Posts Tagged Venckienė

Generalinis prokuroras primena Tarakoną, o Seimas „žvėrinčių“


Stebint Seimo ir generalinio prokuro Dariaus Valio ginčą dėl parlamentarės Neringos Venckienės teisinės neliečiamybės naikinimo, kyla klausimas, ar išvis yra reikalinga tokia konstitucinė nuostata kaip Seimo nario imunitetas, jei ji gali būti panaikinta argumentuojant kaltintojo mįslinga pozicija: „paslaptis“? Iškyla Tarakono ir Žvėrinčiaus analogija.

Paslaptys pagal paskirtį

Kai 2006 metais Baltarusijoje Valstybės saugumo departamento pareigūnas Vytautas Pociūnas iškrito ne tik pro langą, bet ir mūsų paslapčių sargams bei teisėsaugai ant galvų – prabilta apie 12 neva labai svarbių žvalgybos pažymų. Metai bėgo, kadencijos keitėsi – paslaptis liko paslaptimi ir mažai kas beprisimena, kad Seimas gavo skuduru per veidą nuo niekieno nerinkto galios centro. Deja, Seimo skruostai ištvermingi ir viską gerai sugeria keičiantis koalicijoms. Paklausti parlamentarai – tiek konservatorių, tiek socialdemokratų, tiek teisingų, tvarkingų, darbingų ir visokių ten kitokių – lemena maždaug tą patį: girdi, visi jau maždaug žino, kas ten parašyta, tai kam skelbti. Žinoma, verčiau saugoti ir slėpti arba savo pačių blefą, kai būdamas opozicijoje sieki viešumo, arba savo pačių kolaboravimą su niekšybėmis, mainais į … kažką.

„Baisios paslaptys“ lieka baisiomis paslaptimis, tačiau atsiranda naujų. N. Venckienės, kad ir kaip kas ją vertintų, atvejis yra įdomus tuo, kad visokiems ten tau tautos išrinktiesiems pasakoma: mes jums papasakosime apie tai, ko nesakysime, o jei jūs tai pamatysite – žlugs teisinės valstybės pamatai. Klausimą, kas būtų, jei VSD ir prokurorai nebūtų leidę viešai transliuoti nušalintojo prezidento Rolando Pakso „santykiavimo“ su borisovais ir kitais personažais, atsiimu. Jis juk turbūt yra politiškai nekorektiškas…

Garsųjį Garliavos šturmą gyvai transliavo televizijos ir interneto portalai, komentavo kas tik netingėjo. Nelaimės ištiktos mergaitės asmenvardžius, amžių ir net pomėgius irgi faktiškai žino visi, kas nori žinoti. Nesakau, kad tai gerai, bet tokia yra tikrovė, su kuria galima ginčytis ne daugiau nei su sertifikuotu alkotesteriu. O štai visai nedidelis įrašas, kuriame užfiksuoti Klonio gatvės namo viduje 2012 metų gegužės 17 dieną mergaitės paėmimo metu vykę įvykiai, yra jau, girdi, toks kenksmingas ir išduos tokius netikėtus siaubus, kad prokurorai rašo:

„Prokuroro sprendimas grindžiamas baudžiamojo proceso kodekso nuostatomis ir teismų suformuota praktika, kad draudimas skelbti ikiteisminio tyrimo duomenis apie nepilnamečius nukentėjusiuosius yra absoliutus (BPK 177 str. 1 d.). Išimčių Seimo komisijoms ar visam Seimui įstatyme nenumatyta, todėl prokuroras neturi teisės priimti akivaizdžiai įstatymui prieštaraujančio, žalą nepilnamečio asmens interesams darančio sprendimo ir kartu prisiimti atsakomybės už galimas tokio sprendimo pasekmes. Pagal baudžiamojo proceso įstatymus prokuroro proceso veiksmus ir sprendimus proceso dalyviai (nukentėjusieji, įtariamieji, civiliniai ieškovai ir atsakovai) gali skųsti aukštesniajam prokurorui ir teismui.

Prokurorai yra pateikę Seimo komisijai visus prašytus ikiteisminio tyrimo duomenis, kurie neprieštarauja įstatymų saugomiems vaiko interesams. Tarp tokių duomenų yra ir prašomo vaizdo įrašo aprašas.“

Tarakonas prieš bedančius

Visiškai atsiribojant nuo N. Venckienės kaltės klausimo, lieka neaišku, kas būtent slepiama kokiais RACIONALIAIS pagrindais? Teisei, jei priklauptų prieš sveiką protą, norėtųsi pakuždėti šiokius tokius variantus.  Vienas iš dviejų – arba aprašas kaip nors netikslus ir patį įrašą bijoma parodyti, arba tai yra galios žaidimas ir atitinkama pozicija – Seimą laikyti zoologijos sodu, o jo gyventojus šerti tik atitinkamų dietologų sutvarkyta produkcija. Kartais palaikant pusbadžiu (tegul ir informaciniu), kad būtų sukalbamesnis. Pabadavę suvalgys vienas kitą. Šiandien N. Venckienę, rytoj dar ką nors.

Generalinis prokuroras Darius Valys tokiu atveju savaip primena eiliuotoje Kornelijaus Čiukovskio pasakoje apsireiškusį Tarakoną, išdidžiai besistaipantį prieš dramblius, liūtus ir raganosius bei reikalaujantį, kad šie jam šertų savo jauniklius. Baigtis vabalėlio, pagal siužetą, liūdna, tačiau veiksmas įtemptas ir smagus.

„Tarakoną“ rašau didžiąja raide, nes tokia beprotiška drąsa ir pasipūtimu apsireiškiančios ypatos vertos tikros pagarbos ir įtraukimo į enciklopedijas bei literatūros sąvadus. Savo didybės ir argumentacijos logikos drąsiu kvailumu tiek jis, tiek jo parapijos darbininkai tikrai yra labai įstabūs. Belieka spėlioti, ar atsiras bent koks nors apydrąsis žvirblis, kuris tą „baidyklę“ sules (taip buvo pasakoje) ir pabaigs šitą nesąmonę visuotine švente. Mat pasakoje žvirblio dėka paaiškėjo trumpalaikės Tarakono valstybės paslaptis – jis mirtingas. Kol kas žvirblio nėra, o įsibaiminę politiniai plėšrūnai virpa sukrovę dantų ir ilčių protezus į lentynas, nes… kažkuris gal žino apie Tarakonyno turimą įrašą, kaip nelegaliai pjovė avį, vogė vištą arba pridergė į batą kokio politinio ar verslinio didiko atžalai.

Naivoka būtų vertinti Seimo ir prokurorų ginčą dėl argumentų pateikimo vien reitingais, tačiau neseniai išrinktos tautos atstovybės orumas reikalautų pasiųsti Tarakonyną saugoti paslapčių (Seime yra asmenų oficialiai turinčių teisę dirbti su slapta informacija), jei jos tokios baisios ir vertingos. Ir negaišinti laiko pasakojimais apie tai, ko negali parodyti arba rišliai pasakyti. Partiniai interesai čia neturėtų būti svarbūs, nes parlamentarizmas yra labai įvairus ir permainingas, o Tarakonų atsiras visada.  

p.s. Virkaujantiems dėl svertų neturėjimo Seimo nariams galima priminti, kad pastatų su įstrižais ar rombiniais langais biudžetą tvirtina visgi jie. O tai reiškia ir galimybę įsijautusius veikėjus sodinti ant dviračių.

Šaltinis: balsas.lt

, , , , ,

Parašykite komentarą

Teisės pitbuliams: būkite drąsūs


Teisingumą vykdo teismai, jų sprendimai privalo būti gerbiami ir vykdomi. Tai malda, kurią mokame visi. Kiek sunkiau, kai reikia ne vien melstis, bet imti ir padaryti.

Užduodu paprastą, kiek politinį, kiek teisinį, o kiek žmogišką klausimą. Adresuoju jį valiams, grybauskaitėms, grinoms, (post)palaičiams, kūriams, jų draugams ir standartiniams prokurorų trubadūrams žiniasklaidoje.

Drąsiau, teisinguoliai

Ateikite, bet kuris iš tamstų, gražiai nusipudravęs, parepetavęs, ir pasakykite viešai: „Aš, toks ir anoks, baisiai įgaliotas su teisės diplomu, įgaliojimu ir ordinu, prisiimu atsakomybę ir galiu pats asmeniškai, naudodamas fizinę jėgą, stebint žmonėms ir filmuojant, pagriebti aštuonerių metų klykiančią mergaitę ir įteikti ją keturių kaukėtų padarų atlydėtai biologinei gimdytojai. Man visai neįdomu, kad pastarąją net tuo metu mergytė vadins melage ir pedofile. Toks sprendimas ir mano bei mano parankinių veiksmai yra geri, teisingi, o visus kitus nubausiu, nes geriau žinau kodeksą.“

Prašau tekste nieko nepraleisti ir nesukti akių į šalį. O paskui, šypsodamasis, tegul ir saugomas kelių dešimčių tūkstančių litų per mėnesį kainuojančių apsauginių, paaiškinkite savo argumentus? Galite? Ne? Tada eikite namo ir savo sudievintais teismų sprendimais kūrenkite krosnis, valykitės tas vietas, kuriose įtariate esant sąžinę ir protą. Toks jums patarimas visiškai nesietinas su tuo, ar teisingai, ar klaidingai koks nors paprastas Kedys rašė skundus jūsų šlovinamai sistemai. Net ir su tuo – buvo jis psichas ar ne, nes jei taip – tai irgi ne jūsų ir ne jūsų ginamos sistemos naudai.

Būna ir kitokių sistemų, nuo kurių jūs, ponai, sugebate nusikopijuoti tik teisėjų apdarus ir negyvus paragrafus bei išorinius ritualus, o paskui į juos apeliuojate kaip į kažką tikro, netgi reikalaujate savo butaforijas ir dekoracijas gerbti.

Panašiai, bet ne taip

Yra tokia šalis – JAV. Ją vieni myli, kiti plūsta. Daugiau į ją imigruoja, negu iš jos bėga. Ne viskas ten idealu. Būna ir teismų sprendimų ginčytinų, ir skandalų, kurie tikrai ne menkesni nei lietuviškos rapsodijos. Būna ir panašių istorijų.

Antai 2000 metų balandį, vykdydamos teismo sprendimą, specialiosios Federalinių tyrimų biuro pajėgos įsiveržė į vieną namą Majamyje, atėmė berniuką kubietį ir grąžino tėvui į Fidelio Castro valdas. Moralinis ir politinis tokio sprendimo ir jo įvykdymo pagrindas – daugiau negu abejotinas. Berniuko mama paskendo 1999 metais, mėgindama pasprukti iš Kubos į JAV laiveliu (daugeliui bėgusių iš F.Castro rojaus buvo nesvarbu kaip). Berniukas atsidūrė Floridoje įsikūrusių giminaičių prieglobstyje. Kuboje likęs tėvas nuėjo JAV teisiniais keliais ir spėjo visas instancijas pereiti per kelis mėnesius. Be abejo, į kampaniją įsitraukė ir „Laisvės salos“ komandantė Fidelis.

Teismai nutarė, kad berniuką reikia grąžinti tėčiui. Giminaičiai ir Kubos emigrantų diaspora į tai atsakė mitingais. Niekas nesutiko berniuko grąžinti, prie namų buvo budima, net statomos barikados. Tai nepadėjo. Tuometis JAV prezidentas Bilas Clintonas pareiškė remiąs ginkluotos jėgos panaudojimą teismo sprendimui įvykdyti. Daugelis jo ir šalies valdžios poziciją apdovanojo „subiurokratėjusios moralės“ ir panašiais epitetais.

Dviejų vienodų istorijų nebūna, tad D.Kedžio dukters drama Lietuvoje turi keletą skirtingų niuansų. Pirma, kad ir koks būtų F.Castro, nebūta įtarimų ar pagrįstų abejonių, kad vaikas prieš tai ar po to galėjo būti įveltas į egzotiškus seksualinius nuotykius. Antra, tenykščiai teisingumo tarnai prieš tai nebuvo taip nuosekliai, ilgai ir kantriai darę visko, kad jų neapkęstų arba niekintų. JAV politinė ir teisinė sistema nebuvo suraityta į tokią padėtį, kad žmonės noriai rinktų į postus teistas personas vien todėl, kad atvirai netiki pačiais teismais. Be to, procesas turėjo ir pradžią, ir pabaigą – tąsymasis vyko ne tiek laiko, kad visi būtų pamiršę tai, nuo ko viskas prasidėjo.

Trečia – ką būtų parėmęs B. Clintonas, jei sprendimą „greituoju būdu“ įvykdyti pamėginę pareigūnai atlapnotų į spaudos konferenciją ir pasakytų, kad jiems nepavyko, nes du senukai jiems sutrukdė, o gal net ir nuskriaudė? Šie brangūs ponai juokingai primena pernai vieną laivą šturmavusius Izraelio „komandosus“, kuriuos įgula primušė taburetėmis, o šie pasiskundė buvę ginkluoti tik dažasvydžio ginklais.

Kas juokingesni: ar lynais nusileidę ir į nosį gavę „kietuoliai“, ar operacijos planuotojai – jokio skirtumo. Tiesa, net ir anie laivą vis dėlto užgrobė. Dabar spaudos konferencijoje pristatyta oficialioji „nuožmiųjų senukų“ versija atrodo lyg namų darbų neatlikusio paauglio paistalai. Net jei vienareikšmiškai būčiau „besąlygiško ir skubaus vykdymo“ pusėje, turėčiau pastebėti, kad viskas buvo organizuota taip nevykusiai, kaip sovietinę sistemą mėginusių išgelbėti pučistų veiksmai 1991 metų rugpjūtį. Išties panašūs sisteminės agonijos bruožai.

Uoli niekdarystė

Pasišaipiau iš policininkų ir net pačiam pasidarė jų gaila, nes tai net ne jų kaltė. Kad ir tie aplink namą išrikiuotieji, plūstami, koneveikiami ir sugeriantys į save visą žmonių įniršį pareigūnai. Tai žmonės, kaip žmonės – patys turintys giminių, artimųjų, vaikų. Iš jų diplomuoti teisės šarlatanai ir prekeiviai teisingumu vėl daro atpirkimo ožius ir savo beprotiškų, maniakiškų sumanymų vykdytojus. Bambėti savo infantilius poterius apie bet kokio masto kvailystės, pavadintos teismo sprendimu, besąlygišką vykdymą kur nors studijoje ar bendražygių užstalėje – lengva. Kodėl pareigūnas turi noriai tepti savo mundurą, sąžinę ir protą svetimomis dėmėmis? Uolumas yra geras dalykas ir kartu būtų gerai, kad jis turėtų bet kokią pozityvią prasmę.

Galite neūbauti, kad čia raginama nepaisyti teismų ir keliama grėsmė teisingumo sistemai. Ji vis tiek egzistuoja panašiai, kaip veikia de jure įsteigta dujų birža, kurioje niekas neprekiauja. Lietuvoje metų metus gali būti nevykdomi daugybė teismo sprendimų – ar tai būtų Vilniaus krašto švietimo ir iškabų, ar kitokie reikalai – pavyzdžių nė vardyti neapsimoka. Bet būna kartais, kad kai ką prireikia padaryti labai skubiai ir uoliai.

Tiesą sakant, Lietuvos teisėsauga dabar turi tris visuomenės matomus prioritetus ir dūsta bei prakaituoja nespėdama susidoroti šiuose reikšminguose frontuose tokiu mastu, kad kitkam nelieka nei laiko, nei išteklių.

Reikia D.Kedžio dukrą priversti iš naujo pamilti ją ūmai ėmusią mylėti mamą, sudoroti teroristę Eglę Kusaitę ir dar kokį jos senyvą rėmėją, o galiausiai – maltis ir minkytis besaikiuose procesuose dėl prokurorėlių ir teisėjėlių orumo bei garbės šalyje, kur jų negerbia trys ketvirtadaliai visuomenės. Yra ir daugiau teoriškai egzistuojančių, kažką neva veikiančių ir realiai finansuojamų įstaigų ir organizacijų.

Net ministerijos dydžio biudžetą turinti Seimo kontrolierių įstaiga, kuri sugeba pasiskundusiojo teisėsaugos savivale skundus išnagrinėti nepasikalbėdama su pasiskundusiuoju. Visko yra labai daug, labai svarbaus ir neskundžiamo. Tai labai puiku, bet kai per daug žmonių suvokia, kad valdžiai skųstis nė neapsimoka, – jie liaunasi tai daryti.

Kas ištinka tada? Šventa vieta tuščia nebūna. Ir ne kieno kito, o būtent sistemos aršiausių gynėjų kaltė, kad tokia situacija gali pasinaudoti anaiptol ne tos pakraipos ir kokybės jėgų atstovai, su kuriais būtų saugu sėdėti kad ir viename stadione. Tad būkite drąsūs, bet neįsijauskite.

Šaltinis: Lietuvos žinios

, , , , ,

Parašykite komentarą

%d bloggers like this: