Posts Tagged žydai

„Birželio 25-oji: kvailystė ar agresija prieš Suomiją?“


solonino_suomija (nuotr. Balsas.lt)

Šiemet Lietuva mini ir netekčių, ir savo nešlovingo dalyvavimo holokauste, ir nesėkmingo 1941-ųjų metų birželio sukilimo jubiliejus. Nieko labai naujo šiomis temomis nepasakyta. Juodi kaspinai, paradai, minėjimai ir tylos miutės. Kas matė vieną tokį jubiliejų – matė visus. Jei nuobodu –  įdomiau prisiminti Suomiją.

Sukilimai ir jubiliejai

Sovietų 1941-aisiais organizuotų trėmimų, Rainių ir Pravėniškių žudynių sukaktys ginčų nekelia. Kitaip yra su sukilimu, lydėjusiu sovietų atsitraukimą (galima vadinti ir bėgimu) ir pasitikusiu Josifo Stalino buvusio draugo Adolfo Hitlerio ordas.

Manantieji, kad Lietuvoje 1941 metų birželio 23-ią įvyko ne sukilimas, o tik nevykęs jo mėginias arba norinčiųjų kolaboruoti su naciais fiesta – nuomonės nepakeitė. Norintieji galvoti, kad niekieno nepripažinta ir neįvertinta Juozo Brazaičio (Ambrazevičiaus) vyriausybė ištaisė pabėgusio tautos vadu besivadinusio Antano Smetonos klaidas ir kažką kažkam neva įrodė –  irgi lieka savo garbinguose apkasuose. Šįkart – ne apie tai.

Netoliese yra šalių, kurios jubiliejus mini kitokius ir turi pagrindo daryti tai kitaip. Ką tik paminėjusiai 1941 metų birželio įvykių 70 metų sukaktį Lietuvai derėtų pasiskaityti ir dar vieną rusų istoriko Marko Solonino knygą: „Birželio 25-oji: kvailystė ar agresija prieš Suomiją?“

Mat birželio 25 dieną sukanka 70 metų ir nuo datos, kada Stalinas, praėjus vos kelioms dienoms nuo „Barbarosos“ (taip vadinosi nacių Vokietijos puolimo prieš Sovietų Sąjungą planas) pradžios, antrą kartą užpuolė Suomiją. Šios kaimyninės šalies pelkėse ir sniegynuose jis jau buvo palikęs šimtus tūkstančių ją okupuoti mėginusių karių.

Markas Soloninas

Leidykla „Briedis“ išleido jau trečią šio autoriaus knygą. Prieš tai buvo „Birželio 22-oji. Katastrofos anatomija“, „Mozgoimenije. Suklastota Didžiojo karo istorija“. Visos jos vienaip ar kitaip aktualios Lietuvos skaitytojui. Pirmojoje ne tik aprašomi taip pat ir Lietuvoje vykę karo veiksmai tarp Raudonosios Armijos ir Wehrmachto „išvaduotojų“ (kabutės abiems). Čia pastebima, kad sovietų kariuomenei neretai prioritetiniu tikslu buvo nurodoma dengti partinių kontorų ir pačios kariuomenės nugaras nuo „lietuvių nacionalistų“. „Mozgoimenije“ rašo apie tai, kaip sovietai ir šiandieninė Rusijos valdžia entuziastingai klastoja istoriją, palaikydama naftalininius mitus.

Įdomu, kad net ne pačioje demokratiškiausioje Rusijos viešojoje erdvėje, kur „Didžiojo Tėvynės karo“ temos dažniausiai pateikiamos tik kaip šlovingos praeities ir heroizmo propaganda bei naudojamos jaunosios kartos „patriotiniam“ zombinimui, M. Soloninas gavo eterį. Per pačią birželio 22 dieną, kai oficialiai galima tik giedoti patriotinius ditirambus, NTV televizijos kanalas leido negailestingai išjuokti mitus apie agresiją prieš „taikiai miegojusią Sovietų Sąjungą“ ir „Bresto tvirtovės žygdarbį“. Lietuvoje tokių diskusijų, deja, beveik nepasitaiko.

Nesant didelio noro grįžti prie klausimo – ar galėjo Lietuva, Latvija arba Estija sekti Suomijos pavyzdžiu ir priešintis ginklu sovietams dar 1939 metais, tiesiog siūlau pasiskaityti naujausią knygą, kurią skaitant šis klausimas vėl kyla. Net ne dėl to, kad jį kartais iškelia autorius, pats lyg suabejodamas ir primindamas, kad galimybes teritoriniams manevrams ir geografines sąlygas suomiai turėjo visai kitas, nei lietuviai ar latviai. Verta dar kartą pasiskaityti koncentruotą visų suomių tautos kovų su nepalyginamai stipresniu ir žiauresniu priešų aprašymą. Idant jubiliejų skirtumai ir istorinės atminties grimasos atrodytų adekvačiau.

Aktualūs aspektai

„Birželio 25-oji: kvailystė ar agresija prieš Suomiją?“ – knyga su 371 dokumentine nuotrauka, 58 žemėlapiais ir Suomijos kovų už laisvę schemomis. Tarp jų – gan iškalbingos įvairų šalių spaudos karikatūros suomių-rusų karo tema ir abiejų šalių propagandos iliustracijomis.

Sovietų ir šiandieninės Rusijos oficialiojoje istoriografijoje tiek Žiemos karas, tiek Tęstinis karas su Suomija, apie kuriuos M. Soloninas rašo savo knygoje, yra kryptingai nutylimi, kaip napatogūs, nes juose nėra nei šventos kovos su fašismu, nei šlovingų karybos praktikų. Viskas yra tiesiog atvirkščiai. Kolega, politikos apžvalgininkas Aidanas Praleika, perskaitęs šį M. Solonino veikalą, keistokai pyktelėjo – viskas, anot jo, ten antirusiška ir neobjektyvu. Gal ir taip, nes pats M. Soloninas pabrėžia norįs „grąžinti į ringą antrąjį boksininką“. Kitas kolega Vitalijus Karakorskis pastebi, kad sunku būtų rasti ką nors pozityvaus sovietų milžino mėginime „nutrėkšti niekingą suomišką bulsą“ (pačių sovietų terminologija).

Pasak M. Solonino. Ligi šiol tiek rusiškoje, tiek suomiškoje įvykių nušvietimo versijose daugiausia kalbėta apie tai ar Suomija buvo pakankamai lanksti derybose su sovietais, ar nepakankamai, ar bendravo su A. Hitleriu, ar ne bendravo. Anot autoriaus, jei kompiuterinės grafikos būdu pašaliname iš bokso ringo vieną iš sportininkų, kitas lieka neaišku prieš ką mojuojantis pirštinėmis ir šokinėjantis.

Pati knyga labiau skirta Sovietų Sąjungos ir Suomijos karo etapui, prasidėjusiam 1941 m. birželio 25-ąją. Suomių istoriografijoje jis vadinamas Tęstiniu karu. Sovietiniais laikais šis karas buvo „užmirštas“ ar net „nežinomas“, nes, kaip minėta, buvo niekaip neįklijuotinas į „išimtinai gynybinių“ ir „amžinai šlovingų“ karų sistemą.

Užtat Lietuvos čiabuvį turėtų labiau dominti 1939-1940 metų Žiemos karo realijos ir dar pora svarbių skirtumų tarp to, ką Suomijai paliko Manerheimas, o Lietuvai Smetona. Autorius primena, kad „1940 metų kovą karo su „niekinga blusa“ fronte išskleistos 58 divizijos. Pavyzdžiui, Karelijos sąsmaukoje sutelkta daugiau kaip pusė milijono žmonių, 114 tūkstančių arklių, 40 tūkst. automobilių, 7,1 tūkst. pabūklų ir kulkosvaidžių. Tankų skaičius peržengė 3 tūkst. Tai dar viena provokuojanti iliustracija, keliant klausimą – reikėjo ar nereikėjo priešintis sovietams ginklu. Cituojamuose atsiminimuose Suomijos užsienio reikalų ministras į Molotovo priekaištus, kad Suomija elgiasi kitaip nei kapituliavusios Lietuva, Latvija ir Estija, pastarasis atsakė nežinąs, kaip elgėsi Baltijos šalys, bet Suomijos vyriausybė elgėsi pagal situaciją…

Apskritai knygoje gan išsamiai aprašomi sovietų ultimatumų  Baltijos šalims ir derybinių niuansų skirtumai, kartu gan grakščiai išjuokiant Maskvos propagandines klišes ir parodant, kad visi šie veiksmai buvo bendro Stalino sumanymo dalis.

Kaip tam tikrą Lietuvos atvejo unikalumą 19401 metais autorius juokaudmas išskiria tai, kad tik Lietuvai buvo pateiktas reikalavimas suimti savo valstybės saugumo departamento ir vidaus reikalų ministerijos vadovus. Mat Latvijos ir Estijos nebuvo spėta apkaltinti neva grobus raudonarmiečius.

Dar vienas skirtumas

Paskutinis Lietuvos ir Suomijos jubiliejų skirtumas, kurį galima ir būtina pabrėžti (net ir be M. Solonino veikalo) yra santykis su holokaustu. Neva profašistinė, kaip ligi šiol teigia oficialioji Rusijos propaganda, suverenumą sugebėjusi išsaugoti Suomijos valdžia, nepaisant visų, labai agresyvių vokiečių reikalavimų, išdavė nacistinei Vokietijai 8 (aštuonis) net ne Suomijos žydus, o imigrantus iš Austrijos ir ligi šiol dėl to viešai atgailauja. Netgi, jų atminimui įamžinti, yra pastačiusi memorialą Izraelyje. Suomijoje žydai buvo surinkti į karo belaisvių stovyklas, bet išskirti į atskiras zonas, kurias iš esmės administravo vietos žydų bendruomenė. Daugelis Suomijos žydų dalyvavo kovoje prieš sovietų interventų armiją ir buvo už tai apdovanoti. Ne vienas karo medikas – irgi Suomijos žydas – atsisakė A. Hitlerio jam skirto ordino, kurį šis baudėsi įteikti už sužeistų esesininkų gelbėjimą.

Siūlydamas pasiskaityti M. Solonino monografiją, pastebėsiu, kad ši šalis Lietuvos žiniasklaidos rinkoje dažniausiai, kaip ir kokia nors Švedija, nepatenka į „kaimynų“ kategoriją, nes Vladivostoko aktualijos dažnai mums vis dar aktualesnės nei Stokholmo ar Helsinkio. Tas pat ir su istorine atmintimi – nepatogūs palyginimai ir svarstymai, kurie kartais įmanomi net Rusijos valdžios valdomoje žiniasklaidoje, pas mus sutinkami įtariai.

Šaltinis: “Balsas.lt”
info@balsas.lt

Šis puslapis atspausdintas iš Balsas.lt http://www.balsas.lt/naujiena/544080/birzelio-25-oji-kvailyste-ar-agresija-pries-suomija

, , , , , , , , , , , , , , , , ,

Parašykite komentarą

Komercinis ekstremizmas


Stebint šalies valstybingumą palaikančią ir didesnių rūpesčių nekeliančią Lietuvos žydų bendruomenę, kartais jos darosi gaila.

Visas pastangas būti niekam nekliūvančia, visaverte visuomenės dalimi staiga perbraukia kokios nors banalios provokacijos, kurias surengia „žydų draugai“.

Iš to nieko…

Provokacija yra nesena vokiečių žurnalo „Der Spiegel“ publikacija, kurioje teigiama, kad Rytų Europa turi prisiimti atsakomybę už holokaustą. Teiginys lyg ir neginčytinas, o ir publikacijų tokių buvo, yra ir bus. Pasaulis didelis, laikraščių jame daug ir prirašyta ten daugiau nei įmanoma perskaityti.

Pasakyti, kad radau tekste ką nors naujo, negalėčiau. Nenauja, deja, ir tai, kad šis ES valstybėje pasirodęs straipsnis siekė sukelti dar vieną sensaciją senokai išgvildenta tema. Gal vokiečiams ir netrūksta politinių aktualijų, užtat vokiečių žurnalas žino, kad draugiškoje Lietuvoje į panašius rašinius bus sureaguota. Lietuviams tik paduok. Raktiniai žodžiai antraštėse „žydai“ ir „holokaustas“ neliks nepastebėti.

Lietuva lyg tyčia nuobodžiauja, taip ir neišjudinta nykios prezidento rinkimų kampanijos. Aktualių temų mažai kas pakiša: niekas iš šalies vadovų neprisipažįsta esąs gėjus; Efraimas Zurofas, kartais papenintis žiniasklaidą savo pareiškimais, irgi nieko nesako. Tada tenka suleisti dantis į tai, ką siūlo „Der Speigel“. Pacituoti, pavolioti, paklausti politikų nuomonės. O šie, pavyzdžiui, Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) vadovas Arvydas Anušauskas, linkę veltis į neaiškaus žanro (politinio ar akademinio?) diskusijas. Ir štai tas niekas išsikeroja į politinį disputą, dalijantį interneto komentatorių auditoriją į besispjaudančias frakcijas. Vienu žodžiu, „jėga“!

Ar tokiu būdu bus patikslintas bent vienas istorinis siužetas? Užtat neonaciai gaus progą paloti, o Arkadijus Vinokuras moralizuoti ir paaiškinti, kad lietuviai nepagydomi, nes nenori būti tolerantiški.

…priskaldysime malkų šimtmečiui

Nesvarbu, kad auditorijos buduliai kaip upėtakiai tvenkinyje, skirtame komercinei žvejybai, ant tokio šlamšto kimba masiškai − reikia dar užmauti ant jo krevetę. Tegul ir apdžiūvusią. Tokia „krevete“ tampa vadinamosios Lietuvos žydų asociacijos pirmininkas, iš Lietuvos kilęs Josefas A. Melamedas. Panaršius interneto paieškos sistemoje „Google“, visai nesunku įsitikinti, kad jo pažiūros, pateikiama „informacija“ ir keiksmai yra tokio paties šviežumo kaip Antrojo pasaulinio karo laikų konservai.

Tinklalapis, kuriame jis žydšaudžio etiketę klijuoja visoms jam girdėtoms lietuviškoms pavardėms, gyvuoja seniai, o jo turinys nelabai keičiasi. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras, Užsienio reikalų ministerija ir kitos institucijos jau ne kartą bandė įsikišti į šį reikalą, bet galiausiai priėmė patį protingiausią sprendimą – numoti ranka į rėksnį, nuo kurio seniai atsiribojo net pakankamai radikalių pažiūrų žydai.

Tačiau ar išprusęs lietuvis atsipirs pagundai neužkibti ant žiniasklaidos rinkdaros blizgučio? Visi, kas netingi, pradeda bruzdėti ir jaudintis. Keli įvairių frakcijų Seimo nariai net pareikalauja, kad prokurorai imtųsi iš anksto pasmerktų  beprasmiškų mėginimų teisiškai ką nors padaryti minėtam Josefui.

Žiniasklaidai – pelnas, politikams – cirko arena. O nuo viso to bent jau psichologiškai nukentės niekam blogo nelinkintys Lietuvos žydai.

Balsas.lt

, ,

Parašykite komentarą

Kalakutai ir antisemitizmas


Praėjusio amžiaus paskutiniajame dešimtmetyje – Ruandoje – hutų genties smogikai skerdė tutsius ir sugebėjo pakloti jų virš 800 000 – iššaudė, uždaužė mačetėmis bei pagaliais. Tarptautinė bendruomenė kišosi vos ne vos. Tik tiek, kiek aiškių savo vadovybės įsakymų visai pasitraukti iš šios šalies nevykdė vienas saujelės Kanados taikdarių generolas.

JAV tuomet neketino veltis į šiuos reikalus ir Jungtinėse Tautose niekaip nepripažino to, kas vyksta, genocidu. Tada tarptautinės pajėgos būtų turėjusios įsikišti. Vietoje to buvo užsiimta žodžių žaismais. JAV ambasadorės toje šalyje žurnalistai klausė: kas gi tai, jei ne genocidas? Ji atsakė maždaug šitaip: „tame, kas vyksta, yra genocido požymių, tačiau genocidu to dar nelaikome“. Žurnalistai neatlyžo ir teiravosi – ko reikia, kad genocido požymiai taptų genocidu? „Neturiu įgaliojimų tai komentuoti“, – nukirto diplomatė.

Jei JAV atstovas ten būtų prof. Leonidas Donskis, jis, ko gero, būtų buvęs išsamesnis ir iškalbingesnis. „Sąvokų infliacijos viršūnė man prieš dešimt metų pasirodė tekstai JAV spaudoje apie prieš Padėkos dieną kasmet įvykstančius kalakutų holokaustus.”- rašo profesorius savo straipsnyje „Sąvokų infliacija ir diskusijų kriminalizacija”.

„Genocidas yra teorija ir praktika (visų pirma praktika), kuri pasmerktajam ir žudomajam nepalieka jokio šanso išsigelbėti net ir pereinant į priešo pusę. … Tad patinka mums ar ne, bet Holokaustas buvo vienintelis šimtaprocentinis genocidas visoje žmonijos istorijoje. Tai buvo unikalus įvykis ne tik savo tempais, baisia praktika ir industrializuoto naikinimo metodais, bet ir pasiryžimu nebaigti Galutinio Sprendimo įvykdymo paliekant bent vieną žydą gyvą,” – rašo holokaustą išgyvenusiųjų palikuonis ir aš suprantu jo emocijas, bet negaliu pateisinti šios pozicijos. Ji, pagaliau, neturi nieko bendro ir su tarptautinės bendrijos įteisintomis normomis. Tarptautinio Baudžiamojo Teismo Romos Statutas aiškiai sako:

„Genocidas – baudžiamoji veika, padaryta siekiant sunaikinti visus ar dalį žmonių, priklausančių kokiai nors nacionalinei, etninei, rasinei ar religinei grupei (TBTS 6 straipsnis):
– tokios grupės narių žudymas;
– tokios grupės narių sunkūs kūno sužalojimai ar psichinės traumos;
– tyčinis tokių gyvenimo sąlygų tai grupei sudarymas, dėl kurių visi jos nariai ar dalis jų žūtų;
– priemonių, ribojančių tai grupei priklausančių žmonių gimstamumą, taikymas;
– prievartinis vienos grupės vaikų perdavimas kitai grupei.“

Kaip matome, apibrėžimai šiek tiek skiriasi. Dar keistesnės yra profesoriaus nuorodos į šv. Baltramiejaus naktį, Vandėją, inkviziciją, raganų procesus. Paprastai panašiomis spekuliacijomis naudojasi įvairaus plauko marginalai, prisikriuksintys iki to, kad apkaltina Romos katalikų bažnyčią vykdžius lietuvių genocidą XVII-XVIII a. Kai kas kartais, tyčia norėdamas suvelti sąvokas ir problemas, epochas painioja dar labiau. Esą, kam čia smerkti ir teisti tarp holokausto ir Holodomoro aukas, jei nenuteisti kromanjoniečiai, suvalgę neandertaliečius. Sunku nesutikti su L. Donskiu, kad panašūs išvedžiojimai yra idiotizmas. Tačiau skaitant toliau, kyla vis daugiau įtarimų, jog šie kraštutiniai intelektualinio chuliganizmo pavyzdžiai minimi tik siekiant įrodyti, jog kitokio „tikro“ genocido, išskyrus nacių vykdytą prieš žydus – nebuvo. Visi drįstantys manyti kitaip pavaizduojami neišmanėliais.

Pavadinimas ir rezultatas

Taigi, teigdamas, jog genocidas buvo ir tebėra tik vienas, profesorius dar malonėja pripažinti (kaip ir minėta diplomatė), kad „.. genocido bruožų būta ir kitose XX amžiaus masinėse tautų žudynėse, kurios vien dėl to, kad gal buvo labiau sporadiškos ir mažiau suplanuotos, anaiptol netapo mažiau pasibaisėtinomis. Armėnų išžudymas Pirmojo pasaulinio karo metais, masinis romų žudymas Antrojo pasaulinio karo metais, Stalino sukeltas Holodomoras Ukrainoje, siaubingai greitas milijono tutsių sunaikinimas Ruandoje, ir, galiausiai, masinės bosniakų (t.y. Bosnijos-Hercegovinos musulmonų) bei albanų žudynės buvusioje Jugoslavijoje – visi šie makabriški XX amžiaus įvykiai laikytini genocido bruožų turinčiomis masinėmis žudynės”. Ačiū Dievui – jie dar ne kalakutai. Taip nemano nei L. Donskis, o juolab nemanytų genocido sąvokos autorius Raphael Lemkin, kuris armėnų genocidą nagrinėjo, kaip vieną iš tipiškiausių genocido atvejų, inspiravusį Hitlerį surengti Holokaustą.

Turbūt kalakutais L. Donskis nelaiko ir lietuvių. Nuoširdžiai tuo tikiu – tebūnie tai retorinis pokštas diskusijai aštrinti. Bet gal profesorius, pasiskaitęs minėtą tarptautinės teisės sąvokos apibrėžimą, susimastytų ties tokiu klausimu: ar yra skirtumas masiškai naikinamos žmonių grupės nariui – koks atrankos kriterijus jam taikomas? Tikriausiai būti išskerstai, kaip kalakutų bandai, pagal klasinį, religijos ar dar kokį išmąstytą požymį, žmonių grupei tai yra mažiau kilnu ir skausminga? Ne. L. Donskis taip, atrodo, nemano.

„Ne veltui garsus sovietinis disidentas ir filosofas Grigorijus Pomerancas sovietiniam terorui nusakyti siūlė taikyti ne genocido, o stratocido, t.y. ne visos tautos, o atitinkamų stratų ir klasių naikinimo, sąvoką. Juk ten naikinama buvo ne visa tauta, kaip rasinis ar etninis vienetas, o labiausiai apsišvietę, kultūringiausi ir sąmoningiausi jos sluoksniai,”- siūlo profesorius.

Gal ir gražiai skamba teorijoje, popierinės išminties skiautėse, tačiau ką su šitais tauškalais daryti čečėnų tautai, kurią šie „stratocidai“ ar „ turintys „genocidų požymių“ paišdykavimai „visiškai netyčia“ stumia link degeneracijos ir išnykimo? Okupaciją tuomet galima pavadinti išvadavimu, genocidą – kelių „stratocidų“ ar „požymių turinčių žudynių“ sankaupa. O rezultatas? Jei netaikysime kalakutiškų analogijų – labai panašus.

****

Nesu antisemitas ir tokiu netapsiu, bet minėtas straipsnis, profesoriau, man padeda suprasti iš atsiranda bent nedidelė dalis tokių nuotaikų. Aš neneigiu Holokausto, kaip genocido atvejo, unikalumo. Manau, kiekvienas genocidas (ar „žudynės su požymiais“) yra unikalus: savo mąstais, savo eiga, savo padariniais. Bet manęs visiškai neįtikina štai kas: „Totalinio Baltijos tautų sunaikinimo projekto tikrai nebuvo – priešingu atveju vargu ar jos nebūtų išlikusios,” – rašote Jūs. Gal paskaičiuotume Kremliaus valdytos imperijose teritorijoje išnykusias tauteles? O juk skelbtų planų išnaikinti jas kaip ir nebuvo. O gal matėte, Hitlerio pavyzdžiu, sovietų paskelbtus planus išnaikinti žmones Holodomoru? Pagaliau, verčiate mane pabūti ciniku bei priminti, kad ir žydai spėjo žūti ne visi.

Į Holokaustą, kaip išskirtinį genocidų tarpe atvejį nesikėsina niekas. Nebent – jūsų demaskuojami „slapti Europos kairuolių (nelabai juos mėgstu) antisemitai”, kurie uždraudžia kokiam nors nacių ainiui ar naujai išsiperėjusiam fašistukui viešai rėkauti, esą žydai patys mirė nuo ligų arba suvalgė vienas kitą, kaip kad macams esą valgo krikščionių vaikus. Aš nesikėsinu. Manau, kad tam jam yra ir atskiras pavadinimas.

Ir mosavimas diskusijų laisvės gynimo vėliava čia atrodo nei į tvorą, nei į mietą. Nei kokios nors šalies įstatymai (o atsakomybė numatyta daugumoje Europos šalių), nei mūsų Seimo menkystų atmestos Baudžiamojo kodekso pataisos nedraudžia akademinėje diskusijoje aiškintis apie „požymių“ virtimą faktu, apie tai ar kokia nors veika yra genocidas, o gal – nusikaltimas žmoniškumui. Pats puikiai suprantate, kad kalbama visai apie kitką.

Apie tai, kad savo „stratocidais“ ir „žudynėmis su požymiais“, o gal ir be požymių stalinizmas pakišo po velėna net daugiau žmonių, negu fašizmas. Tiesiog pastarasis „garbingai“ atsiėmė savo istorinį prakeiksmą tiek istorijoje, tiek filosofijoje, tiek teisėje. O štai stalinizmą norima palikti paraštėje – kaip „gamybinius nuostolius“. Be reikalo, kad ir netyčia, prisidedate prie tokios politikos.

, , , , ,

2 Komentaras

Kokio Maskvos kozirio neatmuš Lietuva (II) 2007.05.23


Pirmojoje dalyje prakalbome apie tai, kad „žydų kortą“ Maskva būtų linkusi išnaudoti prieš Lietuvą nei kiek ne mažiau džiugiai, nei paminklų reikalus Taline.

Ir nebūtinai pretekstu tampa paminklinio mastelio įvykiai. Štai „antros lietuvių religijos“ jubiliejuje kažko nepasidalino lietuvis Šarūnas Marčiulionis ir žydas Šabtajus Kalmanovičius. Ko nepasidalino – vienas Dievas težino. Tačiau tūlas Mauša Bairakas iš to išpūtė visatos masto incidentą. Pagal Bairaką, Marčiulionio išpuolis buvo antisemitinis: neva jis pasakė verslininkui, kad žydams ne vieta Lietuvos krepšinyje. Nors telekameros jokio antisemitizmo nefiksavo, Marčiulionis viešai atsiprašė – tai negelbėjo. O visur esantis E. Zurofas jau paskelbė pasauliui graudžių pareiškimų.

Kas jis – Mauša Bairakas? Pastaruoju metu spauda dažnai mini jo vardą. Šiek tiek (nors ir ne žydas būdamas), stebiu tai, ką viešoji erdvė praneša apie žydų gyvenimą Lietuvoje nuo nepriklausomybės atkūrimo. Kažkaip anksčiau šio vardo nepastebėjau, bet gal esu neatidus. Žinau Simoną Alperavičių, žinau brolius Emanuelį ir Marką Zingerius. Teko skaityti kūrybą ir sykį sutikti Arkadijų Vinokurą. Girdėjau, kaip dainuoja Liora Grodnikaitė – akompanuojant Arkadijui Gotesmanui, atliekant Anatolijaus Šenderovo kūrinį… Na, nebent – pasufleravo patys žydai – Bairako pavardė šmėsteldavo ten, kur spauda gvildeno ginčų dėl nuosavybės Kaune peripetijas. O čia politinis reikalas – antisemitizmas Lietuvos krepšinyje! Ne juokai…

Maža to, nespėjo aprimti skandalas dėl Kalmanovičiaus, M. Bairakas vėl įskriejo į eterį. Šį kartą – pagrindinėje Nacionalinio transliuotojo analitinėje laidoje. Siužetas, parodytas „Savaitėje“, tiek aktualus šio straipsnio kontekste, kad privalau jį aptarti.

Taigi, š.m. balandžio mėnesio 9 d. žiūrovai išvydo M. Bairaką. Nacionalinio transliuotojo žurnalistė – siužeto autorė – jį pristatė kaip „Kauno žydų religinės bendrijos“ pirmininką. Jis pats prisistatė Lietuvos piliečiu. Čia pat M. Bairakas pranešė esąs čia su labai pilietiška misija. Nei daug, nei mažai, bet jis tenori, kad iš Simono Alperavičiaus (Lietuvos žydų bendruomenės pirmininko) būtų atimtas ordinas, kurį pastarasis gavo prieš keletą metų. M. Bairakas dėl to norįs kreiptis į prezidentą. Kodėl reikia atimti? O gi todėl, kad tas nenaudėlis Alperavičius, sovietų gadynėje, yra parašęs antisionistinių tekstų bei  negerai rašė apie prieškarinę Lietuvą. Kažką apie buržuazinę diktatūrą.

Televizijoje tuo metu buvo rodomos pageltusios brošiūros, kurias, pasak paties Bairako, jis neseniai gavęs iš draugų Izraelyje, pas kuriuos viešėjęs.

Šiek tiek nustebau, nes nežinojau, kad žydų valstybei nebegresia niekas, nebėra nei „Hamas“, nei „Hezbolah“, nei kitų bėdų. Visi rimti žmonės teieško Simono Alperavičiaus senovinių rašinių. Ar tik nebus tos brošiūros išnirę iš kokios nors Lubiankos archyvinių rūsių – gimė šventvagiškai „rusofobiška“ mintis?.. Toliau M. Bairakas ėmė ir sustiprino mano keistus įtarimus. Jam esą labai svarbu „išsiaiškinti su Alperavičiaus disertacija“. Tačiau ieškosiąs pastarosios (su draugais) ne kur kitur, o Maskvoje. Ir „ras“ – užtikrino M. Bairakas.

Kokia išvada: negeras žmogus S. Alperavičius parašė negerą disertaciją, kurioje šmeižė Lietuvą, o pareigingas pilietis M. Bairakas jį demaskuos. Juk turi reikšmingų ryšių Maskvoje…. Tokia jau kai kurių veikėjų lemtis – prasitarti. Juk kodėl Maskva turi ieškoti seno žydo disertacijų? Pamenat, kaip nepanoro ieškoti jaunesnio ruso – Uspaskicho diplomo? O juk tuomet prokuratūra oficialiai prašė…

Tiek to. Grįžkim prie laidos siužeto ir reportažo. Žurnalistė-autorė paprašė padėtį pakomentuoti patį Lietuvos istorijos instituto direktorių prof. Nikžentaitį. Profesorius padūsavo dėl to, kad praleista liustracijos galimybė ir, pasak žurnalistės, patarė Alperavičiui… grąžinti ordiną.

Dovanokit, profesoriau… Nelabai mėgstu komunistus, manau, jie atsakingi už daugelį Lietuvos bėdų (įskaitant neįvykdytą dekomunizaciją ir desovietizaciją). Tiesiog leidžiu sau manyti, jog pastaruosius veiksmus vis dar galima įvykdyti ir tai dar nėra per vėlu. Net ir patį kiečiausią jos variantą. Tik viena bėda – Alperavičiaus nepajudintų jos liustracijos variantas. Žmogus nedirba valstybinėje tarnyboje, nedėsto (negali kenkti vaikų sąmonei). Pagaliau – nėra žurnalistas ir negali manipuliuoti nuomonėmis. Visi šie aspektai įvardijami net pačiame griežčiausiame – Lenkijos liustracijos – įstatyme.

Nemėgstu komunistų. Manau, kad ši partija, jos viršūnės, komjaunimo, sovietų „profsojuzų“ elitas, juolab KGB – nusikalstamos žmogžudžių, melagių ir vagių organizacijos. Tik štai Alperavičius niekada ten nebuvo net vidutinėje grandyje.

Domėdamasis žydų istorija, o ypač antisemitizmo, kaip valstybine Sovietų Sąjungos politika, žinau šį bei tą apie 1949 m. Suprantu, kad S. Alperavičius, negražiai rašęs apie Lietuvą, neturi būti laikomas nei didvyriu, nei disidentu. Jaunas žydas milicininkas gyveno sunkiais laikais. Ką tik Minske NKVD agentų buvo nužudytas žydų aktorius Solomonas Michoelsas. Maskvoje buvo ką tik in corpore sušaudytas visas Žydų antifašistinis frontas, siaučia kova su „betaučiais kosmopolitais“ (žydais, žinoma), vyksta antisemitinė „gydytojų byla“. Visa tai vyksta iškart po holokausto, nespėjus ataušti krematoriumų kaminams. Taigi – šiomis aplinkybėmis nepasirašyti to, ką liepia vadovybė, galėtų itin drąsus žmogus. Galima teigti, kad S. Alperavičius toks nebuvo. Tačiau pagal tai, ką žinome,– ne daugiau.

Gal atsirastų koks istorikas, kuris ryžtųsi patikrinti, o rezultatus paskelbti, kokius ordinus nešioja ir vadovaujančius postus užima LKP CK plenumų kalbėtojai ir Aukštosios Partinės mokyklos mokslinčiai? Juk jie kalbėjo apie Lietuvos nepriklausomybę tas pačias bjaurastis, nors jokios rimtos represijos nebegrėsė.

Antai, malonus simpatiškas jaunuolis, nūnai einąs Valstybės saugumo departamento viršininko pavaduotojo pareigas, jau Gorbačiovo „Glasnost“ laikais šlykščiausiais žodžiais niekino Lietuvos nepriklausomybę ir jos patriotus. Ir kas? O gi nieko. Niekas jo neliustruos, o ir ordinų dar gali gauti – nesenas, laiko yra.

Grįžkime prie „Savaitės“ siužeto. Ten žurnalistė-autorė iš už kadro paslaptingai pareiškia, kad kai kurie „žmonės“ esą mano, jog S. Alperavičiui Lietuvos žydų lyderiu vadintis nedera. Mat pastarojo organizacija tevienijanti vos dešimtadalį žydų. Nežinau, kas yra „kai kurie žmonės“, nežinau – daug yra dešimtadalis ar mažai, bet negirdėjau nei apie Lietuvos partiją ar organizaciją, kuri vienytų daugiau nei dešimt procentų lietuvių. Tiesa, ir su skaičiais lyg ir prašauta. Pats S. Alperavičius tik prunkštelėjo į telefoną ir atsakė elementariai: žydų Lietuvoje apie 4,9 tūkst. (tai sutampa su duomenimis, kuriuos pateikia Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas), o vien socialinę paramą per jo vadovaujamą žydų bendruomenę gauna apie 1,5 tūkst. S. Alperavičiaus ir M. Bairako tautiečių. Kaip pavyko išsiaiškinti, pono Maušos religinė organizacija vienija apie 10-15 pasekėjų. Organizacija religinė – jai įstatų turėti nereikia, narių apskaitos irgi. Tokie įstatymai. Belieka remtis tuo, ką sako pats lyderis ir labiau informuoti jo tautiečiai. Pats M. Bairakas sako, kad jo organizacija vienija milijonus. Pasak jo, ji atstovaujanti visus nužudytus holokausto metais. Sutikite, toliau klausti – nebepatogu.

Įdomu tai, kad pilietis M. Bairakas, be kita ko, neoficialiai prisistato „Sinagogos reikalų tvarkytoju“. Pakalbinti žydai trauko pečiais – nėra tokios pareigybės. Yra Sinagogos seniūnas (Gabajus) ir tiek.

Paklausiau E. Zingerio – kas ir kaip su tuo Alperavičiumi, Bairaku ir ordinu? Žmogus nustebo, paklausinėjo dar ir manęs, mat būdamas užsienyje sakosi nieko negirdėjęs. Tik tiek, kad motyvą nurodė banalų – pinigus. Gresia Lietuvos žydų bendruomenei grąžinamo turto dalybos, o tai ne šiaip kokie juokai.

Minėtame siužete kažkaip neaiškiai nuskambėjo informacija, jog M. Bairakas sėdėjo kalėjime. Šiame kontekste įdomu sužinoti kiek, kada ir už ką. Tad ir pasiklausiau paties M. Bairako. Pasirodo, šis laiko save bemaž politiniu kaliniu, nes asmenys, teisti už ekonominius nusikaltimus – valiutines operacijas, anot jo paties, yra dabar reabilituojami. Kiek tai realiai politiška – tesprendžia skaitytojas. Jei tai būtų sovietinė politinė represija – truputį kitaip skambėtų patriotiniai lozungai ir Alperavičiaus „stalinizmo“ paieškos. Kiek kitaip atrodytų, jei tai būtų „zeko“ kerštas „mentui“. Dar trečią variantą pasiūlė S. Alperavičius. Pasak jo (kaip ir minėto E. Zingerio), visas reikalas piniguose. S. Alperavičius netgi sakosi trukdąs M. Bairakui tik tiek, kiek trukdąs jo abejotino teisėtumo veiklai. Į tai M. Bairakas atkirto nepardavęs nei vieno iš pastatų, kuo jį kažkada kaltinęs (nežinau – kada ir kur) S. Alperavičius. Pasak M. Bairako, keli pastatai nuomojami, o tik vienas Sinagogos pastatas parduotas lietuviui investitoriui, nes jo vadovaujama organizacija paskaičiavusi, kad negalės sumokėti už pastato remontą. Lėšos –  pasak M. Bairako, naudojamos išlaikyti Choralinei Kauno Sinagogai – seniausiai Lietuvoje.

Atrodytų – prie ko čia Maskva, prie ko čia kažkokios „rusofobijos“, jei klausimas tik apie M. Bairako parduotus ar neparduotus žydų pastatus, planus tęsti šį verslą ir pinigų dalybas? Na, bet juk „maskoliškumo“ fabulą siužetui, kaip pamename, siūlo pats M. Bairakas ir „Savaitė“ – girdi, „šalin stalinistą Alperavičių“. Ir man – telefonu – tą patį išaiškino. Pasak jo, jis tenorįs, kaip pilietis, pradėti visus liustracijos reikalus nuo pačių žydų. Labai jau S. Alperavičius esą akis bado su savo praeitimi.

Taigi, prie to ir grįžkime. „Savaitės“ siužete M. Bairakas kreipiasi į kažką: žiūrovus, prezidentą, o gal, kaip dera religinės organizacijos lyderiui, į poną Dievą. Pastarasis variantas sunkokai tikėtinas. Mat Aukščiausiasis vargu ar atleistų tokią keistą dviprasmybę – atimti ordiną iš S. Alperavičiaus ir pamiršti kitus. Ne vien apie žydus kalba, bet apie kitus – vėliau. Yra dar toks, jau minėtas, M. Bairako ir E. Zurofo užtarimų susilaukęs, „antisemito“ Marčiulionio neva skriaustas, Šabtajus Kalmanovičius. Dovanokit – fon Kalmanovičius. Irgi lietuviškų ordinų kavalierius. Nežinau, kaip dėl krepšinio, bet 1987 m. (kai dar nebuvo „fon“) ponas buvo suimtas Izraelio kontržvalgybos pareigūnų. Klaidos nebuvo, teismas įvyko. Gavo mūsų ordino laureatas 9 metelius už šnipinėjimą Sovietų naudai. 6 iš jų praleido Izraelio kalėjime. Italijos laikraštis „La Reppublica“ 2004 m. rugpjūtį rašė: 1993 m. lapkričio 8d. Tel Avivo apygardos teismas išslaptina bylą. Ten rašoma: „tarnaujantis GRU (karinė sovietų žvalgyba), o vėliau KGB, nuo 1972 m. Šabtajus Kalmanovičius dirbo Sovietų Sąjungai, siekdamas rinkti ir perduoti informaciją apie politinę, ekonominę Izraelio situaciją, apie jo stambius politinius veikėjus, mėgino įsiskverbti į saugumo tarnybą ir LIKUD.“

Paklausiau pono Bairako ir apie tai. Atsakymas buvo gan lakoniškas ir korektiškas: „Tai prezidento reikalas. Jis suteikė ponui Kalmanovičiui pilietybę ir davė ordiną. O bausmę žmogus jau atsėdėjo“. Ir dar ponas M. Bairakas, net neklaustas, patikslino, jog Š. Kalmanovičius yra jo organizacijos svarbiausias finansinis rėmėjas.

Taigi, jei net pilietis M. Bairakas, kartu su „Savaitės“ rengėjais ir nemato reikalo paprašyti atimti ordinus iš tokių lietuvių veikėjų, kaip Juršėnas ar Kavaliauskas (leiskit mane – irgi pilietį – į eterį – pacituosiu, ką ir kaip jie rašė apie NATO ir lietuvių emigrantus), tai labai jau keistai atrodo pasirinktas atakų prioritetas – S. Alperavičius. Jei klausimas grynai piniginis, tai kodėl Lietuvos piliečiai turėtų tikėti, kad per visus nepriklausomybės metus savo lojalumu nesuteikusi pagrindo suabejoti S. Alperavičiaus žydų bendruomenė yra pavojingesnė už pono Bairako biznio planus? Pinigų nūnai prilaiko ir Maskva. Juolab, kad naujai išgarsėjęs visuomenininkas mano, jog „šviežesni“ personažai, kurie užsiėmė ne formalių brošiūrų rašymu – jau „išsipirko“; išvien su Estijos šmeižimo kampanijon įsitraukusiu E. Zurofu, ieško būdų pasauliui išgarsinti Lietuvos krepšinį kaip „antisemitų irštvą“.

Pradžioje minėjau, kad žydų tema Lietuvai jautri. Jautri viduje, jautri Vakaruose. Be to – itin paranki Kremliaus propagandos kūrėjams ir platintojams. Būtent todėl labiausiai stebina ir liūdina ne Kauno žydų „opozicionieriaus“ žygiai. Nuvilia nacionalinio transliuotojo nekritiška pozicija ir, nesvarbu kaip motyvuota, „stalinistų“ paieška tarp tų Lietuvos piliečių, kurie teturi su Stalinu tiek bendro, kad tais laikais turėjo išgyventi. Galiausiai, „stalinisto“ Alperavičiaus vadovaujama žydų bendruomenė visada pasižymėjo ypatingu lojalumu Lietuvos euroatlantiniam kursui – pasirašė visus dokumentus dėl stojimo į NATO ir ES, atsikirsdavo Maskvos organizuojamų žydų suvažiavimų siūlymams juos „pagloboti“.

Šaltinis: Balsas.lt

, , , , , ,

Komentarų: 1

Kokio Maskvos kozirio neatmuš Lietuva? (I) 2007.05.09


Tomas Čyvas

Rusijos agresija prieš Estiją (agresijos dėmenys: Dūmos deputatų reikalavimas atstatydinti suverenios šalies premjerą paviešintas Estijos parlamente, Estijos ambasados Maskvoje blokada, Talino pogromai, dalyvaujant 22 smogikams – Rusijos piliečiams. Atrodo, kad kai kurie Estijos rusai elgėsi kaip Sudetų krašto vokiečiai prieš Antrą Pasaulinį karą) privertė mūsų analitikus susimąstyti apie Lietuvos realijas.

„Ar įmanoma tai pas mus?“ – tokio turinio antraštėmis sumirgėjo internetas ir spaudos leidiniai. Daugelis lyg ir sutiko, jog visai įmanoma. Tiesa, skirtingai nuo tų pačių estų, kurių premjeras Andrus Ansipas pareiškė, jog pogromai „nėra tik Estijos rusų bendruomenės problema“, mūsų orakulai linkę susikoncentruoti ne į politinį, o į etninį iškylančių problemų dėmenį.

Nuslydę į etninių priešų paieškas mūsų pranašai tarsi pasiekė konsensusą (pamenat mėgstamą M. Gorbačiovo žodelį?), kad šiuos galimus sukrėtimus katalizuos tikrai ne Lietuvos rusai. Juk mes daug protingesni už kaimynus. Juk mūsuose visi iki vieno piliečiai – net ir kolonistai – atsiųsti į Lietuvą iš „centro“ okupacijos metais, kaip pvz., Viktoras Uspaskichas), jie integruoti geriau negu Estijoje ar Latvijoje. Vienas iš rusų karinio pramoninio komplekso tūzų, Rolando Pakso rėmėjas integruotas taip tobulai, kad mūsų valdžia niekaip nepajėgia jo išsiųsti. Iš viso, argi galima kalbėti apie rusus blogai? Juk mes juos taip visi mylim. „Prie ruso buvo geriau“ – populiarus mūsiškio plebso lozungas.

Kitas reikalas – lenkai. Viena aštrialiežuvė ir „aštriaplunksnė“ (nors dabar naudojama ir klaviatūra) žurnalistė taip ir parašė – Lenkijos autonomijos idėja esą niekur nedingo. Ji neva gyva, kaip ir Abchazijoje. Tik užmiršo ponia paminėti, kad Abchazija – iš esmės Rusijos „taikdarių“ okupuota teritorija. Nutylėta ir apie Lenkijoje vykstančius procesus – dekomunizaciją, planuojamą dviejų tūkstančių „Sovietų ir Lenkijos draugystę“ šlovinančių iškamšų utilizaciją, valstybinių pensijų atėmimą saviems (net ne okupantų) kagėbistams. Lenkų valstybė nesiterlioja su tautiečiais užsienyje, kuriuos įtaria išduodant jos strateginius interesus.

Ponia turbūt apie tai negirdėjo. Priminsiu, kad vos tik Lukašenkai pavyko Baltarusijos lenkų bendruomenę paversti savo statytinių ruporu, tiems „aktyvistams“ buvo net uždrausta į Lenkiją įvažiuoti! Ir tai padarė dar Lenkijos kairieji, kurie laikomi komunistinės nomenklatūros įpėdiniais. Ko gi reiktų laukti iš dabar esančių valdžioje antikomunistų? Mūsų lenkų politikieriams tai baisiau už košmarą. Susiderėti su Paksu Vilniuje? Čia – prašom. Bet nutraukti santykius su Varšuva? Na jau ne. Tačiau tai visai netrukdo mūsų politikams ir visuomenininkams žiūrėti į Lenkiją ir lenkus absurdiškai įtariai. Viena žinoma slavistė-baltistė neseniai išspinduliavo be galo gilų retorinį klausimą: „O kuo gi lenkų kapitalas geresnis už rusišką?“. Galėjo dar pavystyti mintį ir nekaltai paklausti, kuo NVS skiriasi nuo ES ir NATO?

Taigi, ne rusai ir ne lenkai valandą „X“ taps Kremliaus strategų koziriu. Dauguma rusų – ypač jaunimas – tikrai lojalūs Lietuvos Respublikai. Dėl lenkų visi Rusijos geopolitikos vadovėliai brėžia aiškų tikslą – kiršinti Lietuvą su Lenkija. Tad kuo mažiau sieksime „istorinės pergalės“ prieš savo pačių piliečius – tuo visiems bus geriau.

Ar visa tai reiškia, kad Maskvos Piterio čekistai (kad Kremlius – Lubiankos filialas, nežino tik tie, kas tingi žinoti) nerastų rankovėje kozirių destabilizacijai Lietuvoje? Žinoma, jie jų turi. Tame tarpe ir etniškai nuspalvintų. Pavyzdžiui, Lietuvos žydai – litvakai. Čia verta paminėti, kad Talino įvykių įkarštyje, internete besidarbuojantys (KGB?) provokatoriai-propagandistai rusiškuose forumuose (ar nebūna ir lietuviškuose?) jau mėgino eskaluoti „žydų klausimą“.

Tačiau Estijai jis nelabai limpa. Ši šalis neseniai uždraudė nacistinę ir sovietinę simboliką (kad mums taip!). Ką jai prikirpsi? Buvusių SS karių maršai? Estijos ir Latvijos valdžia juose nedalyvauja. Be to, nederėtų pamiršti, kad SS būta net trijų (!) rusiškų divizijų. Vienos jų vadą vokiečiai sušaudė patys – už negirdėtą net naciams žvėriškumą malšinant Varšuvos sukilimą.

Nekalbant jau apie paminklą rusų naciams-hitlerininkams Maskvos centre (http://www.balsas.lt/naujienos/pasaulis/straipsnis98485). Nekalbant ir apie nūdienos „dešinįjį“, „rusišką“, „imperinį“ maršus Maskvoje ir kituose Rusijos miestuose. Juos organizuoja tenykščiai naciai – „našistai“. Jiems oponuoja nacionalbolševikai, t.y. irgi naciai. Beje, „našistai“ savo pavadinimą perėmė iš vieno mums gerai dar nuo 1991-ųjų metų sausio pažįstamo Nevzorovo – jo filmas-klastotė taip ir vadinosi „Naši“.

KGB ir Putino valdoma Rusija pati šiandien atsiduoda fašizmu, kurį dargi skatina oficiali ksenofobiška ir antivakarietiška propaganda. Deja, tai nei kiek nepateisina Lietuvos valdžios ir visuomenės pasyvumo mūsų vietinių ksenofobų ir antisemitų atžvilgiu.

Kas iš to, kad Lietuvoje istorija nemini SS divizijos? Vakarų visuomenės nuomonė Lietuvą su holokaustu sieja kur kas labiau nei Estiją ar Latviją. Sąvokos „Paneriai“ arba „IX fortas“ išdidžiai rikiuojamos greta Osvencimo ar „Babij Jar“. Mes „atsikirsdami“ išgalvojome „dviejų genocidų teoriją“: jie (žydai) mus vežė į Sibirą, o mes (lietuviai) juos už tai biški pažudėm. Į Sibirą, dera priminti, Sovietų valdžia žmones trėmė ne pagal etninį, o pagal vadinamąjį klasinį kriterijų ir anaiptol ne vien lietuvius. Visų pirma – rusus emigrantus – antikomunistus. Iš Vilniaus krašto – lenkų karininkiją, inteligentiją, valdininkiją. Vežė ir turtingus žydų kapitalistus, gausių smetoninės Lietuvos žydų partijų aktyvistus, sionistus ir net kairiuosius žydus.

Mes „didvyriškai“ ištęsėme Lileikio bylą iki jo mirties ir likome visuomene, nesugebėjusia nuteisti nacių kolaboranto, siuntusio žydus į mirtį. Mes dabar reikalaujame, kad Izraelis išduotų Dušanskį. Neblogai, bet štai Raslanui leidome pabėgti į Rusiją jau nepriklausomybės metais. Ką ten kalbėti – KGB rezervo karininkai pas mus įsitvirtina aukščiausiuose postuose…. O ir Tomkus su savo nacių „Štiurmerio“ stiliaus karikatūromis yra teismo išteisinamas bei jaučiasi visiškai patogiai.

Žydų tema – pati jautriausia mūsų visuomenės sąmonėje. Jautriausia mūsų Vakarų sąjungininkams ir pati naudingiausia Lubiankos provokatoriams. Jie būtinai pasiknaisios neužgijusiose žaizdose. Antai, kišeninis Putino rabinas – tiesioginis Vilniuje reziduojančio rabino Krinskio (to paties, kuris bandė užgrobti Vilniaus Sinagogą) viršininkas Berl Lazaras aršiai keikia estus. Tai tas pats Berl Lazaras, kuris pareiškė, jog jo organizaciją „Chabad-Liubavič“ ir Rusijos saugumo tarnybą (FSB) sieja „tie patys tikslai, tie patys uždaviniai“.

Štai dar ir gerai žinomas Lietuvai (ir ne tik jai) Efraimas Zurofas iš Vyzentalio centro pareiškia: „paminklo pašalinimas rodo, jog estų vyriausybei trūksta supratimo apie tai, kokie gilūs buvo nacių nusikaltimai bei įžeidžia jų aukų atminimą“. Apie Zurofą vėliau dar užsiminsiu. Tuo tarpu noriu pasakyti tik tiek, kad Simonas Vyzentalis buvo neabejotinai šviesus žmogus. O štai jo įpėdinis… Asmenybės reiškia daug.

Laukite temos tęsinio.

Šaltinis: Balsas.lt

, , , , , , ,

Parašykite komentarą

%d bloggers like this: