Posts Tagged Valstybė

Kaip sugriauti valstybę iš vidaus


Neseniai toks vienas atseit generolas, tokiame viename interneto portale bandė šmaikštauti ar raudoti (tiksliai taip ir nesupratau), dėl iš vidaus neva griaunamos valstybės.

Tikiuosi, būsimasis feldmaršalas (juk dar nevėlu?) neįsižeis, kad pakartojau jo pavadinimą ir kiek parafrazuosiu jo teiginius.

Taigi norint sugriauti demokratinę sistemą reikia išties padaryti viską, kad iš tokios valstybės bėgti arba į valdžios pusę tiesiog nusispjauti norėtų kuo daugiau žmonių. Kas tai gali geriausiai padaryti? Noromis ar nenoromis tai daro valdžios ir įtakos manijos apsėstos grupės, besiskelbiančios elitu, kurios viena su kita kartais dėl akių pasirieja, bet lemiamais etapais susivienija dėl to paties valdžios instinkto. Jos sutaria dėl to, kad pyragas nėra begalinis, prie stalo ankšta, tad reikia užsitikrinti galimybę nesidalyti su visokiais ten “iš gatvės”.

Valdžios manija veikia taip pat stipriai, kaip priklausomybė nuo narkotikų, tad metams bėgant tarp ilgai valdančiųjų daugėja paranojos, riksmo “priešai šiapus vartų” ir arogancijos bei meilės savo atvaizdui veidrodyje. Save imama vadinti “valstybininkais”, demokratijos ir teisinės valstybės išlikimo garantais ir pan. Aišku, nuolat bijant, kad kažkas išstums iš geros vietos, reikia apsisaugoti.

Tam reikalui valstybėje turi būti sukurta kuo daugiau slaptų ir turinčių didelių įgaliojimų bei kuo mažiau kontroliuojamų institucijų. Taip pat reikia kuo daugiau dalykų (tiksliau, “darbelių”) skelbti valstybės paslaptimi. Gaila, žinoma, kad negalima įslaptinti Konstitucijos ir Konstitucinio Teismo teisėjų pavardžių, nes juk būtų geriau, jei pašvęstųjų devynetas galėtų ne tik viską už visus valstybėje nutarti netrukdomas kokios “minios”.

Paslėpti kitų teisėjų veidus (išimti nuotraukas iš interneto) jau pavyko, tad gal ir čia dar bus tobulėjama. Dar reikia po teismus tąsyti kuo daugiau žmonių už pasikėsinimus įžeisti, įžeidimus ir kokius nors neva grasinimus prezidentams, prokurorams, teisėjams arba šiaip “reikalingiems žmonėms”. Reikia kiekvieną pasiplūdimą telefono trumpąja žinute arba pašūkavimą aludėje prieš kokį svarbų tipą sureikšminti iki neva tikrai realios grėsmės ar problemos. Reikia, kad ištisi būriai policininkų, teisėjų ir prokurorų užsiimtų šitais niekais, o lojali žiniasklaida tai nušviestų kaip kovą už teisinės valstybės pamatus.

Galiausiai reikia šmeižti krašto reikalais nepatenkintuosius. Geriausia pradėti nuo tų, kurie jau nebegali apsiginti. Pavyzdžiui, nuo kokio nors valstybei tarnavusio pareigūno, neva paties išlipusio pro langą.

Reikia pasirinkti ištikimą save elitu pasiskelbusiai grupuotei dienraštį, taip pat turėti tam paruoštų kadrų nacionalinio transliuotojo eteryje. Šmeižtas turi būti šlykštus ir pykinantis, kad žmonės kuo labiau susierzintų ir net nenorėtų žiūrėti į tą pusę. Tai padės išaiškinti tuos, kurie nepanorės nusisukti ir pareikalaus atsakymų arba versijų bent jau panašių į protingas.

Kai tokie “rėksniai” išaiškinami, žvalgybą mūšiu turi pakeisti haubicų ir aviacijos smūgiai. Reikia pradėti rėkti, kad kelių tūkstančių žmonių mitingas arba peticija kokiai teisių kontrolierei, teismų ar teisėsaugos kritika apskritai yra valstybės pamatų griovimas. Visus išdrįsusiuosius būti nepatenkintiems reikia vadinti runkeliais, patvoriniais, garliaviniais, banda, minia, kvailiais ir valstybės priešais, o gal net šnipais.

Tam turi būti pasitelkiama stabili kalbančių galvų komanda – pora teisės profesorių, pora diagnozes ir gydymus per žiniasklaidą teikiančių psichologų, vienas kitas generolas, keli lojalūs apžvalgininkai, dideli teisėsaugos viršininkai ir taip toliau. Visus juos reikia pakaitomis rodyti ir imituoti demokratišką diskusiją bei rūpestį valstybės ateitimi.

Žiniasklaidos priemonės, kurios nepasitenkina oficialiosiomis versijomis, turi būti paskelbtos marginaliomis ir dar tarnaujančiomis šešėlinėms, nusikalstamoms grupuotėms arba Rusijai. Dėl nepasitikėjimo teismais ar valdžia reikia oficialiai kaltinti būtent jas, nes jos neva suklaidina 4 iš 5 apklausų respondentų.

Teismuose dėl valstybės pamatų reikia patyliukais, byla po bylos formuoti praktiką, kad kokį žurnalistą būtų galima nubausti ne už tai, ką jis pasakė ar parašė, o už tai, ką “gali pagalvoti vidutinis statistinis skaitytojas”.

Kartu reikia girti, liaupsinti ir mylėti teisėsaugą bei specialiąsias tarnybas. Ypač tada, kai rezonansinėje byloje dėl aiškaus aplaidumo ir nekompetencijos atsiranda kokie keturi lavonai. Kad viskas būtų dar įtikimiau ir kova už valstybės pamatus atrodytų įtikimesnė, reikia surasti kokią 16 metų mergiotę ir, truputį “pašefavus”, surengti parodomąjį procesą dėl jos neva suburtos tarptautinės teroristų organizacijos.

Jei kuris nors saugumietis, ministras, teisėjas ar diplomatas tiek prisidirba, kad tenka jį išspirti iš tarnybos (kai neteisingos žiniasklaidos versijos teisinga paneigti nebegali), tai paskui jį reikia įkišti į kokią nors partiją ir padaryti viceministru, patarėju ar dar kuo nors.

Dėl politikų tas pats – visi, kas kvestionuoja oficialias versijas, turi būti vadinami populistais, marginalais, radikalais ir būtinai valstybės griovėjais.
Visuomenei reikia atkakliai ir nuosekliai aiškinti, kad ji po mitingus nevaikščiotų ir į ne savo reikalus nesikištų, bet nuolat rodyti tų reikalų oficialias interpretacijas. Šios gali ir net turi būti ekstremaliai absurdiškos, kad visi mieliau persijungtų į pramoginius kanalus ir užsiimtų “savo reikalais”.

Kuo daugiau žmonių bus įtikinta, kad klausimus kelia, protestuoja ir kišasi tik “buka tamsuomenė” – tuo geriau. Lengviau “tvarkyti reikalus” ir nesukti sau galvos dėl visokių patvorinių. Kuo geriau tai daroma, tuo labiau stiprėja valdžios pojūtis ir silpnėja valstybė. Mažėja norinčiųjų mokėti jai mokesčius (ką paimsi iš runkelio?) ir norinčiųjų ją ginti (runkelių reikalas?).

Galutinis rezultatas gali pasireikšti bet kada, kai įvyksta minimalus išorinis sukrėtimas. Labai stipri valdžia, kaip mūsų istorijoje jau būta, ūmai suvokia neturinti į ką atsiremti – visi runkeliai įtikinti emigruoti arba nesikišti, o labai kietų išgirtųjų profesionalų, išmokytų tik tramdyti runkelius, ima ir pėdos ataušta.

, , ,

3 Komentaras

"Runkeliai", eikit namo!


Praėjusią savaitę Seimas tyliai nepritarė įstatymų pataisoms, kuriomis būtų pratęstas terminas rinkti parašus piliečiams inicijuojant referendumą. Tyliai nepritarė ir niekas neatkreipė dėmesio, nes per porą dešimčių metų visi priprato prie valdomos demokratijos realijų.

Referendumo įstatymo pataisa siūlyta, kad laikas, per kurį referendumą inicijuojantys piliečiai turi surinkti 300 tūkst. parašų, būtų pratęstas nuo trijų iki šešių mėnesių. Tai būtų tik šioks toks palengvinimas tiems dar išlikusiems optimistams, kurie nori tikėti pilietinės visuomenės iniciatyvomis Lietuvoje.

Galiojanti parašų skaičiaus kartelė ir taip jau beviltiškai aukšta. Net ir ją įveikus, dar reikia daugiau nei pusės visų sąrašuose esančių rinkėjų balsų, kad iniciatyva būtų įteisinta įstatymu. Nepatikli visuomenė labai nenoriai dalija autografus po panašiomis iniciatyvomis, o dar ir parašų rinkimo procedūros tyčia apsunkintos įvairiais barjerais. Ko vertas vien jau reikalavimas parašų rinkimo lapan įrašyti ne asmens kodą, kurį daugmaž visi atsimena, o asmens tapatybę liudijančio dokumento numerį. Dokumentą su savimi nešiojasi toli gražu ne visi, o jo numerį atsimena turbūt tik išimtinai mėgstantys savo smegeninę užkrauti beprasme informacija individai.
Keliolika kartų, per nepriklausomybės dvidešimtmetį, referendumą mėginta rengti “iš apačios” ir nė karto tai nepavyko. Net ir sutelktomis valdžios ir valdančiojo elito pastangomis, išskirtinai “pagerintomis” sąlygomis rengtas valdiškas referendumas dėl stojimo į Europos Sąjungą neapsiėjo be nervingo trūkčiojimo ir papirkinėjimo alumi bei skalbimo milteliais. Emigracija ir pilietinė apatija, atrodytų, jau turėtų apmaldyti valdančiųjų nerimą dėl jų genialiems sumanymams trukdančių referendumų “iš gatvės” virtinės. Bet kur tau…

Toliau kartojamas šlageris iš sudilusios plokštelės: visuomenė esą nepakankamai išsilavinusi. Duok jai valią, tuoj visi nubėgs ir referendumais nubalsuos už milžiniškas pensijas ir nemokamą šildymą. Juk “runkeliai” yra tokie žiopli, kad net nežino, kaip naudotis degtukais, kirviais arba spragilais. Jie tampa “protingi” tik tada, kai reikia iš jų iškaulyti kryžiuką savo partijai per rinkimus arba oficialiai “demokratiškai” apiforminti valdžios sumanymą. Vienintelė jėga, kuri saugo “runkelius” nuo užprogramuotos kvailos savižudybės, yra valdžia. Net ir vaikų “daryme” ji visada buvo pritvinkusi kompetencijos, kurios nesapnavo jokie veikėjai “iš gatvės”. Juk buvęs premjeras Gediminas Kirkilas Vyriausybės ataskaiton yra įsirašęs gimstamumo padidėjimą, kaip ministrų kabineto nuopelną. Keista, kad labiausiai nusipelniusieji nebuvo apdovanoti ordinais ar premijomis.

Tas pats ir dėl referendumų ar tikros savivaldos. Į savo programas įsirašydamos tiesioginius merų rinkimus didžiosios partijos tyčia į jas neįtraukia normalios savivaldos sukūrimo reikalo. Paskui kaip argumentą naudoja neaiškų tiesiogiai išrinktų merų statusą, kurį kada nors vėliau reikėtų patikslinti. Tikrą savivaldą gavę anykštėnai, valdžios genijų nuomone, iškart aukcione parduotų Puntuką ir prisipirktų pigios degtinės, o klaipėdiečiai bankui įkeistų ne tik Muzikinį teatrą, bet ir Lietuvninkų aikštę.

Taigi, ponai “runkeliai”, eikite namo, o dar geriau į darbus ir mokėkite mokesčius. Jiems uždirbti ir sumokėti jūsų protas yra pripažįstamas tinkamu ar bent vartotinu. O štai ką su mokesčiais daryti, yra geriau žinančiųjų. Svarbiausia, netrukdykite dirbti: tikėkite, laukite ir būkite ramūs.

, , , , , , , ,

13 Komentaras

Mažas lietus iš didelių permainų debesų


Kas pasikeitė nuo 2006 metų rugpjūčio 23-iosios, kai naktį Breste per KGB kontroliuojamo viešbučio “Inturist” langą paslaptingai iškrito buvęs Valstybės saugumo departamento (VSD) aukštas pareigūnas, diplomatas Vytautas Pociūnas?

Vardai ir veidai

Per šį “šlovingą penkmetį” (kas ragavo sovietijos, žino šios sąvokos reikšmę) pasikeitė daug vardų ir pavardžių. Pasikeitė ministras pirmininkas, pasikeitė prezidentas. Pasikeitė Seimo dauguma, Generalinės prokuratūros (GP) vadovas ir dabar jau visa VSD vadovybė iki pavaduotojo lygio. VSD generalinis direktorius keitėsi net du kartus. Visur tarškama ir rėkiama apie reformas, rotacijas ir permainų audras.

Įspūdingiausia buvo stebėti ne tai, kaip keitėsi vardų lentelės ant didelių viršininkų kabinetų durų. Įdomu, kaip keitėsi, mutavo jų politinis įvaizdis. Krašto apsaugos ministre tapusi Rasa Juknevičienė kitados pikčiau už kitus mojavo tiesos ieškojimų, kovos su valstybės užvaldymu, garsiųjų dvylikos pažymų paviešinimo vėliava. Jai šiek tiek atsargiau pritarė dabartinis premjeras Andrius Kubilius.

Kartu ponai, pasitelkę partijos ekspertus ir kitus didžiai mokytus vyrus bei moteris, prieš Seimo rinkimus pagimdė daugiau kaip 250 puslapių programą, kurioje juodu ant balto žadėjo dideles reformas VSD, žvalgybos ir kontržvalgybos struktūrinį atskyrimą. Programos pristatymus lydėjo uolios priesaikos rasti tiesą – kas, kodėl ir kaip palydėjo V.Pociūną prie lango ir kas po mirties pasistengė jį įvairiais būdais apdergti.

Su dar didesniu permainų audros orkestro tratėjimu į olimpą žengė prezidentė Dalia Grybauskaitė. Ją ką nors mylėti norinti tauta ir šiandien apdovanoja didžiausiais pasitikėjimo reitingais. Tokie ryžtingi, gražūs, dvasingos liepsnos kupinomis akimis ponai bylojo iš rinkimų plakatų. Visų asmenų, kurie kaip savo rinkimų trampliną naudojo V.Pociūno, VSD reformų, kovos su “valstybininkais” ir oligarchais kortas, nė neišvardysi. Šiandien tos kortos – giliai rankovėje (gal kada prireiks), kovotojus už reformas pakeitė rūpestingų ir dalykiškų pragmatikų, nenorinčių griauti švento stabilumo, įvaizdis. Stabilumo prireikia tada, kai vadovauti sistemai, kurią laikei negera, išrenki savus. Tada pasikeičia ir ponų bei ponių įvaizdis: kartoninis (kaip pasirodė) kalavijas virsta lazdele, kuria pasiremiama ir imama vaizduoti atsakingą rūpintojėlį. Dėl visa ko, jei kas būna nepatenkintas, pasiteiraujama: “Ar norite, kad grįžtų “valstybininkai” ir Gediminas Kirkilas?” Lyg ir niekas nenorėjo, nebent koks kolega Audrius Matonis, kuris neseniai žūtbūt siekė įrodyti, kad Lietuva be pilkojo kardinolo – Lietuva be ateities, o Albinas Januška labiau “kardinoliškas” už Virgį Valentinavičių. Tik staiga pačiam premjerui A.Kubiliui ėmė ir prireikė Laimono Talat-Kelpšos, kurio, kaip “valstybininko” išrotavimu į Gruziją buvo pasirūpinta vos perėmus valdžią, patarimų.

Koalicijos partneriai liberalcentristai tvarkingai pasirūpino buvusių VSD vadovų, linksniuotų kaip “valstybininkų” bokštai, karjera, tačiau tai neatrodo taip nykiai kaip Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų vadovų metamorfozės. Liberalcentristai niekada neslėpė, kad jiems svarbiausia – su visais dėl visko susitarti. Šioje srityje permainų nėra.

Orderis po dvidešimties metų?

Kas dar, be karjeros ir įvaizdžio pokyčių, nauja? Prieš metus genialūs GP tyrėjai V.Pociūno byloje atliko eksperimentą, kurį galėjo padaryti ketveriais metais anksčiau, ir priėjo prie svarbios išvados, kad rezultatai duoda pagrindą toliau tęsti tyrimą. Tai, ko gero, ir viskas, kas atlikta pačioje byloje, nebent labai slapta nuveikta daug žygdarbių, apie kuriuos visuomenei net nedrąsu skelbti.

Vis reformuojamas VSD ir vis reformuojama GP, kuri vargu ar išvis dabar laikytina valdoma struktūra, spėjo apsijuokti dėl čečėnų M. ir K.Gatajevų bylos bei sukurpti keletą bylų Eglei Kusaitei ir pagrasinti visiems, kas netiki jų pasakomis. Dar spėta suskaičiuoti ir išnešti lavonus Drąsiaus Kedžio byloje, kurią patys prokurorai vadina “byla žudike”. Šiandien partiją kuriantiems Neringos Venckienės šalininkams nelabai pasisekė – jei skandalo kulminacija būtų dabar, jį būtų galima tikėtis panaudoti kaip trampliną politiniam šuoliui.
Tiek eskaluotos 12 pažymų toliau drausmingai tebeguli atokiau nuo visuomenės, tačiau “geresnėse rankose”. Vieną VSD apdovanojimą jau turintis prokuroras Justas Laucius laukia dar vieno ir toliau energingai kariauja su terorizmu, o saugumo prievaizdai ir dalis jų politinių viršininkų dabar atranda naują žaisliuką – kovą su neva baisiai vešinčiu neonacizmu ir potencialių breivikų paiešką.

Tiesa, “kadrų klausimu” irgi nieko radikalaus nepasikeitė – tiesiog apsisuko ratas. Mutavusių kovotojų (kol jie dar nebuvo mutavę) pažadais patikėję pareigūnai, ištrenkti už sąžiningus liudijimus Seimui, atgal į darbą VSD negrąžinti, jų atsiprašyti niekas neketino. Buvęs kontržvalgybos vadas, trumpai įdarbintas vienoje energetikos įmonių, netiko A.Kubiliaus dešiniajai rankai Arvydui Sekmokui ir grįžo vairuoti taksi. Apie mažiau garsius personažus, kurie iš kontoros išėsdinti ir išmėtyti, – neverta nė prisiminti. V.Pociūno šmeižikai toliau skrebena į tuos pačius leidinius ir kriuksi tuose pačiuose eteriuose, tomis pačiomis naivių veršiukų akimis.
“Kantrybės!” – sušuks koks partinis pragmatikas. Juk reformų rezultatai nebūna greiti. Tai dar tik vienas penkmetis… Ir tikrai. Kai praeis kokie keturi, gal ims ir atsiras koks orderis, orderiukas ar sankcija kam nors. Michailo Golovatovo istorija byloja, kad reikia maždaug tiek laiko.

Tad, vėl rinkdamiesi po reitingų karalienės langais paminėti V.Pociūno žūties penkmečio, būkite kantrūs, susikaupę ir supratingi. Nekelkite nepatogių klausimų tiems, kurie jumis taip rūpinasi. Kai kurie juk net aiškina plušantys be atostogų.

“Lietuvos žinios”

, , , , , , , , ,

2 Komentaras

Įžeidūs valstybės vadovai


 

Neva labai revoliucinga, tikrai tautos beprotiškai mylima, pagarbą ir baimę oponentams generuojanti prezidentė Dalia Grybauskaitė yra nuobodžiai sistemiškai panaši į savo pirmtaką Valdą Adamkų. Tiesa, kalta vėlgi ne ji, o sistema, kurios nėra kada keisti, kai reikia nurodinėti – kiek turi kainuoti varškė.

Šį kartą ne apie tai, kad teisės aktų teikimo intensyvumas panašus. Šį kartą apie jų abiejų santykį su tauta ir demokratijos principais. Už pasikėsinimą įžeisti apie vertybes ir demokratiją ašarodavusį V. Adamkų buvo teisiamas žmogus. Dabar tas pats ištiko kitą „runkelį“, kuris galimai pasikėsino įžeisti tą, kuri baudėsi būti tautos drauge ir jos vyresniaja seserimi ar mama kovoje su privilegijuotais ir išpuikusiais oligarchais.

Demokratijos ir Konstitucijos atžvilgiu – apgailėtina – visai nepriklausomai nuo asmens. Asmens įžeidimas, apšmeižimas,pažeminimas – viskas aišku. Bet „pasikėsinimas įžeisti valstybės tarnautoją“ iškelia šią personaliją virš bendrosios teisės. Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Konstituciją šalies vadovė nėra aukščiau Seimo narių (ji tik valstybės vadovė, kuri priesiekia jų, kaip tautos atstovų, turinčių teisę ją nušalinti, kaip kokį Rolandą Paksą) akivaizdoje.

Nenagrinėjant abiejų atvejų nuodugniai, bent tiesiog abejoju, kad dabar „siuvamas“ straipsnis yra niekaip nesuderinamas su demokratijos principais. Privatus laiškas, kuriame parašyčiau restrano vadybininkui, krepšininkui arba gaisrininkui tuos pačius žodžius – niekis? Už prezidento G. W. Busho jaunesniojo įžeidimus, kurie visiems prieinami viešumoje, būtų galima buvę pasodinti tokį kiekį žmonių, kad reiktų iš rusų skolintis Gulago lagerių barakus.

, , ,

7 Komentaras

„Mamytė“ visgi supyko… Arūnas Valinskas buvo teisus?


 

Prezidentė Dalia Grybauskaitė visgi nesusilaikė dar nepaspaudusi ir taip iki klipatos lygio nusilpusią koaliciją. Jai būtinai prireikė, kad būtų įvertinta Arūno Valinsko nuomonė, jog ji gali būti „boba“, už kurią šis „atsiprašė“ tokiu pat – sau būdingu pašaipiu stiliumi.

Ar tai reiškia ką nors, išskyrus tai, kad yra juokinga? Greičiausiai, subtilų grasinimą – atjungti Andriaus Kubiliaus vyriausybei palaikymo aparatūrą, jei šis kažkaip neprivers A. Valinsko pasibarstyti galvą pelenais. Jei tai nėra sąmoningas noras greitai palaidoti šią koaliciją, tuomet tai tikrai visiškai kvailas ir dovanokite tikrai įžeistos caraitės kaprizas.

Jau girdžiu dorovingų ir tolerantiškų davatkų skandavimą: „reikia gerbti pačią instituciją“, „iki kur mes ritamės“ ir pan. Niekur nesiritam, jei pati prezidentė tęsia ir vėl velka į dienos šviesą šią temą, užuot radusi rimtesnių reikalų. Gi „gerbti pačią instituciją“ reiškia ne ką kitką, kaip gerbti taburetę, nesvarbu, kas ant jos besėdėtų. Žinoma, iš skiedros vežimą galinčios priskaldyti radikaliosios feministės, priešą galinčios rasti net Fizikų dienos dinozauro iškamšoje, gal ir nemiega naktimis iš pasiutimo, nes eilinį kartą nesuprato (niekada ir nesupras), kad lyčių drama čia niekuo dėta. Tie, kas besilankstydami savo abrozdėliui, rizikuoja prasiskelti kaktą, irgi kenčia dėl klaikiai svarbios „politinės“ problemos. Tik štai valstybei, jei jos nesuasmeniname iki valdovo portreto ir į jį paleisto supuvusio pomidoro, yra ir rimtesnių bėdų.

O koalicija? Jei ji, o ypač premjeras Andrius Kubilius, turėtų savigarbos ir sveiko proto – tiesiog nekreiptų dėmesio į šitą įsižeidimų-atsiprašymų cirką. Deja, įtariu, kad vėl bus imta ieškoti būdų, kaip čia tinkamai nuraminti valstybės vadovę, kuri tikro nusiraminimo sulauks tik tuomet, kai Vladimiras Putinas pagaliau ją aplankys.

Jau prieš beveik savaitę visi, kas neapakinti stabmeldystės ar protiškai neiškastruoti politinio korektiškumo prietarų, matė, jog už iššaukiančios A. Valinsko pareiškimo formos slypi rimtos jame iškeltos politinės problemos. Šiandien gerbiama šalies vadovė net ir tą formą išteisino, nes pamėgino vėl padaryti iš jos centrinę politinę aktualiją. Negi manote, kad A. Valinskas praras progą sukurti antrą seriją?

Nors, įmanoma, kad prezidentei gali būti ir pačiai patogu išvengti rimtų diskusijų apie jos politiką, pasislepiant po įžeistos šalies mamos mina.

, , , , ,

2 Komentaras

%d bloggers like this: