Posts Tagged “valstybininkai“

Kaip sugriauti valstybę iš vidaus


Neseniai toks vienas atseit generolas, tokiame viename interneto portale bandė šmaikštauti ar raudoti (tiksliai taip ir nesupratau), dėl iš vidaus neva griaunamos valstybės.

Tikiuosi, būsimasis feldmaršalas (juk dar nevėlu?) neįsižeis, kad pakartojau jo pavadinimą ir kiek parafrazuosiu jo teiginius.

Taigi norint sugriauti demokratinę sistemą reikia išties padaryti viską, kad iš tokios valstybės bėgti arba į valdžios pusę tiesiog nusispjauti norėtų kuo daugiau žmonių. Kas tai gali geriausiai padaryti? Noromis ar nenoromis tai daro valdžios ir įtakos manijos apsėstos grupės, besiskelbiančios elitu, kurios viena su kita kartais dėl akių pasirieja, bet lemiamais etapais susivienija dėl to paties valdžios instinkto. Jos sutaria dėl to, kad pyragas nėra begalinis, prie stalo ankšta, tad reikia užsitikrinti galimybę nesidalyti su visokiais ten “iš gatvės“.

Valdžios manija veikia taip pat stipriai, kaip priklausomybė nuo narkotikų, tad metams bėgant tarp ilgai valdančiųjų daugėja paranojos, riksmo “priešai šiapus vartų“ ir arogancijos bei meilės savo atvaizdui veidrodyje. Save imama vadinti “valstybininkais“, demokratijos ir teisinės valstybės išlikimo garantais ir pan. Aišku, nuolat bijant, kad kažkas išstums iš geros vietos, reikia apsisaugoti.

Tam reikalui valstybėje turi būti sukurta kuo daugiau slaptų ir turinčių didelių įgaliojimų bei kuo mažiau kontroliuojamų institucijų. Taip pat reikia kuo daugiau dalykų (tiksliau, “darbelių“) skelbti valstybės paslaptimi. Gaila, žinoma, kad negalima įslaptinti Konstitucijos ir Konstitucinio Teismo teisėjų pavardžių, nes juk būtų geriau, jei pašvęstųjų devynetas galėtų ne tik viską už visus valstybėje nutarti netrukdomas kokios “minios“.

Paslėpti kitų teisėjų veidus (išimti nuotraukas iš interneto) jau pavyko, tad gal ir čia dar bus tobulėjama. Dar reikia po teismus tąsyti kuo daugiau žmonių už pasikėsinimus įžeisti, įžeidimus ir kokius nors neva grasinimus prezidentams, prokurorams, teisėjams arba šiaip “reikalingiems žmonėms“. Reikia kiekvieną pasiplūdimą telefono trumpąja žinute arba pašūkavimą aludėje prieš kokį svarbų tipą sureikšminti iki neva tikrai realios grėsmės ar problemos. Reikia, kad ištisi būriai policininkų, teisėjų ir prokurorų užsiimtų šitais niekais, o lojali žiniasklaida tai nušviestų kaip kovą už teisinės valstybės pamatus.

Galiausiai reikia šmeižti krašto reikalais nepatenkintuosius. Geriausia pradėti nuo tų, kurie jau nebegali apsiginti. Pavyzdžiui, nuo kokio nors valstybei tarnavusio pareigūno, neva paties išlipusio pro langą.

Reikia pasirinkti ištikimą save elitu pasiskelbusiai grupuotei dienraštį, taip pat turėti tam paruoštų kadrų nacionalinio transliuotojo eteryje. Šmeižtas turi būti šlykštus ir pykinantis, kad žmonės kuo labiau susierzintų ir net nenorėtų žiūrėti į tą pusę. Tai padės išaiškinti tuos, kurie nepanorės nusisukti ir pareikalaus atsakymų arba versijų bent jau panašių į protingas.

Kai tokie “rėksniai“ išaiškinami, žvalgybą mūšiu turi pakeisti haubicų ir aviacijos smūgiai. Reikia pradėti rėkti, kad kelių tūkstančių žmonių mitingas arba peticija kokiai teisių kontrolierei, teismų ar teisėsaugos kritika apskritai yra valstybės pamatų griovimas. Visus išdrįsusiuosius būti nepatenkintiems reikia vadinti runkeliais, patvoriniais, garliaviniais, banda, minia, kvailiais ir valstybės priešais, o gal net šnipais.

Tam turi būti pasitelkiama stabili kalbančių galvų komanda – pora teisės profesorių, pora diagnozes ir gydymus per žiniasklaidą teikiančių psichologų, vienas kitas generolas, keli lojalūs apžvalgininkai, dideli teisėsaugos viršininkai ir taip toliau. Visus juos reikia pakaitomis rodyti ir imituoti demokratišką diskusiją bei rūpestį valstybės ateitimi.

Žiniasklaidos priemonės, kurios nepasitenkina oficialiosiomis versijomis, turi būti paskelbtos marginaliomis ir dar tarnaujančiomis šešėlinėms, nusikalstamoms grupuotėms arba Rusijai. Dėl nepasitikėjimo teismais ar valdžia reikia oficialiai kaltinti būtent jas, nes jos neva suklaidina 4 iš 5 apklausų respondentų.

Teismuose dėl valstybės pamatų reikia patyliukais, byla po bylos formuoti praktiką, kad kokį žurnalistą būtų galima nubausti ne už tai, ką jis pasakė ar parašė, o už tai, ką “gali pagalvoti vidutinis statistinis skaitytojas“.

Kartu reikia girti, liaupsinti ir mylėti teisėsaugą bei specialiąsias tarnybas. Ypač tada, kai rezonansinėje byloje dėl aiškaus aplaidumo ir nekompetencijos atsiranda kokie keturi lavonai. Kad viskas būtų dar įtikimiau ir kova už valstybės pamatus atrodytų įtikimesnė, reikia surasti kokią 16 metų mergiotę ir, truputį “pašefavus“, surengti parodomąjį procesą dėl jos neva suburtos tarptautinės teroristų organizacijos.

Jei kuris nors saugumietis, ministras, teisėjas ar diplomatas tiek prisidirba, kad tenka jį išspirti iš tarnybos (kai neteisingos žiniasklaidos versijos teisinga paneigti nebegali), tai paskui jį reikia įkišti į kokią nors partiją ir padaryti viceministru, patarėju ar dar kuo nors.

Dėl politikų tas pats – visi, kas kvestionuoja oficialias versijas, turi būti vadinami populistais, marginalais, radikalais ir būtinai valstybės griovėjais.
Visuomenei reikia atkakliai ir nuosekliai aiškinti, kad ji po mitingus nevaikščiotų ir į ne savo reikalus nesikištų, bet nuolat rodyti tų reikalų oficialias interpretacijas. Šios gali ir net turi būti ekstremaliai absurdiškos, kad visi mieliau persijungtų į pramoginius kanalus ir užsiimtų “savo reikalais“.

Kuo daugiau žmonių bus įtikinta, kad klausimus kelia, protestuoja ir kišasi tik “buka tamsuomenė“ – tuo geriau. Lengviau “tvarkyti reikalus“ ir nesukti sau galvos dėl visokių patvorinių. Kuo geriau tai daroma, tuo labiau stiprėja valdžios pojūtis ir silpnėja valstybė. Mažėja norinčiųjų mokėti jai mokesčius (ką paimsi iš runkelio?) ir norinčiųjų ją ginti (runkelių reikalas?).

Galutinis rezultatas gali pasireikšti bet kada, kai įvyksta minimalus išorinis sukrėtimas. Labai stipri valdžia, kaip mūsų istorijoje jau būta, ūmai suvokia neturinti į ką atsiremti – visi runkeliai įtikinti emigruoti arba nesikišti, o labai kietų išgirtųjų profesionalų, išmokytų tik tramdyti runkelius, ima ir pėdos ataušta.

Reklama

, , ,

3 Komentaras

Diskusijos preziumuojant kaltę


Jeigu į paprastą ir aiškų klausimą – “kiek valandų?“ – jums oriai atsakys, kad laikrodžių taisykla už kampo, o jūsų batai nemadingi – ką pamanysite apie tokį atsakinėtoją? Arba asilas, arba išsidirbinėja. Nors,… gal ir labai gudrus? Panašiai reiktų manyti ir apie tarsi rimtus valstybės vyrus, etatinius politologijos ir teisės viešuosius giedorius bei vargonininkus. Ir kas blogiausia – ne pirmą kartą.

Kai 2006 metais pro baltarusiško viešbučio langą buvo mirtinai išlaipintas pulkininkas Vytautas Pociūnas, irgi vyko kažkas panašaus. Svarbiausiu klausimu kai kuriems asilams arba išsidirbinėtojams tapo jo neva labai svarbūs miegamojo reikalai ir išsigalvotas alkoholizmas. Mėginusieji tirti kitokias versijas buvo apšaukti marginalais, politiniais rėksniais, net sovietinio saugumo (KGB) agentais. Pastarasis kaltinimas nuskambėjo iš KGB rezervininko ir jo sėbrų lūpų kaip priežastis atlikti išganingą veiksmą – atimti teisę dirbti su slapta informacija iš tuometinio Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko Algimanto Matulevičiaus bei nukreipti kalbą į šalį nuo esmės.

Praėjo beveik šešeri metai, valdžioje kitos sudėties Seimas, kita prezidentė, kitokios kalbančios galvos čiulba iš Valstybės saugumo departamento (VSD) bei Generalinės prokuratūros sakyklų. O melodija vėl tokia pati – nei į taktą, nei pagal natas. Kad tik kuo daugiau triukšmo.

Kada meluoja generalinis prokuroras Darius Valys, kalbėdamas apie renginį, iš kurio neva galėjo nutekėti slapta informacija apie veiksmus prieš banką “Snoras“? Tada, kai tvirtina, jog renginys buvo nelabai slaptas, ar tada, kai sako, kad jis buvo slaptas “pakankamai“? Iš pradžių jis apskritai nežinojo, kad jo įstrižų langų būdoje yra slaptiems pasitarimams pritaikytas kambarys, ar sužinojo tik Antikorupcijos komisijos tyrimo metu bei jos dėka? Apie slaptumo mastus meluoja jis ar jo pavaduotojas Darius Raulušaitis?

Kodėl dar prieš Naujuosius metus D.Valio kontora oficialiai teigė, kad banko akcininkai ir patys galėjo viską žinoti, o tyrimą paskelbė pradedą tik tuomet, kai prezidentė Dalia Grybauskaitė ėmė sau būdingu stiliumi trepsėti kojomis? Pagaliau – gali ar negali būti poligrafo parodymai ir VSD slaptosios pažymos svarbiausia nacionalinės valstybės tarnybos kadrų politikos ašimi? Ar gali VSD vadovas paskelbti, kad valstybėje jis savo nuožiūra įveda “kaltumo prezumpciją“? Ar reikalingas vidaus reikalų ministras, kuris viešai pasisako esąs tik “iešmininkas“, o prezidentė patvirtina, kad jis “ne prie ko“? Tai tik maža dalis klausimų, kurie yra labai svarbūs ir iškyla jau ne pirmą kartą, nepaisant kadrinių pasistumdymų ir Seimo daugumų.

Apie juos raginama nekalbėti. Vietoj to vėl pasiūlomos “svarbios ir įdomios“ temos. Ar kalbėjo Antikorupcijos komisijos narys Naglis Puteikis su laida “Kakadu“, ar nekalbėjo? Ar komisijos pirmininkas Ligitas Kernagis iš teisingos partijos, ar iš neteisingos? Ar Aurelija Stancikienė “talibė“, ar ne “talibė“? Ar komisija patyrusi, ar nepatyrusi? Ar jos nariai priekaištingi, ar nepriekaištingi pagal kažkieno (VSD?) standartus? Ar jos išvados turi teisinių pasekmių, ar ne (niekas neteigė, kad turi, bet apie tai būtina parėkauti). Kad viskas būtų dar labiau sujaukta, “kompetentingos institucijos“ reikalauja atiduoti tyrimui komisijos liudijimų stenogramas, kad galėtų patikinti – kiek slaptas jų vadovų kalbų prieštaringumas ir/ar nusišnekėjimas.

Viskas, kaip jau tapo įprasta, palydima bauginančiais perspėjimais, kad “saviveiklininkai“ ir “skandalistai“ ims ir sugriaus kaltumo prezumpcijomis bei slaptomis pažymomis profesionaliai sukonstruotą nacionalinę teisėsaugą ir saugumo sistemą. Jei žanras būtų išlaikomas iki galo, prezidentė D.Grybauskaitė turėtų sekti pirmtako pėdomis ir skubiai išsiraudoti ant peties Egidijui Kūriui arba kitai Konstitucijos dvasios inkarnacijai, kuri skubiai pasakytų, kad N.Puteikio pokalbis su “Kakadu“ gali grėsti nacionaliniam saugumui ir valstybės paslapčių seifams.

Štai šia bėda ir siūloma susirūpinti “runkeliams“, o kitkuo pasirūpins slapti profesionalai. Juk dera tikėti, kad jie jau seniai būtų viską sutvarkę, jei jų slapto triūso negriautų “rėksniai“, “marginalai“ ir KGB. Lietuvos valstybės pagrindai seniai būtų apsaugoti ir nuo Eglės Kusaitės bei jos gudriai paslėptų šachidės diržų, ir nuo sveiko proto bei įpročio abejoti, aiškintis, mąstyti. Pastarasis dalykas “kaltumo prezumpcijos“ šalyje yra laikomas pačiu žalingiausiu ir galbūt vieną dieną bus pasiūlyta jį kriminalizuoti. O kol kas dar demokratija – dalyvaukite VSD ir jo užsakovų vadovaujamose diskusijose ir stenkitės atrodyti rimtai, kad kokie virtualūs poligrafai neatpažintų nuobodulio ar ironijos.

Lietuvos žinios

, , , , , ,

Komentarų: 1

Drąsiau, generole Grina!


Nuožmus politinis boksas, kur už politiką talžosi Generalinė prokuratūra, Valstybės saugumo departamentas (VSD) ir valdančioji koalicija išplukdo gerų minčių.

Aukšti moraliniai standartai

Iškilus ir, galbūt, daug mūšių kada nors laimėsiantis generolas Gediminas Grina be galo nudžiugino LR piliečių bendruomenę, pareikšdamas, kad jo tarnyboje yra taikomi tokie aukšti moraliniai standartai, kad bet kuris VSD pareigūnas, nors vieną kartą iš kelių bandymų suklupęs prie poligrafo, nedelsiant šalinamas iš tarnybos.

Internete knibžda dar drąsesnių pasiūlymų. Nurodoma, kad pasitikrinti melo detektoriumi derėtų ir pačiam vidaus reikalų ministrui Raimundui Palaičiui, kuriam poligrafas yra pagrindinis autoritetas. Galima būtų pagalvoti ir apie rinkimų debatus, prijungus protingąją metalinę dėžę. Stiprinant tautos kišenių apskaitą, galima būtų ir turguose pastatyti poligrafus greta kasos aparatų – idant matytum, ar prakaituoja pardavėjas, kai sako, kad obuolys ar kumpis yra lietuviškas, o ne lenkiškas. Vienodus standartus visiems!

Pradėkite nuo savęs

Tiesa, generolas teigia, kad kol kas savų netikrino, todėl neturėjo progos patvirtinti, ar šie tikrai laikosi itin aukštų moralinių standartų. Manau, kad tokią progą VSD suteikti reikia. Šiuo metu tarnyba nėra itin gerbiama visuomenėje dėl kai kurių kontraversiškų veiksmų. Generolas G. Grina tarnybos įvaizdį pagerintų, jei patikrintų poligrafu tuos pareigūnus, kurie dalyvavo Eglės Kusaitės byloje. Taip pat tuos, kurie dalyvavo Maliko ir Khadizhat Gatajevų, šiuo metu gavusių prieglobstį Suomijoje, byloje. Nors iš visos VSD lygio bylos teliko daužymas kažkam lietsargiu per galvą ir abejotinos vertės jų nepilnamečių globotinių parodymai, išgauti lyg ir be poligrafo. Tiesa, būtų gerai, kad poligrafas ir parodymus nagrinėsiantis specialistas būtų ne iš jo paties kontoros. Kad tai svarbu, rodo ir faktas, kad premjeras Andrius Kubilius tiki vienu, o R. Palaitis kitu poligrafu.

Kadangi velionio Drąsiaus Kedžio gerbėjai įtaria, kad ir pareigūnas dalyvavo mažos mergaitės tvirkinime – gal derėtų patikrinti ir jį. Gal dar kas ką atsimena? Bepigu čia kitus auklėti, kad jų moraliniai standartai žemi, gal pradėtumėt nuo savęs, ponas generole.

Standartų paieškos

Sutinkant, kad kritus šešėliui Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos vadovai turėjo patys paprašyti tyrimo ir nusišalinti iki jo pabaigos (kaip pabrėžia ministras ir jo adoratoriai), galima pasiūlyti paieškoti tų pačių standartų ir kitiems, pavyzdžiui: saugumo darbuotojams ir prokurorams, kurie kitados „tyrė“ pulkininko Vytauto Pociūno žūtį, arba generaliniam prokurorui Dariui Valiui. Įdomu, kada jis prakaituoja labiau – kai vienai komisijai sako, kad pasitarimas, iš kurio galimai nutekėjo informacija apie „Snoro“ bėdas buvo „nelabai slaptas“ ar tada, kai apsigalvoja ir sako, kad „pakankamai slaptas“? Galima patikrinti ir prezidentės patarėjo Jono Markevičiaus kraujospūdį bei prakaito liaukas, kai jis aiškina, kad į komisiją liudyti atvyko pats, o pastaroji teigia, kad buvo iškviestas. Prezidentei Daliai Grybauskaitei tikrintis poligrafu ir atsakyti, ar ji tikrai reikalavo, kad išmestasis FNTT vadovas Vitalijus Gailius atleistų pavaduotoją – nesiūlau. Seniai žinoma, kad reitingų karalaitės kraujas – mėlynas, o biografijų švaros standartus ir jų paieškos kriterijus nustato ji. Tad viskas čia aišku.

Šaltinis: “Balsas.lt“

, , , ,

Komentarų: 1

Mažas lietus iš didelių permainų debesų


Kas pasikeitė nuo 2006 metų rugpjūčio 23-iosios, kai naktį Breste per KGB kontroliuojamo viešbučio “Inturist“ langą paslaptingai iškrito buvęs Valstybės saugumo departamento (VSD) aukštas pareigūnas, diplomatas Vytautas Pociūnas?

Vardai ir veidai

Per šį “šlovingą penkmetį“ (kas ragavo sovietijos, žino šios sąvokos reikšmę) pasikeitė daug vardų ir pavardžių. Pasikeitė ministras pirmininkas, pasikeitė prezidentas. Pasikeitė Seimo dauguma, Generalinės prokuratūros (GP) vadovas ir dabar jau visa VSD vadovybė iki pavaduotojo lygio. VSD generalinis direktorius keitėsi net du kartus. Visur tarškama ir rėkiama apie reformas, rotacijas ir permainų audras.

Įspūdingiausia buvo stebėti ne tai, kaip keitėsi vardų lentelės ant didelių viršininkų kabinetų durų. Įdomu, kaip keitėsi, mutavo jų politinis įvaizdis. Krašto apsaugos ministre tapusi Rasa Juknevičienė kitados pikčiau už kitus mojavo tiesos ieškojimų, kovos su valstybės užvaldymu, garsiųjų dvylikos pažymų paviešinimo vėliava. Jai šiek tiek atsargiau pritarė dabartinis premjeras Andrius Kubilius.

Kartu ponai, pasitelkę partijos ekspertus ir kitus didžiai mokytus vyrus bei moteris, prieš Seimo rinkimus pagimdė daugiau kaip 250 puslapių programą, kurioje juodu ant balto žadėjo dideles reformas VSD, žvalgybos ir kontržvalgybos struktūrinį atskyrimą. Programos pristatymus lydėjo uolios priesaikos rasti tiesą – kas, kodėl ir kaip palydėjo V.Pociūną prie lango ir kas po mirties pasistengė jį įvairiais būdais apdergti.

Su dar didesniu permainų audros orkestro tratėjimu į olimpą žengė prezidentė Dalia Grybauskaitė. Ją ką nors mylėti norinti tauta ir šiandien apdovanoja didžiausiais pasitikėjimo reitingais. Tokie ryžtingi, gražūs, dvasingos liepsnos kupinomis akimis ponai bylojo iš rinkimų plakatų. Visų asmenų, kurie kaip savo rinkimų trampliną naudojo V.Pociūno, VSD reformų, kovos su “valstybininkais“ ir oligarchais kortas, nė neišvardysi. Šiandien tos kortos – giliai rankovėje (gal kada prireiks), kovotojus už reformas pakeitė rūpestingų ir dalykiškų pragmatikų, nenorinčių griauti švento stabilumo, įvaizdis. Stabilumo prireikia tada, kai vadovauti sistemai, kurią laikei negera, išrenki savus. Tada pasikeičia ir ponų bei ponių įvaizdis: kartoninis (kaip pasirodė) kalavijas virsta lazdele, kuria pasiremiama ir imama vaizduoti atsakingą rūpintojėlį. Dėl visa ko, jei kas būna nepatenkintas, pasiteiraujama: “Ar norite, kad grįžtų “valstybininkai“ ir Gediminas Kirkilas?“ Lyg ir niekas nenorėjo, nebent koks kolega Audrius Matonis, kuris neseniai žūtbūt siekė įrodyti, kad Lietuva be pilkojo kardinolo – Lietuva be ateities, o Albinas Januška labiau “kardinoliškas“ už Virgį Valentinavičių. Tik staiga pačiam premjerui A.Kubiliui ėmė ir prireikė Laimono Talat-Kelpšos, kurio, kaip “valstybininko“ išrotavimu į Gruziją buvo pasirūpinta vos perėmus valdžią, patarimų.

Koalicijos partneriai liberalcentristai tvarkingai pasirūpino buvusių VSD vadovų, linksniuotų kaip “valstybininkų“ bokštai, karjera, tačiau tai neatrodo taip nykiai kaip Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų vadovų metamorfozės. Liberalcentristai niekada neslėpė, kad jiems svarbiausia – su visais dėl visko susitarti. Šioje srityje permainų nėra.

Orderis po dvidešimties metų?

Kas dar, be karjeros ir įvaizdžio pokyčių, nauja? Prieš metus genialūs GP tyrėjai V.Pociūno byloje atliko eksperimentą, kurį galėjo padaryti ketveriais metais anksčiau, ir priėjo prie svarbios išvados, kad rezultatai duoda pagrindą toliau tęsti tyrimą. Tai, ko gero, ir viskas, kas atlikta pačioje byloje, nebent labai slapta nuveikta daug žygdarbių, apie kuriuos visuomenei net nedrąsu skelbti.

Vis reformuojamas VSD ir vis reformuojama GP, kuri vargu ar išvis dabar laikytina valdoma struktūra, spėjo apsijuokti dėl čečėnų M. ir K.Gatajevų bylos bei sukurpti keletą bylų Eglei Kusaitei ir pagrasinti visiems, kas netiki jų pasakomis. Dar spėta suskaičiuoti ir išnešti lavonus Drąsiaus Kedžio byloje, kurią patys prokurorai vadina “byla žudike“. Šiandien partiją kuriantiems Neringos Venckienės šalininkams nelabai pasisekė – jei skandalo kulminacija būtų dabar, jį būtų galima tikėtis panaudoti kaip trampliną politiniam šuoliui.
Tiek eskaluotos 12 pažymų toliau drausmingai tebeguli atokiau nuo visuomenės, tačiau “geresnėse rankose“. Vieną VSD apdovanojimą jau turintis prokuroras Justas Laucius laukia dar vieno ir toliau energingai kariauja su terorizmu, o saugumo prievaizdai ir dalis jų politinių viršininkų dabar atranda naują žaisliuką – kovą su neva baisiai vešinčiu neonacizmu ir potencialių breivikų paiešką.

Tiesa, “kadrų klausimu“ irgi nieko radikalaus nepasikeitė – tiesiog apsisuko ratas. Mutavusių kovotojų (kol jie dar nebuvo mutavę) pažadais patikėję pareigūnai, ištrenkti už sąžiningus liudijimus Seimui, atgal į darbą VSD negrąžinti, jų atsiprašyti niekas neketino. Buvęs kontržvalgybos vadas, trumpai įdarbintas vienoje energetikos įmonių, netiko A.Kubiliaus dešiniajai rankai Arvydui Sekmokui ir grįžo vairuoti taksi. Apie mažiau garsius personažus, kurie iš kontoros išėsdinti ir išmėtyti, – neverta nė prisiminti. V.Pociūno šmeižikai toliau skrebena į tuos pačius leidinius ir kriuksi tuose pačiuose eteriuose, tomis pačiomis naivių veršiukų akimis.
“Kantrybės!“ – sušuks koks partinis pragmatikas. Juk reformų rezultatai nebūna greiti. Tai dar tik vienas penkmetis… Ir tikrai. Kai praeis kokie keturi, gal ims ir atsiras koks orderis, orderiukas ar sankcija kam nors. Michailo Golovatovo istorija byloja, kad reikia maždaug tiek laiko.

Tad, vėl rinkdamiesi po reitingų karalienės langais paminėti V.Pociūno žūties penkmečio, būkite kantrūs, susikaupę ir supratingi. Nekelkite nepatogių klausimų tiems, kurie jumis taip rūpinasi. Kai kurie juk net aiškina plušantys be atostogų.

“Lietuvos žinios”

, , , , , , , , ,

2 Komentaras

Sena ir nauja – duokite 12 pažymų bent istorikams


 

Naujienos būna įvairios, kaip ir senienos. Vienos įdomios vieniems, kitos kitiems. Kam nors svarbu tai, su kuo šoka toks Šedžius, o kam nors – tai, ar jį jo dvasinga kolegė iš Seimo pavadino "šūdžiumi", ar tik pažadėjo, nes vartojo tariamąją nuosaką. Kai kurioms, mano protu, gana bukoms personoms įdomu net kuo baigsis jų tarpusavio apsilojimas Etikos ir procedūrų komisija vadinamoje veltėdžių kompanijoje. Čia tokios naujienos.

Senienos, kaip dabar kai kas skelbia, yra iš Valstybės saugumo departamento (VSD) į Seimą pagaliau atvežtose 12-oje pažymų. Seno, girdi, seno ir paseno. Nebeaktualu, neįdomu ir išvis neūžkit galvos – principinis reikalavimas įvykdytas (kas tikrai yra svarbu), atsipalaiduokite ir eikite spoksoti į Šedžiaus klišą fokstrotą arba gaudyti žinių apie kokią girtą vairavusią provincijos ar sostinės įžymybę.

Prabėgo "tik" ketveri metai nuo to laiko, kai Lietuvos parlamentas pareikalavo, kad jo skirstomais mokesčių mokėtojų pinigais išlaikoma institucija, kurios vadovas skiriamas ir atleidžiamas tik Seimui pritarus, leistų susipažinti su pažymomis.

Praėjo tik ketveri metai nuo to, kai tos pažymos ėmė ne tiek senti, o greičiau buvo kažkieno (pavardės ir redakcijoms, ir tautai daugmaž žinomos) imtos sendinti.

Tik keletas metų prabėgo nuo to, kai purvais buvo apipiltas prieš tai apdovanoto ir žuvusio Lietuvos pareigūno vardas. Aiškintis pavardžių nereikia ilgai – jos tebeguli internete ir senstančiuose bei gelstančiuose laikraščių ir liudijimų puslapiuose, specialūs eksperimentai nereikalingi. Tai dar ne visai seniena, bet, laikui bėgant, pasens bent jau Baudžiamojo kodekso taikymo atžvilgiu.

Tik prieš ketverius metus iš VSD buvo iššluoti visi, kas galėjo atrasti tai, kas dabar virto senienomis. Pagaliau praėjo tik pora metų, kai valdžioje nauja Seimo dauguma, ir tik daugiau nei metai, kai prezidentauja Dalia Grybauskaitė. Pasikeitė du VSD direktoriai, o jų pavaduotojai suspėjo padirbėti diplomatinėse tarnybose. Tie patys, kurie tas "pasenusias" žinias slėpė kaip valstybės paslaptį, kurios atskleidimas būtų, anot jų, sugriovęs VSD ir visą Lietuvos valstybę. Visiška ar nevisiška seniena yra tai, kad vienas tų direktorių dabar patarinėja, kaip ir ką daryti policijos generaliniam komisarui? Kas dabar besusigaudys. Bendrų naujienų pasenimo kriterijų nėra.

Šiek tiek daugiau laiko praėjo nuo Molotovo-Ribbentropo pakto slaptųjų protokolų pasirašymo ar Johno F.Kennedy paskutinio pasivažinėjimo Dalaso gatvėmis, tačiau net ir senienomis virtusi įslaptinta medžiaga tebedomina bent jau istorikus. Jei Lietuvoje senėjimo procesai spartesni (demografai sako, kad visuomenė bene greičiausiai sensta Europoje), tai gal ir išvadas reikia daryti atitinkamas – paviešinti viską ir leisti bent istorikų cechui susipažinti su iškasenomis per kiek mažesnį laiką, nei prieinamos tapo nacių ir sovietų susitarimų kopijos. Beje, su minėtomis datomis, kaip ir su kitais svarbiais įvykiais, susiję popieriai kitose valstybėse būna įdomūs ir praėjus ilgesniam laikui, o domėtis sau leidžia ne tik pamišę senienų kolekcionieriai.

Tą ir siūlo kai kurie politikai, įskaitant premjerą. Bus įdomu pažiūrėti, kurie ims muistytis, raukyti nosytę ir nebenorėti apie tai kalbėti. Dalis jų, reikalaudami tų pažymų, kitados sėkmingai krovėsi politinį kapitalą ir į dabartines pareigas įžygiavo su viešumo ir demokratijos bei tiesos išsiaiškinimo šūkiais. Jei bus prieš paviešinimą – bus galima manyti, kad jų požiūriu pažymos paseno tą pačią dieną, kai užpakaliai palietė tam tikros kokybės oda aptrauktus krėslus. Na, kažkas iš besipriešinančių greičiausiai bus suinteresuotas ir tuo, kad viskas galėtų senti dar kažkiek…

Žiūrint į pažymų pavadinimus galima sutikti, jog kai kurios jose minimos personos jau nebeeina ankstesnių pareigų, o kai kuriems, kaip prezidentui Valdui Adamkui, dėl ordinų dalijimo kagėbistams, galima tik pamoti skepetaite įkandin (sensta ne tik tai, kas pažymose). Tačiau ar jau paseno pati galimybė, kad jei ne "Dujotekana", tai kita kokia įmonė, verslo grupuotė ar šiaip gretimos valstybės siųstas interesantas gali užsakinėti atitinkamas paslaugas valstybės aparate? Ar tiesa, kad visai paseno schemos, kuriomis naudojasi žiniasklaidos palaikymą ar prikąstą liežuvį perkantys įtakos ieškotojai? Ar paseno ir nebebus taikoma tradicija, pagal kurią asmuo iš vienos savo šlovingu vadovavimu sukompromituotos institucijos keliamas į kitos patarėjus arba teisėjus? Ar valstybėje į praeitį nugrimzdo ir maurais, pelėsiais bei kerpėmis pasidengė pati galimybė, kad uodega vizgins šunį? Jei taip – leiskite istorikams konstatuoti lūžį… praėjus "net" ketveriems metams. Gal ką iš tų senienų lukštentojų valstybės dabarties ir ateities labui nusižiūrės ir dabartiniai politikos konstruktoriai bei analitikai?

“Lietuvos žinios”

, , , ,

2 Komentaras

%d bloggers like this: