Nacionaliniai pasirinkimo ypatumai

Antrajame ture varžosi du buvę komunistai, du buvusio Lietuvos komunistų partijos pirmojo sekretoriaus, o vėliau Lietuvos prezidento ir premjero Algirdo Mykolo Brazausko favoritai.

Valdo ir po mirties

Buvęs Lietuvos komunistų partijos pirmasis sekretorius, vėliau Lietuvos Respublikos prezidentas ir premjeras Algirdas Mykolas Brazauskas net po mirties dovanoja jums teisę rinktis vieną iš savo įpedinių ir bendražygių.

Antrajame ture varžosi du buvę jo vyriausybės, kuriai velionis vadovavo 2001-2004 metais, ministrai – Zigmantas Balčytis ir Dalia Grybauskaitė. Kas jie tokie? Vienas mokėsi Vilniuje, kita Leningrado A. Ždanovo universitete, abu buvo komnjaunuoliai, abu dirbo vienokį ar kitokį partinį darbą – kartais ir tose pačiose įstaigose, tik skirtingu metu. Tiesa, iki Aukštosios partinės mokyklos Z. Balčytis pasitempti nespėjo, o gal ir nenorėjo. Nežinoma, ar jis 190-1991 metais kariavo „savo mažus vidinius karus“, kaip pasakoja dariusi D. Grybauskaitė, kuomet reikėjo ryžtis išeiti iš sovietinės karjeros koridorių. Faktas tik toks, kad abu jie tiko iškiliajam AMB, kurį dabartinė prezidentė neveltui laiko savo mokytoju.

Taigi, minėtoje AMB vyriausybėje jie sėkmingai pluša kartu ir su dabartiniais ministrais – Linu Linkevičiumi, Juozu Oleku, Juozu Bernatoniu. Ten padirbėti spėja ir dabartinis premjeras Algirdas Butkevičius, ir tuometinės Artūro Paulausko „Naujausios Sąjungos“ bendražygiai, vėliau keitę partijas už postus ir niekada neskęstantys, visad kažkaip į paviršių išplaukiantys karjeros profesionalai.

D. Grybauskaitė ir Z. Balčytis buvo AMB itin mylimi ir godojami. Jie daug kuo jo vyriausybėse buvo – visko neišvardinsiu. D. Grybauskaitė netrukus AMB buvo iškilmingai įkeldinta į Europos Komisiją, o Z. Balčyčiui irgi numatyta gera ateitis. Manyta, kad dalykiškasis Zigmas pakeis AMB poste, kai šis atsistatydino 2006 metais, bet politologas Raimundas Lopata ir „Dujotekanos” šefas Rimandas Stonys nuvažiavo pas Darbo partijos atstovą Joną Pinskų į pirtį ir susitarė, kad taip nebus. Kodėl? Nes Z. Balčytis nenorėjo į vyriausybę primti Darbo partijos, panašiai, kaip dabartinė jo oponentė Dalia Grybauskaitė darė po paskutinių Seimo rinkimų. Nieko baisaus – Z. Balčytis kiek vėliau irgi pasiekė Europos aukštumas – tapo Europos parlamento nariu. Taigi – abu iš tos pačios košės, abu to paties mokytojo pateptieji.

Iš kurios rankos nori?

Žinote tokį žaidimą, kai sakoma: iš kurios rankos nori? Tai ir jūs galite rinktis. Vienas bičiulis „Veidaknygėje“ rašė: „Vienas kairysis – oficialus kairysis, neoficialiai – stambaus valstybinio kapitalo, turinčio reikalų su Rusija, rėmėjas. Kita kairioji – oficialiai nepriklausoma kandidatė, neoficialiai – stambaus valstybinio kapitalo, turinčio reikalų su Vakarais, rėmėja.

Žodžiu, ir vieni, ir kiti – stambūs kapitalistai, tik biznio partneriai už skirtingų Lietuvos sienų. Gudriai čia mums Brazauskas užtaisė”.

Bičiulį truputį pataisysiu – ilgamečiai konservatorių rėmėjai, pavyzdžiui ponai Garbaravičiai, turi net labai didelių reikalų ir Rusijoje. Tad viskas dar painiau.

Kiti kriterijai

Kaip pasirinkti? AMB favoritė D. Grybauskaitė patinka profesoriui Vytautui Landsbergiui ir konservatoriams. AMB favoritas Z. Balčytis profesoriui ir konservatoriams nepatinka. Jie mamano, kad išrinkus Z. Balčytį Lietuvą užims rusai ir joks NATO mums nebepadės. Jei kas nors tikrai mano, kad taip ir bus – turi balsuoti tik už D. Grybauskaitę. Ji kadencijos pradžioje sakė, kad Lietuva buvo tapusi Amerikos politikos įkaite ir tęsė ankstesnių ir dabartinių bendražygių vykdytą kariuomenės finansavimo mažinimo politiką, bet konservatoriai sako, kad tai nesvarbu, nes ji tik pajuokavo.

Kokie dar kriterijai? Ordinai ir medaliai. Z. Balčyčio įvertinimai: 2002 m. Didžiojo kryžiaus (Gra-Cruz) ordinas (Portugalija), 2003 m. Afanasijaus Nikitino medalis (Rusija), 2004 m. ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro kryžius.

Šiuo klausimu jis akivaizdžiai nusileidžia D. Grybauskaitei, kurios krūtinę galėtų puošti daug daugiau blizgučių. Vikipedija nurodo 14 apdovanojimų, bet jų galbūt yra jau gerokai daugiau – ant kelių atsiprašau, jei suklydau. Tad, kam patinka prašmatnūs mundurai su daug blizgučių, akselbantų ir epoletų – tik už D. Grybauskaitę. Taigi aidi autoriteto balsas iš anapilio: Jūsų teisė rinktis.

Išverstaskūrių šou

Generalinis prokuroras Darius Valys tikrai visai ne prie ko. Jis ne prie ko ne tik tuomet, kai kalbame apie prokuratūrų veiklas, bet ir tuomet, kai stumdomasi dėl to, kaip jį skirti ar atleisti. Po Konstitucinio Teismo (KT) verdikto aišku – pagal Konstituciją jis yra oficialus ir nepajudinamas prezidento(ės) asmeninis lėliukas ir dėl to kalti Seimo personažai, panašūs į išverstaskūrius.

Pasipiktinimai ir fobijos

„Jau bėgame registruotis į Vyriausiąją rinkimų komisiją“, – pajuokavo bent pora Konstitucinio Teismo (KT) teisėjų, kai Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė pasiūlė šios institucijos narius rinkti visuotiniu balsavimu.

Ironijai yra pagrindo, nes dalis Seimo, kaip tai dažnai būna, be reikalo supyko ant KT, kuris šįkart, kaip ne visada būna, priėmė logišką ir sveikos nuovokos neaplenkiantį sprendimą dėl Generalinio prokuroro.

Šalia L. Graužinienės esama ir kitų pasipiktinusiųjų bei džiūgaujančiųjų. Ir visiškai akivaizdu, kad jų pykčiai bei džiaugsmai yra orientuoti į pigius, trumpalaikius galios žaidimus. Į tai – ar patinka, ar ne tas konkretus lėliukas ir jo valdytojas.

Kai Seime buvo svarstoma ar Generalinį prokurorą toliau palikti šventu prezidentūros lėliuku – atrodė, kad sapnuoju, todėl suskubau pasitikrinti ar neapgauna atmintis. Pasirodo, kad ne.

Sakoma, kad visas istorijas reikia pasakoti nuo pradžių. Tad kada ši istorija prasideda? Tikrai ne tada, kai anekdotų ir pašaipų vienu iš lyderių tapęs personažas pasirenkamas asmeniniu jos ekscelencijos Dalios Grybauskaitės favoritu bei esti pavadinamas generaliniu prokuroru.

Galima būtų pradėti nuo 1992 metų spalio 25 dienos, kai tauta referendumu priėmė Konstituciją, bet truputį baugu: neseniai tautos dvasinis patriarchas Vytautas Landsbergis portalui Tiesos.lt sakė, kad tautos fetišizuoti negalima, nes ji (dargi tą pačią dieną) balsavo už komunistus. Tad, pradėkim nuo kiek kitos datos, kai suklystančios tautos sprendimą ėmėsi taisyti jos išrinktieji.

Balsavimas ir argumentai

Gyveno kartą, pavyzdžiui, generalinis prokuroras, Seimo pirmininkas, laikinasis prezidentas, nūnai parlamento Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto vadas Artūras Paulauskas. 2003 m. kovo 10 d. Pirmadienis. Rytinis posėdis. Seimo pirmininkas, be kita ko, sako:

„Žinoma, svarbiausias dalykas šioje sesijoje bus Konstitucijos pataisos, t.y. tos pataisos, kurios apibrėžia prokuratūros vietą valstybės institucijų sistemoje. Dvi Konstitucijos pataisos, ir mums liko antrasis, arba finalinis, balsavimas. Irgi daugelį kartų tiek Seniūnų sueigoje, tiek Seimo valdyboje, tiek Seime kalbėta, kad turi būti aiški, iš anksto paskelbta data. Tai ši data, gerbiamieji kolegos, yra kovo 20-oji. Nė vienas Seimo narys kol kas neišleistas į komandiruotę ar kelionę, kuri apimtų kovo 20-ąją. Taigi tikimės, kad bus aktyvus dalyvavimas ir mes galėsime galutinai balsuoti ir priimti tas konstitucines pataisas.“

Jis kalba apie Konstitucijos 84 ir 118 straipsnių pataisas, kurios ir reglamentuoja dabartinį Generalinio prokuroro – prezidentūros asmeninio lėliuko statusą. Protokolai ir stenogramos byloja, kad jis pats balsavo už šiandienines formuluotes, tad neaišku kodėl dabar jis kalba visiškai kitaip. Dabar jam nebeatrodo, kad Generalinės prokuratūros vadovas gali būti nepriklausomas ne tik nuo Seimo, bet ir nuo proto bei sąžinės, o tik nuo švenčiausio tautos sosto. Ar tik taip nėra todėl, kad nebėra realių galimybių tą sostą bent kuriam laikui užimti?

Gėris ir blogis

Palikime ramybėje valdančiąsias „blogio jėgas“, kurios, anot visus priešus greit demaskuojančių Gedimino Grinos ir Rasos Juknevičienės veizolų, kasdien po tris kartus parduoda Lietuvą Rusijai. Pažvelkime dešiniau. Čia matome, kad konservatoriai Seime, kai buvo svarstomos KT panaikintos įstatymų pataisos, bejėgišku falcetu cypė apie eilinę pasaulio pabaigą. Girdi, jei bus pakeista dabartinė tvarka, kurią jie laiko šventa ir tobula, tai žlugs demokratija, Viktoras Uspaskichas užvaldys visus tyrimus, nutrauks prieš jį teisme vykdomą bylą ir dar gal nežinia ką padarys. Žodžiu, jie teigia, kad dabartinė tvarka yra tobulas gėris, o mėginimai ją keisti – priešų sąmokslas ir korupcija. Tiesiog blogis.

Velniai rautų, kaip keblu,… Juk gyveno tuo pat metu 2003 metų kovą – ir konservatoriai. Tada dar ne krikščionys demokratai – politiškai krikštijosi ir suvažiavimuose artistiškai melstis jie ėmė vėliau. Ir ką gi jie galvojo apie tas pataisas? Protokolai ir stenogramos byloja negailestingai – buvo iš esmės prieš. Andrius Kubilius, Rasa Juknevičienė, Vytautas Landsbergis ir dar kai kurie jų draugai balsavo prieš dabartinę padėtį, tai yra visai priešingai nei dabar. Ir argumentai buvo normalūs.

Antai, 2003 metų Kovo 20 diena, rytinis posėdis. Jurgis Razma: „Nors paspaudžiau raudoną mygtuką, nesu kategoriškai prieš teikiamą projektą. Tačiau noriu apgailestauti, kad taip skubotai priimdamas šią pataisą Seimas nesuorganizavo išsamesnių diskusijų, kokią reikšmę mūsų teisėsaugai ir teisėtvarkai ateityje turės pasirinktas vienas ar kitas prokuratūros modelis, nes pasaulyje yra įvairių sistemų.

<…>

A.KUBILIUS: Gerbiamieji kolegos, aš tik turiu atkreipti dėmesį į tai, kad KT pirmininkas Teisės ir teisėtvarkos komitetui buvo pateikęs nuomonę, abejonę (labai aiškiai išsakytą abejonę) dėl tokių pasiūlymų redakcijos. Jis taip pat teigė, kad tuo metu, t.y. dar prieš praeitų metų rugsėjo mėnesį, negali detaliau komentuoti siūlomos generalinio prokuroro skyrimo procedūros, nes tuo metu KT buvo rengiama byla pagal pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo – prašymą ištirti tą garsiąją neteisėtą buvusio prokuroro Kazio Pėdnyčios atleidimo bylą. Abejonės labai rimtų teisininkų yra išsakytos, į jas Teisės ir teisėtvarkos komitetas atsakė tik tiek: nepritarti. Ar tos abejonės buvo pagrįstos, ar ne, mes negalime sužinoti, nes toliau iš KT pirmininko, jau po bylos, kai jis turėjo galimybę atviriau kalbėti, nebuvo paprašyta papildomų išvadų. Taigi skubama keisti Konstituciją (čia jau į tai atkreipė dėmesį J.Razma, kad šis Seimas labai jau lengvabūdiškai žiūri į tas Konstitucijos pataisas), todėl iš tiesų lieka abejonių, į kurias nėra atsakyta, tų atsakymų komitetas nėra pateikęs.“

Kaip miela – siūlymai pasvarstyti, koks modelis mums tinkamas, jokios gėrio ir blogio kovos retorikos. Dabar viskas kitaip. Už šiandieninę tvarką ir neva nepakeičiamą D. Valį kryžiumi gulantys konservatoriai dabar neva tiki, kad dabartinis modelis tobulas arba pats D. Valys tiek vertingas, kad be jų viskas žlugs. Gi A. Paulauskas, kartu su savo partija, yra „išsiaiškinęs“, kad dabartinė sistema yra nesąmonė ir blogis, o ją pakeisti sutrukdžiusį KT reikia patį reformuoti.

Kitaip sakant, tie, kas balsavo už dabartinę tvarką įtvirtinantį Konstitucijos sujaukimą (čia mano nuomonė) dabar kaltina KT ir gali inicijuoti tyrimą, kodėl patys taip balsavo. Tie, kas anksčiau siūlė neskubėti prezidento (juo buvo, primenu, Rolandas Paksas) padaryti visos teisėsaugos savininku, dabar išpažįsta klaidą ir atgailauja klydę. Ir visa tai, tikriausiai, be galo nuoširdu. Įdomu, kaip tos abiejų „gėrio ir blogio“ kovos stovyklų nuomonės pasikeistų, jei prezidentu taptų nūnai tokį norą apreiškęs Artūras Zuokas, o į D. Valio vietą sėstų koks nors jo advokatas bylose už gerus darbus? Aiškus yra tik vienas dalykas – jei Seimas nori keisti Konstituciją, kurią jau kartą toje pat dalyje keitė – tegul jis tai padaro. Jokios galios jam neatimtos.

Konservatoriai nežino–kada jų suvažiavimas

Sakoma, kad politinės partijos daug investuoja į savireklamą, tačiau kartais atrodo, jog kažkaip beviltiškai taupo. Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) gretose – svarbūs įvykiai – pirmininko rinkimai ir suvažiavimas.

Pastarojo data žiniasklaidai buvo nurodoma “balandžio pabaiga-gegužės pradžia”. Balandžio 17 dieną, nutaręs, kad laikas sužinoti tiksliau – pasirinkau tiesų kelią – įėjau į TS-LKD svetainę ir ji man nurodė, kad nei balandį, nei gegužę jokio suvažiavimo nenumatyta.

Vienas partijos šulų Jurgis Razma patikino, kad data yra maždaug gegužės 12 diena, bet jis tiksliai neatsimenąs ir pasiūlė kreiptis į Rasą Juknevičienę. Ši patvirtino – tikrai gegužės 12. Nežinau, kaip ten su investicijomis į savireklamą, bet svetainės tvarkytojams ryškiai permokama arba jie nepakankamai motyvuojami. Versija, kad galbūt vengiama dėmesio – atrodo menkai tikėtina.

Būtų gerai, kad R. Juknevičienė šia informacija pasidalintų ir su Andriumi Kubiliumi, Vytautu Landsbergiu, Irena Degutiene. O tai dar ims ir neatvyks, nežinodami.

Istorines “klaidas” atsimenant

Visus su Kovo 11 sveikinu ir negaliu neatsiminti, kad anuomet – prieš 23 metus – buvo giedra diena – ne taip, kaip šiandien. O jau kovo 12 nuotaiką sugadino kairuoliški kvailiukai (arba samdyti provokatoriai).

Jau kovo 12 dieną Lietuvos komunistų partijos centro komiteto pirmojo sekretoriaus šalininkai, nepatenkinti, kad šalies lyderiu nebuvo išrinktas nūnai jau velionis Algirdas Mykolas Brazauskas, prie Seimo rūmų protestavo prieš V. Landsbergio išrinkimą. Prieš procedūrą ar prieš faktą tada kriuksėjo kažkokie (tikrai ar neva) Pedagoginio instituto, kuris dabar vadinasi Edukologijos universitetu, studentai, nešini plakatais „dūdorius nebus gaspadorius“ (pašiepiant V. Landsbergio muzikologinį išsilavinimą) ir pan.

Šiandien vidurdienį į akis prie Seimo vėl žada lįsti raudonieji „paleckininkų“ ekstremistai. Įdomu – ar prie jų prisidės „iškilus“ Lietuvos diplomatas Arvydas Juozaitis, kuris ir tada, dieną kai skelbta nepriklausomybė, nesugalvojo nieko geriau, kaip „suskrebenti“ niekingą straipsniuką „Istorinė laida“. „Klaidos“ esmė – rinkimus prapylusio komunistinio komiteto pirmininko neišrinko į valdžią. Suvokimas, kad dar ir šiandien tokios istorinės “vertybės“ iki pat 2012 metų  tarnavo Lietuvos diplomatinėje tarnyboje truputį gadina nuotaiką. Bet tik truputį.

Konservatoriams: atsiprašykite Gedimino

Manau, po paskutinių savo lyderių pasisakymų, Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai turėtų pademonstruoti nuoseklumą, viešai atsiprašyti savo amžino priešo, Lietuvos kompartijos centro komiteto buvusio klerko, Lietuvos socialdemokratų partijos vienos iš pažibų, buvusio premjero, Aukštosios partinės – “burokevičinės“ mokyklos auklėtinio Gedimino Kirkilo. Gal net pakviesti jį į kokią nors idiotišką „Atleisk“ tipo laidą. Ėmęsi ginti prezidentę Dalią Grybauskaitę nuo nepatogių klausimų ponai turėtų būti nuoseklūs.

Juk tiek problemų turėjo G. Kirkilas dėl tos Aukštosios partinės mokyklos, visaip ten vyniojosi, „originaliai“ stojo į magistro studijas, bylinėjosi. Ir viskas per oficialiai ligi šiol lyg ir aiškiu buvusį konservatorių požiūrį į mokslinio bolševizmo profesionalų kalvę. 1996 m. gruodžio 23 d. Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą „Dėl aukštųjų partinių mokyklų diplomų nepripažinimo“ inicijavo būtent konservatoriai. Nepatingėjau susirasti anos neeilinės Seimo sesijos posėdžio stenogramą ir cituoju:

“V. Landsbergis: “Čia nėra labai ypatingas dalykas, bet vis dėlto tokia šiukšlė, nuo kurios apsišvarinti vertėtų. (Balsai salėje) Galbūt net ir prieš Naujuosius metus apsišlavimas nekenkia. <…> . Aš tik galėčiau pakomentuoti, kad pagal tų laikų papročius tai buvo tam tikra specialybė – viršininko. Bet kur, bet kokioje srityje tu jau viršininkas. Profesija – viršininkas. Bet tai, žinoma, prie Dž.Orvelo literatūros priskirtini dalykai, prie “orveliškosios” literatūros, o iš tikrųjų yra taip, kaip tada jau nustatė ir Aukščiausioji Taryba. Be to, į partines mokyklas buvo priimami tik komunistų partijos nariai, partinių mokyklų programos neatitiko kitų aukštųjų mokyklų programų ir, kaip sakė prieš dvejus metus mūsų Juridinis skyrius, per laikotarpį, praėjusį nuo tada, naujų aplinkybių, kurios paneigtų tuo metu pateiktus argumentus, neatsirado. Reikėtų atsižvelgti ir į tai, kad pagal aukštųjų mokyklų nuostatus aukštosios mokyklos buvo steigiamos TSRS Ministrų Tarybos nutarimais, jos buvo pavaldžios ministerijoms. Tuo tarpu partines mokyklas steigė TSKP CK, jos buvo pavaldžios TSKP CK, ir Vilniuje ši mokykla taip pat buvo įsteigta TSKP CK nutarimu, kuriame nurodyta, jog ši keturmetė mokykla suteikia aukštąjį partinį politinį išsilavinimą. Taigi aukštasis partinis išsilavinimas buvo specifinis, kaip ir šios mokyklos buvo specifinės mokymo įstaigos. Cituoju paskutinį sakinį iš Juridinio skyriaus dvejų metų senumo teksto: “Jų steigimą ir veiklą reglamentavo ne valstybinės valdžios ir valdymo institucijų aktai, o partinių organų nutarimai. Mokyklose besimokančių asmenų kontingentas buvo formuojamas pagal partinį principą, todėl iš esmės diskutuotina, kodėl faktiškai iš buvusių partinių santykių vėl turėtų kilti teisiniai santykiai su valstybe ir valstybinėmis institucijomis.”

Juk tikrai ne viena prezidentė Dalia Grybauskaitė, niekinančiai pasisakanti apie „gatvės patriotus“, ten „nardė po mokslo gelmes“. Jos bendradarbis toje „mokslo šventovėje“ Vytautas Lukoševičius, kuris galbūt nuoširdžiai stebisi (2013 m. sausio 19 d. – delfi.lt), kad ne visi mokslinį bolševizmą laiko mokslu, yra teisus dėl vieno – konservatorių gretosna komunistų savo laiku sugužėjo nemažai, kaip ir į Sąjūdį. Todėl ir šios partijos, net jos lyderių požiūriai į komunizmą, komunistus ir jų profesinio amato mokyklas yra, kaip paaiškėjo, labai lankstūs bei visada atitinka politinę konjunktūrą.

Jau ne kartą pastebėta, kad konservatorių komunistai buvo iš „nuskriaustųjų“ partijoje. Kurių nepriėmė ir nepakėlė taip aukštai, kaip jiems norėjosi. Tikėtina, kad dalis iš jų net būtų norėję klausytis D. Grybauskaitės ir jos bendražygių paskaitų apie „pūvantį kapitalizmą“, bet neužteko potencialo (talento ar pažinčių) ten patekti. Tada, kai buvo priimamas šios mokyklos diplomus nuvainikuojantis įstatymas, jie manė, jog į valdžią atėjo amžiams, jautėsi tvirti ir galingi. Gal net jautėsi radę progą atkeršyti. Dabar jie, po eilinio svaiginimosi valdžia, išgyvena sunkų abstinencijos periodą, jaučia vidinį nerimą, galbūt prastai miega. O ir šiaip – neturi idėjų, kaip čia greitai grįžus į valdžią, kur negalėjo nepatikti.

Belieka smulkmeniškos, bet griausmingos intrigos. D. Grybauskaitė ambicinga ir autokratiška persona? Kerštinga ir neatleidžianti oponavimo? Pirmyn, broliai dešinieji – stokime jos ginti, nors jai niekas negresia. Iškelkime sąmokslo teoriją, kad konservatorių „nudiplomintas“ Gediminas Kirkilas, kartu su Seimo pirmininku Vydu Gedvilu, o taip pat su Valstybės saugumo departamento vadovui Gediminui Grinai žinomais, bet įslaptintais rusiškais „juodais“ milijonais perka Z. Vaišvilą, idant šis primintų klausimus, kurie keliami jau seniai, tačiau buvo arogantiškai nutylimi.

Beje, šalia uolaus darbo kolaborantų urve ir „tylaus vidinio mažo karo“ (galbūt ir „partškolos“ bufete per Kūčias būdavo silkės ir šampinjonų) D. Grybauskaitei kai kas yra prikišęs panašumus į Baltarusijos diktatorių Aleksandrą Lukašenką. Ir ne bet kas, o kaip buvo galima girdėti jau viešame audio įraše, buvusi Seimo pirmininkė, tikra dešiniųjų matriarchė Irena Degutienė. Įdomu – ar ją tada taip pat įkalbėjo Viktoras Uspaskichas arba G. Kirkilas?

Visa ši nyki istorija susiveda į tą patį, ką man yra pasakęs iškilus išeivijos veikėjas Bronius Nainys apie prezidentą Valdą Adamkų: „Jam reikėjo Lietuvos, kad galėtų būti jos prezidentu“. Parafrazuojant, apie D. Grybauskaitę, visiškai nesvarbu kur ir kada, pasakyčiau tą patį: „Jei tai būtų LTSR, ji būtų mielai tapusi LKP CK pirmąja sekretore (atitinka gubernatoriaus statusą).“ Tokia visada ir tegali būti tylaus lūkuriavimo ir „mažo vidinio karo“ prasmė. Velionis Algirdas Mykolas Brazauskas užaugino gerą mokinę, o prof. V. Landsbergis ją uoliai saugo nuo … Z. Vaišvilos. Spektaklis tęsiasi, bet nuolat stebėti nebūtina – spėsite su vaiku nulipdyti besmegenį, pasportuoti pabūti su draugais, pameškerioti ant ledo. Net ir tai darydami galbūt, kaip sakė jos Ekscelencija, jausitės nuolat bei kasdien kovojantys už Tėvynę. Ir kas gi galėtų paneigti?

Šaltinis: balsas.lt