Posts Tagged Valinskas

Seimo reikia iš 1 žmogaus


Seime, kaip matau, nauja mada. Nustoję juokinti svietą vienu socialistiniu lenktyniavimu – kas daugiau ir garsiau apie tai rėkdamas susimažins atlyginimą – tautos išrinktieji ėmėsi kitos didžiai naudingos veiklos. Ėmė vienas po kito registruoti Konstitucijos pataisas, kad sumažinti Seimo narių skaičių.Arūnas Valinskas pasiūlė mažinti iki 121, valstiete ir dar liaudininke bsivadinanti Rima Baškienė mano, kad užteks ir 71. Belieka laukti – kas daugiau. Senovės Romos respublikos laikais liaudies tribūnai irgi mėgdavo paremti ir iki idiotizmo suradikalinti kolegų iniciatyvas – pasiūlius išdalinti plebsui toną grūdų, kitas pritardavo, tik pridurdavo, kad reikia trijų. Paskui, kai ateidavo į miestą badas, primindavo, kad iniciatyva buvo to pirmojo.

Tai ir aš siūlau, kad kuris nors būtų pats radikaliausias ir šauniausias – palikime vieną tautos išrinktąjį ir pavadinkime jį Seimu. Nereikės nė pirmininko etato. Teismų sistema pakeiskime labai ribotu skaičiumi „troikių“ ir bus taupumas bei saulėlydis toks, apie kokį nė Valentinas Milaknis nesusapnuos. Pigu, patogu ir greita.

Reklama

, , , , ,

4 Komentaras

Konservatorių nelaimė 2008.12.02


Į Arūno Valinsko kandidatūros žlugimo ir prisikėlimo naktį, apskritai į jo personą šiuo metu sutelkta nepagrįstai daug dėmesio. Kad ir kaip ten būtų, kol kas šis politinio biznio projektas valdžioje pasireiškia per koaliciją, kurioje dominuoja Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD).

Didžiausia atsakomybė teks būtent Andriaus Kubiliaus komandai. Kiti – mažesnieji – partneriai kol kas kelia daugiau problemų nei A.Valinskas. Bet visų pakraipų liberalus šįkart palikime nuošalyje. Svarbiausia – didžiausia parlamentinė partija ir jos potencialas.

Daugiausia mandatų, storiausia ir ne pati kvailiausia programa – gerai. Tačiau problemos TS-LKD mechanizme išryškėjo iškart po rinkimų. A.Valinsko kandidatūros, kurią žūtbūt reikėjo prastumti, strigimas – tik vienas smulkus simptomas, rodantis, kad partijos rankos, braukančios biuletenius, ne visada klauso jos smegenų komandų. Viskas daug rimčiau.

Pradėkime nuo ministrų kandidatūrų. „Kaip čia yra, kad turėjome savo šešėlinę Vyriausybę, o dabar kviečiame kandidatus iš šalies?“ – naiviai stebisi kai kurie TS-LKD parlamentarai. Ne. Neturėjote. Nei praeitą kadenciją, nei šią. Meluoti kitiems – dar suprantama, bet sau – visai blogai. Likus mėnesiui iki rinkimų pompastiškai pristatyta „partijos komanda“ neatitiko minimalių šešėlinio kabineto reikalavimų. Ji buvo suformuota vėlai ir nespėjo pasireikšti, kandidatai surašyti į langelius visiškai nepabrėžiant, kad vienas ar kitas tikrai vadovaus atitinkamai ministerijai. Įdomiausias buvo A.Kubiliaus neoficialus pasvarstymas, kad Vytautas Landsbergis būtų geras užsienio reikalų ministras. Matant šių dienų peripetijas kyla klausimas: kas blefavo?

A.Kubiliaus paaiškinimai apie nepartinio ambasadoriaus Vygaudo Ušacko parinkimą įtikina tik dėl vieno dalyko. Vos paskelbus rinkimų rezultatus Užsienio reikalų ministerijos (URM) ir prezidentūros „valstybininkai“ bei šiems prijaučiantieji ėmėsi žygių priversti skirti į minėtą poziciją jiems priimtiną asmenį. Spaudai kai kurių gudragalvių patarėjų nutekinti vertinimai apie Audronių Ažubalį kaip „itin buką“, politikoje niekaip nepasireiškusių diplomatų Deivido Matulionio ir Žygimanto Pavilionio tylus ir viešas brukimas – tipiška šios kompanijos veikla. Čia nieko kita ir nevertėjo tikėtis – URM trokštų ne tik „valstybininkai“. Jokių permainų ten leisti nenorima.

Bet ką daro TS-LKD strategai? Partijos vadovybė, užuot ėjusi į derybas su savo pasirinktu kandidatu ir privertusi prezidentūrą aiškinti atmetinėjimo motyvus, pradėjo nuo keisto kompromiso – V.Ušacko figūros. Girdimi analitikų aiškinimai, kad jam partija suteiks trampliną šuoliui į prezidento postą ir turės savą šalies vadovą, neįtikina.

Ne ką mažiau klausimų kyla ir žvelgiant į kitas pozicijas. Raimundas Kuodis ir Gitanas Nausėda, nors buvo įrašyti kaip komandos nariai, ramiausiai lieka nerizikingame protingai patarinėjančių analitikų olimpe. Už jų patarimų įgyvendinimą ir pasekmes savo reitingais bei galvomis atsakys TS-LKD. Programų ir antikrizinių planų ideologai nerizikuoja niekuo.

Ūkio ministru siūlomas Dainius Kreivys. „Komandoje“ jis net nebuvo įrašytas… Pagaliau – pats trokštamų ministerijų pasirinkimas. Krašto apsaugos problemoms spręsti labiau reikalinga politinė valia Seime (sprendimai dėl finansavimo, rezervo formavimo ir pan.), o štai vidaus reikalų sritis valstybės valdymo požiūriu yra kur kas labiau strateginė. Bet ir čia suveikė banalus veiksnys – nėra kam jos imtis. Penkiolika metų egzistuojanti Jaunųjų konservatorių lyga, regis, nelabai produktyvi kadrų kalvė.

Po 2000 metų kracho ir išsidraskymo Tėvynės sąjunga galėjo būti demoralizuota, tačiau sanguliavimas praėjusią kadenciją su LKP-LDDP-LSDP valdžia atsirūgo dar labiau. Žmonių lyg ir yra, bet jie kažkur. TS-LKD narys, vienas garsiausių tarptautinės teisės specialistų Dainius Žalimas lieka nuošaly, nes partijos viduje artėjant rinkimams dar buvo stebimos nesibaigiančios tarpusavio intrigos ir grupinių bei parapijinių interesų keliama „audra po antklode“. Partijoje – net vadovybėje – apstu su tais pačiais „valstybininkais“ susijusių, net ambasadorių postus iš jų gaunančių veikėjų ir tų, kurie išplaukė pagal kvotas dėl to, kad buvo prijungtos dvi smulkesnės partijos.

Atskiri konservatoriai ar jų grupės sugeba rengti Rusijos sulaikymo strategiją, Šeimos politikos koncepciją, net aukštojo mokslo reformos projektą, kad ir kaip visa tai vertintume. Tačiau atėjus laikui efektyvi komanda, kuri rodytų ryžtą įgyvendinti deklaruojamas permainas, išeina nenatūrali ir dirbtinai sulipdyta. Ir čia jau ne A.Valinsko ar jo partijos kaltė. Permainos pirmiausia reikalingos didžiausiai parlamentinei partijai. Tik kaip jas daryti, kai nepartiniai ekspertai pataria krizės laikotarpiu didinti mokesčius ir veržti diržus tiems, kas ir taip sublogs? Labai simptomiška, kad tuose planuose nematyti radikalių antimonopolinių priemonių, kurių šaukiasi energetikos, prekybos ir daugybė kitų sektorių. Tokie smagūs „taupymai“ kaip tolesnis viešųjų pirkimų centralizavimas, ginčai dėl be saiko sukaupto nekilnojamojo turto mokesčių rodo, kad nepartiniai patarėjai labai jau priklausomi nuo savo darbo vietų privataus (tikrai ne smulkaus) verslo sektoriuje. Pagaliau, kas iš kompetentingų nepartinių norės lįsti į TS-LKD, kuri elgiasi su jai pasitarnavusiais žmonėmis kaip su Valstybės saugumo departamento karininkais, išmestais iš darbo, o paskui išbrauktais ir iš konservatorių sąrašų?

, , , , , , , ,

Parašykite komentarą

Sunki politinė A. Valinsko kūdikystė


Naujai išsiperėjusiam politikos naujagimiui aiškiai spaudžia sauskelnės. Seimo pirmininkas sako sieksiąs, kad parlamentarai dirbtų ne kameroms, o žmonėms. Tam jis sugalvojo reformą – netrukus žurnalistai parlamente negalės įsinešti vaizdo ir garso įrašymo įrangos į Seimo valgyklas, tualetus ir rūkomuosius. Pasirodo, politikai tautai dirba būtent šiose vietose, o gal, A. Valinsko supratimu, turi dirbti kaip tik čia. Keista, kad į sąrašą nepateko elektros skydinės – kas per aplaidumas, darbštusis Arūnai?

Taip ir įsivaizduoju Seimo apsauginius, kurie tikrina, ar žurnalistas eidamas į tualetą nesineša ten mobiliojo telefono su įrašymo funkcija. Ar niekas, didysis reformatoriau, neinformavo, kad absurdiški ir pertekliniai nurodymai yra neįvykdomi dėl to, kad yra tiesiog masiškai ignoruojami?

Aš asmeniškai nepasigesiu galimybės filmuoti nesusitupėjusį Seimo pirmininką šlamščiant karbonadą ar cepelinus, geriant kavą su brendžiu ar „Starką“ su obuolių sultimis – anokia įdomybė. Tik nelabai suprantu – kodėl negalima Seimo kavinėje ar valgykloje kalbinti politiko prie kavos puodelio? Jei tokiu būdu įžeidžiau prikėlėjų frakcijos seniūną Laimontą Dinių – šis tikrai geras aktorius – nei kiek neišsidavė. Bet ką jau darysi – atsiprašau, jei taip nutiko.

Žiniasklaidos srityje tikrai yra ką taisyti, tačiau neatrodo, kad A. Valinskas apskritai rūpintųsi dar kuo nors, išskyrus savo įvaizdį ir bent mėgintų į tai gilintis. Kur ten ateis į galvą pasiekti, kad žiniasklaidos priemonės būtų įpareigotos viešai informuoti ir apie save – apie savininkus ir jų interesus. Tai, matyt, per gilu ir per sudėtinga – saugoti sau vienam rūpimas tualetų paslaptis ir taip prikelti tautą – daug paprasčiau.

Kažkokiame komentare skaičiau, kad reforma yra teisinga, nes žurnalistai esą nekultūringi. Ką gi – yra visokių. Tik vargu ar mokyti juos kultūros galėtų dauguma politikų. Ypač tų, kurie patys žinomi kaip apsvaigę viešbučių „minuotojai“ ir „nekultūringas“ (nepatogius klausimus užduodančias) žurnalistes prostitutėmis pravardžiuojantys chamai.

Maža to, lyg įžeistas darželinukas, A. Valinskas žada skųsti žurnalistę, kuri drįso paskambinti tokiai iškiliai personai sekmadienį. Ji (o siaube) paprašė jo, kaip politiko, komentaro, ir naivus, prie interviu ir objektyvų nepratęs angeliukas nesusivokė, kad pokalbis gali būti įrašytas. Sunku. Juk ankstesniame gyvenime, kai dar buvo ne politikas mažylis, o subrendęs pramogų verslo ryklys, pats labiau susidurdavo su įrašais, bylojusiais apie įžymybių garderobus bei laisvalaikį. Jei žurnalistė būtų paklaususi apie tai – nebūtų jokių bėdų. Kalbėti rimtais klausimais be suflerio arba neišmokus teksto?? Na jau ne.

Bėda ta, kad ne viskas išaugama. „Aš esu jūsų kolega, bet nebe Arūnas Valinskas. Esu vienas iš trijų valstybės vadovų“, – priminė Seimo pirmininkas. Čia jau rimta. Tai gali būti ne vien brandos stoka, bet ir asmenybės susivokimo, tapatybės problemos. Manau, kad jaunesniuoju koalicijos partneriu skubiai turėtų pasirūpinti vyresnis ir labiau patyręs Andrius Kubilius.Uždelsus gali prireikti ir medikų ar egzorcistų pagalbos.

Tiesa, gali būti, kad politikos geltonsnapį, gavusį taip norimą barškutį, išnaudoja kaip tik labiau patyrę kolegos. Tą naktį, kai apsvilęs sparnelius A. Valinskas vėl lyg Feniksas pakilo didingam skrydžiui, kai valdančioji koalicija Vladimiro Vulfovičiaus Žirinovskio stiliumi prižiūrėjo „slaptai“ balsavusius, grasinimais „prikirpti žurnalistams uodegas“ pratrūko Antanas Matulas. Alaus priešas pasirodė esąs dar ir nervingas šypsenų nekentikas. Jį užrūstino – kam žurnalistus pralinksmino koalicijos „valdomos demokratijos“ eksperimentai. Jei taip, tai A. Valinskui dera priminti – naujagimio odelė labai jautri, nereikia kišti letenėlių į svetimas žarijas – lai žarsto patys.

O šiaip – pasiūlymas kolegoms – neberašyti apie Seimo pirmininką, neminėti jo pavardės, nesilankyti jo spaudos konferencijose. Bent laikinai, kol nusibos bendrauti su tauta vien išmoktomis kalbomis, pramogų versle išmoktais banaliais pacypavimais ir viešųjų ryšių specialistų parengtais pranešimais. Tai būtų terapija, galinti padėti kūdikėliui subręsti ir nužengti iš dangaus į žemę bei susigaudyti – ar A. Valinskas ir Seimo vadovas yra tas pats asmuo.

Balsas.lt

, , , , , , ,

6 Komentaras

%d bloggers like this: