Kaip iš kagėbisto padaryti draugą?

Prezidentės Dalios Grybauskaitės skambutis Rusijos prezidentui Dmitrijui Medvedevui Lietuvoje susilaukė didesnio rezonanso, negu Rusijoje. Savaime tai nei kiek nekeista. Stipriai įtariu, kad šis ir panašūs skambučiai bei draugiškumo manifestacijos Rusijos vadovams reikalingi gal tik kiek daugiau, nei šuniui penkta koja.

Pats faktas įdomus tik tuo, kad iškart atsiranda iliuzijų nešiotojų, pasakojančių, jog „neerzinant Rusijos“ ir gerai elgiantis galima pelnyti gerus santykius, ekonominę naudą, sienų saugumą ir visokias kitokias gėrybes, kurias esą praradome tada, kai Landsbergis sugriovė kolūkius.

Dar iki reikšmingojo skambučio kolega Gintaras Ronkaitis taip pat parašė, kad mes labai blogai elgiamės „nuolat reikalaudami“ (?) atlyginti okupacijos žalą ir visaip kitaip nesutikdami su Kremliaus dvaro išminčių peršamais istorijos perlipdymais.

Reikėjo ar nereikėjo įsileisti poną Kolerovą? Reikėjo ar nereikėjo Valdui Adamkui nuvažiuoti pašvęsti Maskvoje vieno bandito pergalės prieš kitą? Įleisti, manau, buvo galima, o štai važiuoti – nelabai. Bet visa tai mūsų vidaus politiniai ginčai ir susireikšminančių politikų bei ekspertų iliuzijos mėginat parodyti, kad vieni nežino, o kiti žino, kaip iš KGB-isto padaryti draugą. Iš tikrųjų – nieko čia sudėtingo ir nėra. Tereikia paprastų ir ūkiškų spendimų.

Su Rusija ir jos draugystėmis viskas paprasta. Čia iškart atmintyje atgyja Lietuvos užkietėjusių euroskeptikų ir natofobų sapalionės apie tai, kad į jokius NATO mums nereikia, nes mūsų vis tiek negins. Kas kita – Rusija. Ji tikrai mus gins visada, kol mes būsime jos.

„Pasak šalies vadovės, D. Medvedvas patikino, jog griežti reikalavimai išimtinai Lietuvai nebus taikomi.“

Tikrai, Lietuva jokia ne išskirtinė Rusijos kaimynė. Tokie mes ne vienintėliai. Ne mes vieni išrandame nuodus, nuo kurių miršta tik rusai. Tik gruzinai ir moldavai pila juos į vyną arba mineralinį vandenį, lenkai kiša į mėsą, o „Pieno žvaigždės“ ir „Rokiškio sūriai“ į pieno produktus. Jokio išskirtinumo – visoms buvusioms kolonijoms („privilegijuotų interesų zonai“) reikalavimai tokie patys: neaiškinti apie jokias okupacijas, Katynes ir Rainius, neliesti jokių kononovų ir vaikams dėstyti rusišką istorijos versiją, jausti amžiną istorinį dėkingumą, švęsti ir baliavoti tada, kai oficialiai reikia pagal Kremlių. Dar galima pusvelčiui atidavinėti kokias nors „Lietuvos dujas“ ir šiaip visą nacionalinę energetiką. Pastaruoju atveju, atskiros personos gali pajusti ir ekonominę naudą. O kol kas atitinkančių griežtus Rusijos reikalavimus – nedaug. Vieniems neišskirtinkių jos troškimų nepaisymas kainuoja atplėštas teritorijas ir bombardavimus, kitiems pieno cisternų prastovas.

Paskambinti, žinoma, neskauda. Jei Krylovo ėriukas būtų aiškinesis su vilku per saugų telefono ryšį ir iš už aukštos tvoros – būtų gal ir visai gyvas. Deja, jis buvo pernelyg naiviai dąsus, stoiškas ir neklausė mamos turbūt papasakotų blogų istorijų apie tokius reikalus. O kam? Juk tai tik kažkokios istorijos.

A. Bumblauskas ir R. Lopata – nuo Gediminaičių prie V. Landsbergio

Stebėdamas dabartinį Raimundo Lopatos ir Alfredo Bumblausko politinį suaktyvėjimą prisiminiau, kad tai ne pirmas bendras jų projektas.

Sykį jie kartu siūlė Lietuvai ne prezidento, o Konstitucinės monarchijos projektą. Nesėkmingai. Nors Brazilijoje reziduojantis devintas vanduo Gediminaičių kisieliaus –ponas Paulius Sanguška – buvo ir nieko prieš, neatsirado daug norinčių jam prisiekti.

Vyriausiajam Lietuvos politologui geriau nei su karaliais sekėsi su neformaliu premjerų parinkimu. Tiesa, ir kolega istorikas spėjo pasireikšti politikos dirvonuose.

A.Bumblauskas, dar prieš ieškodamas šeimininko Valdovų rūmams, dar tikrai neišsiaiškinęs, jog tikras Lietuvos pasirinkimas yra prof. Vytautas Landsbergis, spėjo 2002 m. užsirašyti 1-uoju numeriu į kraštiečio Rolando Pakso vadovaujamos Liberalų demokratų partijos (dabar Tvarka ir teisingumas) sąrašą Vilniuje. Tiesa, kažkodėl suabejojęs savo ieškojimais, paliko “lipdukus” ant ledo paskutiniu momentu. R. Pakso pasekėjų rinkiminis sąrašas sostinėje tąsyk prasidėjo 2-uoju numeriu. Nebeužteko laiko biuleteniams perspausdinti.

Tiesa, R, Pakso inauguracijos kalba, anot gerų ir blogų liežuvių, neapsiėjo be vieno iš iškiliausių Lietuvos istorikų indėlio. Užtat ir buvo visai nebloga. Pasipraktikavus, galima pasiūlyti savo paslaugas ir profesoriui.

“Valstybininkai“ pamilo V. Landsbergį. Aleliuja.

Vytauto Landsbergio galimas kandidatavimas išjudino sustingusią prezidentų rinką.

Ligi šiol – intriga buvo tik viena – kels ar nekels savo kandidatūrą Dalia Grybauskaitė. Išskyrus Valentiną Mazuronį nelabai kas ryžosi oficialiai pasiskelbti, kad balotiruotųsi nepaisant bet kurio eurokomisarės sprendimo.

Dešiniųjų stovyklos viražai

V. Landsbergis sako, kad irgi sutiktų, bet čia atgyja įdomūs prisiminimai. Dar prieš Seimo rinkimus, kai konservatoriai atsibudo neturį net šešėlinio kabineto, prof. Vytautas Landsbergis irgi buvo pagerbtas. Pats Andrius Kubilius pasiuntė žinią Urbi et Orbi: V. Landsbergis būtų geriausias kandidatas į Užsienio reikalų ministrus. Partijoje tai esą jau aptarta.

Šių žodžių, po Seimo rinkimų, TS-LKD lyderis nebeprisiminė. Atsirado tūkstantis ir viena priežastis – kodėl turi būti kitaip.

Šiandien partijoje kai kas ir vėl aptarinėjama. Tik labai jau skirtingi siunčiami signalai. „Partijoje jis neabejotinai sulauktų paties didžiausio palaikymo, jo autoritetas labai gerbiamas. Tačiau tai ir jo paties sprendimas, ir pakankamai didelė atsakomybė“, – lrt.lt kabėjo J. Razma.

TS-LKD lyderis, Premjeras Andrius Kubilius anksčiau ne kartą minėjo, jog konservatoriai prezidento rinkimuose paremtų eurokomisarės Dalios Grybauskaitės kandidatūrą, jei ši nuspręstų juose dalyvauti.

Kaip galima kandidatė į prezidentus minima ir Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partijos narė, europarlamentarė Laima Andrikienė.

Kam visgi to reikia?

Pleištui dar kartą įvaryti – vietos yra. Ir kaip gi čia be Raimundo Lopatos. Tas, kuris kartą, J. Pinskaus sodyboje jau parinko Lietuvai premjerą, negali likti nuošalyje.

Tiesa, profesoriaus pas Pinskų nenuveši ir su kokiu “Dujotekanos“  Stoniu, pabaigęs trečia butelį į duris nepasibelsi. Tad palydovas ir motyvai kiti. Šį kartą tai iš amžių šešėlių iškviestas Alfredas Bumblauskas ir LDK didybės prisiminimai (vis geriau nei Konstitucijos dvasia ar dujų “otkato“ tvaikas). Gal tai ir sąmokslo teorija, bet R. Lopatos atsivertimas ir atsigręžimas į profesorių atrodo tiek pat nuoširdžiai, kaip Tartiufo pamaldumas.

Už ką ten, didysis Marijos žemės politologe, atsako prezidentas mūsų Konstitucijos raidei ir dvasiai paliepus? Pirmiausia, berods, už užsienio politiką.

Gal ten koks kitas Lopata “mazochizmu“ pavadino konservatorių iniciatyvą pareikalauti iš Rusijos kompensacijų Sausio 13-osios aukoms artėjant tragedijos metinėms?

“Atėjus metui, kai minime tautai ir valstybei skaudžius momentus, ar tai neprimena bandymo paversti Lietuvos užsienio politiką mazohizmu? Negalima žaisti tokiais skaudžiais klausimais, ypač kai jie įvelkami į proginius reikalus“, – BNS kitados sakė Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) direktorius R.Lopata.

Kažkas tikrai ištiko politikos mokslinčių, jei ragindamas “racionaliai pamiršti“ okupacijos žalos atlyginimo klausimą jis šaukiasi prof. V. Landsbergio. Ne tik jį, bet ir visą nomenklatūrinę grupuotę, kurios intrigas jis moksliškai konceptualizuoja.

Krikdemiškasis TS-LKD sparnas ir Lietuvos sąjūdis, kuriuos save gerbiančių “valstybininkų“ ir lopatoplogų kompanijoje vadinti kitaip nei pamišėliais, talibais ar vanagais būtų grėsminga – tinka šiai kompanijai į sąjungininkus. Klausimas tik vienas – prieš ką ši sąjunga ir vardan ko.

Apie tai verta gerai pagalvoti. Pirmosios prielaidos: suskaldyti ir taip pakrikusią TS-LKD, sukelti dar didesnį budulių ir jedinstveninkų bruzdėjimą bei juos mobilizuoti. Negi mažai turime kvailių, kurie negali pamiršti, kad „V. Landsbergis sugriovė kolūkius” ir, kad jis „turi vilą Šveicarijoje” Paskui, pakviesti patriotus vienyti jėgas kovai su „penktąja kolona“. Gedimino Kirkilo korta mušta, o nomenklatūrai gyventi reikia ir prie dešiniųjų politinės valdžios.

Valstybės saugumo departamentas ir specialiosios tarnybos vis tiek tose pačiose rankose, tad ir sandorio esmė paprastutė – „valstybininkai“ neleis kilti riaušėms, jei tik TS-LKD ir jos vargani koalicijos partneriai nelies nomenklatūros bastionų.

Teismai, energetika, specialiosios tarnybos, centrinė žiniasklaida turi išlikti “teisingose rankose”. Net jei, laikant špygą kišenėje, raudonu kilimu būtų leista vėl žengti šiaip jau nekenčiamam profesoriui. Mano gerbiamam prof. V. Landsbergiui ligi šiol dažniausiai lipdydavo mėgstančio būti liaupsinamu etiketę. Būtų smagu, jei patyręs politikas rastų politinės išminties ir laiko atsiriboti nuo tokių rėmėjų bei jų peršamų vizijų.

Tiesa, net ir su Arūno Valinsko bei Algirdo Mykolo Brazausko parama, kuriai jie turi savų interesų, tam garantijų irgi nėra, nes pati jo pergalė užrašyta „šakėmis ant mėnulio“. Tiesiog, galbūt persigalvojus eurokomisarei arba atėmus rimtą skaičių balsų, padidėtų kokio nors marginalo galimybės. O su tokiais (prisiminkite R. Pakso istoriją) irgi galima vienytis kovai. Vardan tos Lietuvos ir jos “valstybininkų”.

Vėl tie valstybininkai

Balsas.lt vyr. redaktorius Arūnas Brazauskas savo tinlaraštyje pareikalavo, kad paaiškinčiau – kas yra “valstybininkai“. Kitaip grasino vadinti juos palydovėmis.

Nežinau nė ką daryt… “Valstybininkai“ save laiko tiek pat garbingais sutvėrimais, kaip ir seniausios profesijos darbštuolės. Tad ir sakau – tebūnie:

Tomas Čyvas

2009-02-06 11:42:31

nelabai suprantu, kodėl išaiškinti turiu aš? Šiuo žodžiu – tik be kabučių – buvo pirmiausia padabintas Albinas Januška, kai Lietuvos rytas, Adamkus, TSPMI ir kiti teisingi vyrukai jį gynė anajam nusprendus pasitraukti iš URM. “ArLietuvai nereikia valstybininkų?“ “Tariame URM – galvojame A. Januška“. Tokiomis antraštėmis ir sakiniais buvo užteršta visa viešoji erdvė. Paskui pats Mečys Laurinkus patvirtino – tikrai susiformavo grupė žmonių, galinčių vadintis valstybininkais. Susiformavo jaunos valstybės valdžios vakuume. Dėl politikų nekompetencijos ir demokratinių institucijų silpnumo. Uodega, kaip pastebėjo kolega Bačiulis, ilgainiui ėmė vizginti šunį.
Mano nuopelnas tik toks, kad šiai naujajai nomenklatūrai vienas pirmųjų prieš porą metų užkabinau kabutes prie jų pačių pasirinkto žodžio:)
Googel duoda jau nemažai pasirinkimų, o patį žodį apipavidalino vienas profesorius:

Asociacija su palydovėmis man patinka. Juk “valstybininkai“ tai ne kokie nors oligarchai. Tai žiniasklaidoje ir valstybės aparate, akademonėje bendruomenėje susicementavusi chebra, kuri nuolat ieško kam čia pelningiau parsiduoti – valstybės labui. Taigi – kekšės:)

ar brazauskas 2 Tomas Čyvas

2009-02-06 11:48:28

ačiū tau už išaiškinimą ))
neslėpsiu, kad draugauju su keliais valstybininkais ((
ypač su 9-ju valstybininkų sąrašo numeriu ))
beje, ar Miliūtė valstybininkė?

Tomas Čyvas

2009-02-06 13:07:15

Aš nesivadovauju LŽ pateiktu sąrašu, kaip enciklopedija. Ir nemanau egzistuojant slaptą organizaciją ar ložę, kuri renkasi ir aptarinėja planus bei juos nuosekliai įgyvendina. Užtat nelabai žinau – kuris ten 9 numeris:) Negaliu pasakyti, kad aš susitikęs su jais mušuosi 🙂 R. Miliūtės geriausia paklausti pačios. Juk jie visiškai, bent anksčiau, nelaikė to negarbingu apibūdinimu. Paskui tik, kažkodėl ėmė neigti savo pačių egzistavimą:) “Redakcija“ ir “Teisė žinoti“ man yra labai panašios į šios kompanijos įkvėptas (ne veltui ten plevena į atsargą išėjusi Konstitucijos dvasia) laidas.

Europos teisėjai ir vietiniai magistrai

Neseniai gūžčiota pečiais, mat Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) nutarė, kad reikia mokesčių mokėtojų pinigais tenkinti vyro užgaidą tapti moterimi, ir priešingai. Bet nieko nepadarysi – tokia mada ir tokie prioritetai. Daug kas per petį nusispjovė, pakikeno, ir tiek. Šį kartą viskas yra kur kas rimčiau.

Keturi teisėjai iš septynių, išnagrinėję sovietinio partizano skundą prieš Latviją, nutarė: sudeginus visą kaimą, tarp jo ir devintą mėnesį nėščią moterį, galima irgi jaustis vertam gauti premiją. Nedaug ir nemažai – 30 tūkst. eurų. Tiesa, raudonasis galvažudys norėjo daugiau, bet iškart paskelbė, kad jam svarbiausia – ne pinigai (žinoma, juk Maskva savo smogikams paprastai moka nemenkas pensijas), o principas – įrodyti, jog buvo teisus. Pažymėtina, kad ponas ginčijo jau ne patį minėtą faktą, o jo vertinimą.
Sprendime, jei tikėsime pranešimais, irgi aiškiai pasakyta – Latvija esą pažeidė 7-ąjį Žmogaus teisių ir laisvių konvencijos straipsnį. Šis skelbia: 1. “Niekas negali būti nuteistas už veiksmus ar neveikimą, kurie pagal jų padarymo metu galiojusius valstybės įstatymus arba tarptautinę teisę nebuvo laikomi nusikaltimais. Taip pat negali būti skiriama sunkesnė bausmė negu ta, kuri galėjo būti taikyta nusikaltimo padarymo metu.
2. Šis straipsnis nekliudo teisti ir nubausti kiekvieną asmenį už kokius nors veiksmus ar neveikimą, kurie jų padarymo metu pagal civilizuotų tautų visuotinai pripažintus bendrus teisės principus buvo laikomi nusikaltimais.“
Pasirodo, ne tik Lietuvoje esama išmintingų įstatymų dvasių pašnekovų – tarptautinėje žmogaus teisių gynimo citadelėje irgi yra kam kitaip įvertinti ir “tautų civilizuotumą“, ir galbūt “pripažintų principų bendrumą“, ir dar dievai žino ką.
Trigubai žavu tai, kad į kaimą, kurį išskerdė, raudonieji išvaduotojai įžengė vilkėdami vokiečių uniformas. Kaip čia neprisiminsi Lietuvoje siautėjusių sovietų majoro A.Sokolovo smogikų ir jų taikytos metodikos – persirengti Lietuvos partizanais.
Latvija galbūt dar apskųs minėtą sprendimą ir galbūt netgi laimės, tačiau tai jau nebe taip svarbu. Aišku, jog tai, už ką buvo teisiama Niurnberge, gali būti laikoma nusikaltimu tik nugalėtiesiems, ir taip manyti gali aukščiausioje teisinėje Europos institucijoje dirbantys Temidės tarnai.
Bet ar tai jau taip keista? Atsigręžkime į realybę ir apsidairykime namie. Dešimtys tūkstančių nužudytų, ištremtų ir išbuožintų žmonių, sulaužytų likimų – sovietinio genocido rezultatas. O kiek tų bylų? Latvijoje dar kiek daugiau. Lietuvoje nepasisekė keliems stribams. Liustracija ir desovietizacija netapo daugelio posovietinių šalių, tarp jų ir Lietuvos, realybe.
Kompartijos CK instruktorių ir sovietinio saugumo (KGB) rezervininkų valdomame krašte ir tėra įmanoma išstenėti vieną kitą bylą, kurioje kaltinamos personos nesunkiai gali vaizduoti aukas. Jau vien todėl, kad jų atžvilgiu taikoma ne kokia nors įprasta praktika, o faktiškai išimtinis teisingumas. Tai, kad kiti irgi nusikalto, nėra pasiteisinimas, tačiau bylų dėl sovietinio genocido retumas – visiškai neproporcingas jo mastui – rodo, jog pati valstybė daro tai nenoromis, tarsi tik dėl parodomojo efekto. Kas sutiks būti teisiamas cirko vardan.
Valdo Adamkaus dažnai įvardijamas siekis (vos tik prabylama apie liustraciją) – visuomenės susitaikymas – seniai realybė. Dauguma žmonių susitaikė su tuo, kad teisingumo šioje srityje nebus. Tiesa, kai kurie intelektualai dar vis dejuoja dėl neva vykstančios raganų medžioklės, nors nesugeba parodyti nė vieno sumedžioto nelaimėlio.
Kodėl Strasbūras turėtų atlikti tai, ko nepadaro pati šalis ir visuomenė? Juk sostinės Didžiojoje gatvėje parduodamas sovietinis “antikvariatas“ tebėra paklausus, o Tarptautinių santykių ir politinių mokslų institutas magistrais padaro asmenis, prieš rugpjūčio 3-iąją siuntinėjančius internetinėms redakcijoms straipsnelius pavadinimu “Stojimui į Tarybų Sąjungą alternatyvų nebuvo“. Ten jaunasis diplomuotas politologas, be kita ko, rašo: “Siekusieji Lietuvos įstojimo į Tarybų Sąjungą norėjo Lietuvai tiktai gero. Apibendrinant tai, kas jau buvo pasakyta, 1940 metais Tarybų Sąjunga tikrai atrodė kaip vienintelis Lietuvos išsigelbėjimas. Skirtingai nuo kitų didžiųjų kaimynų, jinai ne grobė iš Lietuvos, o davė jai, galėjo apsaugoti nuo ateities agresijų. Įvesdama savo kariuomenę į Lietuvą, Tarybų Sąjunga nuvertė fašistinę vyriausybę ir daugumos lietuvių nekęstą diktatorių.“
Savo asmeniniame internetiniame puslapyje šis diplomuotas mokslinčius – garbingos kontoros išperėtas magistras Giedrius Šarkanas – randa vietos ne tik pašlovinti Staliną, bet ir pasisakyti prieš sumanymą uždrausti svastiką. Tuo metu Seimas vis dar ruošiasi priimti atitinkamas Baudžiamojo kodekso pataisas, kriminalizuosiančias tokio pobūdžio veiklą. Kas paneigs galimybę, kad koks jaunikaitis, turintis panašią vertybių sistemą, gaus ir teisininko diplomą, apsivilks raudoną mantiją ir kalbins dvasias mūsų Konstituciniame Teisme ar pačiame Strasbūre.

Lietuvos žinios