Posts Tagged Vilnius

Vilniaus istorinė šizofrenija – geležinė kiaulė-taupyklė


Kai kompiuterių tobulėjimas žengteli į priekį, o tai ištinka dažnokai, apie praėjusios kartos operatyvinę atmintį sakoma: ne atmintis, o sklerozė. Istorijos mokslas ir istorinė atmintis su kompiuteriais nerungtyniauja, tačiau sklerozės, amnezijos, selektyvaus fetišizmo ir šiaip, liaudiškai tariant, “nukvakimo“ – apstu. Kalbu apie tai, ką galima suprasti pagal Vilniaus memorialus ir iškabas.

Kolega Tomas Baranauskas neseniai “snukiaknygėje“ pastebėjo, kad “Cukrinių avinėlių“ autorius, kurio antra profesija – tėvynės išdavikas, yra itin gerai įamžintas – klasikiniu paminklu, ne taip, kaip koks varganas Vytautas Didysis arba Jonas Žemaitis-Vytautas.

Pastarajam užtenka biusto prie Krašto apsaugos ministerijos. Buvo ar nebuvo Širvintų-Giedraičių mūšis, Salaspilio arba Oršos mūšis, 1831-1832 ir 1863 metų sukilimai – apskritai nelabai aišku. Lukiškių aikštė ir aplinkinė erdvė apdrabstyta akmenukais, lentelėmis ir plytelėmis, kurių niekas nepastebi.

Žaliojo tilto baidyklės paskelbtos meno šedevru, o apie tai, kad jos riogso prie Šv. Rapolo bažnyčios, niekas beveik ir nežino. Tikrai žinančiųjų mažiau, nei žinančiųjų patį tiltą ir jo “vertingas“ pabaisas.

Visiems tauškiantiesiems, kad paminklai yra atgyvenusi atminimo įamžinimo forma, siūlau eiti neminėtinais adresais arba rasti lėšų kažkam panašiam į Turkijos sostinėje įsikūrusį šiuolaikišką muziejų, kuriame planetariumo stiliaus patalpoje audiogidas pasakoja apie įspūdingas Konstantinopolio šturmo (vyko kiek vėliau nei Žalgirio mūšis) iliustracijas. Nėra pinigų? Melas. Lėšų surūdijusiems vamzdžiams prie Neries ir visokiam kitokiam pasiutusiai išmoningam šlamštui yra į valias.

Salomėjos Nėries gatvei vietos atsirado bent jau kartoniniuose nekilnojamojo turto burbulo “gadynės“ kvartaluose. Bukaprotiškos polonofobijos priepuolį išgyvenančios šalies sostinėje kol kas nepanaikinta ir Jogailos gatvė, nors šventa šapokinė istorijos interpretacija lyg ir reikalautų.

1991 metais Medininkuose išžudyti muitininkai ir pasieniečiai tokios garbės neužsitarnavo. Ginčas dėl to, ar reikia žuvusio Lenkijos prezidento Lecho Kaczynskio vardu pavadinti gatvę – taip pat buvo įdomus. Girdi, jei parašysi lenkiškai – supyks tautininkai, jei lietuviškai – lenkai. Nutarta leisti lavonui atšalti…

Atrodo, bent jau pagal sostinėje įamžintas vietas bei datas, kad nėra apsispręsta ir susitarta – kas ir kodėl įamžinta, kas ir apie ką galvojama. Todėl surūdijęs vamzdis ar kažkoks idiotiškas pakilimas kaukimui į Mėnulio pilnatį – pats patogiausias sprendimas. Santechnika ir unitazai buvo reikalingi prie visų valdžių. Visai rimtai juokaujama, kad dabartinių sanitarinių mazgų pranašumus įvertintų net Sokratas.

