Posts Tagged VAE

Po D. Grybauskaitės pergalės – veiksmų laikas


Rinkimus laimėjo Dalia. Vieni plūdosi, kiti šventė „istorinę pergalę“. Belieka atidžiai stebėti ir sulaukti ne pažadų, o sprendimų.

Rinkimų pažadai

D. Grybauskaitė laimėjo žadėdama „neleisti stumdyti Lietuvos“ Rusijai. Žadėdama „nepardavinėti Lietuvos už sviestą“ (visokie kaikariai kakariekavo, kad taip reikia daryti). Žadėjo „iškart po antro turo“ spręsti Valstybės saugumo departamento (VSD) klausimą ir dar patikslino, jog kalba čia bus ne vien apie personalijas. D. Grybauskaitė žadėjo, kad didės gynybos finansavimas. To ji nežadėjo prieš penkerius metus, nes Rusijos agresija prieš Gruziją nepadarė jai tokio įspūdžio kaip agresija prieš Ukrainą. O tiksliau paaiškinant, tuo metu konservatoriška patriotinė retorika nebuvo tokia populiari, finansavimas gynybai buvo mažinamas ir labiau reikėjo pensininkų, o ne kareivių balsų. Tada buvo galima pažerti konservatoriams ir kritikos, nuspirti kokį apsikvailinusį ūkio ar socialinių pašalpų ministrą. Kontekstas buvo kitas, retorika – taip pat. Buvo šiek tiek madinga ieškoti JAV CŽV kalėjimų, tai jų irgi buvo ieškoma. Mados pasikeitė, pažadai irgi.

Kas bus?

Mados yra dalykas permainingas, o reitingų norisi visada. Belieka dabar atidžiai žiūrėti – kas bus. Juk lyginant prezidento ir Europos Parlamento rinkimų rezultatus akivaizdu, kad vien konservatorių ir liberalų elektorato niekaip nebūtų užtekę tokiai užtikrintai pergalei prieš Lietuvos socialdemokratų partijos europinį „tremtinį“ Zigmantą Balčytį. Akivaizdu, kad už D. Grybauskaitę balsavo ir kitų partijų entuziastai, tad konservatorių pergalės trimitai ir čia atrodo ganėtinai komiškai. Neturi ši partija savo kandidato – nebent per penkerius metus tokiu išaugins iš nežinia kur iššokusį patriarcho anūką.

Stiprioji D. Grybauskaitės pozicija yra ta, kad kadencija paskutinė, Lietuva nėra Rusija, ir niekas čia trečio varianto neduos. Būtent todėl iš Jos Ekscelencijos bei jos politinių rėmėjų reikia reikalauti maksimumo ir nepamiršti nė vienos smulkmenos ar „smulkmenos“.

Papunkčiui kalbant

Rinkimų reitingų teoriškai nevaržoma prezidentė juk gali atsakyti į klausimus? Bus ar nebus statoma atominė elektrinė ir kada? Jei ne – išformuojame velniop bendrovę, ėdančią pinigus.

Bus ar nebus pertvarkytas kusaičių gaudymo kioskas pavadinimu VSD? Jei nenorės leisti konservatoriai, galima priminti, kad vienas iškilus Klaipėdos merginos gaudytojas, uoliai saugojęs nuo jos neva keliamos grėsmės Rusijos (draugiškos ar priešiškos šalies?) karines bazes, pavarde Arūnas Paukštė, rodos, toliau sėkmingai išgyvena visas reorganizacijas. O kaip tik tas pats erelis (ar kitas paukštis) kitados prezidentui Valdui Adamkui nešiojo piešinukus. Piešinukuose (schemose) Andrius Kubilius ir Rasa Juknevičienė buvo vaizduojami kaip baisaus „teroristo“, vienarankio savanorio Vytauto Petrusevičiaus, grupuotės nariai ar bendrininkai. Klausimas – ar dabartiniai piešinukai ir pažymos, dėl kurių paviešinimo paskui kyla „nesusipratimų“, yra daugiau ar mažiau patikimesnės nei tada, kai pro baltarusišką langą išskrido Vytautas Pociūnas, o Loretos Graužinienės vadovaujama komisija, remdamasi panašiais piešinukais, aiškino, kad tie patys konservatoriai yra panašūs į teroristus? Laukiame iš prezidentės ne atsakymo, o veiksmo, nes tokia kontora kaip dabartinis VSD yra stačiai likviduotina, nors kai kurios jos pažymos ir panašios į asmeninės viešųjų ryšių agentūros paslaugas.

Bus ar nebus nustatyta, kad valstybės išlaikomose vaikų švietimo įstaigose užsienio kalboms nustatomas tam tikras prioritetas? Nepardavinėjant Lietuvos už sviesto ar dešros gamintojų pelnus, reiktų įtvirtinti Europos Sąjungos kalbų prioritetą, kas yra ganėtinai lengva. O pradžioje iš koalicijos reikia išmesti Valdemaro Tomaševskio gaują. Jei energetikos ministras yra geras, lai eina Vilijos Blinkevičiūtės pėdomis. Ciniška, bet šaliai būtų naudinga. Laukiame atsakymų ir veiksmų. 

, , ,

Parašykite komentarą

Proto įžeidinėjimas ir kamštis


Kai praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio viduryje viena politinė jaunimo organizacija rengė Plateliuose konferenciją “Homo constructivus ir postmodernus sociumas“ su pranešimu “Kava, kaip kūrybinės saviraiškos galimybė“, tai supratau, kad čia tiesiog draugelių “tūsas“ ir Friedricho Naumanno fondo pinigų pragėrinėjimas linksmoje kompanijoje. Jei fondas finansuoja – tai pats žioplas.

O ar gali kas nors panašaus dėtis oficialiose valdiškose kontorėlėse, kurios išlaikomos iš biudžeto? Gali ir dar kaip.

Premjeras Andrius Kubilius neseniai ėmė ir pamėgino atsakyti į seniai visuomenės keliamą klausimą: kokia galėtų būti planuojamos statyti branduolinės jėgainės elektros kaina? Esą ji bus mažesnė nei 18 centų už kilovatvalandę, nes tokia būsianti vidutinė elektros kaina regione 2020 metais.

Žiniasklaidai premjeras pasirėmė bendrovės “Litgrid“ vadovo Virgilijaus Poderio prognozėmis. Šis patvirtino, kad prognozavo, o tiksliau, kartu su bendražygiais sukompiliavo keturias labai dideles ir geras studijas ir padarė iš keturių knygų vieną, kaip tai dažnai daro vidutiniai studentai.

Savaime tai nei gerai, nei blogai – kartais ir kompiliuojant gaunama naudos. Bet štai bėda: paklausinėjus paaiškėjo – nei vienoje iš pasirinktų sukergti į vieną krūvą studijų nė neatsižvelgta į tai, ar bus atominės elektrinės Kaliningrade ir Baltarusijoje, ar nebus. Maža to, tose didelėse studijose, iš kurių padaryta dar didesnė ir premjerui pašnibždėtas skaičius, neatsižvelgė ir į Vokietijos sprendimą atsisakyti branduolinės energetikos. Kaip žurnalistas buvau tiesiog apstulbęs, o kaip pilietis pasijaučiau labai keistai. Juk tai arba stručio išmintis (įkiši galvą smėlin ir manai, kad užpakalis saugus), arba tiesiog kažko darymas dėl darymo ir tauškimas dėl tauškimo. Kitaip sakant, premjeras rėmėsi tokio pat tikslumo skaičiumi, kokį galėjo parodyti Naujininkų taboro kortos arba narkotikų prisprogusio orakulo vizijos.

Sutikdamas, kad panašiai yra, taip pat pripažindamas, kad greičiausiai apsiriks, nes prognozuoti labai nedėkinga, premjero šaltinis vis dėlto sakė matąs tokių prognozių prasmę, nes be jų sunku plėtoti jungtis, tinklus ir didelius projektus. Kuo padeda šakėmis ant mėnulio išraižomos prognozės – matome. Visi didieji Lietuvos energetikos projektai būtent ten kol kas ir nupaišyti. Ir už šį piešimą, skaidrių gaminimą, studijų kergimą ir skaidymą, taip pat iš kavos tirščių ištraukiamų skaičių svaidymą į eterį Arvydui Sekmokui ir jo nepakartojamai komandai mokami astronominiai atlyginimai, o jų samdomiems iš užsienio konsultantams, ekspertams ir advokatų kontoroms – milijonai. Nežinia ar tokio įnirtingo darbo iškiliems rezultatams pasiekti buvo važiuojama į Pietų Korėją, Naująją Zelandiją. Ne taip svarbu.

Tegul važiuotų kad ir į Indoneziją, kurion pasisemti patirties vyko Konstitucinio Teismo pirmininkas Kęstutis Urbaitis ir šio teismo teisėja Tamara Birmontienė. Nesvarbu ir negaila, jei tik būtų žmonių proto neįžeidžiantis rezultatas. Jei jau būtų rimtai tikimasi konstitucinį šeimos apibrėžimą papildyt ne vien postmodernių socialinių madų įšventinimu, bet ir šariato leidžiama poligamija arba kitokiomis musulmoniškosios demokratijos vertybėmis – kodėl ne. Jei komandiruotės ir akiračio plėtimas padėtų prognozuotojams atsakinėti į klausimus ne todėl, kad reikia nors kažką pasakyti – tegul sau važiuoja. Tegul iki Kaliningrado pavažiuoja ir vienas veikėjas iš Užsienio reikalų ministerijos Energetinio saugumo politikos skyriaus.

Mat sykį paskambinęs paprašė, kad atsiųsčiau šiai labai rimtai struktūrai savo paskelbtų Kaliningrado atominės elektrinės ir jungiamųjų tinklų plėtros schemas, nupieštas rusų. Mat niekur internete varguolis nerado. Pilietiškai padėjau, pridurdamas, kad šiuos visiškai neslaptus popierius gavau iš Seimo nario, dalyvavusio konferencijoje tame pačiame Kaliningrade. Kadangi Karaliaučius ne toks įdomus, kaip Naujoji Zelandija ar Indonezija, o gal kad niekas neapžiūrėtų statybos aikštelės ir nepraneštų, jog rusai ne taip ir blefuoja, A.Sekmokas sau pavaldžių institucijų darbuotojams ten vykti uždraudė, o galbūt taip buvo pasielgta ir su mūsų diplomatais.

Išsiuntęs šiuos popierius paprašiau susitikimo ir jų komentaro. Ir gavau išdidų didelio viršininko paaiškinimą, kad komentuoti esą gali tik viešųjų ryšių atstovai, nors paprašyti informacijos, kurią privalėjo gauti pirmi, galėjo ir patys energetinio saugumo sargyboje stovintys išminčiai.

Nesu Kristina Brazauskienė, kuriai vienintelis krizės metu reikalingas verslas yra bufetas, o trijų procentų bendroje išlaidų struktūroje nesiekiantis valstybės tarnautojų darbo užmokestis yra “tėvynės aruodas“, kuris neva pamaitins alkstančiuosius. Tiesiog žavi ir linksmina nuolat vykstantis dūzgimas imituojant darbą ir mėtant visiems į akis beprasmiškų apsukų ir erzelio rezultatus, o kartu pučiantis ir dedantis be galo reikšmingiems. Vienas Umberto Eco knygos “Fuko švytuoklė“ personažas šioje vietoje pasiūlytų išsitraukti iš vienos vietos kamštį. Išėjus dideliam pšššš – vėl būtų galima supanašėti į normalius žmones.

“Lietuvos žinios”

, , , , ,

11 Komentaras

%d bloggers like this: