Posts Tagged “valstybininkai“

Radvilos ir „Dujotekana”


Man patiko kolegos Giedriaus Kiaulakio straipsnis apie Radvilų palikimą. Patiko, nes yra informatyvus ir neblogai intelektualiai mankština bei neveda banalių pasakų apie istoriją keliais.

Tik štai kai kurios analogijos visgi glumina:

„Tenka klanus formuoti kitais pagrindais – kartu medžiojant, studijuojant, ištvirkaujant, vagiant ir pan. Taip susiformuoja galios centrai, kuriuos galima tik kaip nors sąlyginai įvardinti. Galbūt po trijų šimtų metų Lietuvos istorikai juos irgi vertins teigiamai, teigdami, kad XXIV amžiaus politiniams liliputams toli iki XXI amžiaus „didžiavyrių“, ir su naivia pagarba dėstys, kad „Dujotekanos“ grupuotė (o galbūt koks nors „Tauro“ medžiotojų būrelis ar pan.) padovanojo Lietuvai 1 prezidentą, 3 ministrus pirmininkus, 17 ministrų, 28 ambasadorius ir 43 valstybinių įmonių vadovus, neskaičiuojant daugybės smulkesnių pareigūnų, ir valdė 30 tūkstančių samdomų darbuotojų. Kažkodėl šiuo metu tokio grupuočių pasiekimai LR piliečius nelabai džiugina – spėju, kad LDK miestiečius ir baudžiauninkus Radvilų galybė nuteikdavo panašiai“, – rašoma tekste.

Kažkaip panašu, kad kažkiek supainiotos epochos. Ar tik lyginti Radvilas su “Dujotekana“ nėra maždaug tas pats, kas pasiūlyti klonuoti ir teisti kromanjoniečius už neandartaliečių genocidą ir karo nusikaltimus, taikant Ženevos ir kitas mums brangias konvencijas?

Vienas komentatorius, pasirašęs „gyčiu“, įmetė dar ir tokį kandų pastebėjimą:

„…Autorius pamiršo, kad gal Radvilos nemėgo seksualinių mažumų, nieko nekalbėjo apie ekologiškus produktus, nesifotografavo, nemokėjo naudotis internetu. Dar moterų teisės ir pedofilija…“

Grįžtant prie XVI a. Lietuvos, tenka pastebėti, jog didikų giminių iškilimas, prasidėjęs susiformuojant Ponų tarybai dar XV amžiuje, galiausiai leido gan forsuotai susilipdyti kreivai-šleivai, bet vis dėlto – luominei monarchijai. Jei ne tai, Liublino unijos galėjo ir nebeprireikti arba ji būtų daug prastesnė savo sąlygomis bei padariniais. Prieš pat ją, kaip dera prisiminti, įvyko ir toks dalykas, kaip valstybės valdymo reforma, susiformavo seimų praktika. Tai nebuvo kokia nors revoliucija iš apačios. Reformavimu labiausiai pasirūpino ta pati anų laikų „Dujotekana“ (jei vadovausimės kolegos interpretacija) ir jos konkurentai. Žinoma, ne dėl tų priežasčių, kaip tai darytų modernios visuomenės partija arba revoliucinis konventas. Tiesiog – net ir ruošiantis „parduoti Lietuvą Lenkijai“ (ir kur aš tai girdėjau šimtą kartų??) – reikėjo užsitikrinti geresnes sąlygas ir turėti ne tik patrauklią prekę – aptvarkytą valstybę, – bet ir truktelėti už ausų bajoriją. Juk reikėjo savo seimuose kažkuo remtis prieš lenkų kolegas.

Tad negaliu sutikti, kai kolega anų amžių Radvilas prilygina mūsų laikų „valstybininkams“ ar pastarųjų maitintojams. Kai Dievui dūšelę atidavė paskutinis Gediminaičių padermės karalius (1572), prasidėjo era, kuomet karalius buvo samdomas pagal kontraktą. Viešumo nereikalavusioje epochoje buvo sudaromas „Pacta Conventa“, kuris nebuvo kokio nors VSD saugomas nuo plačiųjų demokratinių auditorijų, nes nebuvo reikalo. Tad dar neaišku, ar, pagal savo epochos kriterijus, toks valdovo parinkimas, kuriame dalyvavo ir Radvilos, buvo mažiau demokratiškas nei mūsų Respublikos prezidento rinkimų kandidatų atranka ir reitingų konstravimas.

, , ,

Parašykite komentarą

Ėduonies gydymas per bambą


 

Apie JAV žvalgybos kalėjimų paiešką Lietuvoje būčiau pasakęs jau beveik viską, jei ne dar viena aplinkybė, kurią seniai įtariau, bet galutinius patvirtinimus susirinkau Seimo kuluaruose. Motyvas, skatinantis dalį Lietuvos politikų dalyvauti šiame, propaganda ir gandais apaugusiame, trileryje – tikras ar tariamas noras greitai atkeršyti kompanijai besivadinančiai „valstybininkais“.

Tą patvirtino patys Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto nariai. Prezidentūros linijai tai irgi neturėtų prieštarauti. Jei tai nuoširdus sumanymas, tai turiu pastebėti, kad per bambą užsimota surūdijusiu grąžtu gydyti ėduonį. Mat Lietuvos realijos ir vietinės aktualijos, susijusios su Valstybės saugumo departamento, generalinės prokuratūros, užsienio reikalų ministerijos ir kitų garbingų kontorų veikla, duoda daugybę neartų dirvonų ir rimtų priežasčių daug ką rimtai keisti, jei to norima.

Norint eliminuoti minėtą kompaniją iš Lietuvos valdžios elito, visai nereikia to, ką nekurie Seimo nariai vadina „nebijojimu pasipykti su Amerika“, o prezidentūra vadina nauja savo užsienio politika. Net jei tiesa, kad Albino Januškos, Dariaus Jurgelevičiaus, Dainiaus Dabašinsko ir jų sėbrų įtaka mielai naudojosi JAV žvalgyba, tai išvada iš situacijos vertinimo padaryta klaidinga. Minėta gauja dominavo šalies politikos užkulisiuose dėl politikų ir demokratinių institucijų silpnumo. Perėmus jų kontrolę ir vadžias, su JAV šiaip sau „pasipykti“ yra nebūtina. Priešingai – tas pasipykimas gali suteikti ir jau suteikia dingstį Rusijos dujininkų ir įvairių korumpuotų sutvėrimų interesų lobistams vadinti save skriaudžiamais Amerikos draugais, kurie nukenčia tik todėl, kad draugavo su JAV ir neva kovojo prieš Rusiją. Taip juk nebuvo. Ši miela kompanija tiesiog puikiai derino vaidmenis, ko naujai valdžiai, jei ji kitokia, daryti nebūtina – su tikrai patikima ir nepriešiška Marijos žemės teisėta valdžia amerikiečių nematomojo fronto kariai, kaip ir diplomatija turėtų rasti bendrą kalbą. Nebent tikrai to tiesiog nenorima čia, o siekiama paversti Lietuvą pilkąja saugumo zona ir pasitikėti gerais telefoninių pokalbių su Kremliumi rezultatais, o visas vajus prie „valstybininkus“ yra tik dar vienas spektaklis? Nors, gali būti, kad Lietuvoje dar tikrai nesuprasta, jog užsienio politikos strategija nėra kaitaliotina dėl to, kad nerandi kito būdo kam nors atkeršyti šalies viduje.

Lietuvos konservatoriai netradicinės valdymo ligų medicinos griebiasi ir kitose srityse.Antai – norima pakeisti nacionalinio transliuotojo vadovą, kuris, mano tvirta nuomone, taip pat neturėtų juo būti. Bet tam nieko geresnio nesugalvojama, kaip mažinti finansavimą ir leisti valstybinei akcinei bendrovei – Lietuvos radijo ir televizijos centrui (televizijos bokštui) – ėstis dėl tos pačios kišenės pinigų su valdžios išlaikoma įstaiga – LRT. Siekiant “valstybės apsivalymo” Arūną Valinską atleido už gėrimą su tokiu Michalskiu, o Algimanto Valantino atleidimui nepakanka nei nušautų žmonių, nei sužalotų vaikų, nei gėdingos Vytauto Pociūno žūties tyrimo istorijos.

Taip gydant ėduonį – galima pasileisti vidurius.

, , , , , , ,

Parašykite komentarą

Apspjautas karalius – arba, kaip "valstybininkui" špygą parodė


 

Lietuvoje nutiko negirdėtas dalykas – valstybės prezidentė Dalia Grybauskaitė nusprendė nepasirašyti po ambasadoriaus skyrimu, nors visi dėl visko jau buvo susitarę ir ambasadoriumi Ispanijoje Valteris Baliukonis turėjo būti išsiųstas rutinos tvarka. Prezidentė tik turėjo patvirtinti tai, kas buvo skubiai suderinta ir pakišta parašui. Koks „įžūlumas“ – ji pasielgė kitaip.

„Lietuvos rytas“ paskelbė apspjaudyta net Ispanijos karalystę, o buvęs prezidento Valdo Adamkaus patarėjas Lauras Bielinis prilygino Dalią Grybauskaitę Aleksandrui Lukašenkai ir apraudojo taip tobulai veikusį „valstybininkų“ gaujos apžergtų institucijų sprendimų priėmimo mechanizmą.

„Prezidentės sprendimas tikrai sujaukė nusistovėjusią santykių tarp valstybės institucijų tvarką. Tas sujaukimas yra nekorektiškas, nes tuo buvo parodyta Seimui bei URM‘ui, kad į juos, jų sprendimus neketinama kreipti dėmesio. Savotiškai nusivalytos kojos į šias institucijas bei jų darbą. Gal jie jau nereikšmingi sprendimų darymo veikėjai mūsų valstybėje? Ar tai demokratija?

Prezidentė nustebino visą diplomatinį korpusą ir tuo sukėlė tam tikras įtampas santykiuose su Lietuva,“- rašo „Delfyje“ Lauras Bielinis.

Mielas ekspatarėjas, manyčiau, šiek tiek apverčia viską aukštn kojomis. Tai tie, kas mėgino patyliukais, „greituoju būdu“ prakišti kandidatą, manau, norėjo prezidentę toliau laikyti kilimu, per kurį galima vaikščioti. Niekaip neįsivaizduoju, kad ponai nežinojo, jog D. Grybauskaitė greičiausiai turi kiek kitokį požiūrį į užsienio politikas ir ambasadoriaus pareigas, nei arogantiškasis V. Adamkaus numylėtinis.

Tiesa, užsiienio reikalų ministrui Vygaudui Ušackui „valstybininkų“ kontingento „išrotavimas“ šalin nuo akių atrodė gera išeitis jau nuo pat pradžių (ypač nemažai jų dabar kovoja diplomatiniame Gruzijos fronte). Valdžiai pasikeitus, pačiam galima tikėtis būti ne išmestam iš barščių, o taip vėl gauti siuntimą į kokią diplomatinę tarnystę. Tokia yra įprasta mūsų diplomatinės nomeklatūros galios žaidimų schema. V. Ušackas yra jos dalis ir elgiasi atitinkamai. Dauguma konservatorių lyderių, pastebimai vengiantys atvirų konfliktų su šia nomeklatūros grupuote, palaikė tokią nepartinio „ministro-legionieriaus“ taktiką ir  tam nepasipriešino Seime. Štai ir visa paslaptis, kodėl tos „apspjaudytos institucijos“ praleido kandidatūrą.

D. Grybauskaitė, matyt, turi kiek kitokį požiūrį į šią problemą ir ambasadoriaus rango asmenų atranką. Pagaliau, galbūt turi žmonių, kuriais labiau pasitiki. O tai jau tikras „lukašizmas“. Mat kriterijus ir kadrų politiką šioje srityje įpratusi nustatinėti pr ilgus metus išpampusi nomenklatūra. Juk tai ji, o ne viokie ten prezidentai, mano esanti tikroji šalies valdžia, kuri visas L. Bielinio apraudamas institucijas privertė ir įpratino taip manyti.

Taigi – nelaimė, tikra bėda, skriauda ir pasaulio krachas – prezidentė nežaidžia, pagal vienos kompanijos sau pačiai pasirašytas taisykles. Tuo būdu ji nomenklatūrai špygą parodė. Lietuva, anot kai kurių apžvalgininkų ir politologų, pavojuje. Ką ten Lietuva…. įdomu – ar Ispanijos karaliui pranešė, kad jį apspjovė ir ar tikrai „viso pasaulio diplomatinis korpusas“ nebežino kaip su Lietuva palaikyti santykius? Norėtųsi, ponai raudantieji, bent vienos iliustracijos.

, , , ,

Parašykite komentarą

Apie adamkizmą laukiant inauguracijos


Liepos 12-ąją Lietuvos rinkėjai sulauks naujo valstybės vadovo, kuriam pasiekti savo tikslą buvo, bent jau formaliai žiūrint, gerokai lengviau nei bet kuriam prieš tai buvusiam “naujam politiniam veidui“. Lietuvos politikos kartelė nukrito į tokį lygį, kad perlipti nebeprireikė net didelių išlaidų ar pastangų.

Rinkimų naktį Dalia Grybauskaitė sakė nenorinti lyginti savo būsimos politikos su kadenciją baigiančio prezidento Valdo Adamkaus dešimties metų veikla bei rezultatais. Mandagu, bet būtų labai blogai, jei formaliai dėkodama už darbą (negi gaila “ačiū“ pasakyti?) nueinančiam prezidentui, ji būtų linkusi keliauti pramintais “adamkizmo“ takais.

Kas tas “adamkizmas“?

Neketinu pradėti nuo Adomo ir Ievos, be to, dešimties metų nesutalpinsi į vieną straipsnį. Tad rašau tik apie keletą dalykų, kurie per tą dešimtmetį iki gyvo kaulo atsibodo. Žinau, kad iš Jo Ekscelencijos gerbėjų sulauksiu priekaišto, kad neakcentuoju teigiamybių, kurių negalėjo nebūti, bet jas palieku paties V.Adamkaus memuarams bei viešųjų ryšių samdiniams. O jei kam labai rūpi dainelė, kad šis žmogus atvedė mus į Europos Sąjungą ir NATO, tai tegul sau ginčijasi su kitais dainorėliais, giedančiais tą patį apie save – Algirdu Mykolu Brazausku, kuris pirmasis parašė laišką NATO generaliniam sekretoriui ir važiavo deponuoti stojimo sutarties į Vašingtoną, Rolandu Paksu ir Artūru Paulausku. Yra turbūt ir daugiau tų tautos “vedžiotojų“ (daugiausia – už nosies), kurie visi būtų labai reikšmingi, jei ne paprastas faktas, kad Vakarai į savo klubus mus priėmė tiesiog avansu, siekdami už ausų ištraukti iš ten, kur ligi šiol esame apsikasę ir įsibetonavę kojomis, – iš Eurazijos imperijos provincijos pelkės.

Neketinu gilintis ir į tai, su kokiais veikėjais ir kokiais sumetimais V.Adamkus gerdavo kavą, arbatą ar ką stipresnio tuomet, kai iš LTSR atvykdavo kokia delegacija. Man kur kas svarbiau tai, ką jis darė įsikraustęs į S.Daukanto aikštę ir ko siūlyčiau nekartoti dabar išrinktai krašto vadovei.

Dažnai teigiama, kad ypač “antrasis Adamkus“ yra tiesiog liūdnas, pavargęs senukas – priklausomas nuo aplinkos ir nelabai suprantąs, ką darantis bei ko iš jo norima. Kai pastaruoju metu kas nors pakritikuoja prezidento politiką ar nepakankamai naiviai bei nesušventintai pasižiūri į jo biografiją, net kai kurie Seimo nariai ima piktintis ir siūlo “leisti seneliui ramiai išeiti“, lyg jis būtų koks prieglaudos klientas, besiruošiąs tik “geresniam gyvenimui“. Įtaigus, tačiau visai tikrovės neatitinkantis įvaizdis, kurį, kaip sakė vienas iš kolegų, šiuolaikinis menininkas tikriausiai įamžintų šlepetes vaizduojančia skulptūra.

Atidžiau pasižiūrėjus, iš po senolio su šlepetėmis ir krištoline ašara akyje kaukės išlenda labai nuoseklus, atkaklus ir ambicingas, valdžią ir dėmesį labai vertinantis politikas.

Pirmasis ir išskirtinis V.Adamkaus, kokį jį pažįstame Lietuvos politikoje, bruožas visada buvo begalinis noras būti prezidentu ir vadintis moraliniu autoritetu – troškimas būti gerbiamam ir mylimam vien tik už Elmo švieseles akyse. Moteriškai skausmingas reagavimas į bet kokią kritiką ir absoliutus humoro jausmo neturėjimas būdingi žmonėms, kurie didelę laiko dalį apmąsto – ką apie juos galvoja kiti. Gal kas prisimena kokį nors prezidento pajuokavimą ar bent lašelį saviironijos? Tada priminkite ir man.

Užtat V.Adamkaus “senoliškas nerangumas“ išgaruoja tada, kai įtaria ką nors jį nepakankamai gerbiant. 1998 metais tai buvo keletas ministrų ir premjeras Gediminas Vagnorius, dešimtmečiu vėliau – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas Vytautas Greičius. Pastarasis atvejis ypač tipiškas. Jis iliustruoja, kaip Jo Ekscelencija pasiryžęs užgriūti visu savo moraliniu autoritetu ir kitais svertais jam neįtikusią personą. Tiesa, Konstitucijos požiūriu V.Adamkus yra teisus dėl V.Greičiaus įgaliojimų, bet ta ugningas pastangas įžiebusi motyvacija vargu ar kyla tiesiog iš meilės teisės raidei bei dvasiai. Tuo būtų įmanoma patikėti, jei ne ankstesnis atvejis, sukūręs precedentą, – kai Civilinių bylų skyriaus viršininko su pasibaigusiais įgaliojimais JE nematė prasmės “judinti“ net porą metų. Mat šis, kitaip nei V.Greičius, nedemaskavo moralinio autoriteto patarėjų viešai meluojant.

Noras rodyti valdžią ir polinkis atsidėkoti už lojalumą – tik dvi iš daugelio priežasčių, privertusių V.Adamkų atlikti, ko gero, gėdingiausią ir amoraliausią jo kadencijos operaciją, kuri vadinasi “KGB rezervo gynimas“.

Ypač iškalbingas tas fanatiškas užsispyrimas, su kuriuo prezidentas net devynis mėnesius marinavo Valstybės saugumo departamento (VSD) direktoriaus poste parlamento jau atleistą Arvydą Pocių. Jei jau pereiname prie šios temos, tai tenka pažymėti, kad ir čia V.Adamkus pademonstravo nuoseklumą bei poziciją – KGB atsarginius gynė iki galo, lyg tikrą nacionalinį turtą. Jis grūmėsi kaip liūtas, su tikrai jaunatviška energija, šiam šventam tikslui vėl skubos tvarka pasitelkdamas Konstitucijos Dvasią, dėl to galutinai sužlugdydamas mėginimus teisiškai ir procedūriškai sutvarkyti liustracijos procesą. Šios prezidento pastangos galutinai atskleidė labai jau pragmatišką požiūrį į vertybes, apie kurias jis virkaudavo kiekviename metiniame pranešime.

Mat, gindamas KGB rezervininkų ir jų sąjungininkų gaujas, jis taip pat padėjo savo moralinį autoritetą toje svarstyklių pusėje, kurioje guli ir solidarios nomenklatūros pastangos apdergti velionį VSD pulkininką Vytautą Pociūną bei pridengti Rusijos dujų prekeivoms dirbusius valdininkus.

Taigi neįtikusius užmušinėdamas savo autoriteto vėzdu ir Konstitucijos šamanų pamokslais, lojaliesiems ir netrukdantiesiems V.Adamkus visada atsidėkodavo. Už paramą prezidento rinkimuose jis, kaip R.Paksas J.Borisovui, daug kam atsidėkojo pilietybėmis, taip pat sėkmingai jas dalydamas Seimo narių ir kitų iškilių žmonių tarpininkavimu. Daugiau dėmesio sulaukęs Sadekovo atvejis, kai žmogus pripažintas pelniusiu pilietybę už Viktoro Uspaskicho juodadarbių suaukotą pusmilijonį, nėra joks išskirtinis. Kaip nėra nieko išskirtinio tai, kad kilęs skandalas baigėsi be jokių padarinių. Į visus nepatogius klausimus V.Adamkus visais laikais atsakydavo įsižeidusia mina ir atsisakymu bet ką komentuoti.

Ne kartą kvietęs visus aplink save vienytis, jis tikrai priimdavo kiekvieną, kuris tik tuo metu nekenkė jo moralinės didenybės įvaizdžiui. Net ir R.Paksą (kuriuo po to mus daug kas, lyg nedrausmingus vaikus, gąsdindavo tarsi vilku iš miško) JE pats iškėlė į paviršių per “naujosios politikos“ bloką ir paskyrimą asmeniu, atsakingu už energetiką. V.Adamkus buvo nuosekliai geras visai nomenklatūrai, kuri jam atsidėkojo aukštais reitingais ir širdį glostančiomis liaupsėmis.

Nereikia turėti iliuzijų – Valdas Adamkus, o ne Albinas Januška yra vyriausiasis Lietuvos “valstybininkas“ arba tiesiog – visų “valstybininkų“ prezidentas. Po V.Pociūno žūties prasidėjus VSD veiklos tyrimui ir spaudai švelniai pakedenus strateginio Albino plunksnas, kai šis atsistatydino iš Užsienio reikalų ministerijos, būtent V.Adamkus, net būdamas Varšuvoje, prapliupo isteriška tirada, reikalaujančia tuos “valstybininkus“ gerbti, mylėti bei saugoti. Jis globojo ir popino nomenklatūrą, o ši į nacionalinio transliuotojo ir didelę dalį kitos nacionalinės žiniasklaidos eterio neleido diskusijų apie pilietybes sadekovams, ordinus kagėbistams ir parlamentinės VSD kontrolės metodišką žlugdymą. Jei tiesa, kad kiekvienas žmogus turi savo “mygtuką“, tai V.Adamkui toks yra aplinkinių lankstymasis ir parodomoji meilė. Išreikšta reitingais, ceremonijomis ir raudonu kilimu. Šitą smulkmeną nomenklatūra jam visada galėjo pasiūlyti. Toks paprastas ir gana ciniškas sandoris – moralinio autoriteto stogas klanui, mainais į garbėtrošką ir bent išorinės galios alkį numalšinančius barškučius. Už tai galima buvo netgi padėti autografą po “Leo LT“ vardu pakrikštytu nacijos apvogimu.

“Neprovokuokite manęs. Jūs gal ne visai suprantate, kur aš stoviu?“ – pratrūko pykčiu Jo Ekscelencija, kai žurnalistas VSD skandalo metu paklausė apie KGB rezervą. Kur nesuprasi – V.Adamkus tebestovi ant raudono persidažiusios ir atjaunėjusios bei dar geriau įmitusios nomenklatūros kilimėlio. Artėjant laikui, kai nuo jo teks nulipti, liūdno tautos senelio įvaizdis tebėra daug ką užburiantis, bet nebeturėtų klaidinti. Laukiant naujos inauguracijos belieka linkėti, kad, “dėkodama už darbą“ pirmtakui, D.Grybauskaitė nepasiskolintų iš jo minėtų praktikų bei įpročių. Juk pagunda tokia miela ir blizganti, o nomenklatūra – taip gražiai apsirėdžiusi ir paslaugi.

, , , , , , , , , , , , , ,

10 Komentaras

Neištarti žodžiai didelėje šventėje


Kiek pavėluotai prisiverčiau parašyti apie paskelbtą “epochos lūžį“. Dar praėjusį savaitgalį įvykusiame Tėvynės Sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) suvažiavime premjeras Andrius Kubilius pamėgino paskelbti gerąją naujieną. Ekonominės krizės išvargintai visuomenei jis apreiškė – nei daug, nei mažai – posovietinės epochos pabaigą. „Su šiais rinkimais baigiasi posovietinis laikotarpis, oligarchų ir nomenklatūros valdymo laikotarpis, cinizmo ir populizmo dominavimo šalies politikoje laikotarpis,“ – išdidžiai porino ministras pirmininkas.

Pasakęs tai ryte, pakartojo ir po pietų, dar pridurdamas, kad visuomenėje nuotaikos esą tokios pat pakilios bei entuziastingos, kaip Sąjūdžio laikais. Tradicinė konservatorių giesmė „Ąžuolai žaliuos“ ir Baltijos kelio trikalbė daina turėjo sustiprinti ministro pirmininko žodžių įspūdį bei įkvėpti didingiems žygdarbiams. Trūko tik fejerverkų ir lazerių šou bei didelio torto. Ir tikrai – dešinieji valdžioje, jų remiama prezidentė tik inauguracijos belaukia. Vėliavos plevėsuoja išdidžiai, gal net ir žvaigždės palankiai nusiteikę, tačiau kai ko vis dėto trūksta. Kažkas ne taip.

Reikalas visai ne tas, kad eilinį kartą nusišnekėjo Rimantas Dagys, kuris vienas pajėgus diskredituoti ne tik TS-LKD šeimos politikos koncepciją.

Galima tūkstantį ir vieną kartą susiginčyti dėl to, ką laikyti posovietine epocha ir kada reiktų žymėti jos pabaigą. Galima dar dešimt kartų paskelbti naują Sąjūdžio bangą, net jei išėjęs iš Nacionalinio dramos teatro į gatvę patirsi, jog niekas iš praeivių nėra apie tai girdėjęs.

Narstyti besigiriančių politikų pasisakymus kartais yra mažiau reikšminga, nei pastebėti tai, ko jų kalbose nėra. TS-LKD atėjo į valdžią po dvi kadencijas trukusių „naujųjų politikų“ ir socialdemokratinių „vaivorykščių“, skirtų nacionalinės energetikos išvogimui bei valstybės siaubimui nuspalvinti. Atėjo po Valstybės saugumo departamentą (VSD) sukrėtusio skandalo, po „Leo.LT“ aferos. Po to, kai ciniškas viešas melavimas ir valstybės užvaldymas bei oligarchijos siautėjimas virto kasdienybe. Daug kas tikėjosi, kad atėjo tam, jog visa tai pakeistų. Kad tam ryžtis – tikrai reikia „sąjūdininkiško“ ryžto, gebėjimo pripažinti klaidas ir iškelti aiškius tikslus. Niekas iš TS-LKD vadovybės, išskyrus Rasą Juknevičienę, šeštadienį nesiteikė prisiminti tokių „smulkių“ neišspręstų problemų, kaip VSD vadovybė, pulkininko Vytauto Pociūno išlaipinimas pro Baltarusijos langą.

Nepatogu prisiminti, nes to galėjo ir nebūti, jei konservatoriai būtų principingai elgęsi dar pirmojoje komisijoje dėl KGB rezervistų. Dabar jau žinoma, kad informaciją jie turėjo, tačiau ja nepanoro ar nesugebėjo pasidaryti išvadų. Lygiai taip pat nepatogu prisiminti ir atsiprašyti už tai, kad daug partiečių buvo tarp tų 107 parlamentarų, kurie dar pirmajame etape laimino energetinio monstro, vėliau įgavusio liūto snukį, gimimą. Nesmagu prisiminti, kad Audroniu Ažubalis ir vienas iš A. Kubiliaus padėjėjų dalyvavo šio žvėries gimdytojų darbo grupėje. Nepatogu ir nesinori prisiminti, kaip makabriškai buvo pasinaudota liudyti ir bendradarbiauti sutikusiais VSD pareigūnais ir kaip jie buvo išduoti.

TS—LKD dominuojama koalicija valdžioje jau pusmetį. Mokesčius sugebėjusi padidinti per kelias naktis „posovietinės epochos likviduotojų“ partija neįgalėjo ir net iš esmės nemėgino imtis VSD reikalų net ir po to, kai kontoros vadovybė, jau valdant konservatoriams, tyčia „pramiegojo“ riaušes ir įsivėlė į net keletą skandalų. Nepamėginta ne tik aplaužyti ragus departamente ir aplink jį įsitvirtinusiai kompanijai – net nepareikalauta, kad alavinis generolas Povilas Malakauskas, institucijos vardu atsiprašytų už šmeižtą ir niekšybes V. Pociūno artimųjų.

Kur ten… Minėto generolo ir kitų „valstybininkų“ draugelis, buvusių kontržvalgybininkų Vytauto Damulio ir Kąstyčio Braziulio išbraukimo iš TS-LKD rinkiminio sąrašo entuziastas, jaunas ir gražus madingų kaklaryšių manekenas Mantas Adomėnas visai neseniai išrinktas vadovauti didžiausiam partijos skyriui.

Kai apie šiuos ir kitus dalykus partijos suvažiavime kalbėjo vienintelis išdrįsęs prabilti Andrius Tučkus, ištiko labai simboliškas sutapimas. A. Kubilius išėjo į vestibiulį duoti interviu ir paskui jį išskubėjo visi žurnalistai. Fojė stovėjusiam televizoriui, žinoma, buvo išjungtas garsas. Taip jau yra, kai skelbiami epochiniai lūžiai ir mėginama save bei kitus įtikinti, jog aplink didelė šventė, ją trukdantys pašaliniai triukšmai ir žodžiai – nereikalingi. Geriau jų ne tik neištarti, bet ir negirdėti. Belieka palaukti ir sužinosime – ar naujoji prezidentė pradės nuo šventės, ar nuo to, ką galėjo, bet nepanoro arba neišdrįso ištarti ir daryti TS-LKD.

, , , , , , , , , , , ,

Parašykite komentarą

%d bloggers like this: