos individų – tie, kurie yra dideli viršininkai, ir tie, kurie miršta nuo noro tokiais tapti. Tebūnie tai supaprastinimas ir tegul neįsižeidžia tie, kurie yra kitokie, arba tie, kurie tikisi kitokius išrinkti.

Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) šios savivaldos tarybų rinkimų kampanijos pradžioje pareiškė neturinti nei pinigų, nei galimybių rinkimų debatams televizijoje organizuoti. Pilietiškai suskatau pagelbėti nuskurdusiai ir pasimetusiai Tėvynei – ėmiausi organizuoti nemokamus kandidatų debatus interneto vaizdo konferencijoje portale „balsas.lt“. Pasirodo, daugumai tradicinių ir didelei daliai naujųjų politikų normalių debatų nereikia. Tiesa, dėl laiko ir resursų stokos apsiribojau kandidatais į Vilniaus miesto tarybą, bet būčiau giliai nustebęs, jei kitur būtų kitaip.

Paskambini į Tėvynės sąjungos- Lietuvos krikščionių demokratų (TSLKD) štabą ir pasiūlai jų kandidatui, sąrašo lyderiui Vilniaus merui ir pretendentui į merus Raimundui Aleknai padiskutuoti eteryje su Lietuvos socialdemokratų partijos sostinės sąrašo vedliu Romu Adomavičiumi. Ten pasimuistoma, pasitariama ir, praėjus kelioms dienoms, mandagiai paaiškinama, kad nepavyks. Mat konservatoriai su socialdemokratais Vilniuje yra koalicijos partneriai. Su liberalais ir liberalcentristais jie debatuose ginčytis irgi negali, nes sudaro nacionalinio masto koaliciją Seime. Su visokiais marginalais jie kalbėtis neis.

Liberalų sąjūdžio štabas irgi nenori marginalų, kuriems prirašo visokius neparlamentinius keistuolius. Artūras Zuokas padejuoja, kad debatai su Artūru Paulausku labiau naudingi A.Paulauskui, bet sutinka. Pats Naujosios sąjungos lyderis prieš tai pranešė, kad jam „ne lygis“ kalbėtis su Krikščionių sąrašo vedliu Mečiu Laurinkumi, nes šis nėra partijos pirmininkas. Europos Parlamento narys, partijos „Tvarka ir teisingumas“ narys Juozas Imbrasas nesutinka diskutuoti su Lietuvos socialdemokratų sąjungos pirmininku Arvydu Akstinavičiumi, nes šis „kažkoks keistas ir prieštaringas“, o štai socialdemokratas, sostinės vicemeras R.Adomavičius jam tinka.

Dideliam viršininkui ir vėl reikia didelio viršininko, kad niekas nepagalvotų, jog jis koks runkelis. Dideli viršininkai – visur dideli. Jie pamiršo, kad patys pradėjo politikuoti dar nebūdami nei Seime, nei merų ar vicemerų krėsluose. Ponai įprato ne tik prie postų ir regalijų. Jie priprato vienas prie kito ir net nebenori viešai dėl ko nors nesutarti, nes paskui, kai reikia dalytis postus ir kitokius pyragus, kažkas gali pastebėti, kad nesutarimai ir apkasai buvo farsas. Dar blogiau, jei į šventą uždarą tarppartinės nomenklatūros kastą įsileisi kokius naujus, neparlamentinius, nepažįstamus ir neprognozuojamus. Pirmiausia „ne lygis“ ponui su „runkeliu“ šnekučiuotis, antra – suteiksi tribūną kokiai alternatyvai, žmonės pamatys, kad esi, neduok Dieve, už ją kvailesnis. Kam ta rizika? Geriau jau neiti visai.

Atrodytų, kad politikos naujokai ar mažiau žinomi, mažesnius reitingus turintys politikai turi būti alkanesni eteriui ir ne tokie išrankūs? Kur tau! Net nepartinių judėjimo (taip dabar pasivadina tūkstantinių suvažiavimų nenorinčios rengti partijos) „Vilnius – mūsų reikalas“ vadovas Valdemaras Stančikas irgi sako, kad jam į pašnekovus tinka tik didelių ir tradicinių partijų vadai, kuriuos jis nori triuškinti kaip politinius lavonus. Pastarieji į jį žiūri kaip į išsišokėlį, ir ratas vėl užsidaro.

Dar sunkiau į realius debatus „išvilkti“ ne sąrašų lyderius, o jų vidutiniokus.

Išvada – Lietuvos politikams net už dyką nereikia eterio, kur sėdi ne jo paties išsirinktas oponentas ir žurnalistai, užduodantys nesuderintus klausimus. Taigi gerų jums rinkimų pagal plakatus, glamūrinius įvaizdžius ir nupirktas reklamas, piliečiai. Kokius nors viršininkus vis tiek išsirinksime. Greičiausiai labai didelius.

Tomas Čyvas

, , , , , , , ,

3 Komentaras

Tėvynės Sąjunga – “užsirovė” (papildyta)


Tėvynės sąjungai – Lietuvos krikščionims demokratams (TS-LKD) mėginimas susitarti su Darbo partija pridėjo tik problemų ir išsidraskymo.

Dievaži – ne kas. Darbo partija, kurią pats premjeras Andrius Kubilius įvardijo, kaip konstruktyviausią iš opozicinių jėgų, – pateikė, mano įsitikinimu, tyčia itin radikalų mokestinių reformų variantą. Į kompromisus ji tvirtina neisianti. Tad ir V. Uspaskicho pareiškimai, kad su konservatoriais miegoti jis nesiruošia, byloja paprastą dalyką: Darbo partija pasinaudojo TS-LKD vidinėmis intrigomis ir pasiūlymu “suartėti”. Išnaudojo tribūną pasireklamavimui ir skėstelės rankomis, sakydama: patys matėte, mes norėjome, bet jau tie kubilininkai….

Maža, tai dar prezidentas Valdas Adamkus pilsteli žibalo į ugnį: tinkamiausia vadovauti nacionalinės vienybės vyriausybei – Irena Degutienė.

“Užsirovimo” mąstą rasite šios laidos pradžioje.Tiesa, A. Kubilius vis dar tvirtina neužsirovęs ir į nieką neįmynęs. Prof. Vytautas landsbergis, anot jo, tiesiog turi kitokią nuomonę. Demokratija.

, , , ,

3 Komentaras

%d bloggers like this: