Neįvykusi VSD operacija

Valstybės saugumo departamentas (VSD) džiūgauja, kad jo perspėjimai veikia ir piliečiai ima uoliai pranešinėti apie Rusijos bandymus juos provokuoti. Norėtųsi pasidžiaugti ir kai ką pasitikslinti.

Įvykusių ar dar vykstančių VSD ir policijos operacijų prieš bartašiūnaites, grabauskus ir jų prietrankas draugelius, kuriems Putinas per acto garus atrodo,kaip Jėzus Kristus, negalima adekvačiai komentuoti dėl informacijos apie teisinį turinį stokos. Užtat galima apsvarstyti vieną neįvykusią operaciją.

Žiniasklaida paskleidė žinią, kad Tauragės laikraščiui galimai rusų šnipas, per galimai miesto tarybos narį, socialdemokratą bandė įpiršti nelegalius pinigus už antivalstybinę propagandą. Uoli ir patriotiška redaktorė po velnių interesantą, kaip aiškėja iš paskleistos žinios, pasiuntė ne iš karto. Nusprendė pažaisti kontržvalgybą – pažadėjo spausdinti ir pasiūlė kainą. Paskui, atsitik tu man taip, pamatė irgi žiniasklaidos paviešintą žinią, kad VSD perspėja apie galimas provokacijas ir perdavė tą medžiagą profesionalams.

Teigiama, kad VSD profesionalai patvirtino, jog medžiaga tikrai yra propagandinė. Patvirtinti ar paneigti tai būtų sunku, nes ji neskelbiama – gal VSD uždraudė, gal ne. Būtų įdomu pamatyti. Juk siūlyti 500 eurų rajoniniam laikraščiui už vieną vienintelį straipsnį, nėra tiek jau baisiai mažai. Juolab, kad, anot turimos informacijos, žadėtas tęstinis bendradarbiavimas, kai pinigus nuolat vežios tai draugai, tai pats numanomas žvalgas. Tiesą pasakius, už ne ką didesnę investiciją rajone galima laikraštį tiesiog nusipirkti.

Jei istorija turėtų logišką tęsinį, VSD, kartu su kriminalinės policijos biuru, pasitelkus ir pilietišką laikraščio redakciją, būtų galėjusi „susemti“ ir draugus, kurie vežiotų pinigus, o gal ir patį žvalgą. Vietoje to, buvo nutarta (VSD, redakcijoje,o gal abipusiu susitarimu) parašyti straipsnį apie tai, kaip patriotiškai neatsirado propagandinis straipsnis.

Tiesą pasakius, pagriebti už rankos Rusijos žvalgai ir jų parankiniai, perkantys žiniasklaidą, būtų rimtas dalykas. Ir kyla klausimas – kodėl ir kas nutarė pasielgti kitaip? Nesinori tikėti, kad redaktorė arba VSD blefuoja ir kad tai dar vienas tuščias šūvis, kai visi laukia tikro. O gal operaciją buvo bandyta organizuoti, bet tai nepavyko, nes žvalgas arba jo kurjeriai užuodė spąstus? Kaip ten bebūtų, redaktorės pateikti paaiškinimai,kad „negražu apgaudinėti žmogų“,o „gal net pavojinga“ – vaikiški. Taigi – žiniasklaidos pranešta žinia apie neįvykusią operaciją, palikusią įdomių klausimų, atsakymų į kuriuos nebus.

Pats svarbiausias klausimas – negi tik tiek tegebama išspausti iš to milžiniško piliečių akylumo antplūdžio, kuriuo giriasi VSD?

Lietuva turi slaptą ginklą prieš Rusiją

Rusijos agresija prieš Ukrainą ir pagaliau ūmai pabudęs supratimas, kad saugumas ir laisvė yra trapūs bei kartais brangūs dalykai, verčia ieškoti sprendimų. Lietuva slaptų ginklų turi.

Vieni sprendimai gali būti banalūs ir brangūs, kiti netikėti ir jau beveik nieko nekainuojantys. NATO partnerių aktyvėjimas, seniai sau ir kitiems pasižadėtų bendrojo vidaus produkto procentų gynybai asignavimas – banalioji dalis. Reikia išnaudoti ilgamečius įdirbius.

Seimas ką tik paklusniai grąžino šauktinių kariuomenę, prezidentė Dalia Grybauskaitė viešai paskelbė, kad ją prezidentūroje maitina prasčiau, negu karius Ruklos mokomajame pulke. Taigi, viešoji erdvė leidžia galvoti, kad šalies gynybos reikalai ėmė taisytis.

Visgi, yra neišnaudotų rezervų, kurių nepasitelkimas būtų stačiai nusikalstamas. Liberalai tik neseniai tapo šauliais ir dar tik mokosi, pašauktiniams prireiks 9 mėnesių kursų, o laikas eina. Taip pat ir Valentino Mazuronio siūlymas – siųsti kariauti kalinius – neįgyvendinamas greitai. Nuskambėję sumanymai siųsti ten “kelių erelius” irgi yra gan logiški, bet būtų susiduriama su ta pačia problema – gebėjimas nutrenkti močiutę džipu ir pasprukti, nubraukus ištiškusias smegenis valytuvais, nebūtinai reiškia, kad tas neva erelis pasiruošęs tikrai operacijai. Tam reikia laiko, investicijų ir muštro. Be to, kaip kažkodėl tvirtina mūsų ir net kai kurie Vakarų strategai, rusai kariauja kažkokį neva labia naują “hibridinį karą”, kurio taip lengvai per devynis mėnesius bazinių kursų neišmoksi. Reikia ir atsakui nestandartinių sprendimų. Reikia kažko tokio, kas išmuštų iš vėžių tuos žalius padarus be skiriamųjų ženklų ir priverstų juos prakaituoti bei krūpčioti. Šauktinių ir šaulių tam nepakaks, o ir 5 “Abrams” tankų gali pasirodyti mažoka.

Tuo tarpu, Valstybės saugumo departamentas ir uolūs Generalinės prokuratūros prokurorai jau prieš kelis metus yra atradę, kaip ligi šiol tvirtina, patyrusį diversijų specialistą, galintį įsiskverbti į Rusijos karines bazes ir jas susprogdinti. Šis asmuo, anot VSD ir prokurorų, moka gamintis ir naudoti sprogmenis, nekenčia Rusijos. Apie tai mūsų pareigūnai yra surašę keliolika tomų dokumentų.

Negi Lietuvos ginkluotosioms pajėgoms nereikia terorizmu ligi šiol kaltinamos (Apeliacinio teismo išteisinamąjį nuosprendį prokurorai apskundė kasacine tvarka) Eglės Kusaitės paslaugų? Manau, ją reikia panaudoti bent jau kaip instruktorę. Juk ji buvo tokia pavojinga, kad Lietuvos VSD vadovams, už jos nukenksminimą yra asmeniškai raštu padėkojęs Rusijos žvalgybos (FSB) kontradmirolas, ponas V. Didyk. Ji kaltinta kaip tik tuo, kad buvo pasirengusi ir jau net mėgino nuvykti kažkur į Rusiją ir kažkada bei kažkaip susisprogdinti kažkurioje karinėje bazėje. Laikas, vieta ir metodas, kaip byloja bylos medžiaga, buvo taip gudriai užmaskuoti, kad jų neišsiaiškino nei abiejų šalių saugumai, nei prokurorai. Genialu!

Jei didieji Lietuvos teisėsaugos šviesuliai yra teisūs, jei tuo dar bandys kažkaip patikėti ir Lietuvos aukščiausiasis teismas, jai turi būti sudaryta galimybė krauju arba bent kitų apmokymu išpirkti kaltę. Pūdyti ją kalėjime, dykai maitinti, užuot panaudojus šios klastingos amazonės, Rusijos karinių bazių siaubo talentus, būtų nusikalstamai neracionalu. Juolab, kad prokurorų ir saugumiečių versijose teigiama, kad ši dama moka ne tik pati sprogdinti, bet ir kurti bendrininkių-diversantų tinklus, verbuoti šachides.

Pagaliau, šiai merginai, anot Lietuvos prokurorų ir teisėjų, būdingos ir savybės, kurių kartais pritrūksta paprastiems šauktiniams. Antai, amerikiečiai Vietnamo karo metu skundėsi, kad apie pusė pašauktųjų susiduria su psichologiniu barjeru, kai reikia nudėti žmogų – ypač iš arti. E.Kusaitė, kaip nustatė mūsų teismai, neva yra pasirengusi žudyti ir labai pavojinga, nes, kaip skundėsi vienas jautrus prokuroras, parašė jam nemandagią žinutę. Toks vertingas kadras negali būti nepanaudotas dabar, kai priešas – būtent Rusija – jau beveik šiapus vartų.

Manau, tai gali būti rimta paspirtis ir Afganistane dirbančioms Specialiųjų operacijų pajėgoms, ir Kremliaus ordų atrėmimui besirengiančioms tarnyboms.

Beje, E. Kusaitės ilgokai niekas nematė viešumoje, tad tikėtina, jog Lietuvos saugumo strategai ir taktiniai vadai patys susiprato. Juk ne veltui šitiek pareigūnų tiek metų šefavo teroro profesionalę ir gilinosi į jos gebėjimus?

Skundikas ir pilietis – kur riba?

„VSD ragina Lietuvos žurnalistų bendruomenę nepasiduoti galimoms Rusijos provokacijoms, o pastebėjus tyčinius ar įtartinus propagandos skleidimo veiksmus, bandymus daryti finansinę įtaką ar siekius paveikti rengiamos informacijos turinį prašo informuoti Valstybės saugumo departamentą – telefonu Vilniuje (5) 2124720, elektroniniu paštu – spauda@vsd.lt.“- toks pranešimas išplito ir po socialinius tinklus.

Neneigdamas nei Rusijos grėsmės, nei jos melagingos propagandos, kurią puikiai atpažįstu, nes neišdeginamą imunitetą įkrėtė dar sovietmečio žlugimo laikų programa „Vremia“, provokuoju diskusiją.

Pradėsiu nuo anekdoto. „VMI, darbo dienos pabaiga. Berniukas tebesėdi prie inspektoriaus durų. Tas išeina ir sako: Poviliuk, jau vakar sakiau, kad sumokėjo tavo tėtis mokesčius,sumokėjo. Eik namo. Nupirks tau kompą kitais metais – neliūdėk”

Anekdotas apie žymų sovietų skundiką (o gal pilietį?). Štai paprasčiausia internetinė-wikipedinė informacija (monografijos kalti neketinu): Pavelas Trofimovičius Morozovas (Павел Трофимович Морозов, geriau žinomas mažybine forma Pavlikas Morozovas,1918 m. lapkričio 14 d. – 1932 m. rugsėjo 3 d.) – jaunuolis, šlovintas Sovietų Sąjungos propagandos kaip kankinys.

1932 m. trylikametis paauglys įdavė savo tėvą sovietų valdžiai (nesilaikė sovietų tvarkos) ir už tai vėliau buvo nužudytas. Apie istorijos tikrumą išlikę labai nedaug liudijimų, dauguma jų – gandai iš antrinių liudininkų, kurie „kažką girdėjo“. Dabar manoma, kad visa istorija tikriausiai tėra grožinis kūrinys, nors dėl paties Pavliko egzistavimo beveik nėra abejonių.

Istorija

Pagal vieną iš versijų, P. Morozovas gimė neturtingų valstiečių šeimoje Gerasimovkos kaime netoli Jekaterinburgo. Pavlikas buvo pavyzdingas komunistas, vadovavo savo mokyklos pionieriams ir rėmė kolektyvizacijos procesą. 1932-aisiais, būdamas 13 metų amžiaus, jis įdavė savo tėvą NKVD už tai, kad šis (kaip nurodyta nuosprendyje) „klastojo dokumentus ir pardavinėjo juos banditams bei Tarybų Sąjungos priešams“. Trofimas Morozovas buvo nuteistas 10 metų kalėti Gulage ir, nors jo likimas nežinomas, manoma, kad ten ištvėrė neilgai. Tų pačių metų rugsėjo 3 d. Pavliko dėdė, senelis, močiutė ir pusbrolis už tėvo įdavimą NKVD nužudė Pavliką bei jo mažąjį broliuką.

Tūkstančiai telegramų iš visos Sąjungos prašė teisėjo nepasigailėti Pavliko žudikų. Sovietinė valdžia paskelbė P. Morozovą kankiniu, nužudytu reakcionierių. Jo garbei buvo statomos statulos bei vadinamos mokyklos. Gerasimovkos mokykla, kurią Pavelas lankė, buvo paversta muziejumi, kurį lankydavo mokinių ekskursijos iš visos Sąjungos.

Pavliko istorija įkvėpė gausybę vaikų literatūros, dainų, pjesių, simfoninę poemą, operą bei 6 biografijas.

Įdomu man štai kas:

– Kodėl demokratinių šalių konstitucijose šeimų nariams suteikiama teisė neliudyti vienas prieš kitą?

– Kodėl tos teisės daug kur imamos niekinti, provokuojant jomis nesinaudoti? O gal aš klystu?

– Ar yra skirtumas tarp situacijų, kai skambini pranešti apie (o gal bandyti pačiam, jei įmanoma, gelbėti) mušamą ar prievartaująmą žmogų, fotografuoji ant žolės piktybiškai parkuojamą džipą bei kai praneši ‚organams“ apie neva antivalstybinius anekdotus ir neteisingas pažiūras?

– Ar demokratinės šalies žmonių savivalda (ne miesto tarybos prasme) neleidžia apeliuoti į valdžią tik tada,kai negalima neapeliuoti? Ar mes, kaip sovietmečio Kaliningrado lervos, turim kiekviena proga rėkti „paskambinsiu į miliciją“ ir save įtikinėti, kad tai vakarietiška praktika?

– Ar VSD be piliečių pranešimų ir valdžios instrukcijų yra pajėgus atskirti žalią žmogeliuką nuo raudono?

– Ar kartais nėra taip,kad net demokratinėse šalyse valdžia vadovaujasi esminiu sau būdingu instinktu – tą valdžią koncentruoti ir pajungti savo hierarchijai visą sociumą?

– Kokio mentalinio kamieno snukiai skundė kaimynus sovietų valdžiai ir prisidėjo prie trėmimų?

Pabaigai, finalinė kalba iš nuostabaus filmo „Moters kvapas“, kur aklas JAV atsargos karininkas aiškina apie skundikus. Kaip tik į temą“:  http://youtu.be/qZ83m_xQVxE

P.s. Ateičiau su liepsnosvaidžiu,“ – geriausia, ką jis pasakė. Ira dar: “kokios padermės lyderius jūs čia gaminate?”

Po D. Grybauskaitės pergalės – veiksmų laikas

Rinkimus laimėjo Dalia. Vieni plūdosi, kiti šventė „istorinę pergalę“. Belieka atidžiai stebėti ir sulaukti ne pažadų, o sprendimų.

Rinkimų pažadai

D. Grybauskaitė laimėjo žadėdama „neleisti stumdyti Lietuvos“ Rusijai. Žadėdama „nepardavinėti Lietuvos už sviestą“ (visokie kaikariai kakariekavo, kad taip reikia daryti). Žadėjo „iškart po antro turo“ spręsti Valstybės saugumo departamento (VSD) klausimą ir dar patikslino, jog kalba čia bus ne vien apie personalijas. D. Grybauskaitė žadėjo, kad didės gynybos finansavimas. To ji nežadėjo prieš penkerius metus, nes Rusijos agresija prieš Gruziją nepadarė jai tokio įspūdžio kaip agresija prieš Ukrainą. O tiksliau paaiškinant, tuo metu konservatoriška patriotinė retorika nebuvo tokia populiari, finansavimas gynybai buvo mažinamas ir labiau reikėjo pensininkų, o ne kareivių balsų. Tada buvo galima pažerti konservatoriams ir kritikos, nuspirti kokį apsikvailinusį ūkio ar socialinių pašalpų ministrą. Kontekstas buvo kitas, retorika – taip pat. Buvo šiek tiek madinga ieškoti JAV CŽV kalėjimų, tai jų irgi buvo ieškoma. Mados pasikeitė, pažadai irgi.

Kas bus?

Mados yra dalykas permainingas, o reitingų norisi visada. Belieka dabar atidžiai žiūrėti – kas bus. Juk lyginant prezidento ir Europos Parlamento rinkimų rezultatus akivaizdu, kad vien konservatorių ir liberalų elektorato niekaip nebūtų užtekę tokiai užtikrintai pergalei prieš Lietuvos socialdemokratų partijos europinį „tremtinį“ Zigmantą Balčytį. Akivaizdu, kad už D. Grybauskaitę balsavo ir kitų partijų entuziastai, tad konservatorių pergalės trimitai ir čia atrodo ganėtinai komiškai. Neturi ši partija savo kandidato – nebent per penkerius metus tokiu išaugins iš nežinia kur iššokusį patriarcho anūką.

Stiprioji D. Grybauskaitės pozicija yra ta, kad kadencija paskutinė, Lietuva nėra Rusija, ir niekas čia trečio varianto neduos. Būtent todėl iš Jos Ekscelencijos bei jos politinių rėmėjų reikia reikalauti maksimumo ir nepamiršti nė vienos smulkmenos ar „smulkmenos“.

Papunkčiui kalbant

Rinkimų reitingų teoriškai nevaržoma prezidentė juk gali atsakyti į klausimus? Bus ar nebus statoma atominė elektrinė ir kada? Jei ne – išformuojame velniop bendrovę, ėdančią pinigus.

Bus ar nebus pertvarkytas kusaičių gaudymo kioskas pavadinimu VSD? Jei nenorės leisti konservatoriai, galima priminti, kad vienas iškilus Klaipėdos merginos gaudytojas, uoliai saugojęs nuo jos neva keliamos grėsmės Rusijos (draugiškos ar priešiškos šalies?) karines bazes, pavarde Arūnas Paukštė, rodos, toliau sėkmingai išgyvena visas reorganizacijas. O kaip tik tas pats erelis (ar kitas paukštis) kitados prezidentui Valdui Adamkui nešiojo piešinukus. Piešinukuose (schemose) Andrius Kubilius ir Rasa Juknevičienė buvo vaizduojami kaip baisaus „teroristo“, vienarankio savanorio Vytauto Petrusevičiaus, grupuotės nariai ar bendrininkai. Klausimas – ar dabartiniai piešinukai ir pažymos, dėl kurių paviešinimo paskui kyla „nesusipratimų“, yra daugiau ar mažiau patikimesnės nei tada, kai pro baltarusišką langą išskrido Vytautas Pociūnas, o Loretos Graužinienės vadovaujama komisija, remdamasi panašiais piešinukais, aiškino, kad tie patys konservatoriai yra panašūs į teroristus? Laukiame iš prezidentės ne atsakymo, o veiksmo, nes tokia kontora kaip dabartinis VSD yra stačiai likviduotina, nors kai kurios jos pažymos ir panašios į asmeninės viešųjų ryšių agentūros paslaugas.

Bus ar nebus nustatyta, kad valstybės išlaikomose vaikų švietimo įstaigose užsienio kalboms nustatomas tam tikras prioritetas? Nepardavinėjant Lietuvos už sviesto ar dešros gamintojų pelnus, reiktų įtvirtinti Europos Sąjungos kalbų prioritetą, kas yra ganėtinai lengva. O pradžioje iš koalicijos reikia išmesti Valdemaro Tomaševskio gaują. Jei energetikos ministras yra geras, lai eina Vilijos Blinkevičiūtės pėdomis. Ciniška, bet šaliai būtų naudinga. Laukiame atsakymų ir veiksmų. 

Dėkingoji Dalia Grybauskaitė

Sėkmingai į persirinkimą dreifuojanti prezidentė Dalia Grybauskaitė, dalyvaudama keistame renginyje vadinamame rinkiminiais debatais, nurodė, kaip susilaukti jos dėkingumo.

Išduokit paslaptis – atsilyginsiu

Atsakydama į klausimą – kas nutekino Valstybės saugumo departamento vadovo Gedimino Grinos komandos rašinėlį apie grėsmes valstybei, kuris oficialaiai laikytas slapta pažyma, ji paaiškino: „Jeigu būčiau žinojusi, kas nutekino tai dar ir padėkočiau tam žmogui, nes jis gynė valstybės interesus“ , – sakė D. Grybauskaitė.

Jau sakiau ir pakartosiu – tingaus studento lygio rašinėlis su seniai visiems žinoma tiesa, kad rusai varė, varo ir varys propagandą prieš Lietuvą ir Vakarus – menkavertis darbo imitavimas, prezidentei patikęs greičiausiai todėl, kad leidžia šnipu aprėkti bet kokį jos kritiką. Nepaisant to, tai oficialiai buvo pažyma su aukščiausiu slaptumo grifu „visiškai slaptai“. Ir ji buvo nutekinta bei paviešinta spaudoje. Prokuratūra atliko ikiteisminį tyrimą ir visuomenei “sąmoningai leido suprasti”, kad galimai medžiagą nutekino Prezidentės patarėja Daiva Ulbinaitė. Išeina, pasak D. Grybauskaitės, kad tyrimą atlikę prokurorai ir Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnai veikė priešingai valstybės interesams?

O gal tai ne paslaptys?

Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas komitetas irgi aiškinosi situaciją, o VSD generalinis direktorius G. Grina paaiškino, kad aukščiausio slaptumo žymą pažymai priskyrė todėl, kad „tretieji asmenys“ – greičiausiai priešiški sutvėrimai Rusijoje, iš pažymos turinio gali išsiaiškinti VSD slaptus agentus, todėl galbūt kiltų pavojus šių agentų gyvybėms.

Prezidentės paaiškinimas gali reikšti kelis dalykus:

– agentų gyvybė prezidentei nei kiek nerūpi arba juos „apšviesti“ yra valstybės interesas;

– prezidentė nežino egzistuojančių legalių būdų išslaptinti pažymą, jei tiems interesams yra reikalinga;

– prezidentė pati supranta, kad ta pažyma yra niekinė, jokių agentų nė nebuvo, niekas nieko neatskleidė, jokių grėsmių agentams nebuvo.

Mano kuklia nuomone, tai yra ne kas kita, kaip raginimas daryti nusikaltimą, jei manai, kad tai atitinka valstybės interesus, o ypač atitinka D. Grybauskaitės norus ir ambicijas – tada gali susilaukti padėkos.

Apie padėkas – tam davė, o ?…

Prezidentė apie padėkas turbūt juokavo, nes aš stačiai negaliu patikėti, kad minėta patarėja, kaip ir dar viena, būtų galėjusios gauti valstybės apdovanojimus, kaip tik už šią paslaugą? Mat, baigiantis 2013 metams prezidentė D. Ulbinaitė už asmeninį indėlį prisidedant prie Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungos (ES) Tarybai jau skyrė atminimo ženklą. Negi tai tik avansas?

Klausimas – ar buvo (o gal dar bus) apdovanota informacijos agentūra BNS ir jos darbuotojos, apie kurių vaidmenį šioje „baisios paslapties“ nutekinimo istorijoje prezidentė tikrai gali žinoti iš atvirų šaltinių, net jei nespėja pranešti G. Grina ir jo superagentai agentai, kurie, duok Dieve, dar nėra nužudyti rusų. Jei jau atsidėkoti, tai visiems, jūsų Ekscelencija.

Taigi, apie šį prezidentės pasisakymą turiu dvi subjektyvios nuomonės versijas. Pirma labiau politinė – prezidentė toliau meluoja ir išsidirbinėja, išsukinėdama savo patarėją ir kartu siekia toliau sureikšminti paistaliukus apie jai gresiančius pavojus, nes rinkimai čia pat. Anokia čia bėda – bene pirmas kartas politikoje.

Antra versija būtų labiau medicininė – ji nesusigaudo, ką šneka, t.y. – kvanktelėjo darbo vietoje ir jokiu būdu negali būti perrinkta, nes dar kokiu dekretu įteisins plaukiojimą paplūdimiuose už plūdurų, jei tai atitiks įsivaizduotą „valstybės interesą“. O vasara juk čia pat ir poilsiautojų, kuriems gali kilti pavojus, yra daugiau nei VSD agentų, kurie dabar vargšai slepiasi nuo rusų.