Posts Tagged karas

Lietuva turi slaptą ginklą prieš Rusiją


Rusijos agresija prieš Ukrainą ir pagaliau ūmai pabudęs supratimas, kad saugumas ir laisvė yra trapūs bei kartais brangūs dalykai, verčia ieškoti sprendimų. Lietuva slaptų ginklų turi.

Vieni sprendimai gali būti banalūs ir brangūs, kiti netikėti ir jau beveik nieko nekainuojantys. NATO partnerių aktyvėjimas, seniai sau ir kitiems pasižadėtų bendrojo vidaus produkto procentų gynybai asignavimas – banalioji dalis. Reikia išnaudoti ilgamečius įdirbius.

Seimas ką tik paklusniai grąžino šauktinių kariuomenę, prezidentė Dalia Grybauskaitė viešai paskelbė, kad ją prezidentūroje maitina prasčiau, negu karius Ruklos mokomajame pulke. Taigi, viešoji erdvė leidžia galvoti, kad šalies gynybos reikalai ėmė taisytis.

Visgi, yra neišnaudotų rezervų, kurių nepasitelkimas būtų stačiai nusikalstamas. Liberalai tik neseniai tapo šauliais ir dar tik mokosi, pašauktiniams prireiks 9 mėnesių kursų, o laikas eina. Taip pat ir Valentino Mazuronio siūlymas – siųsti kariauti kalinius – neįgyvendinamas greitai. Nuskambėję sumanymai siųsti ten “kelių erelius” irgi yra gan logiški, bet būtų susiduriama su ta pačia problema – gebėjimas nutrenkti močiutę džipu ir pasprukti, nubraukus ištiškusias smegenis valytuvais, nebūtinai reiškia, kad tas neva erelis pasiruošęs tikrai operacijai. Tam reikia laiko, investicijų ir muštro. Be to, kaip kažkodėl tvirtina mūsų ir net kai kurie Vakarų strategai, rusai kariauja kažkokį neva labia naują “hibridinį karą”, kurio taip lengvai per devynis mėnesius bazinių kursų neišmoksi. Reikia ir atsakui nestandartinių sprendimų. Reikia kažko tokio, kas išmuštų iš vėžių tuos žalius padarus be skiriamųjų ženklų ir priverstų juos prakaituoti bei krūpčioti. Šauktinių ir šaulių tam nepakaks, o ir 5 “Abrams” tankų gali pasirodyti mažoka.

Tuo tarpu, Valstybės saugumo departamentas ir uolūs Generalinės prokuratūros prokurorai jau prieš kelis metus yra atradę, kaip ligi šiol tvirtina, patyrusį diversijų specialistą, galintį įsiskverbti į Rusijos karines bazes ir jas susprogdinti. Šis asmuo, anot VSD ir prokurorų, moka gamintis ir naudoti sprogmenis, nekenčia Rusijos. Apie tai mūsų pareigūnai yra surašę keliolika tomų dokumentų.

kusaite

Negi Lietuvos ginkluotosioms pajėgoms nereikia terorizmu ligi šiol kaltinamos (Apeliacinio teismo išteisinamąjį nuosprendį prokurorai apskundė kasacine tvarka) Eglės Kusaitės paslaugų? Manau, ją reikia panaudoti bent jau kaip instruktorę. Juk ji buvo tokia pavojinga, kad Lietuvos VSD vadovams, už jos nukenksminimą yra asmeniškai raštu padėkojęs Rusijos žvalgybos (FSB) kontradmirolas, ponas V. Didyk. Ji kaltinta kaip tik tuo, kad buvo pasirengusi ir jau net mėgino nuvykti kažkur į Rusiją ir kažkada bei kažkaip susisprogdinti kažkurioje karinėje bazėje. Laikas, vieta ir metodas, kaip byloja bylos medžiaga, buvo taip gudriai užmaskuoti, kad jų neišsiaiškino nei abiejų šalių saugumai, nei prokurorai. Genialu!

Jei didieji Lietuvos teisėsaugos šviesuliai yra teisūs, jei tuo dar bandys kažkaip patikėti ir Lietuvos aukščiausiasis teismas, jai turi būti sudaryta galimybė krauju arba bent kitų apmokymu išpirkti kaltę. Pūdyti ją kalėjime, dykai maitinti, užuot panaudojus šios klastingos amazonės, Rusijos karinių bazių siaubo talentus, būtų nusikalstamai neracionalu. Juolab, kad prokurorų ir saugumiečių versijose teigiama, kad ši dama moka ne tik pati sprogdinti, bet ir kurti bendrininkių-diversantų tinklus, verbuoti šachides.

Pagaliau, šiai merginai, anot Lietuvos prokurorų ir teisėjų, būdingos ir savybės, kurių kartais pritrūksta paprastiems šauktiniams. Antai, amerikiečiai Vietnamo karo metu skundėsi, kad apie pusė pašauktųjų susiduria su psichologiniu barjeru, kai reikia nudėti žmogų – ypač iš arti. E.Kusaitė, kaip nustatė mūsų teismai, neva yra pasirengusi žudyti ir labai pavojinga, nes, kaip skundėsi vienas jautrus prokuroras, parašė jam nemandagią žinutę. Toks vertingas kadras negali būti nepanaudotas dabar, kai priešas – būtent Rusija – jau beveik šiapus vartų.

Manau, tai gali būti rimta paspirtis ir Afganistane dirbančioms Specialiųjų operacijų pajėgoms, ir Kremliaus ordų atrėmimui besirengiančioms tarnyboms.

Beje, E. Kusaitės ilgokai niekas nematė viešumoje, tad tikėtina, jog Lietuvos saugumo strategai ir taktiniai vadai patys susiprato. Juk ne veltui šitiek pareigūnų tiek metų šefavo teroro profesionalę ir gilinosi į jos gebėjimus?

, , , ,

5 Komentaras

Ar bijome karo, žmonės? Rusija pavojingesnė už SSRS?


Lietuvoje netyla svarstymai ir pamąstymai apie galimą karą. Praėjus ketvirčiui amžiaus nuo nepriklausomybės atstatymo, daugiau nei dešimtmečiui nuo stojimo į NATO, kyla klausimas – ar žmonės nesijaučia kaip niekad nesaugūs? Kada labiau bijojome – dabar ar prie sovietų?

Militaristinė dresūra

Sovietinė visuomenė buvo militarizuota nuo apačios iki viršaus. Jos pramonėje dominavo karinės ir dvigubos paskirties įmonės, o ir kitos turėjo būti pasirengusios dirbti militarinėms reikmėms.

Vaikams jau nuo pradinių klasių pasakodavo apie tai, koks baisus gali būti branduolinis karas, kurio esą nori mistiniai amerikiečių kapitalistai. Kaip įrodymas buvo pateikiamas pasakojimas apie baltus balandžius lankstančią, spinduline liga sergančia mergaitę iš Hirosimos. Buvo pasakojama, kaip reikės užsidėti dujokaujes ar bent pasigaminti „vatos-marlios raištį“.

Sovietų pilietis „žinojo“, kad Amerika neva užpuolė Vietnamą, o „Didysis Tėvynės“ karas kilo tik todėl, kad „taikiai miegojusią“ ir neva beveik beginklę Sovietų Sąjungą nei iš šio, nei iš to užpuolė Hitleris. Vėliau jis „žinojo“, kad „kariai internacionalistai“ kariauja Afganistane su „dušmanais“ ir turbūt su amerikiečiais. Piešimo pamokose, kai būdavo vystoma taikos tema, spaliukus ragino piešti perbrauktą bombą, ant kurios reikdavo parašyti NATO.

Nelabai įvairus (ilgą laiką iš dviejų kanalų) sovietinis televizorius apie kovą su buržujais pasakojo animacijoje apie „ereliuką“ir „kibaldžiuką“, o propagandinės dokumentikos ir vaidybinių filmų „Didžiojo Tėvynės“ karo tema taip pat buvo devynios galybės. Kariniai paradai, kuriais savo mastais gal prilygtų nebent kokie Šiaurės Korėjos ar Kinijos „kolegos“, turėjo kelti homo sovieticus seksualizuotą patriotinę ekstazę.

Ir visgi, spaliukišką ir gal dar pionierišką amžių praaugęs sovietinis žmogus karo, po chruščiovinio atšilimo, labai nebijojo. Tam yra keletas priežasčių.

Ideologija ir informacija

Pirmiausia, sovietinis pilietis neturėjo žiniasklaidos, kuri atneštų žinių. Čia amerikietiškuose filmuose apie Karibų krizę, kaip 1962 m. SSRS ir JAV buvo kaip niekad arti branduolinio konflikto, amerikiečiai laukė pranešimų namuose, darbe, baruose ir gatvėse – kur tik buvo prieinamas bent radijas. Sovietinis pilietis apie tai žinojo iš patetiškų, bet nelabiai informatyvių politbiurinių pranešimų spaudai arba, jei nesitaikstė su gyvenimu informaciniame tunelyje, iš vakarietiškų radijo stočių. Net 1979 m. Vilniuje išleistas TSRS istorijos vadovėlis X-XI klasei neužsimena apie Karibų krizę nei vienu žodžiu. Kitokių vadovėlių, kaip patys suprantate, nebuvo. Kitos užsienio aktualijos aptariamos, skiriant po porą sakinių: Korėjoje ir Vietname Amerikos ir Vakarų Europos imperialistai kariavo „nešvarius karus“, o sovietai, taikingų iniciatyvų dėka, pasiekė,kad jie išsinešdintų. Kiek daugiau dėmesio skiriama 1959 m. Vengrijos, 1968 m. Čekoslovakijos įvykiams, kur kalbama apie tai, kaip šlovingai ir taikingai raudonoji armija padėjo anoms broliškoms tautoms sudoroti buržujų provokatorius (išverčiant į žmonių kalbą – įsiveržė ir išžudė bei terorizavo visus,kam nepatiko komunistų valdžia). Užsienio politika buvo ne sovietų piliečio reikalas. Jam derėjo žinoti tik tiek, kad partija ir vyriausybė jį saugo bei būti pasirengusiam kariauti ir mirti, joms paliepus.

Antras skirtumas – ideologija. Net juodžiausios priešpriešos metais sovietai skelbėsi esą už taiką. Kasmet melavo, jog mažina ginklavimosi išlaidas, vis įmantriau dangstydami realų biudžetą ir rodydami fiktyvų. Buvo sudaromos vienokios ar kitokios sutartys, šaukiamos konferencijos ir pan. Jų taikingumu Vakarai netikėjo ir turėjo tam pagrindo, bet čia kita tema.

Kai 1983 metais BBC susuko vaidybinį filmą „The day after“(kitą dieną,- angl.), rodantį branduolinio apsišaudymo pasekmes, sovietai jį parodė ir tik dar kartą paragino visus branduolinio košmaro bijoti.

Po Stalino mirties sovietams visgi nebūdingi tokie grasinimai, kaip „paversti JAV radioaktyviais pelenais“ ar pan. Juolab nesuvokiama, kad taip galėtų sau leisti rėkauti kažkoks televizijos laidų vedėjas. Net sovietinį ginklą šlovinantys eilėraštukai dažniausiai būdavo sudėstomi taip, kad sovietų kariai „saugo žemėj taiką“, kurios neva nenori užjūrio kapitalistai. SSRS net buvo viešai įsipareigojusi pirma nenaudoti branduolinio ginklo (labai pasitikėjo savo įprastinės ginkluotės persvara,kurios šiandien neturi). O štai dabartinė Rusija preventyvius branduolinius smūgius paskelbė oficialios karinės doktrinos dalimi. Viešai grasinti karu ir raginti kariauti galima ir Dūmos deputatams, ir visokiems televizijos rodomiems fanatikams. Tai madinga, tai „veža“. Jie ir jų sukurstytos, karo besišaukiančios minios šiandien labiau panašios ne į užguitus sovietinius „penkmečio planų vykdytojus“, o į radikaliojo islamo džichadistus arba baubiančius nacius.

SSRS propaganda ragino dėkoti „partijai-tėvynei už taloną patalynei“ ir už tai,kad išvadavo nuo fašistų bei gina nuo kapitalistų. Šiandieninės Rusijos skanduotės jau visiškai kitokios, tad visiškai dėsninga, kad kelia kur kas didesnį nerimą. Juk šiandien deklaruojamas prioritetas yra ne taika, o pergalė prieš išsigalvotus neofašistus ir „rusų pasaulio“ plėtimas. Be to, šiandien visas tas nesąmones aiškiai ir kasdien girdime (cebnzūros, ačiū Dievui, nėra), o jei nepakankamai išsigąstame, pagąsdiname save ir patys.

Ar imti šautuvą?

Nors įvairios apklausos byloja, kad dauguma žmonių apokaliptiniais scenarijais netiki, nemano, kad per kelis artimiausius metus karas ateis į Lietuvą, valdžia ir žiniasklaida šią temą eskaluoja kasdien. Šauktinių kariuomenės grąžinimo projektai, dešimt metų nusikalstamai vilkintas išlaidų gynybai didinimas, aktyvių pratybų su NATO partneriais intensyvinimas ir kitos konkrečios priemonės, dalis kurių tikrai reikalingos, yra lydimos propagandinių gaudesių.

Periodiškai girdime prezidentės Dalios Grybauskaitės perspėjimus, kad kitu taikiniu po Ukrainos būsime mes, kad reikia jau dabar reikia būti pasiruošus atsilaikyti nors tris paras ir pan. Leidžiamos brošiūros, nurodant kur ir kaip šliaužti, jeigu prasidės karo veiksmai. Žodžiu, lietuvis be šautuvo – lietuvis be ateities.

Nejučia prisimena sovietmečio filmo scena, kai kolūkiui žemę ariantis žmogelis gauna iš miško laišką be pašto ženklo, su pažadu nudėti, jei toliau ars. Sovietų valdžia paaiškina, kad gali ir nearti, bet duonos tada negaus. Užtat šautuvą ji jam galinti pasiūlyti. Valstietis, aišku, pasiūlo tą šautuvą susikišti, kur nesueina.

Taigi, art ar ne art? Ar matant Rusijos agresiją Ukrainoje dar galima užsiimti savo reikalais ar reikia kaupti kruopas ir kasti žemines, o vaikus nuo darželio mokyti elgtis su sprogmenimis ir ginklais? Nemaža dalis patriotiškai nusiteikusių ar tokius vaizduojančių entuziastų taip ir siūlo daryti. Maža to, visuomenė pratinama prie minties, kad vardan švento saugumo reikia po truputį susitaikyti su vis griežtesne cenzūra, interneto ir telekomunikacijų kontrole, privatumo siaurinimu ir valdžios įgaliojimų didinimu. Tai daroma ne priimant kokį nors naują ir aiškų nepaprastosios padėties įstatymą, o pavieniais teisės aktais, kurių kiekvieno priėmimą palydi patriotiniai šūkiai ir karo būgnų tratėjimas.

Jiems garsiai pritaria net iš pacifistų į šaulius persidažę liberalai, o taip pat dalis viešai besireiškiančių laikraštinių ir internetinių amazonių – mergužėlių ir moteriškių, kurioms, panašu, karinė uniforma yra tiesiog afrodiziakas. Nereikia būti naiviu ir kuoktelėjusiu pacifistu, kad tai būtų juokinga. Beje, nusiraminkite – aš ne prieš moteris armijoje.

„Vienui vieni“ sindromas

Pirmą kartą po Šaltojo karo pabaigos taip atkakliai keliamas ir įkyriai eksploatuojamas klausimas – ar galima pasitikėti NATO ir Vakarais, nes jie esą nepakankamai žvangina ginklais prieš Rusiją. Vakarai mat, vos mūsų karo žyniams treptelėjus, neduoda ginklų Ukrainai, nors visiškai aišku, kad pergalei (kitaip kam juos duoti?) reiktų maždaug lendlizo masto tiekimų. Žodžiu, Vakarais pasitikėti negalime. Mes vėl parduoti ir nelaimingi vargšai, tad balnokit broliai žirgus, paduok sesule kardą….. Jei ką – žirgelis parneš.

Rusija dėl tokių mūsų nuotaikų gali tik džiagtis, nes taip kartojamas jos naratyvas apie dekadentiškus ir parsidavusius, gėjiškus ir visokius ten kitokius Vakarus. Juk visi euroskeptikai ir natofobai seniai giedojo giesmelę, kad „Amerika mūsų negins“. Iš visokių pakampių lendantys „žinovai“ mėgsta priminti, kaip „amerikonai mus pardavė po karo“. Kaip „Amerikos balsas“ neva sukurstė ir išdavė partizaninį judėjimą ir t.t. Bet kas, nors šiek tiek išmanantis istoriją, žino, kad tai absurdas. Kad Lietuva su savo neutralitetu jokių įsipareigojusių sąjungininkų neturėjo, NATO nebuvo, o užjūrio balsai lietuviškai prabilo tik partizaniniam judėjimui slopstant.

Bet raudos, kad ir vėl esame „vienui vieni“, o todėl kiekvienas, kuris nepabuvo kareivėliu, nebus geras nei prie plūgo, nei turbūt lovoje, yra vėl populiarios. Čia galiu iškart nuraminti – nesu nusistatęs nei prieš šauktinių kariuomenę, nei prieš Šveicarijos modelį. Ir visgi, nei kruopas taupau, nei „vienui vienas“ jaučiuosi. Taip pat manau, kad neturėtume jaustis tiek stipriai nesaugūs, idant šauktumėmės cenzūros arba bet kokį reiškinį – nuo pieno riebumo iki vaikų globos ar kelių eismo taisyklių reikalų – matytume tik per karinės Rusijos grėsmės akidangčius. Vien kiseliovai neturėtų visiškai nulemti mūsų darbotvarkės ar pasaulėžiūros.

, , , , ,

Parašykite komentarą

Karai, dešrelės ir lyderystė


2014-10-25

Tomas Čyvas

Rusijos agresija prieš Ukrainą privertė ne tik Lietuvą susimąstyti dėl gynybos išlaidų, o NATO sustiprinti budrumą, bet ir išryškino keistas mūsų politinio mąstymo tendencijas. Kartais norisi arba sukioti pirštą prie smilkinio, arba apstulbus klausti – tikrai? Ypač tada, kai mūsų kolegos politologai ima porinti apie supuvusius ir dekadentiškus Vakarus ir mūsų neva didesnį dvasingumą.

Cituoju mano gerbiamą politologą Vladimirą Laučių, su kuriuo nenoriu veltis į jokius apsižodžiavimus tiesiog todėl, kad jis labai konceptualiai formuluoja kelis mano ausiai keistai skambančius teiginius. Pirmas – NATO pralaimi, ir viskas žlunga.

„Rusija puola, sovietų imperija pamažu atgimsta, o NATO nieko geresnio nesugalvoja, kaip pasiskirti savo vadovu minkštakūnį socialistą, Rusijai priimtiną personažą – Jensą Stoltenbergą. Kas vyksta?“

Vyksta įprastinė NATO lyderio kaita. Apie tai, kad pirmtako kadencija baigiasi ir į jo vietą bus siūlomas būtent J.Stoltenbergas, aš asmeniškai iš atvirų šaltinių, be jokių slaptų Gedimino Grinos kontoros pažymų žinojau dar balandžio mėnesį. „Principinga“ Lietuva jokių oficialių pasipiktinimų nereiškė ir NATO žūties dėl to neprognozavo. Nelabai ir buvo dėl ko. Tiesa, kolega V.Laučius randa biografinį argumentą:

„Jaunystėje Stoltenbergas buvo nusistatęs prieš JAV ir NATO vykdomą politiką, vėliau jo pozicija pasikeitė. Dar būdamas paauglys, jis mėtė akmenis į JAV ambasadą, taip protestuodamas prieš karą Vietname. 1985 m., vadovaudamas Darbo partijos jaunimo skyriui, J.Stoltenbergas tvirtino, kad Norvegija turėtų išstoti iš NATO“, – rašo jis.

Taip. O ką, galima paklausti, tais pačiais metais veikė dabartiniai Lietuvos vadovai, įskaitant ne taip seniai patriotizmo takais pasukusią Prezidentę Dalią Grybauskaitę? Klausimas nūnai beveik politiškai nekorektiškas, nes atsakymas gali nelabai derėti prie peršamos pasakaitės apie Vakarų eilinį saulėlydį ir šviesos spindulėlį jame – Marijos žemę, kurios vadovę jos komiški adoratoriai visuose feisbukuose  jau skelbia kone pasaulio lydere (tik pasaulis apie tai mažai ką žino).

Grįždamas prie NATO genseko  personos priminsiu, kad britas – George’as Robertsonas irgi buvo kairuolis ir visai neblogas NATO vadovas, dargi praplovė smegenis tada jaunu ir perspektyviu politiku laikytam Artūrui Paulauskui. Anas tuo metu bandė daryti tai, ką neoficialiai visą laiką darė visos Lietuvos valdžios – taupyti gynybos sąskaita.

Taip, Lietuva nepardavinėjo Rusijai „Mistral“ laivų, nes jų nestatė. Užtat Prezidentė D.Grybauskaitė dar 2010 m. skambiai gyrėsi, kaip gerai jai sekėsi pagerinti santykius su Rusija ir kaip sėkmingai kaikariams  (kuriuos šiandien pagrįstai lazdavojame ) padėta pardavinėti sasiskas  ir sūrelius Rytų rinkoje. Jei sasiskų  pardavėjai, kurie dabar zyzia dėl Lietuvos politikos jiems daromos žalos, turėtų tokią laivų statyklą, kaip prancūzai Sen Nazere, plauktų laiveliai, aidint kepurinės garsams nuo denio. Kitaip manyti gali nebent labai didelis naivuolis.

Sakysite, tada kontekstas buvo kitas? Ne. Tai vyko neseniai praūžus Kremliaus agresijai prieš Gruziją ir Prezidentei paaiškinus, kad su gruzinais draugauti nelabai apsimoka ir išvis reikia atsisakyti „regiono lyderystės“ idėjos. Tad Lietuva pati noriai dalyvavo pagrįstai išjuokiamame JAV prezidento Baracko Huseino Obamos santykių su Rusija „perkrovimo“ projekte. Nereikia savęs kvailinti.

Kita tema, kurią dabar labai mėgsta patriotiniu populizmu piktnaudžiaujantys entuziastai – informacinis karas. Prezidentė neseniai apreiškė tai, ką seniai žinau be jos ir slaptų Valstybės saugumo departamento (VSD) pažymų. Rusija kariauja informacinį karą prieš Lietuvą? O taip. Jau ketvirtį amžiaus – su didesniais ar mažesniais paūmėjimais. Ir tai nėra jokia slapta informacija arba naujiena.

Neseniai apie tai sužinojusi, gal su VSD pagalba, Prezidentė D.Grybauskaitė nutarė pasielgti gana banaliai – išplėsti teisinę cenzūros bazę. Vienokia ar kitokia cenzūra visada egzistuoja (pornografiją juk draudžiama). Dabar siūloma baudomis persekioti „karo propagandą“ ir iki dešimtadalio apriboti ne ES kalbomis gaminamos produkcijos retransliavimą kabeliais bei palydovais. Gūžteliu pečiais: negi rusai savo propagandos negalės išversti į ES kalbas (iš dalies tai jau ir padaryta)? Kas bus, kai tai bus suvokta? Kas bus, kai pamatysime, kad propagandos vartotojai, sėdintys „ant adatos“ (o jie būtent tokie) gauna ją internetu? Aiškinu ypač bukiems – nutiks labai paprastas dalykas. Teks, sekant patriotinės populistinės argumentacijos logika, toliau plėsti cenzūrą, nes ji efektyvi tik tada, kai yra visiškai buka ir įsidiegi namie… Putino tvarką.

Jei manoma, kad rusakalbio eterio ribojimas yra sprendimas – seniai reikėjo padaryti paprastą dalyką – brandos atestatui gauti padaryti privalomus dviejų ES kalbų (išskyrus gimtosios) abitūros egzaminus. Rusų kalba po truputį keliautų į pelnytas fakultatyvų paraštes.

Lietuvos techninės galimybės leidžia ne tik siauraprotiškai cenzūruoti eterius, bet ir transliuoti iki Uralo. Tik daryti tai reikia kryptingai ir nuolat. O ne taip, kaip su pažadu duoti du bendrojo vidaus produkto procentus gynybai, laikant špygą kišenėje ir iš anksto žinant, kad šis procesas bus sabotuojamas dėl banalaus politinio gyvulio instinkto – reitingų.

Kolegos, baikite su ta RUSIŠKA malda apie žlungančius ir dekadentiškus Vakarus bei dvasingumo didėjimą, keliaujant tolyn į Rytus. Tai Kremliaus naratyvas. O Lietuvoje Kremlius seniai būtų padaręs daug daugiau, jei ne ta „bloga“ NATO.

www,valstietis.lt

P.S. Įdomu ar 1985 metais už Lietuvos narystę NATO būtų pasisakę D. Grybauskaitė, Loreta Graužinienė ir Algirdas Butkevičius (kitaip nei “blogiukas” norvegas)?

P.S. P.S. Lietuvoje vyksta kaip niekad intensyvios NATO karių pratybos  ir būtent todėl mes staugiame apie Vakarų išdavystę?

, , , ,

5 Komentaras

Pasikeisti Lietuva gali tik pati – Europos pinigai – į balą


 

Skaitau portale „Balsas.lt“ patiražuotą straipsnį – mįslingai filosofišku pavadinimu:

„Pasikeisti Afganistanas gali tik pats, Lietuvos pinigai – į balą“.

Skaitau ir pagalvoju: „Pasikeisti Lietuva gali tik pati – Europos Sąjungos pinigai – į balą“

Kuo blogiau arba geriau? Kodėl vokietis turi mokėti lietuviui už jo amžinai nepastatomus stadionus arba saugumo pastatus? Kodėl vokietis arba britas turi čia vykdyti visokias oro policijos misijas arba finansuoti Ignalinos atominės elektrinės uždarymą? Kad brolis lietuvis turėtų ką pavogti? Kodėl koks amerikiečių ar britų generolas turi gaišti savo laiką, kad rengtų Lietuvos prezidentės trokštamus ir reikalaujamus nepataisomo ir barbariško „labustano“ gynybos planus?

„Iš visos Lietuvos į respublikinę konferenciją „Žmogiškumo pamokos. Tarptautinės misijos tada ir dabar“ Tauragėje susirinkę Afganistano karo veteranai kviestiniams įvairių institucijų atstovams išsakė tvirtą nuomonę: „Mes devynerius metus, vieną mėnesį ir 19 dienų tarnavome krašte, kurio žmonės turi savitus papročius, tradicijas, tikėjimą, savitą kovos už savo laisvę būdą. Teisė tai pakeisti neduota nė vienai pasaulio šaliai, tad ir bet kokios tarptautinės misijos Afganistane tampa nerezultatyvios ir nerealios“, – paporino Alytaus Naujienų žurnalistė Aldona KUDZIENĖ.

……….

„Konferencijos dalimi tapo ir šventosios mišios, kurias Tauragės bažnyčioje aukojo skirtingų laikotarpių Afganistano gyvenimo pulsu gyvenę dvasininkai: po šio karo košmarų kunigu tapęs Alvydas Bredikis ir Lietuvos kariuomenės Tauragės įgulos kapelionas majoras Remigijus Monstvilas.

Alytiškius žavėjo Tauragės rajono mero Prano Petrošiaus aktyvumas, noras būti šalia savo žmonių. Jis konferencijoje dalyvavo su visa savivaldybės vadovų komanda“, – rašo susižavėjusi autorė…

Aš irgi žaviuosi mišiomis, kuriose (spėju) buvo klaupiamasi ir ašaringai dūsaujama į nukryžiuotojo pusę. Iškart po to, kai prisiminta, jog „devynerius metus, vieną mėnesį ir 19 dienų tarnavome krašte, kurio žmonės turi savitus papročius, tradicijas, tikėjimą, savitą kovos už savo laisvę būdą.“

Žaviuosi ir dalyviais, buvusiais SSRS rekrūtais, kurie savo, tegul ir nesavanorišką, dalyvavimą okupacinėje avantiūroje, mėginant padaryti iš Afganistano dar vieną sovietų respubliką, prieš pat einant į Dievo namus apibūdina, kaip „tarnavimą krašte“. Patogu ir neskauda – kaip špyga kišenėje.

Žaviuosi autore, kuri moka tuo –žavėtis. Žaviuosi buhalterija, kuri suskaičiavo „į balą išmestus“ Lietuvos pinigus. Žaviuosi ne todėl, kad man labai norisi strateginio ąžuoliukų parko Čagčarano apylinkėse apsaugos arba manau, jog projektas pigus, o Lietuvos dalyvavimas tobulai apgalvotas bei atsakingas.

Iki apsivėmimo žaviuosi subtiliai siūloma alternatyva. Žaviuosi sugebėjimu painioti laikmečius, kaitalioti sąvokas, malti viską į vieną košę ir palaipsniui piršti išvadą, esą Lietuvai nereikia nei NATO, nei automato. Reikia tik, klausantis „tarnavimo“ (karo turbūt nebuvo?) veteranų pasakų ir maldų, rūtų darželyje apsitvertų vištytės bei gaidelio, o gal dar kokio bambalio alaus. Iki apsivėmimo žaviuosi dvasingu siūlymu susiprasti, kad sovietai, NATO ir Europos Sąjunga yra tas pats. Kad mėšlą nuo sviesto skirtia tik negerbiantys skonių bei nuomonių įvairovės. Kai tokių supratingųjų kritinė masė bus sulipdyta, galėsime žavėtis savimi, kaip dar viena Abchazija arba Pietų Osetija. Potencialūs Kokoity (toks Lubiankos sutvertas „osetinas“) analogai renkasi į konferencijas bei mišias, o nacionaliniai naujienų portalai jų lozungus verčia savo antraštėmis. Europos pinigai bejėgiai tai pakeisti – protingi europiečiai turėtų tai suprasti.

, , , ,

5 Komentaras

Marko Solonino knygos pristatyme


Pristatymas, kurį anonsavau, įvyko. Salėje žmonių buvo sausakimša. Renginys vyko rusų kalba ir be vertimo, kas buvo nedidelė klaida – dalis jaunų žmonių sakė nesupratę.  Politikų buvo keletas. Aukščiausias pagal rangą – konservatorius, istorikas, Seimo nacionaloinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas  Arvydas Anušauskas.

Pasak jo, knygoje analizuojami faktai jam pačiam yra jau nemenkai pažįstami, nes juos teko tirti rašant veikalą “Žaibo karas Lietuvoje”. Anot A. Anušausko, nėra didelės bėdos, jog M. Soloninas orientuojasi labiau į skaitytoją ir stengiasi knygą daryti kuo labiau prieinamą plačiai audotorijai, o neužsidaro grynai akademinėje paradigmoje. Tai, anot A. Anušausko, nemažina knygos vertės.

Socialdemokratų (iš Lietuvos socialdemokratų partijos) buvo trys – Justinas Karosas, Vytenis Andriukaitis ir Julius Sabatauskas. Pastarajam patiko labiau, nei partijos kolegoms – netgi įsigijo knygą. O štai V. Andriukaitis, vartydamas pristatomą knygą, kraipė galvą ir sakė nemanąs, jog autorius yra rimtas istorikas. “Pagal retoriką ir vatojamus išsireiškimus skiriu istoriką nuo publicisto”, – teigė V. Andriukaitis. Anot jo, autorius nori politikuoti ir daug ką supaprastina. Pasak V. Andriukaičio, pavartęs knygą, kurios pastebėjo nepirksiąs, jis pamatęs faktinių klaidų.

Plačiau V. Andriukaičio ir A. Anušausko nuomones paskelbsiu kiek vėliau. Istorikas Ramūnas Trimakas pažadėjo atskirą komentarą.

,

Parašykite komentarą

%d bloggers like this: