Ar bijome karo, žmonės? Rusija pavojingesnė už SSRS?

Lietuvoje netyla svarstymai ir pamąstymai apie galimą karą. Praėjus ketvirčiui amžiaus nuo nepriklausomybės atstatymo, daugiau nei dešimtmečiui nuo stojimo į NATO, kyla klausimas – ar žmonės nesijaučia kaip niekad nesaugūs? Kada labiau bijojome – dabar ar prie sovietų?

Militaristinė dresūra

Sovietinė visuomenė buvo militarizuota nuo apačios iki viršaus. Jos pramonėje dominavo karinės ir dvigubos paskirties įmonės, o ir kitos turėjo būti pasirengusios dirbti militarinėms reikmėms.

Vaikams jau nuo pradinių klasių pasakodavo apie tai, koks baisus gali būti branduolinis karas, kurio esą nori mistiniai amerikiečių kapitalistai. Kaip įrodymas buvo pateikiamas pasakojimas apie baltus balandžius lankstančią, spinduline liga sergančia mergaitę iš Hirosimos. Buvo pasakojama, kaip reikės užsidėti dujokaujes ar bent pasigaminti „vatos-marlios raištį“.

Sovietų pilietis „žinojo“, kad Amerika neva užpuolė Vietnamą, o „Didysis Tėvynės“ karas kilo tik todėl, kad „taikiai miegojusią“ ir neva beveik beginklę Sovietų Sąjungą nei iš šio, nei iš to užpuolė Hitleris. Vėliau jis „žinojo“, kad „kariai internacionalistai“ kariauja Afganistane su „dušmanais“ ir turbūt su amerikiečiais. Piešimo pamokose, kai būdavo vystoma taikos tema, spaliukus ragino piešti perbrauktą bombą, ant kurios reikdavo parašyti NATO.

Nelabai įvairus (ilgą laiką iš dviejų kanalų) sovietinis televizorius apie kovą su buržujais pasakojo animacijoje apie „ereliuką“ir „kibaldžiuką“, o propagandinės dokumentikos ir vaidybinių filmų „Didžiojo Tėvynės“ karo tema taip pat buvo devynios galybės. Kariniai paradai, kuriais savo mastais gal prilygtų nebent kokie Šiaurės Korėjos ar Kinijos „kolegos“, turėjo kelti homo sovieticus seksualizuotą patriotinę ekstazę.

Ir visgi, spaliukišką ir gal dar pionierišką amžių praaugęs sovietinis žmogus karo, po chruščiovinio atšilimo, labai nebijojo. Tam yra keletas priežasčių.

Ideologija ir informacija

Pirmiausia, sovietinis pilietis neturėjo žiniasklaidos, kuri atneštų žinių. Čia amerikietiškuose filmuose apie Karibų krizę, kaip 1962 m. SSRS ir JAV buvo kaip niekad arti branduolinio konflikto, amerikiečiai laukė pranešimų namuose, darbe, baruose ir gatvėse – kur tik buvo prieinamas bent radijas. Sovietinis pilietis apie tai žinojo iš patetiškų, bet nelabiai informatyvių politbiurinių pranešimų spaudai arba, jei nesitaikstė su gyvenimu informaciniame tunelyje, iš vakarietiškų radijo stočių. Net 1979 m. Vilniuje išleistas TSRS istorijos vadovėlis X-XI klasei neužsimena apie Karibų krizę nei vienu žodžiu. Kitokių vadovėlių, kaip patys suprantate, nebuvo. Kitos užsienio aktualijos aptariamos, skiriant po porą sakinių: Korėjoje ir Vietname Amerikos ir Vakarų Europos imperialistai kariavo „nešvarius karus“, o sovietai, taikingų iniciatyvų dėka, pasiekė,kad jie išsinešdintų. Kiek daugiau dėmesio skiriama 1959 m. Vengrijos, 1968 m. Čekoslovakijos įvykiams, kur kalbama apie tai, kaip šlovingai ir taikingai raudonoji armija padėjo anoms broliškoms tautoms sudoroti buržujų provokatorius (išverčiant į žmonių kalbą – įsiveržė ir išžudė bei terorizavo visus,kam nepatiko komunistų valdžia). Užsienio politika buvo ne sovietų piliečio reikalas. Jam derėjo žinoti tik tiek, kad partija ir vyriausybė jį saugo bei būti pasirengusiam kariauti ir mirti, joms paliepus.

Antras skirtumas – ideologija. Net juodžiausios priešpriešos metais sovietai skelbėsi esą už taiką. Kasmet melavo, jog mažina ginklavimosi išlaidas, vis įmantriau dangstydami realų biudžetą ir rodydami fiktyvų. Buvo sudaromos vienokios ar kitokios sutartys, šaukiamos konferencijos ir pan. Jų taikingumu Vakarai netikėjo ir turėjo tam pagrindo, bet čia kita tema.

Kai 1983 metais BBC susuko vaidybinį filmą „The day after“(kitą dieną,- angl.), rodantį branduolinio apsišaudymo pasekmes, sovietai jį parodė ir tik dar kartą paragino visus branduolinio košmaro bijoti.

Po Stalino mirties sovietams visgi nebūdingi tokie grasinimai, kaip „paversti JAV radioaktyviais pelenais“ ar pan. Juolab nesuvokiama, kad taip galėtų sau leisti rėkauti kažkoks televizijos laidų vedėjas. Net sovietinį ginklą šlovinantys eilėraštukai dažniausiai būdavo sudėstomi taip, kad sovietų kariai „saugo žemėj taiką“, kurios neva nenori užjūrio kapitalistai. SSRS net buvo viešai įsipareigojusi pirma nenaudoti branduolinio ginklo (labai pasitikėjo savo įprastinės ginkluotės persvara,kurios šiandien neturi). O štai dabartinė Rusija preventyvius branduolinius smūgius paskelbė oficialios karinės doktrinos dalimi. Viešai grasinti karu ir raginti kariauti galima ir Dūmos deputatams, ir visokiems televizijos rodomiems fanatikams. Tai madinga, tai „veža“. Jie ir jų sukurstytos, karo besišaukiančios minios šiandien labiau panašios ne į užguitus sovietinius „penkmečio planų vykdytojus“, o į radikaliojo islamo džichadistus arba baubiančius nacius.

SSRS propaganda ragino dėkoti „partijai-tėvynei už taloną patalynei“ ir už tai,kad išvadavo nuo fašistų bei gina nuo kapitalistų. Šiandieninės Rusijos skanduotės jau visiškai kitokios, tad visiškai dėsninga, kad kelia kur kas didesnį nerimą. Juk šiandien deklaruojamas prioritetas yra ne taika, o pergalė prieš išsigalvotus neofašistus ir „rusų pasaulio“ plėtimas. Be to, šiandien visas tas nesąmones aiškiai ir kasdien girdime (cebnzūros, ačiū Dievui, nėra), o jei nepakankamai išsigąstame, pagąsdiname save ir patys.

Ar imti šautuvą?

Nors įvairios apklausos byloja, kad dauguma žmonių apokaliptiniais scenarijais netiki, nemano, kad per kelis artimiausius metus karas ateis į Lietuvą, valdžia ir žiniasklaida šią temą eskaluoja kasdien. Šauktinių kariuomenės grąžinimo projektai, dešimt metų nusikalstamai vilkintas išlaidų gynybai didinimas, aktyvių pratybų su NATO partneriais intensyvinimas ir kitos konkrečios priemonės, dalis kurių tikrai reikalingos, yra lydimos propagandinių gaudesių.

Periodiškai girdime prezidentės Dalios Grybauskaitės perspėjimus, kad kitu taikiniu po Ukrainos būsime mes, kad reikia jau dabar reikia būti pasiruošus atsilaikyti nors tris paras ir pan. Leidžiamos brošiūros, nurodant kur ir kaip šliaužti, jeigu prasidės karo veiksmai. Žodžiu, lietuvis be šautuvo – lietuvis be ateities.

Nejučia prisimena sovietmečio filmo scena, kai kolūkiui žemę ariantis žmogelis gauna iš miško laišką be pašto ženklo, su pažadu nudėti, jei toliau ars. Sovietų valdžia paaiškina, kad gali ir nearti, bet duonos tada negaus. Užtat šautuvą ji jam galinti pasiūlyti. Valstietis, aišku, pasiūlo tą šautuvą susikišti, kur nesueina.

Taigi, art ar ne art? Ar matant Rusijos agresiją Ukrainoje dar galima užsiimti savo reikalais ar reikia kaupti kruopas ir kasti žemines, o vaikus nuo darželio mokyti elgtis su sprogmenimis ir ginklais? Nemaža dalis patriotiškai nusiteikusių ar tokius vaizduojančių entuziastų taip ir siūlo daryti. Maža to, visuomenė pratinama prie minties, kad vardan švento saugumo reikia po truputį susitaikyti su vis griežtesne cenzūra, interneto ir telekomunikacijų kontrole, privatumo siaurinimu ir valdžios įgaliojimų didinimu. Tai daroma ne priimant kokį nors naują ir aiškų nepaprastosios padėties įstatymą, o pavieniais teisės aktais, kurių kiekvieno priėmimą palydi patriotiniai šūkiai ir karo būgnų tratėjimas.

Jiems garsiai pritaria net iš pacifistų į šaulius persidažę liberalai, o taip pat dalis viešai besireiškiančių laikraštinių ir internetinių amazonių – mergužėlių ir moteriškių, kurioms, panašu, karinė uniforma yra tiesiog afrodiziakas. Nereikia būti naiviu ir kuoktelėjusiu pacifistu, kad tai būtų juokinga. Beje, nusiraminkite – aš ne prieš moteris armijoje.

„Vienui vieni“ sindromas

Pirmą kartą po Šaltojo karo pabaigos taip atkakliai keliamas ir įkyriai eksploatuojamas klausimas – ar galima pasitikėti NATO ir Vakarais, nes jie esą nepakankamai žvangina ginklais prieš Rusiją. Vakarai mat, vos mūsų karo žyniams treptelėjus, neduoda ginklų Ukrainai, nors visiškai aišku, kad pergalei (kitaip kam juos duoti?) reiktų maždaug lendlizo masto tiekimų. Žodžiu, Vakarais pasitikėti negalime. Mes vėl parduoti ir nelaimingi vargšai, tad balnokit broliai žirgus, paduok sesule kardą….. Jei ką – žirgelis parneš.

Rusija dėl tokių mūsų nuotaikų gali tik džiagtis, nes taip kartojamas jos naratyvas apie dekadentiškus ir parsidavusius, gėjiškus ir visokius ten kitokius Vakarus. Juk visi euroskeptikai ir natofobai seniai giedojo giesmelę, kad „Amerika mūsų negins“. Iš visokių pakampių lendantys „žinovai“ mėgsta priminti, kaip „amerikonai mus pardavė po karo“. Kaip „Amerikos balsas“ neva sukurstė ir išdavė partizaninį judėjimą ir t.t. Bet kas, nors šiek tiek išmanantis istoriją, žino, kad tai absurdas. Kad Lietuva su savo neutralitetu jokių įsipareigojusių sąjungininkų neturėjo, NATO nebuvo, o užjūrio balsai lietuviškai prabilo tik partizaniniam judėjimui slopstant.

Bet raudos, kad ir vėl esame „vienui vieni“, o todėl kiekvienas, kuris nepabuvo kareivėliu, nebus geras nei prie plūgo, nei turbūt lovoje, yra vėl populiarios. Čia galiu iškart nuraminti – nesu nusistatęs nei prieš šauktinių kariuomenę, nei prieš Šveicarijos modelį. Ir visgi, nei kruopas taupau, nei „vienui vienas“ jaučiuosi. Taip pat manau, kad neturėtume jaustis tiek stipriai nesaugūs, idant šauktumėmės cenzūros arba bet kokį reiškinį – nuo pieno riebumo iki vaikų globos ar kelių eismo taisyklių reikalų – matytume tik per karinės Rusijos grėsmės akidangčius. Vien kiseliovai neturėtų visiškai nulemti mūsų darbotvarkės ar pasaulėžiūros.

B. Nemcovo nužudymas – jei rusų propaganda teisi, tai kur atsistatydinimai?

Vos tik buvo nužudytas Rusijos opozicijos veikėjas Borisas Nemcovas, spėjau, kad anksčiau ar vėliau Rusijos propagandiniai kanalai kažkaip ims kaltinti dėl visko Vakarus ir ypač Ameriką. Neklydau.

Priešo rodymas

Oficialusis Rusijos eteris jau rodo „ekspertus“, kurie piešia štai tokį vaizdelį: viską sugalvojo JAV ir Britanijos specialiosios tarnybos, organizavo Ukrainos saugumo tarnyba (SBU), o įvykdė šios šalies dešiniosios organizacijos „Pravyj sektor“ smogikai.

Tai esą padaryta tam, kad sukurti „sakralinę auką“ ir diskredituoti niekuo dėtą Vladimiuro Putino režimą bei jį nuversti. Atspėti,kad taip bus sakoma nebuvo sunku. Amerika kalta dėl visko, kas negero nutinka Rusijoje. Ar tai būtų gripo epidemija, ar infliacija, ar juodmargių karvių populiacijos mažėjimas. Ji kalta,kad Rusijoje pasitaiko gėjų, kad reikia kariauti su čečėnų sukilėliais, kad savo teritorijų nesutinka išsižadėti gruzinai ir moldavai, kad paskendo „Kurskas“, kad ukrainiečiai nuvertė iždo vagį Janukovyčių, kad „Mercedes“ važiuoja geriau už „Volgą“.

Gerai atsimenu, kad iškart po to, kai buvo nužudyta Galina Starovoitova, Rusijos televizija papasakojo apie prie jos kūno rastą „Amerikos specialiųjų pajėgų automatą“ Agram 2000. Nesvarbu, kad šis kroatų gamybos aparatas niekad nebuvo naudojamas JAV „specų“.Svarbu „pažymėti pėdsaką“ tam kartui,o paskui – kas ten aiškinsis.

Kad ir kas tai būtų: Nemcovas, Litvinenko, Starovoitova, Jušenkovas ar Politkovskaja (sąrašas būtų labai ilgas, nes oponentų žmogžudystes net užsienyje Maskva visada mėgo) – įkvėpėju visada gali būti viešai įvardijama Amerika. Vykdytojais visada gali būti apšaukti jos nevidonai agentai: gruzinai, čečėnai, „baltosios pėdkelnės“ iš Lietuvos ir t.t. Priešai ir vis atgimstantys įvairių pakraipų fašistai (netgi „žydobanderovcai“) supa Rusiją ir provokuoja žudydami režimo priešus, bet sąmoninga ir gerai išauklėta rusų liaudis nepasiduoda ir lieka ištikima vadui.

Dar prieš Antrą pasaulinį karą sovietų organai buvo išdresuoti viduje sugauti tiek užsienio agentų, kiek niekas niekada neužverbavo, todėl tradicijos gilios. Versijos lengvai parduodamos auditorijai ir kuria gerą dūmų uždangą.

Kur lekiančios galvos?

B. Nemcovo atvejis neišskirtinis ir tuo, kad „amerikietiška“ versija grindžiama gana kvailai. Vienas iš argumentų – B. Nemcovas nebuvo labai įtakingas, tai kam jis reikalingas V. Putinui? Čia Amerikai mat reikia aukos, kurios pagrindu sukils jos įtakos agentai Rusijoje ir nuvers valdžią. Nesueina galai, mat neįtakingas netinka, kaip toks simbolis. Būtų gal tada jau Centrinės žvalgybos valdybos (CIA) agentai žudę įtakingą?

Žinoma, JAV agentūra, šalia klastingos, rusų žiniasklaidoje ir pseudodokumentikoje vaizduojama dar ir kaip neįtikėtinai niekam tikusi bei kvaila, amžinai pralaiminti Maskvos oponentams. Juk kokio nors „Ren TV“ eteryje „visi žino“, kad rusai išrado ne tik radiją, bet ir dramblius bei paukščius marabu. Ką jau ten kalbėti, kad jų ginklams ir žvalgams „nėra analogų“ pasaulyje. Gi kvaili, stori amerikonai nesugalvoja nieko geresnio kaip žudyti nemcovus, kurie, pasirodo, niekam nerūpi.

Ir visgi, V. Putinui neprireikė ir pusvalandžio, kad jis pats pareikštų,jog ši žmogžudystė – „užsakyta provokacija“.

Na ir tikrai nekeista. Pats Vova turėjo pasijusti nesaugiau, jei apsiriję hamburgeriais amerikonai, gėjam bučiuotis nedraudžiantys britai, kartu su laukiniais, lašinius iš rusų gaminančiais „Pravyk sektor“ banderovcais laksto ginkluoti po Maskvą ir šaudo. Jei iš visų Rusijos propagandinių pakampių peršama amerikietiška versija teisinga, V. Putinas turi atleisti visą kontržvalgybos vadovybę, o galbūt net pasielgti su ja,kaip Stalinas 1937 metais. Juk ji tuomet niekam tikusi dar labiau už dručkius amerikonus. Tik kažkodėl nieko panašaus nevyksta – niekas iš Rusijos spec.tarnybų vadų neatsistatydina.

Tai,tiesą sakant, taip pat komiška, kaip kokio nors „Alfos“ eksvadovo Michailo Golovatovo tauškalai apie tai, kaip juos, vargšus, nuo stogų 1991 m. Sausį Vilniuje apšaudė nacionalistai,kurių nei vieno jie taip ir nepagavo. Paprastai juk tokie daliniai, kuriems „nėra analogų“ ir siunčiami, kad užkardytų ginkluotą pasipriešinimą, visokius snaiperius, o ne tam, kad daužytų moksleivius ir pensininkus. Žodžiu, bėda išeina su ta Rusijos galybe. Tai Vilniuje ją nuskriaudžia snaiperiai su senoviniais šautuvais, tai „Pravyj sektor“ lyg niekur nieko okupuoja Maskvą. Žodžiu, jei amerikietiška versija teisinga, Kremliaus spectarnybose reikalingas valymas.

Kas už triukšmų?

Visgi, už visų šių triukšmų slypi rimtas reikalas. Verta rimtai pasvarstyti – kas nutiko.

Paprasčiausia ir banaliausia, bet nebūtinai teisinga versija – V. Putinas tiesiogiai paliepė ir buvo padaryta. Įmanoma ir nebūtinai todėl, kad jis yra banalus kerštingas kraugerys, kuriam rūpi ritualinės žmogžudystės, „idant visi bijotų“

Net ir sovietų laikais, net prie Stalino egzistavo vienokios ar kitokios frakcijos Kremliuje. Winstono Churchcillio žodžiais tariant, „buldogai,kurie ėdasi po kilimu“. Juolab dabar, nepaisant geležinio putiniško kumščio, ir Kremliuje ir aplink jį, ir kitur yra grupuočių, kurios turi savo interesų.

Antai, radikalūs nacionalistai „vanagai“. V. Putinui jie, be abejonės, yra reikalingi, bet tik tiek, kiek yra visiškai kontroliuojami. Kitu atveju, juos galima ir paaukoti, kaip Stalinas kitados paaukojo Kirovą, idant gautų dingstį susidoroti su trockistais. Štai jums ir versija – fanatiškiems kvailiams davė užuominą, jie padarė ir patys arba kas nors kitas, kas per daug šakojasi, bus paaukoti valdžios vertikalei sustiprinti.

Norite kitos? Prašau. Situaciją gali kaitinti „vanagai“, kurie jokiu būdu nenori, kad V. Putinas nors kiek atšildytų santykius su Vakarais ir siekia priversti jį eiti iki galo. O gal įvaryti į kampą, išprovokuoti, nuversti ir įvesti dar bjauresnį režimą.

Be čečėniškos versijos, aišku, nė krust. Čia Rusijos šventai idiotiškų ambicijų Kaukaze rezultatas ir poros pastarųjų dešimtmečių įdirbis. „Pergalės“ rezultatas toks, kad kriminaliniam Grozno autoritetui reikia mokėti biudžetinę duoklę, idant ši teritorija būtų „federacijos subjektas“. Kitaip jis gali padaryti nežinia ką. Tiesa, Kremlius dabar skleidžia galimą velionio Džocharo Dudajevo šalininkų, kurie kariauja Ukrainos pusėje, pėdsako versiją, bet šiaip ar taip – čečėnai figūruoja.

Galiausiai, neatstiktinai prasimušė versija ir dėl Donbaso „orkų-sukilėlių“ vadų. Kremlius, siekdamas suplėšyti Ukrainą, iš butelio paleido sunkiai kontroliuojamą kriminalinių autoritetų ir iškrypėlių gaują: babajus, borodajus, girkinus, kazokų atamanus ir kitokius padarus. Šalia to, kad vykdo „šventą pareigą“ prieš neva egzistuojančius banderovcus, jie plėšikauja, šaudosi tarpusavyje ir visai nenori būti kažkokiais subordinuotais hierarchijos varžteliais. Ir vėl – galbūt B. Nemcovas tai jų pačių iniciatyva, siekiant parodyti net ir V. Putinui, kad jie jėga. O gal juos pačius provokuoja ir paaukos.

Pagaliau ir fanatiškas vienišas psichas ar grupė patriotiškų psichų, paveiktų šalyje diegiamos fašistinės psichozės – irgi tikėtinas variantas. Sudorojo mat Vakarų įtakos agentą.

Štai jums tik keletas versijų, kurios yra tikrai protingesnės už amerikietišką. Tik skirtingai nuo pastarosios, reikalauja žingeidumo ir atsisakymo tikėti, kad „ir taip viskas aišku“. Žinoma, reikia laukti ir versijų apie mergas, pinigus ir t.t.,nes siekio viską suvelti tikrai bus.

P.S. 

Dar primenu,kad 1999 metais, rinkimų debatų metu Vladimiras Žirinovskis padėjo B. Nemcovui pistoletą ir pasiūlė nusišauti televizijos eteryje.

Rusija šika – reikia įrodymų (internetu gavau)

JT Saugumo Tarybos 30-ojo posėdžio Ukrainos klausimu stenograma:

Pirmininkaujantis: Kokių bus pasiūlymų?

Čiurkinas (Rusija): Galima, aš prišiksiu ant stalo?

Visi: NE-E-E!!

Čiurkinas (šika ant stalo priešais Klimkiną, Ukraina): Ačiū!

Ukrainos atstovas: Visi matėt, taip?! Rusija ką tik prišiko mums ant stalo!

Čiurkinas: Jūs neturite įrodymų!

Ukraina: Tai buvo jūsų šikna, ir iš jos išlindo jūsų šūdas!

Čiurkinas: Pateikite mums faktus!

JAV atstovas: Mūsų ekspertai atliko medžiagos sudėties analizę, sumodeliavo koordinates ir priėjo išvados, kad tai be abejonės šūdas ir jį pašiko Rusija.

Čiurkinas: Pateikite mums įrodymus!

Jungtinės Karalystės atstovas: Tai pasibaisėtina! Šūdą ne abejonės pašiko Rusija. Tai negali ilgiau tęstis.

Vokietijos atstovas: siūlau apsvarstyti galimybę pareikšti mūsų bendrą susirūpinimą Rusijos elgesiu.

Čiurkinas: Aš vetuoju šį sprendimą. (Vėl šika ant Ukrainos stalo)

Ukraina: Jūs matėt, taip?! Štai vėl! Rusija apšiko mums ant stalo, štai šūdas, štai šikna, štai jis maunasi kelnes!

JT pirmininkas: Jei tie faktai pasitvirtins, mes turėsime deramu būdu į tai reaguoti!

Čiurkinas: Kartoju, pateikite mums nors vieną įrodymą!

Vokietija: Mes tikėjomės, kad sankcijos padės, tačiau smarvė kaskart darosi vis stipresnė! Mes įtariame, kad Rusija galimai šika Ukrainai ant stalo.

Čiurkinas: Pateikite mums įrodymus!

JT pirmininkas: Siūlau priimti nutarimą, kad mes giliai šokiruoti!

Čiurkinas: Aš vetuoju šį sprendimą. (Šika ant JT pirmininko stalo)

Ukraina: Jūs matėt, taip?! Štai dabar! Rusija apšiko ant JT pirmininko stalo!!! Ji pavojinga, nes gali apšikti bet kurios Europos šalies stalą!

Čiurkinas: Jūs taip ir nepateikėte nei vieno įrodymo, kurį mes pripažintume!

JAV atstovas: Pentagono palydovai užfiksavo padidintą smarvės lygį, sklindantį nuo Rusijos pusės. Mes turėtume apsvarstyti galimybę atimti Rusijai teisę šikti JT posėdžiuose!
Čiurkinas: Aš vetuoju šį sprendimą. (Prišika ant Ukrainos stalo). Jūs neturite nei vieno įrodymo. Priešingai, daugybė faktų byloja apie tai, kad Ukraina apsišiko pati!

Ukraina: Jūs matėt, Rusija ką tik vėl prišiko ant mūsų stalo!

Vokietijos atstovas: Darosi vis sudėtingiau būti čia, mes kviečiame abi puses dialogui!

Čiurkinas: Rusija nori pasinaudoti papildomo pranešimo teise! (ima plastikinį aplanką ir pradeda ja mėtyti šūdus ant visų JT narių). – Rusija didinga valstybė ir niekam neleis daryti jai spaudimo! Jūs neturite teisės nepateikę nei vieno fakto diktuoti mums savo sąlygas. Geriau pasižiūrėkit į save. Juk jūs visi – apsišikėliai, sėdit čia šūduose, nuo jūsų dvokia. Kaip jūs galite mums nurodinėti, kaip turėtumėme elgtis? Ačiū už dėmesį. (Palieka salę, nusviedęs ištepliotą aplanką į JT pirmininką ir apspjovęs JAV atstovo batus).

JT pirmininkas: Dėkoju visiems ir kiekvienam už jūsų poziciją, kitas posėdis skirtas susirūpinimui dėl Ukrainos prasidės, kai išvėdinsimę salę.

Karai, dešrelės ir lyderystė

2014-10-25

Tomas Čyvas

Rusijos agresija prieš Ukrainą privertė ne tik Lietuvą susimąstyti dėl gynybos išlaidų, o NATO sustiprinti budrumą, bet ir išryškino keistas mūsų politinio mąstymo tendencijas. Kartais norisi arba sukioti pirštą prie smilkinio, arba apstulbus klausti – tikrai? Ypač tada, kai mūsų kolegos politologai ima porinti apie supuvusius ir dekadentiškus Vakarus ir mūsų neva didesnį dvasingumą.

Cituoju mano gerbiamą politologą Vladimirą Laučių, su kuriuo nenoriu veltis į jokius apsižodžiavimus tiesiog todėl, kad jis labai konceptualiai formuluoja kelis mano ausiai keistai skambančius teiginius. Pirmas – NATO pralaimi, ir viskas žlunga.

„Rusija puola, sovietų imperija pamažu atgimsta, o NATO nieko geresnio nesugalvoja, kaip pasiskirti savo vadovu minkštakūnį socialistą, Rusijai priimtiną personažą – Jensą Stoltenbergą. Kas vyksta?“

Vyksta įprastinė NATO lyderio kaita. Apie tai, kad pirmtako kadencija baigiasi ir į jo vietą bus siūlomas būtent J.Stoltenbergas, aš asmeniškai iš atvirų šaltinių, be jokių slaptų Gedimino Grinos kontoros pažymų žinojau dar balandžio mėnesį. „Principinga“ Lietuva jokių oficialių pasipiktinimų nereiškė ir NATO žūties dėl to neprognozavo. Nelabai ir buvo dėl ko. Tiesa, kolega V.Laučius randa biografinį argumentą:

„Jaunystėje Stoltenbergas buvo nusistatęs prieš JAV ir NATO vykdomą politiką, vėliau jo pozicija pasikeitė. Dar būdamas paauglys, jis mėtė akmenis į JAV ambasadą, taip protestuodamas prieš karą Vietname. 1985 m., vadovaudamas Darbo partijos jaunimo skyriui, J.Stoltenbergas tvirtino, kad Norvegija turėtų išstoti iš NATO“, – rašo jis.

Taip. O ką, galima paklausti, tais pačiais metais veikė dabartiniai Lietuvos vadovai, įskaitant ne taip seniai patriotizmo takais pasukusią Prezidentę Dalią Grybauskaitę? Klausimas nūnai beveik politiškai nekorektiškas, nes atsakymas gali nelabai derėti prie peršamos pasakaitės apie Vakarų eilinį saulėlydį ir šviesos spindulėlį jame – Marijos žemę, kurios vadovę jos komiški adoratoriai visuose feisbukuose  jau skelbia kone pasaulio lydere (tik pasaulis apie tai mažai ką žino).

Grįždamas prie NATO genseko  personos priminsiu, kad britas – George’as Robertsonas irgi buvo kairuolis ir visai neblogas NATO vadovas, dargi praplovė smegenis tada jaunu ir perspektyviu politiku laikytam Artūrui Paulauskui. Anas tuo metu bandė daryti tai, ką neoficialiai visą laiką darė visos Lietuvos valdžios – taupyti gynybos sąskaita.

Taip, Lietuva nepardavinėjo Rusijai „Mistral“ laivų, nes jų nestatė. Užtat Prezidentė D.Grybauskaitė dar 2010 m. skambiai gyrėsi, kaip gerai jai sekėsi pagerinti santykius su Rusija ir kaip sėkmingai kaikariams  (kuriuos šiandien pagrįstai lazdavojame ) padėta pardavinėti sasiskas  ir sūrelius Rytų rinkoje. Jei sasiskų  pardavėjai, kurie dabar zyzia dėl Lietuvos politikos jiems daromos žalos, turėtų tokią laivų statyklą, kaip prancūzai Sen Nazere, plauktų laiveliai, aidint kepurinės garsams nuo denio. Kitaip manyti gali nebent labai didelis naivuolis.

Sakysite, tada kontekstas buvo kitas? Ne. Tai vyko neseniai praūžus Kremliaus agresijai prieš Gruziją ir Prezidentei paaiškinus, kad su gruzinais draugauti nelabai apsimoka ir išvis reikia atsisakyti „regiono lyderystės“ idėjos. Tad Lietuva pati noriai dalyvavo pagrįstai išjuokiamame JAV prezidento Baracko Huseino Obamos santykių su Rusija „perkrovimo“ projekte. Nereikia savęs kvailinti.

Kita tema, kurią dabar labai mėgsta patriotiniu populizmu piktnaudžiaujantys entuziastai – informacinis karas. Prezidentė neseniai apreiškė tai, ką seniai žinau be jos ir slaptų Valstybės saugumo departamento (VSD) pažymų. Rusija kariauja informacinį karą prieš Lietuvą? O taip. Jau ketvirtį amžiaus – su didesniais ar mažesniais paūmėjimais. Ir tai nėra jokia slapta informacija arba naujiena.

Neseniai apie tai sužinojusi, gal su VSD pagalba, Prezidentė D.Grybauskaitė nutarė pasielgti gana banaliai – išplėsti teisinę cenzūros bazę. Vienokia ar kitokia cenzūra visada egzistuoja (pornografiją juk draudžiama). Dabar siūloma baudomis persekioti „karo propagandą“ ir iki dešimtadalio apriboti ne ES kalbomis gaminamos produkcijos retransliavimą kabeliais bei palydovais. Gūžteliu pečiais: negi rusai savo propagandos negalės išversti į ES kalbas (iš dalies tai jau ir padaryta)? Kas bus, kai tai bus suvokta? Kas bus, kai pamatysime, kad propagandos vartotojai, sėdintys „ant adatos“ (o jie būtent tokie) gauna ją internetu? Aiškinu ypač bukiems – nutiks labai paprastas dalykas. Teks, sekant patriotinės populistinės argumentacijos logika, toliau plėsti cenzūrą, nes ji efektyvi tik tada, kai yra visiškai buka ir įsidiegi namie… Putino tvarką.

Jei manoma, kad rusakalbio eterio ribojimas yra sprendimas – seniai reikėjo padaryti paprastą dalyką – brandos atestatui gauti padaryti privalomus dviejų ES kalbų (išskyrus gimtosios) abitūros egzaminus. Rusų kalba po truputį keliautų į pelnytas fakultatyvų paraštes.

Lietuvos techninės galimybės leidžia ne tik siauraprotiškai cenzūruoti eterius, bet ir transliuoti iki Uralo. Tik daryti tai reikia kryptingai ir nuolat. O ne taip, kaip su pažadu duoti du bendrojo vidaus produkto procentus gynybai, laikant špygą kišenėje ir iš anksto žinant, kad šis procesas bus sabotuojamas dėl banalaus politinio gyvulio instinkto – reitingų.

Kolegos, baikite su ta RUSIŠKA malda apie žlungančius ir dekadentiškus Vakarus bei dvasingumo didėjimą, keliaujant tolyn į Rytus. Tai Kremliaus naratyvas. O Lietuvoje Kremlius seniai būtų padaręs daug daugiau, jei ne ta „bloga“ NATO.

www,valstietis.lt

P.S. Įdomu ar 1985 metais už Lietuvos narystę NATO būtų pasisakę D. Grybauskaitė, Loreta Graužinienė ir Algirdas Butkevičius (kitaip nei “blogiukas” norvegas)?

P.S. P.S. Lietuvoje vyksta kaip niekad intensyvios NATO karių pratybos  ir būtent todėl mes staugiame apie Vakarų išdavystę?

Putino draugai Lietuvoje – troliai iš naftalino

Pastarieji mėnesiai (kaip greit bėga laikas) vėl privertė pastebėti, koks kiekis Kremliaus propagandos iš proto išvarytų zombių gyvena aplink. Nieko nepadarysi – karas suaštrina pojūčius, tad Rusijos agresija prieš Ukrainą – eilinė galimybė įsitikinti –„jie“ yra tarp mūsų. Klausimas – iš kur?

Iš kur gali atsirasti evoliucijos nebaigusios beždžionės smegenų vertus paistalus skleidžiantys individai? Kaip antai, ko reikia, kad tikėtum, jog Rusija 1/6 dalį gaublio sausumos buvo užgrobusi, kariaudama vien gynybinius karus?

Kaip galima tikėti, kad tai Gruzija buvo agresorė, o Rusija auka? Ką reikia padaryti su savo galva, kad manytumei, jog siekdami „skersti rusus“ susivienijo ir žydai (tokiais apšaukti Maidano lyderiai), ir „banderovcai“ (irgi tie patys)? Ukrainos nepriklausomybės kovų lyderio Stepano Baderos pasekėjai pripažįstami žydus kitados žudę būriais,o dabar jie (jei dar yra gyvų), kartu su jų nauja karta, jau susidėjo su žydais prieš rusus, kurie, esą, kovoja prieš nacizmą?? Logikos ieškoti neverta.

Apie menkesnio masto smulkmenas jau neklausiu. Jau nepatogu ir aiškintis, kaip čia Rusijos propaganda, pasakojanti apie jos spec. pajėgų kontroliuojamo nykštukinio rytinės Ukrainos miesto Slaviansko ‚taikių protestuotojų“ žūtis, nerodo jų laidotuvių ir vengia atskleisti asmenybes (miestelis nedidelis, visi visus pažįsta)? Išvada paprasta – nesinori pasakoti apie tapatybes savo spec. pajėgų kariškių, žūstančių ten, kur jų oficialiai nėra.

Bet grįžkime prie liguistai tikinčių, kad tai lietuviai, gruzinai, ukrainiečiai ir kiti „vanagai“, papirkti Amerikos žydomasonų ir Europos gėjų, siekia jei ne suėsti, tai bent sukandžioti taikingą Rusiją, su jos nekaltu beginkliu baletu, poetais, kompozitoriais ir ledo ritulininkais. Kas gali paneigti, kad Rusijos pasienyje tyčia ką tik surengtos šios sporto šakos varžybos, kuriose lyg tyčia gerai pasirodė NATO šnipai iš Lenkijos, Kroatijos ir tos pačios Lietuvos?

Mėgindamas atsakyti į klausimą, iš kur atsiranda tokie nevispročiai, ilgai žvalgiausi po savo biblioteką. Akis užkliuvo už neįtikėtinai šiam reikalui informatyvaus veikalo: „TSRS istorija 10-11 klasei“, Kaunas, Šviesa, 1986 m.

Antai, 144 puslapio citata, kaip iš akies traukta, šiandieninė Putino propaganda, tik išoperuojant apeliacijas į darbininkų klasę ir pakeičiant „brolių slavų vadavimu nuo tų pačių Vakarų imperialistų“:

„1956 m. spalio mėnesį TSRS padėjo broliškosios Vengrijos darbo žmonėms sutriuškinti kontrevoliucinį ginkluotą maištą (anos gadynės Budapešto maidanas prieš Maskvos statytinius komunistus, – aut. pastaba), kurio tikslas buvo nuversti liaudies demokratijos valdžią.“ Kitaip sakant, tada dar turėjusi daug satelitinių režimų Maskva įsiveržė, kartu su jais į Vengriją, išžudė visus jai neparankiuosius, pakorė valstybės vadovą Imrę Nadį ir atstatė savo „tvarką“.

202 puslapyje rašoma: „1968 m. dėl antisocialistinių jėgų veiksmų Čekoslovakijoje (Prahos pavasaris, kaip ir Maidano rezultatai, irgi nepatiko Maskvai, – aut. past.) broliškos tautos socialistiniams iškovojimams (Maskvos statytinių režimui, – aut past.). TSRS ir kitos šalys – Varšuvos sutarties dalyvės suteikė jai internacionalinę pagalbą ir sužlugdė imperialistinių valstybių agresyvių sluoksnių planus.“

Tą patį šiandien norintys daryti Kremliaus čiulbėtojai ir propagandos atrajotojai Lietuvoje niršta, kad taip neišeina. Bent jau taip lengvai neišeina – dantukai atšipę, tarp pritariančių tik satelitinė, svetimos teritorijos gabalą rusų dėka valdanti Armėnija ir viena-kita Afrikos šalelė. Todėl belieka pakankamai beviltiškai rėkauti ir kitus kaltinti propaganda, patiems ją varant visai netalentingai.

Tokią istoriją besimokiusiai publikai, kuri dar i šiandien turbūt tiki ir kad „Amerika užpuolė Vietnamą“, kad sovietai vykdė „internacionalinę pareigą Afganistane“, kad koks nors 1980 m. lenkų „Solidarnošč“ lyderis Lechas Walęsa yra „jankių šnipas“ – nesunku patikėti ir šiandieniniais to paties pobūdžio purslais.

Pasiklausius, su kokiu buku įniršiu ginama sostinės Žaliojo tilto balvonų “paveldo vertė“, tampa aiški ir kita dalis. Minėtos mokymo priemonės 192-193 puslapiai skelbia: „Rašytojų, žurnalistų, dailininkų, kinematografininkų, kompozitorių sąjungose yra visų mūsų didžiosios Tėvynės nacijų ir tautybių atstovų. Jų kūrybinė veikla – neatskiriama visos tarybinės liaudies dvasinio gyvenimo dalis.“ Todėl daugelis jų ir braukia džiaugsmo ašarą, kai gauna Putino atvirutę su blizgučiu garbingo jubiliejaus proga.

Juk net ir prezidentei Daliai Grybauskaitei persiorientuoti buvo sunku. Geriau už daugumą, pagal savo karjerą, turėjusi įsisavinti aukščiau išdėstytas “tiesas“ ponia pradžioje pareiškė, kad dėl Maidane pralieto kaltos, girdi, „abi pusės“. Tiesa, aplinkybės – pirmiausia išlikimo valdžioje instinktas – greitai paskatino atsikvošėti ir prisitaikyti prie patriotinės retorikos.

Be abejo, tai nepaaiškina Kremliui „naudingų idiotų“ gausos visa apimtimi. Kremliaus šiandieniniams paistalams apie iš visur ropojančius priešus paveiki ir dalis jaunimėlio, neatsiklausiusio panašaus pobūdžio kliedesių ir nepamenančio, kaip atrodė sovietmečio „Panorama“. Žinoma, yra dar ir tam tikra kategorija verslininkų, šventai tikinčių, kad jų dešrelės ir sūreliai apsaugos Lietuvą geriau už NATO. Tai irgi kategorija išaugusi iš senųjų “tiekėjų“, kurie blaškėsi po “Didžiąją Tėvynę“ ir  ir papirkinėjo valdininkus bei tenykštę ūkinę nomenklatūrą dešromis bei raudona degtine, išmušinėdami “fondus ir limitus“.

Beje, kai kada į Kremliaus lakštingalas, pridėjus provincialų bukumą, yra panašūs ir kai kurie Lietuvos superpatriotai. Pamėgink suabejoti bet kurio konservatoriaus genialumu bet kurioje srityje ir kaipmat susilauksi įtarimų, kad dirbi Kremliui. Toks jau iš naftalino lendančių trolių auklėjimas ir aukščiau aprašytos pamokos, kurias jie gerai kažkada išmoko – be paranojos ir priešų paieškų nė krust. Paradoksalu, bet daugelis labai patriotiškų Lietuvos rėkautojų, persegus ženklelius ir paremontavus retoriką, labai tiktų į to paties Putino propagandistų gretas. Kadrai, kuriems pavojus nacionaliniam saugumui kyla iš valdžios kritikos, nepatogių jai klausimų ir estradinių dainų, ten visada pageidaujami. Į paranoją linkęs klapčiukas, geriausiai pasaulyje mokantis bambėti poterius, nesunkiai įsisavins ir naujus. Stebint šių dienų “rinkimų kampaniją“ Lietuvoje, darosi akivaizdu, kad tik narystė netobulos euroatalantinės erdvės klubuose dar šiaip taip (kol kas) saugo nuo putinizmo, kuriam Lietuvoje nebūtinas nė pats Putinas.