Archive for category kita

Korupcijos lygis, kurio tikimasi


Šalyje tikimasi tam tikro korupcijos lygio, tačiau europėjanti Lietuva jau sulaukė tos šventės, kad už jį atsiprašoma. Tai ryškėja iš pastarųjų dienų viešų pasisakymų.

Didžiausio šalies krautuvių tinklo guru Nerijus Numavičius galėtų pasikviesti prezidentę Dalią Grybauskaitę į laidą „Atleisk“ ar kokios ten dar panašios pasitaiko eteryje. Tokios, kur pasakojamos ir kuriamos istorijos, liejasi limonadinės ašaros ir po kurių auditorija jaučia kaifą nuo susitaikymo tarp asmenų, kurie gal niekad realiai ir nesipyko.

N. Numavičius, kai prasidėjo labai netaikios verslo skyrybos su Mindaugu Marcinkevičiumi, ėmė ir išplatino atsiprašymą Lietuvai ir Prezidentei. Lietuvai už tai, kad lyg ir subtiliai pasisavino kelias dešimtis milijonų litų (eurais irgi gaunasi dešimtys), o Jos Ekscelencijai už tai, kad ši istorija ne visų pamiršta.

Reikalas ten tik toks, kad, kai krautuvių tinklas, prisidengdamas labdara neįgaliesiems, lyg ir nukosėjo iš valstybės šiek tiek milijonų, nepartinė Dalia Grybauskaitė dar buvo tik finansų ministrė lyg ir socialdemokratų vadovaujamoje vyriausybėje. Pagal jos šalininkų versiją – tuomet ji norėjo bylinėtis su VP grupe, tačiau neva neleido velionis Algirdas Mykolas Brazauskas, kuris tada buvo premjeras. Tiesa, tuo metu Seimo biudžeto ir finansų komiteto pirmininku buvęs Algirdas Butkevičius viešai pasakoja, kad kreipėsi, šiuo klausimu, į prokuratūrą. Dabartiniam premjerui, nors jis buvo socialdemokratų partijos narys, A. M. Brazauskas nesukliudė. O štai nepartinei D. Grybauskaitei, kuri vėliau tapo dešiniųjų favorite ir patriotizmo simboliu, neleido. Įdomu.

Pati prezidentė šito, žinoma, nekomentuos, nes yra užsiėmusi valstybinės reikšmės reikalais ir smulkmenos jai negali rūpėti. Pasakyti ji tepasakė tik tiek, kiek tautoje gali būti populiaru: koncerno „Maxima“ mokestinės schemos yra iššūkis valstybei. Ar buvo iššūkis jau tada, kai tai buvo daugmaž jos atsakomybės sferoje – neklauskite. Nes galite būti įtartas dirbantis rusams, kaip kad tas latvių žurnalistas, kurio prieš interviu neinstruktavo jos Ekscelencijos įvaizdžio tyrumo sergėtojai. Nesuderintų ir nepatogių klausimų užduoti mūsų šalies vadovei nevalia, nes tai prišauks rusų tankus ir gali būti padaryta žala reitingams, nuo ko susprogs suskystintųjų gamtinių dujų terminalas.

Taigi, jei klausti negalima, belieka patiems interpretuoti. Velionį prezidentą ir premjerą A. M. Brazauską šalies vadovė yra įvardijusi savo mokytoju, tad turbūt tikrai negalėjo prieštarauti – autoritetai yra dalykas labai šventas. Belieka manyti, kad iki šiol tos „iššūkiu tapusios schemos“ nebuvo pasiekusios tokio baisaus lygio arba kažkam nepakako drąsos apie tai nė pagalvoti. Mat, tam tikrais atvejais, leidžiama suprasti, kad šioks toks lygis visai pakenčiamas.

Todėl nėra nieko keisto ir tame, kad dabartinis premjeras A. Butkevičius, irgi lyg socialdemokratas, teigia nesitikėjęs, kad valstybės įmonėje griozdišku pavadinimu -„Žemės ūkio ir maisto produktų rinkos reguliavimo agentūra“ – taip įsišaknijusi korupcija. Premjeras apgailestavo, kad žemės ūkio ministrė iškart nesiėmė ryžtingų veiksmų.

„Aišku, kad tokio lygio korupcija būtų šitoje agentūroje, tikrai to nesitikėjau, bet jau turėjau informacijos iš Viešųjų pirkimų tarnybos, kad kažkuris vienas įvykęs konkursas dėl tam tikro viešinimo buvo įvertintas neigiamai, buvo prašoma jį stabdyti“, – praėjusį ketvirtadienį „Žinių radijui“ sakė Vyriausybės vadovas.

Taigi – yra vienas klausimas – kokio korupcijos lygio, aukščiausių šalies asmenų nuomone, galima tikėtis? Paprasčiau – kiek galima vogti, kad jie nepasibaisėtų ir nevertintų to, kaip iššūkio valstybei? Kol kas atsakymas yra bemaž valstybės paslaptis. Todėl ir visos šnekos bei atsiprašymai yra verti nebent minėtos televizijos laidos. Ten būtų nuoširdžiai atsiprašyta už iššūkius, apsikeista gvazdikais ir dovanėlėmis. Gal net smulkus krautuvių tinklo akcininkas vėl susitaikytų su stambiuoju ir iššūkiai vėl taptų nereikšmingomis, o nacijos motina irgi parodytų atlaidumo pavyzdį, pacituotų velionį mokytoją bei paaiškintų, kad ją ne taip suprato.

, , , , ,

Parašykite komentarą

Neįvykusi VSD operacija


Valstybės saugumo departamentas (VSD) džiūgauja, kad jo perspėjimai veikia ir piliečiai ima uoliai pranešinėti apie Rusijos bandymus juos provokuoti. Norėtųsi pasidžiaugti ir kai ką pasitikslinti.

Įvykusių ar dar vykstančių VSD ir policijos operacijų prieš bartašiūnaites, grabauskus ir jų prietrankas draugelius, kuriems Putinas per acto garus atrodo,kaip Jėzus Kristus, negalima adekvačiai komentuoti dėl informacijos apie teisinį turinį stokos. Užtat galima apsvarstyti vieną neįvykusią operaciją.

Žiniasklaida paskleidė žinią, kad Tauragės laikraščiui galimai rusų šnipas, per galimai miesto tarybos narį, socialdemokratą bandė įpiršti nelegalius pinigus už antivalstybinę propagandą. Uoli ir patriotiška redaktorė po velnių interesantą, kaip aiškėja iš paskleistos žinios, pasiuntė ne iš karto. Nusprendė pažaisti kontržvalgybą – pažadėjo spausdinti ir pasiūlė kainą. Paskui, atsitik tu man taip, pamatė irgi žiniasklaidos paviešintą žinią, kad VSD perspėja apie galimas provokacijas ir perdavė tą medžiagą profesionalams.

Teigiama, kad VSD profesionalai patvirtino, jog medžiaga tikrai yra propagandinė. Patvirtinti ar paneigti tai būtų sunku, nes ji neskelbiama – gal VSD uždraudė, gal ne. Būtų įdomu pamatyti. Juk siūlyti 500 eurų rajoniniam laikraščiui už vieną vienintelį straipsnį, nėra tiek jau baisiai mažai. Juolab, kad, anot turimos informacijos, žadėtas tęstinis bendradarbiavimas, kai pinigus nuolat vežios tai draugai, tai pats numanomas žvalgas. Tiesą pasakius, už ne ką didesnę investiciją rajone galima laikraštį tiesiog nusipirkti.

Jei istorija turėtų logišką tęsinį, VSD, kartu su kriminalinės policijos biuru, pasitelkus ir pilietišką laikraščio redakciją, būtų galėjusi „susemti“ ir draugus, kurie vežiotų pinigus, o gal ir patį žvalgą. Vietoje to, buvo nutarta (VSD, redakcijoje,o gal abipusiu susitarimu) parašyti straipsnį apie tai, kaip patriotiškai neatsirado propagandinis straipsnis.

Tiesą pasakius, pagriebti už rankos Rusijos žvalgai ir jų parankiniai, perkantys žiniasklaidą, būtų rimtas dalykas. Ir kyla klausimas – kodėl ir kas nutarė pasielgti kitaip? Nesinori tikėti, kad redaktorė arba VSD blefuoja ir kad tai dar vienas tuščias šūvis, kai visi laukia tikro. O gal operaciją buvo bandyta organizuoti, bet tai nepavyko, nes žvalgas arba jo kurjeriai užuodė spąstus? Kaip ten bebūtų, redaktorės pateikti paaiškinimai,kad „negražu apgaudinėti žmogų“,o „gal net pavojinga“ – vaikiški. Taigi – žiniasklaidos pranešta žinia apie neįvykusią operaciją, palikusią įdomių klausimų, atsakymų į kuriuos nebus.

Pats svarbiausias klausimas – negi tik tiek tegebama išspausti iš to milžiniško piliečių akylumo antplūdžio, kuriuo giriasi VSD?

, ,

Parašykite komentarą

Ar bijome karo, žmonės? Rusija pavojingesnė už SSRS?


Lietuvoje netyla svarstymai ir pamąstymai apie galimą karą. Praėjus ketvirčiui amžiaus nuo nepriklausomybės atstatymo, daugiau nei dešimtmečiui nuo stojimo į NATO, kyla klausimas – ar žmonės nesijaučia kaip niekad nesaugūs? Kada labiau bijojome – dabar ar prie sovietų?

Militaristinė dresūra

Sovietinė visuomenė buvo militarizuota nuo apačios iki viršaus. Jos pramonėje dominavo karinės ir dvigubos paskirties įmonės, o ir kitos turėjo būti pasirengusios dirbti militarinėms reikmėms.

Vaikams jau nuo pradinių klasių pasakodavo apie tai, koks baisus gali būti branduolinis karas, kurio esą nori mistiniai amerikiečių kapitalistai. Kaip įrodymas buvo pateikiamas pasakojimas apie baltus balandžius lankstančią, spinduline liga sergančia mergaitę iš Hirosimos. Buvo pasakojama, kaip reikės užsidėti dujokaujes ar bent pasigaminti „vatos-marlios raištį“.

Sovietų pilietis „žinojo“, kad Amerika neva užpuolė Vietnamą, o „Didysis Tėvynės“ karas kilo tik todėl, kad „taikiai miegojusią“ ir neva beveik beginklę Sovietų Sąjungą nei iš šio, nei iš to užpuolė Hitleris. Vėliau jis „žinojo“, kad „kariai internacionalistai“ kariauja Afganistane su „dušmanais“ ir turbūt su amerikiečiais. Piešimo pamokose, kai būdavo vystoma taikos tema, spaliukus ragino piešti perbrauktą bombą, ant kurios reikdavo parašyti NATO.

Nelabai įvairus (ilgą laiką iš dviejų kanalų) sovietinis televizorius apie kovą su buržujais pasakojo animacijoje apie „ereliuką“ir „kibaldžiuką“, o propagandinės dokumentikos ir vaidybinių filmų „Didžiojo Tėvynės“ karo tema taip pat buvo devynios galybės. Kariniai paradai, kuriais savo mastais gal prilygtų nebent kokie Šiaurės Korėjos ar Kinijos „kolegos“, turėjo kelti homo sovieticus seksualizuotą patriotinę ekstazę.

Ir visgi, spaliukišką ir gal dar pionierišką amžių praaugęs sovietinis žmogus karo, po chruščiovinio atšilimo, labai nebijojo. Tam yra keletas priežasčių.

Ideologija ir informacija

Pirmiausia, sovietinis pilietis neturėjo žiniasklaidos, kuri atneštų žinių. Čia amerikietiškuose filmuose apie Karibų krizę, kaip 1962 m. SSRS ir JAV buvo kaip niekad arti branduolinio konflikto, amerikiečiai laukė pranešimų namuose, darbe, baruose ir gatvėse – kur tik buvo prieinamas bent radijas. Sovietinis pilietis apie tai žinojo iš patetiškų, bet nelabiai informatyvių politbiurinių pranešimų spaudai arba, jei nesitaikstė su gyvenimu informaciniame tunelyje, iš vakarietiškų radijo stočių. Net 1979 m. Vilniuje išleistas TSRS istorijos vadovėlis X-XI klasei neužsimena apie Karibų krizę nei vienu žodžiu. Kitokių vadovėlių, kaip patys suprantate, nebuvo. Kitos užsienio aktualijos aptariamos, skiriant po porą sakinių: Korėjoje ir Vietname Amerikos ir Vakarų Europos imperialistai kariavo „nešvarius karus“, o sovietai, taikingų iniciatyvų dėka, pasiekė,kad jie išsinešdintų. Kiek daugiau dėmesio skiriama 1959 m. Vengrijos, 1968 m. Čekoslovakijos įvykiams, kur kalbama apie tai, kaip šlovingai ir taikingai raudonoji armija padėjo anoms broliškoms tautoms sudoroti buržujų provokatorius (išverčiant į žmonių kalbą – įsiveržė ir išžudė bei terorizavo visus,kam nepatiko komunistų valdžia). Užsienio politika buvo ne sovietų piliečio reikalas. Jam derėjo žinoti tik tiek, kad partija ir vyriausybė jį saugo bei būti pasirengusiam kariauti ir mirti, joms paliepus.

Antras skirtumas – ideologija. Net juodžiausios priešpriešos metais sovietai skelbėsi esą už taiką. Kasmet melavo, jog mažina ginklavimosi išlaidas, vis įmantriau dangstydami realų biudžetą ir rodydami fiktyvų. Buvo sudaromos vienokios ar kitokios sutartys, šaukiamos konferencijos ir pan. Jų taikingumu Vakarai netikėjo ir turėjo tam pagrindo, bet čia kita tema.

Kai 1983 metais BBC susuko vaidybinį filmą „The day after“(kitą dieną,- angl.), rodantį branduolinio apsišaudymo pasekmes, sovietai jį parodė ir tik dar kartą paragino visus branduolinio košmaro bijoti.

Po Stalino mirties sovietams visgi nebūdingi tokie grasinimai, kaip „paversti JAV radioaktyviais pelenais“ ar pan. Juolab nesuvokiama, kad taip galėtų sau leisti rėkauti kažkoks televizijos laidų vedėjas. Net sovietinį ginklą šlovinantys eilėraštukai dažniausiai būdavo sudėstomi taip, kad sovietų kariai „saugo žemėj taiką“, kurios neva nenori užjūrio kapitalistai. SSRS net buvo viešai įsipareigojusi pirma nenaudoti branduolinio ginklo (labai pasitikėjo savo įprastinės ginkluotės persvara,kurios šiandien neturi). O štai dabartinė Rusija preventyvius branduolinius smūgius paskelbė oficialios karinės doktrinos dalimi. Viešai grasinti karu ir raginti kariauti galima ir Dūmos deputatams, ir visokiems televizijos rodomiems fanatikams. Tai madinga, tai „veža“. Jie ir jų sukurstytos, karo besišaukiančios minios šiandien labiau panašios ne į užguitus sovietinius „penkmečio planų vykdytojus“, o į radikaliojo islamo džichadistus arba baubiančius nacius.

SSRS propaganda ragino dėkoti „partijai-tėvynei už taloną patalynei“ ir už tai,kad išvadavo nuo fašistų bei gina nuo kapitalistų. Šiandieninės Rusijos skanduotės jau visiškai kitokios, tad visiškai dėsninga, kad kelia kur kas didesnį nerimą. Juk šiandien deklaruojamas prioritetas yra ne taika, o pergalė prieš išsigalvotus neofašistus ir „rusų pasaulio“ plėtimas. Be to, šiandien visas tas nesąmones aiškiai ir kasdien girdime (cebnzūros, ačiū Dievui, nėra), o jei nepakankamai išsigąstame, pagąsdiname save ir patys.

Ar imti šautuvą?

Nors įvairios apklausos byloja, kad dauguma žmonių apokaliptiniais scenarijais netiki, nemano, kad per kelis artimiausius metus karas ateis į Lietuvą, valdžia ir žiniasklaida šią temą eskaluoja kasdien. Šauktinių kariuomenės grąžinimo projektai, dešimt metų nusikalstamai vilkintas išlaidų gynybai didinimas, aktyvių pratybų su NATO partneriais intensyvinimas ir kitos konkrečios priemonės, dalis kurių tikrai reikalingos, yra lydimos propagandinių gaudesių.

Periodiškai girdime prezidentės Dalios Grybauskaitės perspėjimus, kad kitu taikiniu po Ukrainos būsime mes, kad reikia jau dabar reikia būti pasiruošus atsilaikyti nors tris paras ir pan. Leidžiamos brošiūros, nurodant kur ir kaip šliaužti, jeigu prasidės karo veiksmai. Žodžiu, lietuvis be šautuvo – lietuvis be ateities.

Nejučia prisimena sovietmečio filmo scena, kai kolūkiui žemę ariantis žmogelis gauna iš miško laišką be pašto ženklo, su pažadu nudėti, jei toliau ars. Sovietų valdžia paaiškina, kad gali ir nearti, bet duonos tada negaus. Užtat šautuvą ji jam galinti pasiūlyti. Valstietis, aišku, pasiūlo tą šautuvą susikišti, kur nesueina.

Taigi, art ar ne art? Ar matant Rusijos agresiją Ukrainoje dar galima užsiimti savo reikalais ar reikia kaupti kruopas ir kasti žemines, o vaikus nuo darželio mokyti elgtis su sprogmenimis ir ginklais? Nemaža dalis patriotiškai nusiteikusių ar tokius vaizduojančių entuziastų taip ir siūlo daryti. Maža to, visuomenė pratinama prie minties, kad vardan švento saugumo reikia po truputį susitaikyti su vis griežtesne cenzūra, interneto ir telekomunikacijų kontrole, privatumo siaurinimu ir valdžios įgaliojimų didinimu. Tai daroma ne priimant kokį nors naują ir aiškų nepaprastosios padėties įstatymą, o pavieniais teisės aktais, kurių kiekvieno priėmimą palydi patriotiniai šūkiai ir karo būgnų tratėjimas.

Jiems garsiai pritaria net iš pacifistų į šaulius persidažę liberalai, o taip pat dalis viešai besireiškiančių laikraštinių ir internetinių amazonių – mergužėlių ir moteriškių, kurioms, panašu, karinė uniforma yra tiesiog afrodiziakas. Nereikia būti naiviu ir kuoktelėjusiu pacifistu, kad tai būtų juokinga. Beje, nusiraminkite – aš ne prieš moteris armijoje.

„Vienui vieni“ sindromas

Pirmą kartą po Šaltojo karo pabaigos taip atkakliai keliamas ir įkyriai eksploatuojamas klausimas – ar galima pasitikėti NATO ir Vakarais, nes jie esą nepakankamai žvangina ginklais prieš Rusiją. Vakarai mat, vos mūsų karo žyniams treptelėjus, neduoda ginklų Ukrainai, nors visiškai aišku, kad pergalei (kitaip kam juos duoti?) reiktų maždaug lendlizo masto tiekimų. Žodžiu, Vakarais pasitikėti negalime. Mes vėl parduoti ir nelaimingi vargšai, tad balnokit broliai žirgus, paduok sesule kardą….. Jei ką – žirgelis parneš.

Rusija dėl tokių mūsų nuotaikų gali tik džiagtis, nes taip kartojamas jos naratyvas apie dekadentiškus ir parsidavusius, gėjiškus ir visokius ten kitokius Vakarus. Juk visi euroskeptikai ir natofobai seniai giedojo giesmelę, kad „Amerika mūsų negins“. Iš visokių pakampių lendantys „žinovai“ mėgsta priminti, kaip „amerikonai mus pardavė po karo“. Kaip „Amerikos balsas“ neva sukurstė ir išdavė partizaninį judėjimą ir t.t. Bet kas, nors šiek tiek išmanantis istoriją, žino, kad tai absurdas. Kad Lietuva su savo neutralitetu jokių įsipareigojusių sąjungininkų neturėjo, NATO nebuvo, o užjūrio balsai lietuviškai prabilo tik partizaniniam judėjimui slopstant.

Bet raudos, kad ir vėl esame „vienui vieni“, o todėl kiekvienas, kuris nepabuvo kareivėliu, nebus geras nei prie plūgo, nei turbūt lovoje, yra vėl populiarios. Čia galiu iškart nuraminti – nesu nusistatęs nei prieš šauktinių kariuomenę, nei prieš Šveicarijos modelį. Ir visgi, nei kruopas taupau, nei „vienui vienas“ jaučiuosi. Taip pat manau, kad neturėtume jaustis tiek stipriai nesaugūs, idant šauktumėmės cenzūros arba bet kokį reiškinį – nuo pieno riebumo iki vaikų globos ar kelių eismo taisyklių reikalų – matytume tik per karinės Rusijos grėsmės akidangčius. Vien kiseliovai neturėtų visiškai nulemti mūsų darbotvarkės ar pasaulėžiūros.

, , , , ,

Parašykite komentarą

B. Nemcovo nužudymas – jei rusų propaganda teisi, tai kur atsistatydinimai?


Vos tik buvo nužudytas Rusijos opozicijos veikėjas Borisas Nemcovas, spėjau, kad anksčiau ar vėliau Rusijos propagandiniai kanalai kažkaip ims kaltinti dėl visko Vakarus ir ypač Ameriką. Neklydau.

Priešo rodymas

Oficialusis Rusijos eteris jau rodo „ekspertus“, kurie piešia štai tokį vaizdelį: viską sugalvojo JAV ir Britanijos specialiosios tarnybos, organizavo Ukrainos saugumo tarnyba (SBU), o įvykdė šios šalies dešiniosios organizacijos „Pravyj sektor“ smogikai.

Tai esą padaryta tam, kad sukurti „sakralinę auką“ ir diskredituoti niekuo dėtą Vladimiuro Putino režimą bei jį nuversti. Atspėti,kad taip bus sakoma nebuvo sunku. Amerika kalta dėl visko, kas negero nutinka Rusijoje. Ar tai būtų gripo epidemija, ar infliacija, ar juodmargių karvių populiacijos mažėjimas. Ji kalta,kad Rusijoje pasitaiko gėjų, kad reikia kariauti su čečėnų sukilėliais, kad savo teritorijų nesutinka išsižadėti gruzinai ir moldavai, kad paskendo „Kurskas“, kad ukrainiečiai nuvertė iždo vagį Janukovyčių, kad „Mercedes“ važiuoja geriau už „Volgą“.

Gerai atsimenu, kad iškart po to, kai buvo nužudyta Galina Starovoitova, Rusijos televizija papasakojo apie prie jos kūno rastą „Amerikos specialiųjų pajėgų automatą“ Agram 2000. Nesvarbu, kad šis kroatų gamybos aparatas niekad nebuvo naudojamas JAV „specų“.Svarbu „pažymėti pėdsaką“ tam kartui,o paskui – kas ten aiškinsis.

Kad ir kas tai būtų: Nemcovas, Litvinenko, Starovoitova, Jušenkovas ar Politkovskaja (sąrašas būtų labai ilgas, nes oponentų žmogžudystes net užsienyje Maskva visada mėgo) – įkvėpėju visada gali būti viešai įvardijama Amerika. Vykdytojais visada gali būti apšaukti jos nevidonai agentai: gruzinai, čečėnai, „baltosios pėdkelnės“ iš Lietuvos ir t.t. Priešai ir vis atgimstantys įvairių pakraipų fašistai (netgi „žydobanderovcai“) supa Rusiją ir provokuoja žudydami režimo priešus, bet sąmoninga ir gerai išauklėta rusų liaudis nepasiduoda ir lieka ištikima vadui.

Dar prieš Antrą pasaulinį karą sovietų organai buvo išdresuoti viduje sugauti tiek užsienio agentų, kiek niekas niekada neužverbavo, todėl tradicijos gilios. Versijos lengvai parduodamos auditorijai ir kuria gerą dūmų uždangą.

Kur lekiančios galvos?

B. Nemcovo atvejis neišskirtinis ir tuo, kad „amerikietiška“ versija grindžiama gana kvailai. Vienas iš argumentų – B. Nemcovas nebuvo labai įtakingas, tai kam jis reikalingas V. Putinui? Čia Amerikai mat reikia aukos, kurios pagrindu sukils jos įtakos agentai Rusijoje ir nuvers valdžią. Nesueina galai, mat neįtakingas netinka, kaip toks simbolis. Būtų gal tada jau Centrinės žvalgybos valdybos (CIA) agentai žudę įtakingą?

Žinoma, JAV agentūra, šalia klastingos, rusų žiniasklaidoje ir pseudodokumentikoje vaizduojama dar ir kaip neįtikėtinai niekam tikusi bei kvaila, amžinai pralaiminti Maskvos oponentams. Juk kokio nors „Ren TV“ eteryje „visi žino“, kad rusai išrado ne tik radiją, bet ir dramblius bei paukščius marabu. Ką jau ten kalbėti, kad jų ginklams ir žvalgams „nėra analogų“ pasaulyje. Gi kvaili, stori amerikonai nesugalvoja nieko geresnio kaip žudyti nemcovus, kurie, pasirodo, niekam nerūpi.

Ir visgi, V. Putinui neprireikė ir pusvalandžio, kad jis pats pareikštų,jog ši žmogžudystė – „užsakyta provokacija“.

Na ir tikrai nekeista. Pats Vova turėjo pasijusti nesaugiau, jei apsiriję hamburgeriais amerikonai, gėjam bučiuotis nedraudžiantys britai, kartu su laukiniais, lašinius iš rusų gaminančiais „Pravyk sektor“ banderovcais laksto ginkluoti po Maskvą ir šaudo. Jei iš visų Rusijos propagandinių pakampių peršama amerikietiška versija teisinga, V. Putinas turi atleisti visą kontržvalgybos vadovybę, o galbūt net pasielgti su ja,kaip Stalinas 1937 metais. Juk ji tuomet niekam tikusi dar labiau už dručkius amerikonus. Tik kažkodėl nieko panašaus nevyksta – niekas iš Rusijos spec.tarnybų vadų neatsistatydina.

Tai,tiesą sakant, taip pat komiška, kaip kokio nors „Alfos“ eksvadovo Michailo Golovatovo tauškalai apie tai, kaip juos, vargšus, nuo stogų 1991 m. Sausį Vilniuje apšaudė nacionalistai,kurių nei vieno jie taip ir nepagavo. Paprastai juk tokie daliniai, kuriems „nėra analogų“ ir siunčiami, kad užkardytų ginkluotą pasipriešinimą, visokius snaiperius, o ne tam, kad daužytų moksleivius ir pensininkus. Žodžiu, bėda išeina su ta Rusijos galybe. Tai Vilniuje ją nuskriaudžia snaiperiai su senoviniais šautuvais, tai „Pravyj sektor“ lyg niekur nieko okupuoja Maskvą. Žodžiu, jei amerikietiška versija teisinga, Kremliaus spectarnybose reikalingas valymas.

Kas už triukšmų?

Visgi, už visų šių triukšmų slypi rimtas reikalas. Verta rimtai pasvarstyti – kas nutiko.

Paprasčiausia ir banaliausia, bet nebūtinai teisinga versija – V. Putinas tiesiogiai paliepė ir buvo padaryta. Įmanoma ir nebūtinai todėl, kad jis yra banalus kerštingas kraugerys, kuriam rūpi ritualinės žmogžudystės, „idant visi bijotų“

Net ir sovietų laikais, net prie Stalino egzistavo vienokios ar kitokios frakcijos Kremliuje. Winstono Churchcillio žodžiais tariant, „buldogai,kurie ėdasi po kilimu“. Juolab dabar, nepaisant geležinio putiniško kumščio, ir Kremliuje ir aplink jį, ir kitur yra grupuočių, kurios turi savo interesų.

Antai, radikalūs nacionalistai „vanagai“. V. Putinui jie, be abejonės, yra reikalingi, bet tik tiek, kiek yra visiškai kontroliuojami. Kitu atveju, juos galima ir paaukoti, kaip Stalinas kitados paaukojo Kirovą, idant gautų dingstį susidoroti su trockistais. Štai jums ir versija – fanatiškiems kvailiams davė užuominą, jie padarė ir patys arba kas nors kitas, kas per daug šakojasi, bus paaukoti valdžios vertikalei sustiprinti.

Norite kitos? Prašau. Situaciją gali kaitinti „vanagai“, kurie jokiu būdu nenori, kad V. Putinas nors kiek atšildytų santykius su Vakarais ir siekia priversti jį eiti iki galo. O gal įvaryti į kampą, išprovokuoti, nuversti ir įvesti dar bjauresnį režimą.

Be čečėniškos versijos, aišku, nė krust. Čia Rusijos šventai idiotiškų ambicijų Kaukaze rezultatas ir poros pastarųjų dešimtmečių įdirbis. „Pergalės“ rezultatas toks, kad kriminaliniam Grozno autoritetui reikia mokėti biudžetinę duoklę, idant ši teritorija būtų „federacijos subjektas“. Kitaip jis gali padaryti nežinia ką. Tiesa, Kremlius dabar skleidžia galimą velionio Džocharo Dudajevo šalininkų, kurie kariauja Ukrainos pusėje, pėdsako versiją, bet šiaip ar taip – čečėnai figūruoja.

Galiausiai, neatstiktinai prasimušė versija ir dėl Donbaso „orkų-sukilėlių“ vadų. Kremlius, siekdamas suplėšyti Ukrainą, iš butelio paleido sunkiai kontroliuojamą kriminalinių autoritetų ir iškrypėlių gaują: babajus, borodajus, girkinus, kazokų atamanus ir kitokius padarus. Šalia to, kad vykdo „šventą pareigą“ prieš neva egzistuojančius banderovcus, jie plėšikauja, šaudosi tarpusavyje ir visai nenori būti kažkokiais subordinuotais hierarchijos varžteliais. Ir vėl – galbūt B. Nemcovas tai jų pačių iniciatyva, siekiant parodyti net ir V. Putinui, kad jie jėga. O gal juos pačius provokuoja ir paaukos.

Pagaliau ir fanatiškas vienišas psichas ar grupė patriotiškų psichų, paveiktų šalyje diegiamos fašistinės psichozės – irgi tikėtinas variantas. Sudorojo mat Vakarų įtakos agentą.

Štai jums tik keletas versijų, kurios yra tikrai protingesnės už amerikietišką. Tik skirtingai nuo pastarosios, reikalauja žingeidumo ir atsisakymo tikėti, kad „ir taip viskas aišku“. Žinoma, reikia laukti ir versijų apie mergas, pinigus ir t.t.,nes siekio viską suvelti tikrai bus.

P.S. 

Dar primenu,kad 1999 metais, rinkimų debatų metu Vladimiras Žirinovskis padėjo B. Nemcovui pistoletą ir pasiūlė nusišauti televizijos eteryje.

, , , , , ,

Komentarų: 1

Rusija šika – reikia įrodymų (internetu gavau)


JT Saugumo Tarybos 30-ojo posėdžio Ukrainos klausimu stenograma:

Pirmininkaujantis: Kokių bus pasiūlymų?

Čiurkinas (Rusija): Galima, aš prišiksiu ant stalo?

Visi: NE-E-E!!

Čiurkinas (šika ant stalo priešais Klimkiną, Ukraina): Ačiū!

Ukrainos atstovas: Visi matėt, taip?! Rusija ką tik prišiko mums ant stalo!

Čiurkinas: Jūs neturite įrodymų!

Ukraina: Tai buvo jūsų šikna, ir iš jos išlindo jūsų šūdas!

Čiurkinas: Pateikite mums faktus!

JAV atstovas: Mūsų ekspertai atliko medžiagos sudėties analizę, sumodeliavo koordinates ir priėjo išvados, kad tai be abejonės šūdas ir jį pašiko Rusija.

Čiurkinas: Pateikite mums įrodymus!

Jungtinės Karalystės atstovas: Tai pasibaisėtina! Šūdą ne abejonės pašiko Rusija. Tai negali ilgiau tęstis.

Vokietijos atstovas: siūlau apsvarstyti galimybę pareikšti mūsų bendrą susirūpinimą Rusijos elgesiu.

Čiurkinas: Aš vetuoju šį sprendimą. (Vėl šika ant Ukrainos stalo)

Ukraina: Jūs matėt, taip?! Štai vėl! Rusija apšiko mums ant stalo, štai šūdas, štai šikna, štai jis maunasi kelnes!

JT pirmininkas: Jei tie faktai pasitvirtins, mes turėsime deramu būdu į tai reaguoti!

Čiurkinas: Kartoju, pateikite mums nors vieną įrodymą!

Vokietija: Mes tikėjomės, kad sankcijos padės, tačiau smarvė kaskart darosi vis stipresnė! Mes įtariame, kad Rusija galimai šika Ukrainai ant stalo.

Čiurkinas: Pateikite mums įrodymus!

JT pirmininkas: Siūlau priimti nutarimą, kad mes giliai šokiruoti!

Čiurkinas: Aš vetuoju šį sprendimą. (Šika ant JT pirmininko stalo)

Ukraina: Jūs matėt, taip?! Štai dabar! Rusija apšiko ant JT pirmininko stalo!!! Ji pavojinga, nes gali apšikti bet kurios Europos šalies stalą!

Čiurkinas: Jūs taip ir nepateikėte nei vieno įrodymo, kurį mes pripažintume!

JAV atstovas: Pentagono palydovai užfiksavo padidintą smarvės lygį, sklindantį nuo Rusijos pusės. Mes turėtume apsvarstyti galimybę atimti Rusijai teisę šikti JT posėdžiuose!
Čiurkinas: Aš vetuoju šį sprendimą. (Prišika ant Ukrainos stalo). Jūs neturite nei vieno įrodymo. Priešingai, daugybė faktų byloja apie tai, kad Ukraina apsišiko pati!

Ukraina: Jūs matėt, Rusija ką tik vėl prišiko ant mūsų stalo!

Vokietijos atstovas: Darosi vis sudėtingiau būti čia, mes kviečiame abi puses dialogui!

Čiurkinas: Rusija nori pasinaudoti papildomo pranešimo teise! (ima plastikinį aplanką ir pradeda ja mėtyti šūdus ant visų JT narių). – Rusija didinga valstybė ir niekam neleis daryti jai spaudimo! Jūs neturite teisės nepateikę nei vieno fakto diktuoti mums savo sąlygas. Geriau pasižiūrėkit į save. Juk jūs visi – apsišikėliai, sėdit čia šūduose, nuo jūsų dvokia. Kaip jūs galite mums nurodinėti, kaip turėtumėme elgtis? Ačiū už dėmesį. (Palieka salę, nusviedęs ištepliotą aplanką į JT pirmininką ir apspjovęs JAV atstovo batus).

JT pirmininkas: Dėkoju visiems ir kiekvienam už jūsų poziciją, kitas posėdis skirtas susirūpinimui dėl Ukrainos prasidės, kai išvėdinsimę salę.

, , , , ,

Parašykite komentarą