Kaip medžiosime meškiukus?

Š. m. rugpjūčio 14 d. Valstybės sienos apsaugos tarnyba pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl neteisėto Lietuvos Respublikos valstybės sienos kirtimo, kai liepos 4 d. švedų pilotuojamas lėktuvas išskrido į Baltarusijos Respublikos teritoriją.

Va ir kyla klausimas – kaip vyks ikiteisminis tyrimas šioje byloje, dėl incidento su žaisliukais, kuris taip sugadino nuotaiką artimam prezidentės Dalios Grybauskaitės bičiuliui. Juk galima „dirbti“, kaip pradžioje tiriant saugumiečio Vytauto Pociūno žūties bylą, o galima išprotėti nuo uolumo, kaip Eglės Kusaitės vertimo baisia nusikaltėle istorijoje? Kaip dabar bus? Kiek resursų skirsime „meškiukų medžioklei“?

Dalia Grybauskaitė pavydi Aleksandrui Lukašenkai

 

 

Prezidentė Dalia Grybauskaitė nuolat skelbėsi, jog gerins santykius su Rusija, o dabar staiga pareiškė, kad Aleksandro Lukašenkos perrinkimas gali išvaduoti Gudiją nuo Rusijos likimo. Logikos paieškos prezidentės kalbose darosi vis sudėtingesne ir mažiau įmanoma misija.

„A.Lukašenka yra ekonominio ir politinio stabilumo Baltarusijoje ir jos nepriklausomybės garantas. Mes nenorėtume, kad mūsų kaimynė būtų antra Rusija“, – taip, anot „Reuters“, kalbėjo Lietuvos reitingų imperatorė D.Grybauskaitė.

Pasakysiu trumpai ir ūkiškai – ir aš taip manau. Mums tas sutvėrimas naudingas, kol pykstasi su Rusija. Tik paaiškinkite, kodėl tai viešai pasakoja prezidentė D. Grybauskaitė, kuri visai neseniai pasiskelbė išvadavusi Lietuvą iš Amerikos įkaitų statuso ir nuolat kalbėjo, kad santykius su Rusija reikia tik gerinti? Kaip čia išeina, kad Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas neseniai priminė A. Lukašenkai politinių oponentų žudymą, o santykius su Kremliumi imti ir sutvarkyti žadėjusi dama šių bėdų nemato? Tiesa, Kremliaus šeimininkai savo metodais mažai kuo skiriasi nuo Minsko prezidentūros, o Čečėnijoje žmonių pažudę irgi nemenkai, bet jei jau D. Grybauskaitė yra tokia ūkiška pragmatikė, tai gal galėjo pasinaudoti proga patylėti? Apie tai, kuo A. Lukašenkos Gudija geresnė už Mišos Saakašvilio vadovaujamą Kartveliją, kurią prezidentės adoratoriai aplojo esant nedemokratiška, nebedrįstu klausti. Atsakymas į logikos prašymą vis tiek tas pats: jos reitingai dideli, tai kaip tu drįsti?

Taigi drįstu tik spėti, jog Dalios Grybauskaitės tikrasis noras yra labai jau paprastas: valdyti, kaip tas Lukašenka. Logiškai tai sutampa su jos mokytojo, kurį pati viešai tokiu pavadino – Algirdo Mykolo Brazausko – pasaulėžiūros esme: valdžia yra svarbiausia. Pranokstanti mokytoją gabi mokinė turi tiesiai sakyti: darysiu, kaip Lukašenka, o gal net geriau už jį. Argi kas abejoja, jog Lietuvos politinio ir ekonominio stabilumo garantas sėdi reitingų viršūnėje?

p.s. Kai prezidentas Valdas Adamkus stovėjo Kijeve šalia Viktoro Juščenkos, rinkimų kampanijos metu, tai buvo lyg ir kritikuojama, kaip kišimasis į kažkieno reikalus. Dabar, irgi su antirusiškais šūkiais, vykdomas “naujasis kursas”. Vien tik kažkieno kvailumu tokio reikalo aiškinti nebeįmanoma. Asmeniškai įžvelgiu pavydą, kad negalima taip paprastai ir efektyviai visko stabilizuoti.

Kęstučiui Čilinskui Lietuvos oligarchai nėra ciniški

 

Nemanau, kad Gudijos fiurerio–”kolchozniko” Aleksandro Lukašenkos apsireiškimas Lietuvos žemėje ir jos prezidentūroje yra labai pavojingas. Daugiaveidės Europos Sąjungos politikos kontekste jis netgi neatrodo nepadorus. Man asmeniškai – Vladimiras Putinas yra kur kas labai kraugeriškas sutvėrimas, su savo režimu keliantis tikras grėsmes ir problemas kaimynams bei pasauliui. Tuo juokingiau atrodo mūsų entuziastų, siekiančių pagrįsti draugystės būtinybę, mėginimai persiversti per galvą.

Darbo dienos pabaigoje, vartaliodamas elektroninį paštą užplūdusias žinutes, ėmiau ir aptikau genialią politologinę įžvalgą.  Jungtinio demokratinio judėjimo (JDJ) lyderis Kęstutis Čilinskas jau kelintą kartą nustebino minties gelme. Pirmą kartą suklusau, kai buvęs Gedimino Vagnoriaus vyriausybės kancleris, sovietinių milicininkų ir NKVD garbintojos Tamaros Birmontienės bendražygis žmogaus teisių gynyboje, iškilus visuomenininkas – advokatavo Stalino šlovintojams. Tada jam pasirodė, kad bausti tuos, kas sako, jog žmones žudyti Gulage buvo teisinga, – demokratijos pažeidimas.

Šį kartą sužinojau dar šį tą naujo. Pasirodo, K. Čilinskas nemato būdų prisiliesti prie baltarusiškos kultūros, nesusidraugavus su Aleksandru Lukašenka. Pasak asociacijos „Jungtinis demokratinis judėjimas“ pirmininko advokato Kęstučio Čilinsko, jis, kaip Lietuvos pilietis, pasisako už Baltarusijos ir Lietuvos suartėjimą visose srityse: mene, moksle, versle ir visuomeninėje veikloje. Bet tokio bendravimo mes negalime turėti be Baltarusijos diktatoriaus Lukašenkos sutikimo,“ – tvirtino jis.

Keista – niekada Lietuva su juo nedraugavo, bet kaimyninėje šalyje išleistos literatūros, net labai vertingos ir pačios Lietuvos istorijai, knygynuose ir bibliotekose netrūksta. Gal vertėtų mūsų prezidentei įsegti Aleksandrui Grigorjevičiui kokį Gedimino ordinėlį? Juolab , kad patirties yra – kuo gi jis blogesnis už Valdo Adamkaus apdovanotą kagebistą Vladimirą Jakuniną?

Vis dėlto , fundamentaliausia įžvalga, verta karščiausių aplodismentų, yra šis Kęstučio Čilinsko atradimas: oligarchija pasirodo, būna ciniška ir nelabai ciniška. Tik taip galiu suprasti tokią Lietuvos demokratijos judėtojų vado mintį:

„Pasak K.Čilinsko, Lietuva yra oligarchinė valstybė ir čia neveikia daugelis Konstitucijoje įtvirtintų demokratijos principų, bet  Lukašenkos valdymas yra ciniškai oligarchinis.“

Tiesą sakant, visai susipainiojau… Ar Lietuvos oligarchija yra nepakankamai ciniška? Ar K. Čilinskas prisimena Aristotelį ir turi omenyje aristokratiją, kuri dar neišsigimė į oligarchiją? Įdomu – „Dujotekana“, „Maximos“ dešimtukas (ar ne su juo pats kovojo?), kiti dėdės ir tetos iš tų pačių užkulisių, kaip ir jų politiniai tarnai – panašūs labiau į aristokratus ar oligarchus ir jų dvaro filosofus bei juokdarius? JDJ lyderis susigaudyti nepadėjo. O kaip atrodo jums?