Jei Lietuvoje ir Vilniuje egzistuotų plebiscitų ir tiesioginės demokratijos kultūra, būtų įdomu pamatyti, kiek sostinės biurgerių lėšas būtų linkę skirti santechnikų, o kiek – patriotiniams žygdarbiams įamžinti. Tiesa, visai gali nutikti, kad Lucjano Zeligowskio inkarnacijų besibaiminantys, o šiaip saliamoniškai pasyvūs Vilniaus lietuviai pralaimėtų apklausą akcijai “vyborčai“ ir sostinėje išdygtų koks vamzdis su Jozefo Pilsudskio arba karalienės Jadvygos galva.

Tačiau net ir tai būtų bent jau rezultatas, kuris paaiškintų, kokiais ir kokių pusrutulių segmentais mąstoma audžiant memorialinį Vilniaus audinį. Deja, šalies ir sostinės politikai laikosi nuostatos, kad tauta šiaip visiškai kvaila, išskyrus išimtinį apšvietos atvejį, kai už juos balsuoja rinkimuose. Vienintelis logiškas memorialų kūrybos tendencijų paaiškinimas, kuris braunasi į galvą dabar, – šiurkščiai banalus.

Kas surado finansų savo išgalvotam reikaliukui ir sugalvojo, kaip pelningai atlikti centralizuotų viešųjų pirkimų procedūras, tas ir įsiamžina litais į kišenę bei paveldu paskelbiamomis šiukšlėmis miesto erdvėse.

Taigi siūlau visuotinio besibaigiančios kadencijos įamžinimo projektą. Nuo surūdijusio vamzdžio dvasingai žviegianti geležinė kiaulė-taupyklė (taupymas dabar juk religija), o ant jos nugaros – rūpintojėlių pozomis į horizontą žvelgiantys premjeras, prezidentė, sostinės meras ir apaštalas Voldemaras.

Jei Šalčininkus su Vilniumi jungiančiame kelyje pastatytas paminklas būtų pakankamai didelis, jame tilptų ir “Taip“ bei “lenkų partijos“ koalicinėje sutartyje numatytas sanktuariumas. 

“Lietuvos žinios”

, ,

19 Komentaras

Lietuva-Lenkija–kur tas tiltas?


Štai dainuoja lenkai lenkai apie Vilnių ir Lvovą taip:

O lietuviai taip ir anaip apie Vilnių pasakoja:

Ir šitaip:
O dabar yra šitaip:
Yra dar ir taip prisimenama:

O kur tas tiltas, kuriuo galima pereiti kartu? Gal čia?

, , , , , , , , , ,

Parašykite komentarą

Krikščionys pagal sutartį


Vilniaus meras Artūras Zuokas dabar jau vadovausis krikščioniškomis vertybėmis, nes taip parašyta naujoje valdančiosios koalicijos programoje. Į tas vertybes ne tik jį, bet ir koalicijos partnerius socialdemokratus, taip pat Darbo partijos deleguotus miesto tarybos narius ir visus kitus, kurie bent pirštu čiupinėja sostinės valdžią, atvertė nepaprastasis ir įgaliotasis apaštalas, skriaudžiamų ir ujamų lenkų šventasis užtarėjas Valdemaras Tomaševskis.
Kas studijavo Bibliją ar bent šiek tiek domėjosi teologija, prisimena, kas rašoma apie Joną Krikštytoją, Jėzų ir krikštą šventuoju Jordano vandeniu arba šventąja dvasia ir t. t. Dabartinis Abonento ir Ko apsikrikštijimas koalicine sutartimi yra iš kitų raštų ir popiežių enciklikose vargu ar išsamiai analizuotas – nebent netiesiogiai, kalbant apie apsišaukusius neofitus.
Tiesa, maldomis ir išpažintimis miesto tarybos posėdžiai gal dar neprasidės, nors tai tiktų net opozicijoje likusiai Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijai. Šios partijos suvažiavimuose jau ir taip meldžiamasi. Bet juk ne tai svarbiausia.
Politinis programinis krikščioniškojo kooperatyvo pajininkų-koncesininkų įsipareigojimas Vilniuje pastatyti sanktuariumą (tokią vietą, kurioje bus saugomos šventenybės) gali būti labai svarbus. Jis sietinas su indulgencijų išsipirkimu. Pastatei tokius rūmus – geriausia už labai daug milijonų (ne savų) – ir gavai ne tik nuodėmių atleidimą, bet dar ir kokio nors statybos tresto bučinį į sąskaitą artimiausiems rinkimams. Visiems gerai – kas Dievui, kas “ciesoriui“, kas rangovui, o kas gal ir užsakovui.
Svarbiausia, kad pagal sutartį pasisamdžius būti krikščioniu neatsitiktų kokių netikėtumų ir netektų nutraukti kontrakto bei per anksti tapti apostatais. Ypač kol nebaigti svarbūs ir reikalingi darbai, kuriuos prižiūrės sutartimi krikštytas iškilus vadybininkas A.Zuokas ir apaštalas Valdemaras. O tai bus kaip dėl Valdovų rūmų, kurie dabar stovi net jų krikštatėviams šarvoti netinkami ir provokuoja partijos bendražygius brautis į gretimą pastatą, koneveikiant visokius neklaužadas kardinolus. Tikėkimės, kad viskas bus gerai ir visi naujakrikštai galės kaip krikščionys po Vilnių vaikštinėti, kol bus visiškai įvykdytos kontrakto sąlygos bei su juo susiję projektai.
Ir kūrybos erdvės ši sutartis suteikia pakankamai. Antai net religinio turizmo plėtrai pagal tokį tokių krikščionių kontraktą galima būtų įrengti atrakcioną: pigiausias Rytų Europoje nusikryžiavimas.
Krikštytis pagal sutartį gerai dar ir dėl to, kad ji galioja tik Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje, ir tai skatina akiračio platumą bei religinį turizmą: pravažiavai Grigiškes – jau gali kad ir musulmoniškomis vertybėmis pasivadovauti. Nuvykai į Ukmergę – gali ateistinę propagandą varyti ir klerikalus keikti. Juk sutarties nepažeisi. Be to, tikėtina, jog sutartinis krikštas suponuoja, kad nusidėti galima tik vykdant politiką, t. y. darbo valandomis. Laisvalaikiu ar per atostogas galima pabūti ir budistais, jeigu ne satanistais.
Krašte įsigali naujo pobūdžio vertybinis pliuralizmas. Jis, beje, klestės ir partijų viduje. Juk tų partijų, kurių Vilniaus frakcijos pasisamdė pabūti apaštalo Valdemaro avelėmis, kolegos iš kitų skyrių – niekuo nesusaistyti. Tikėtina, jog jie gali sudaryti visai kitokius kontraktus ir statyti arba mečetes, arba ateistinio auklėjimo centrus. Kad tik būtų gabių prižiūrėtojų, ganytojų, sielovadininkų ir lėšų, – sutarčių pasirašys visokių ir dėl įvairiausių vertybių. O dar kai kas kalba apie vertybių krizę… Vertybių – kiek nori, tik pinigų mažoka.

, , , , , , ,

Komentarų: 1

A.Zuokas: išvarytojo šėtono sugrįžimas į krikščioniškąjį sodą


Vilniaus mero poste vėl Artūras Zuokas. Žmogus su „bagažu“ ir dar visai neseniai daugelio laikytas politiškai raupsuotu, galinčiu net kitus užkrėsti personažu.

Tipiškiausios reakcijos į A. Zuoko sugrįžimą mero kėdėn yra tokios: viskas žlugo, tautos moralės nebėra, nes dabar jis vogs šešeriopai, tad belieka emigruoti arba pasikarti; miestą turi valdyti tas, kas sugeba ir neužkniskite su savo moralais, nes visi, kas buvo po jo, pasirodė apgailėtinai.

Titulai ir nuopelnai

„Misteriu penkiolika procentų“ ir „abonentu“ krikštytas, oficialiu teistumu už keistą mėginimą papirkti Vilimantą Drėmą, kuris pats to esą nesuprato (taip rašo teismas) apdovanotasis politikas turi išties įspūdingą šleifą.

Čia rikiuojasi ir šilumos ūkio tvarkymo ypatumai su „smagiomis“ sąskaitomis miestiečiams, čia ir didelę seriją atvirų milijoninių vagysčių sugeneravusio projekto „Vilnius Europos kultūros sostinė 2009“ talentingas planavimas.

Čia pat sugebėjimas perimti Pilių parko teritorijoje esančius teniso kortus savo įmonės – agentūros BNA – žinion (kuklių 9,7 milijonų problema). Guggenheimo muziejaus statybai, kurios turbūt nė neplanuota pradėti, skirta milijoninės vertės galimybių studija irgi šiame sąraše. Labai „vertingi“ ir niekur ligi šiol neeksponuojami Jono Meko ir kitų supermodernaus meno, supermodernių autorių kūriniai, supirkti iš skirtingų savininkų keleriopai brangiau nei šie norėjo (milijonas čia – milijonas ten). Iš viso už šią didingą kolekciją, kurios didybe negalima pasigrožėti, įsigytą 2007 metais, turėtų būti sumokėta 13 mln. litų. Visa tai ir dar daugiau yra seniai žinoma visiems ir nepastebima nebent teisėsaugai, o A. Zuokas yra seniai iškeiktas įvairių pakraipų politinių egzorcistų, kaip šetono įsikūnijimas. Dabar nelabasis grįžo ir purvinomis kanopomis trypia tyro krikščioniškojo sodo pieveles.

Tai kodėl jis vėl sugrįžo?

Formali šetono sugrįžimo priežastis – politinis susitarimas. A.Zuoką banditu kitados išvadinęs Darbo partijos lyderis Viktoras Uspaskichas visiškai ramiai ištiesė jam ranką ir daugeliui tradicinių vertybių bei moralios politikos puoselėtojų tai lyg ir sukėlė šoką. Štai koks, matote, cinizmas (svarbiausia, kad „labai netikėtas“).

Šioje vietoje viskas pasidaro labai tragikomiška.  Daugiausia tų puoselėtojų ir politinių egzorcistų reziduoja Tėvynės Sąjungą – Lietuvos krikščionis demokratus (TS-LKD) remiančioje stovykloje, nes ši partija ilgai buvo daugiausiai apie „švarias rankas“, „traukimą iš šešėlio“ ir kitas dideles vertybės skanduojančiųjų avangarde.

Skandavimai skandavimais, o darbai darbais. Viskas įprasta: socialdemokratai, kurie apie progresinius mokesčius atsimena tik būdami opozicijoje, taip ir konservatoriai apie liustracijas ir Rusijos sulaikymo strategijas bliauna tik tol, kol nėra valdžioje. Tas pat ir su egzorcizmais.

A.Zuokas visiems šėtonas, banditas ir Abonentas tol, kol nereikia dalintis valdžios. Graudžias ašaras liejantys konservatorių stovyklos vertybininkai ir dorovės sargai tylėjo ar kvailai šypsojosi, kai, iškart po Seimo rinkimų, buvo formuojama „permainų koalicija“. Premjeras Andrius Kubilius pareiškė, kad partija yra krikščioniška ir atleidžia  teistam A. Zuokui, kuris anuomet vadovavo Liberalų ir Centro Sąjunga. Didysis vertybininkas Mantas Adomėnas, mokantis už 2,5 valdiškų milijonų litų pasakyti ar geresnis yra Šiaulių ar Vilniaus universitetas, tada graudžių raštų neplatino ir to šėtono šalin nevijo, nors knygų mugėje vėliau perskaitė paskaitą „Politika ir velnias“.

Užtat dabar jis ėmėsi kautis už nepriekaištingą partnerių tyrumą ir net mėgino už patį tyriausią prakišti Vilnijos kunigaikštuką, atvirai antivalstybine veikla užsiimantį demagogą Voldemarą Tomaševskį. Tam reikalui buvo galima net įsitraukti į visokias butaforines  lietuvių ir lenkų sutaikymo akcijas.

A. Zuoko „nuabonentininimą“ konservatoriai vykdė ne tik įtraukdami jį į nacionalinę koaliciją, bet ir į savo arsenalą perimdami tai, už ką daugybę metų veidmainiškai pliekė kitus – „pragmatizmu“ vadinamus politinio turgaus mdetodus. Nežinau ar, po ilgai trukusios agonijos, asmeniškai premjero A. Kubiliaus globotas Vilius Navickas – vienas iš A. Zuoko įpėdinių mero poste – ir dabar dosniai rems premjero žmonos vadovaujamą Mstislavo Rostropovičiaus fondą bei TS – LKD. Faktas, kad kitados iš 14 vietos sąraše , atitekusios po reitingavimo partijoje, į 7 poziciją paslaptingai pakilęs, o vėliau meru tapęs veikėjas buvo tiek laiko atkakliai remiamas, nepaisant daugybės skandalų, leidžia nusijuokti į akis bet kuriam tos partijos atstovui pradėjus moralizuoti ar pasakoti apie „tradicines ir marginalias“ jėgas bei jų skirtumus.

Visų pozicijų didžiuosiuose miestuose netekusi TS-LKD nors kokį nors kasnelį išsimaldauti sau mėgino taip beviltiškai, kad Kaune net bevelijo susikergti su kita savo viešai įvardinta šėtono inkarnacija – Rolando Pakso partija. Sufleruoju ateičiai, ponai skaidruoliai iš TS-LKD, kad yra neišbandytų konfigūracijų. Politiniuose patvoriuose voliojasi Algirdas Paleckis, Mindaugas Murza ir dar šis bei tas. Permainų, proveržio ir mažesnio blogio vardan galite kada pamėginti – juk vis tiek visi kiti už jus turi būti blogesni. O tuo tarpu, traukite iš rūsio antiabonentinius plakatus ir pirmyn į naują džichadą. Gal dar kas nors juo patikės.

Šaltinis: “Balsas.lt“
info@balsas.lt

, , , , , , , ,

Parašykite komentarą

Artūras Zuokas grįžo – kodėl?


Yra bent keletas paaiškinimų, kodėl “abonentu“, “misteriu penkiolika procentų“ ir kitais titulais formaliai bei neformaliai krikštytas Artūras Zuokas grįžo į mero postą.

Asmeniškai aš patarčiau A. Zuokui iškalti paminklinę lentą premjerui, Tėvynės Sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) lyderiui Andriui Kubiliui ir jo aplinkai. Projektas: “parduodam pozicijas draugeliui Viliui (Navickui)“ – buvo toks puikiai iliustruojantis Lietuvos vertybinės politikos būsenas, kad beliko tik laukti dividendų. Sulaukėme.

Šiandien nebėra neįmanomos jokios koalicijų konfigūracijos ir jokie vertybiniai “užsispyrimai“. A. Zuokas mano, kad tai progresas, o ar su tuo gali nesutikti TS-LKD pateptieji, kurie jau yra oficialiai prašę Darbo partijos paramos, oficialiai aiškinę, kad reikia dėtis su bet kuo, kad tik nepraeitų tas ar anas. Kartu jie labai piktinosi, kai taip pat elgiamasi jų atžvilgiu. A. Zuokas grįžo tinkamu laiku ir į tokią aplinką, kuri jam palanki. Ko gi laukti ir tikėtis iš “marginaliųjų“, jei “tradiciniai“ tampa už juos pigesniais? Netgi visai vienkartinio naudojimo…

, , , , , , , , ,

4 Komentaras

%d bloggers like this: