Diskusijos preziumuojant kaltę

Jeigu į paprastą ir aiškų klausimą – “kiek valandų?” – jums oriai atsakys, kad laikrodžių taisykla už kampo, o jūsų batai nemadingi – ką pamanysite apie tokį atsakinėtoją? Arba asilas, arba išsidirbinėja. Nors,… gal ir labai gudrus? Panašiai reiktų manyti ir apie tarsi rimtus valstybės vyrus, etatinius politologijos ir teisės viešuosius giedorius bei vargonininkus. Ir kas blogiausia – ne pirmą kartą.

Kai 2006 metais pro baltarusiško viešbučio langą buvo mirtinai išlaipintas pulkininkas Vytautas Pociūnas, irgi vyko kažkas panašaus. Svarbiausiu klausimu kai kuriems asilams arba išsidirbinėtojams tapo jo neva labai svarbūs miegamojo reikalai ir išsigalvotas alkoholizmas. Mėginusieji tirti kitokias versijas buvo apšaukti marginalais, politiniais rėksniais, net sovietinio saugumo (KGB) agentais. Pastarasis kaltinimas nuskambėjo iš KGB rezervininko ir jo sėbrų lūpų kaip priežastis atlikti išganingą veiksmą – atimti teisę dirbti su slapta informacija iš tuometinio Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko Algimanto Matulevičiaus bei nukreipti kalbą į šalį nuo esmės.

Praėjo beveik šešeri metai, valdžioje kitos sudėties Seimas, kita prezidentė, kitokios kalbančios galvos čiulba iš Valstybės saugumo departamento (VSD) bei Generalinės prokuratūros sakyklų. O melodija vėl tokia pati – nei į taktą, nei pagal natas. Kad tik kuo daugiau triukšmo.

Kada meluoja generalinis prokuroras Darius Valys, kalbėdamas apie renginį, iš kurio neva galėjo nutekėti slapta informacija apie veiksmus prieš banką “Snoras”? Tada, kai tvirtina, jog renginys buvo nelabai slaptas, ar tada, kai sako, kad jis buvo slaptas “pakankamai”? Iš pradžių jis apskritai nežinojo, kad jo įstrižų langų būdoje yra slaptiems pasitarimams pritaikytas kambarys, ar sužinojo tik Antikorupcijos komisijos tyrimo metu bei jos dėka? Apie slaptumo mastus meluoja jis ar jo pavaduotojas Darius Raulušaitis?

Kodėl dar prieš Naujuosius metus D.Valio kontora oficialiai teigė, kad banko akcininkai ir patys galėjo viską žinoti, o tyrimą paskelbė pradedą tik tuomet, kai prezidentė Dalia Grybauskaitė ėmė sau būdingu stiliumi trepsėti kojomis? Pagaliau – gali ar negali būti poligrafo parodymai ir VSD slaptosios pažymos svarbiausia nacionalinės valstybės tarnybos kadrų politikos ašimi? Ar gali VSD vadovas paskelbti, kad valstybėje jis savo nuožiūra įveda “kaltumo prezumpciją”? Ar reikalingas vidaus reikalų ministras, kuris viešai pasisako esąs tik “iešmininkas”, o prezidentė patvirtina, kad jis “ne prie ko”? Tai tik maža dalis klausimų, kurie yra labai svarbūs ir iškyla jau ne pirmą kartą, nepaisant kadrinių pasistumdymų ir Seimo daugumų.

Apie juos raginama nekalbėti. Vietoj to vėl pasiūlomos “svarbios ir įdomios” temos. Ar kalbėjo Antikorupcijos komisijos narys Naglis Puteikis su laida “Kakadu”, ar nekalbėjo? Ar komisijos pirmininkas Ligitas Kernagis iš teisingos partijos, ar iš neteisingos? Ar Aurelija Stancikienė “talibė”, ar ne “talibė”? Ar komisija patyrusi, ar nepatyrusi? Ar jos nariai priekaištingi, ar nepriekaištingi pagal kažkieno (VSD?) standartus? Ar jos išvados turi teisinių pasekmių, ar ne (niekas neteigė, kad turi, bet apie tai būtina parėkauti). Kad viskas būtų dar labiau sujaukta, “kompetentingos institucijos” reikalauja atiduoti tyrimui komisijos liudijimų stenogramas, kad galėtų patikinti – kiek slaptas jų vadovų kalbų prieštaringumas ir/ar nusišnekėjimas.

Viskas, kaip jau tapo įprasta, palydima bauginančiais perspėjimais, kad “saviveiklininkai” ir “skandalistai” ims ir sugriaus kaltumo prezumpcijomis bei slaptomis pažymomis profesionaliai sukonstruotą nacionalinę teisėsaugą ir saugumo sistemą. Jei žanras būtų išlaikomas iki galo, prezidentė D.Grybauskaitė turėtų sekti pirmtako pėdomis ir skubiai išsiraudoti ant peties Egidijui Kūriui arba kitai Konstitucijos dvasios inkarnacijai, kuri skubiai pasakytų, kad N.Puteikio pokalbis su “Kakadu” gali grėsti nacionaliniam saugumui ir valstybės paslapčių seifams.

Štai šia bėda ir siūloma susirūpinti “runkeliams”, o kitkuo pasirūpins slapti profesionalai. Juk dera tikėti, kad jie jau seniai būtų viską sutvarkę, jei jų slapto triūso negriautų “rėksniai”, “marginalai” ir KGB. Lietuvos valstybės pagrindai seniai būtų apsaugoti ir nuo Eglės Kusaitės bei jos gudriai paslėptų šachidės diržų, ir nuo sveiko proto bei įpročio abejoti, aiškintis, mąstyti. Pastarasis dalykas “kaltumo prezumpcijos” šalyje yra laikomas pačiu žalingiausiu ir galbūt vieną dieną bus pasiūlyta jį kriminalizuoti. O kol kas dar demokratija – dalyvaukite VSD ir jo užsakovų vadovaujamose diskusijose ir stenkitės atrodyti rimtai, kad kokie virtualūs poligrafai neatpažintų nuobodulio ar ironijos.

Lietuvos žinios

Drąsiau, generole Grina!

Nuožmus politinis boksas, kur už politiką talžosi Generalinė prokuratūra, Valstybės saugumo departamentas (VSD) ir valdančioji koalicija išplukdo gerų minčių.

Aukšti moraliniai standartai

Iškilus ir, galbūt, daug mūšių kada nors laimėsiantis generolas Gediminas Grina be galo nudžiugino LR piliečių bendruomenę, pareikšdamas, kad jo tarnyboje yra taikomi tokie aukšti moraliniai standartai, kad bet kuris VSD pareigūnas, nors vieną kartą iš kelių bandymų suklupęs prie poligrafo, nedelsiant šalinamas iš tarnybos.

Internete knibžda dar drąsesnių pasiūlymų. Nurodoma, kad pasitikrinti melo detektoriumi derėtų ir pačiam vidaus reikalų ministrui Raimundui Palaičiui, kuriam poligrafas yra pagrindinis autoritetas. Galima būtų pagalvoti ir apie rinkimų debatus, prijungus protingąją metalinę dėžę. Stiprinant tautos kišenių apskaitą, galima būtų ir turguose pastatyti poligrafus greta kasos aparatų – idant matytum, ar prakaituoja pardavėjas, kai sako, kad obuolys ar kumpis yra lietuviškas, o ne lenkiškas. Vienodus standartus visiems!

Pradėkite nuo savęs

Tiesa, generolas teigia, kad kol kas savų netikrino, todėl neturėjo progos patvirtinti, ar šie tikrai laikosi itin aukštų moralinių standartų. Manau, kad tokią progą VSD suteikti reikia. Šiuo metu tarnyba nėra itin gerbiama visuomenėje dėl kai kurių kontraversiškų veiksmų. Generolas G. Grina tarnybos įvaizdį pagerintų, jei patikrintų poligrafu tuos pareigūnus, kurie dalyvavo Eglės Kusaitės byloje. Taip pat tuos, kurie dalyvavo Maliko ir Khadizhat Gatajevų, šiuo metu gavusių prieglobstį Suomijoje, byloje. Nors iš visos VSD lygio bylos teliko daužymas kažkam lietsargiu per galvą ir abejotinos vertės jų nepilnamečių globotinių parodymai, išgauti lyg ir be poligrafo. Tiesa, būtų gerai, kad poligrafas ir parodymus nagrinėsiantis specialistas būtų ne iš jo paties kontoros. Kad tai svarbu, rodo ir faktas, kad premjeras Andrius Kubilius tiki vienu, o R. Palaitis kitu poligrafu.

Kadangi velionio Drąsiaus Kedžio gerbėjai įtaria, kad ir pareigūnas dalyvavo mažos mergaitės tvirkinime – gal derėtų patikrinti ir jį. Gal dar kas ką atsimena? Bepigu čia kitus auklėti, kad jų moraliniai standartai žemi, gal pradėtumėt nuo savęs, ponas generole.

Standartų paieškos

Sutinkant, kad kritus šešėliui Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos vadovai turėjo patys paprašyti tyrimo ir nusišalinti iki jo pabaigos (kaip pabrėžia ministras ir jo adoratoriai), galima pasiūlyti paieškoti tų pačių standartų ir kitiems, pavyzdžiui: saugumo darbuotojams ir prokurorams, kurie kitados „tyrė“ pulkininko Vytauto Pociūno žūtį, arba generaliniam prokurorui Dariui Valiui. Įdomu, kada jis prakaituoja labiau – kai vienai komisijai sako, kad pasitarimas, iš kurio galimai nutekėjo informacija apie „Snoro“ bėdas buvo „nelabai slaptas“ ar tada, kai apsigalvoja ir sako, kad „pakankamai slaptas“? Galima patikrinti ir prezidentės patarėjo Jono Markevičiaus kraujospūdį bei prakaito liaukas, kai jis aiškina, kad į komisiją liudyti atvyko pats, o pastaroji teigia, kad buvo iškviestas. Prezidentei Daliai Grybauskaitei tikrintis poligrafu ir atsakyti, ar ji tikrai reikalavo, kad išmestasis FNTT vadovas Vitalijus Gailius atleistų pavaduotoją – nesiūlau. Seniai žinoma, kad reitingų karalaitės kraujas – mėlynas, o biografijų švaros standartus ir jų paieškos kriterijus nustato ji. Tad viskas čia aišku.

Šaltinis: “Balsas.lt”

Suliberalėję šnipai, poligrafai ir pareiga

Valdančiųjų žudikiški susirėmimai prieš rinkimus dėl įtakos specialiosioms tarnyboms ir iš po antklodžių į viešumą prasiveržiantys vampyriški klyksmai – toks būtų tiksliausias politinės scenos, kurią regime dabar, pristatymas.

Kodėl poligrafas?

Kas skaitė rusų klasiko Michailo Bulgakovo “Šuns širdį”, atsimena personažą pavarde Švonderis. Tai kraugeriškomis akutėmis odinį švarką nešiojantis veikėjas, ginkluotas revolveriu ir labai mėgstantis skundus, protokolus, giedojimą patriotiniame chore ir klaikiai neapkenčiantis protingesnių už save.

Toks tipiškas sovietinio “mento” (nenoriu įžeisti padorių policininkų) prototipas. Patekęs į kokią nors tarnybą ir tapęs bent menkiausiu viršininku, “mentas” kelia sau tik porą tikslų – paterorizuoti pavaldinį (mušti savus, kad svetimi bijotų), taip pat apkartinti gyvenimą kitiems – teroru, intrigomis ir “kliauzomis”. Geriausias Švonderio bičiulis, žinia, yra toks Poligrafas Poligrafovičius – sužmogintas padaras, kurio egzistavimo prasmė tik padėti švonderiams “dirbti savo darbą”. Na, dar laisvalaikiu jis smaugia katinus ir girtauja.

Kadangi lietuviškas švonderynas, vadinamas Valstybės saugumo departamentu (VSD), pasižymi tomis pačiomis savybėmis ir instinktais, nė kiek nekeista, kad būtent jo didenybė poligrafas tapo labai reikšmingu instrumentu dabar griaudėjančiame specialiųjų tarnybų skandale. 

Vidaus reikalų ministras Raimundas Palaitis, atstovaujantis Liberalų ir centro sąjungai (LiCS), pasikvietusiai į savo gretas porą ilgamečių švonderyno personažų, kelias savaites reikšmingai ir pagarbiai atsiliepė apie poligrafą. Taip reikšmingai, kad šiek tiek išmanant VSD užkulisius kilo keistų asociacijų. Mat Švonderio pravardę gavusio ir du VSD padalinius savo vadovavimu sugriovusio Ričardo Rupkaus vienas artimų bendražygių turėjo kaip tik Šarikovo (Poligrafo) pseudonimą ir mėgo laisvalaikiu arbaletu medžioti katinus. Nežinau, ar jis dar dirba. Tikiuosi, išvaryti Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (FNTT) vadovai buvo tikrinami ne šiuo “poligrafu”, tačiau be paties VSD liberalcentristai (dabar pati saugumietiškiausia Marijos žemėje partija) negalėjo apsieiti.

Dėmės ir valikliai

Be poligrafo, per karą su gerais ar blogais FNTT vadovais panaudota ir “biografijos dėmių” korta. Senu saugumietišku stiliumi iškepta dar viena slapta pažyma, kurioje ant neįtikusių personažų biografijos aptiktas baisus ar mažiau baisus juodulys. 

Pirmas įspūdis – kažkur jau matyta. Kai vyko parlamentinis VSD veiklos tyrimas, dabartiniai R.Palaičio bei Liberalų ir centro sąjungos lyderio Algio Čapliko pagalbininkai triūsė tai kontorai visai ne kaip pėstininkai. Priminsiu, kad anuomet dėl tyrimo įtūžusi švonderyno auksakalių taryba irgi sukurpė pažymą apie tyrimui vadovavusį parlamento komiteto vadovą Algimantą Matulevičių ir pabandė jį nušalinti tokiu pat metodu – reikalavo atimti teisę dirbti su slapta informacija. Tada neišdegė, bet šiaip šalyje yra įsitvirtinusi praktika, pagal kurią į valstybės tarnybą žmogus gali būti nepriimtas arba iš jos išgrūstas slaptos pažymos pagrindu. Kas nors įpaišo ten kokią tikrą ar tariamą dėmę ir dėmėtajam neleidžiama net sužinoti, kokios ji spalvos. Tiesiog atitinkamas viršininkas nutaria, kad tokią slaptą dėmę turintis žmogus nepatikimas, ir taškas. 

Galima bėgti į teismą? Galima. Tik teismai, kurie net nedrįsta tikrinti prašymų klausytis telefoninių pokalbių pagrįstumo, dar mažiau linkę ginčyti slaptomis keverzonėmis pagrįstą nepasitikėjimą. Vienintelis galimas tokios dėmės valiklis – pakankamo rango politinis užnugaris.

Koks rangas pakankamas? Klausimas keblus ir priklauso nuo daugybės interesų konfigūracijų. FNTT vadovų atveju net premjero Andriaus Kubiliaus pasitikėjimo nepakako. 

“Pareigūnų biografijos turi būti be dėmių”, – pakartojo prezidentė Dalia Grybauskaitė, kuriai pačiai alergiją ir įniršį kelia klausimai apie kai kuriuos jos biografijos niuansus. Galiausiai Jos ekscelencija pagyrė R.Palaitį už procedūrų vykdymą ir parodė premjerui bei konservatoriams, kad pasinaudos bet kokia proga priminti kulneliu vienintelę iki šiol dar neprimintą specialiąją tarnybą – FNTT. 

Paskui ėmė elgtis dar įdomiau – liepė žurnalistams klausti, ar FNTT tyrė konservatorių rėmėjus, o kai paklausėme, pasakė nieko nekomentuosianti. Galiausiai treptelėjo tuo pačiu kulneliu ir patikino, kad kažin kodėl per kelias skandalo savaites nevykdytas ikiteisminis tyrimas dėl to, ar iš FNTT tikrai nutekėjo informacija apie operaciją prieš “Snorą”, bus pradėtas. Ir tikrai – atsitik tu man taip, – tą pačią dieną jis prasidėjo. Kad ir kuo tas tyrimas baigsis, jokių valiklių FNTT vadovams nebeprireiks – jų dėmės užantspauduotos ir įslaptintos.

A.Kubiliaus užuominos, kad jas reikėtų išslaptinti, o Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto vadovo Arvydo Anušausko riktelėjimas pavymui, jog būtina keisti įstatymus, – apgailėtini. Kadenciją jau baigiantys konservatoriai gali prisiminti savo pažadus paviešinti kitas dvylika pažymų ir nors šį tą nuveikti, kad slaptosios švonderių orgijos būtų bent minimaliai kontroliuojamos. Prisiminti arba apraudoti savo neįgalumą ar nenorą tai padaryti. Jei dabar kokie desperatiški žygiai ir bus daromi, tai tik todėl, kad premjero aplinkos mėginimas turėti bent vieną “savo” žaisliuką teisėsaugoje žlunga. Jį vėl pagrobė gudresni ir labiau įgudę. 

Prabudę pareigos jausmai

Liberalų ir šnipų sąjungos lyderiu nuo šiol galintis vadintis A.Čaplikas į eterį pavirkavo, kad partija yra dergiama, tik savo pareigą įvykdęs ministras R.Palaitis esą atsidūrė “svetimo karo lauke” ir t. t. 

Nepastebėjau, kad ministrą į postą būtų kas atitempę ir įgrūdę surištą bei besispardantį. Tas “pareigos jausmas”, prabudęs apsirūpinus pagalbininkais iš saugumo artėjant rinkimams, irgi savotiškas. Tiesa, R.Palaitis ir jo partija ne vieniši, kai kalbame apie ilgai besitvenkiantį ir tik prieš rinkimus prabundantį pareigingumą. 

“Snoro” griūtis ir milijardų dingimas juk driokstelėjo visiškai netikėtai. Netikėtai visiems. Lietuvos banko Kredito įstaigų priežiūros departamento direktoriaus Kazimiero Ramono, kuris išmestas kaip atsakingas už šią nelaimę, biografija, matyt, visada buvo labai švari ir be dėmių – pažymų keverzotojai užsakymo negavo. 

“Dėmių purškikliai” ir “poligrafai” metų metus turėjo įdomesnių užsiėmimų nei “Snoro” akcininkų banditiški nuotykiai, kuriuos gausiai aprašinėjo tiek Lietuvos, tiek užsienio spauda. Gaudė “teroristes”, rašė užsakomąsias pažymas ir aptarnavo dujų tarpininkus bei kitus klientus.

Nei VSD, nei FNTT, kurie artimesni (galima spėti) konservatorių idealams, nei R.Palaitis taip nesidraskė dėl pareigos ir nieko apie “šiek tiek” problemišką banką teikėsi verčiau nežinoti. Elgėsi ramiai ir niekur neskubėjo – panašiai kaip konservatoriai dėl pokyčių VSD. Aštrus pareigos jausmas bunda prieš rinkimus, o ministrų pilietinę drąsą dar stiprina ir ūmai suliberalėjantys žvalgai. Visame šiame spektaklyje trūksta vieno dalyko – simpatijas keliančių personažų.

Mažas lietus iš didelių permainų debesų

Kas pasikeitė nuo 2006 metų rugpjūčio 23-iosios, kai naktį Breste per KGB kontroliuojamo viešbučio “Inturist” langą paslaptingai iškrito buvęs Valstybės saugumo departamento (VSD) aukštas pareigūnas, diplomatas Vytautas Pociūnas?

Vardai ir veidai

Per šį “šlovingą penkmetį” (kas ragavo sovietijos, žino šios sąvokos reikšmę) pasikeitė daug vardų ir pavardžių. Pasikeitė ministras pirmininkas, pasikeitė prezidentas. Pasikeitė Seimo dauguma, Generalinės prokuratūros (GP) vadovas ir dabar jau visa VSD vadovybė iki pavaduotojo lygio. VSD generalinis direktorius keitėsi net du kartus. Visur tarškama ir rėkiama apie reformas, rotacijas ir permainų audras.

Įspūdingiausia buvo stebėti ne tai, kaip keitėsi vardų lentelės ant didelių viršininkų kabinetų durų. Įdomu, kaip keitėsi, mutavo jų politinis įvaizdis. Krašto apsaugos ministre tapusi Rasa Juknevičienė kitados pikčiau už kitus mojavo tiesos ieškojimų, kovos su valstybės užvaldymu, garsiųjų dvylikos pažymų paviešinimo vėliava. Jai šiek tiek atsargiau pritarė dabartinis premjeras Andrius Kubilius.

Kartu ponai, pasitelkę partijos ekspertus ir kitus didžiai mokytus vyrus bei moteris, prieš Seimo rinkimus pagimdė daugiau kaip 250 puslapių programą, kurioje juodu ant balto žadėjo dideles reformas VSD, žvalgybos ir kontržvalgybos struktūrinį atskyrimą. Programos pristatymus lydėjo uolios priesaikos rasti tiesą – kas, kodėl ir kaip palydėjo V.Pociūną prie lango ir kas po mirties pasistengė jį įvairiais būdais apdergti.

Su dar didesniu permainų audros orkestro tratėjimu į olimpą žengė prezidentė Dalia Grybauskaitė. Ją ką nors mylėti norinti tauta ir šiandien apdovanoja didžiausiais pasitikėjimo reitingais. Tokie ryžtingi, gražūs, dvasingos liepsnos kupinomis akimis ponai bylojo iš rinkimų plakatų. Visų asmenų, kurie kaip savo rinkimų trampliną naudojo V.Pociūno, VSD reformų, kovos su “valstybininkais” ir oligarchais kortas, nė neišvardysi. Šiandien tos kortos – giliai rankovėje (gal kada prireiks), kovotojus už reformas pakeitė rūpestingų ir dalykiškų pragmatikų, nenorinčių griauti švento stabilumo, įvaizdis. Stabilumo prireikia tada, kai vadovauti sistemai, kurią laikei negera, išrenki savus. Tada pasikeičia ir ponų bei ponių įvaizdis: kartoninis (kaip pasirodė) kalavijas virsta lazdele, kuria pasiremiama ir imama vaizduoti atsakingą rūpintojėlį. Dėl visa ko, jei kas būna nepatenkintas, pasiteiraujama: “Ar norite, kad grįžtų “valstybininkai” ir Gediminas Kirkilas?” Lyg ir niekas nenorėjo, nebent koks kolega Audrius Matonis, kuris neseniai žūtbūt siekė įrodyti, kad Lietuva be pilkojo kardinolo – Lietuva be ateities, o Albinas Januška labiau “kardinoliškas” už Virgį Valentinavičių. Tik staiga pačiam premjerui A.Kubiliui ėmė ir prireikė Laimono Talat-Kelpšos, kurio, kaip “valstybininko” išrotavimu į Gruziją buvo pasirūpinta vos perėmus valdžią, patarimų.

Koalicijos partneriai liberalcentristai tvarkingai pasirūpino buvusių VSD vadovų, linksniuotų kaip “valstybininkų” bokštai, karjera, tačiau tai neatrodo taip nykiai kaip Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų vadovų metamorfozės. Liberalcentristai niekada neslėpė, kad jiems svarbiausia – su visais dėl visko susitarti. Šioje srityje permainų nėra.

Orderis po dvidešimties metų?

Kas dar, be karjeros ir įvaizdžio pokyčių, nauja? Prieš metus genialūs GP tyrėjai V.Pociūno byloje atliko eksperimentą, kurį galėjo padaryti ketveriais metais anksčiau, ir priėjo prie svarbios išvados, kad rezultatai duoda pagrindą toliau tęsti tyrimą. Tai, ko gero, ir viskas, kas atlikta pačioje byloje, nebent labai slapta nuveikta daug žygdarbių, apie kuriuos visuomenei net nedrąsu skelbti.

Vis reformuojamas VSD ir vis reformuojama GP, kuri vargu ar išvis dabar laikytina valdoma struktūra, spėjo apsijuokti dėl čečėnų M. ir K.Gatajevų bylos bei sukurpti keletą bylų Eglei Kusaitei ir pagrasinti visiems, kas netiki jų pasakomis. Dar spėta suskaičiuoti ir išnešti lavonus Drąsiaus Kedžio byloje, kurią patys prokurorai vadina “byla žudike”. Šiandien partiją kuriantiems Neringos Venckienės šalininkams nelabai pasisekė – jei skandalo kulminacija būtų dabar, jį būtų galima tikėtis panaudoti kaip trampliną politiniam šuoliui.
Tiek eskaluotos 12 pažymų toliau drausmingai tebeguli atokiau nuo visuomenės, tačiau “geresnėse rankose”. Vieną VSD apdovanojimą jau turintis prokuroras Justas Laucius laukia dar vieno ir toliau energingai kariauja su terorizmu, o saugumo prievaizdai ir dalis jų politinių viršininkų dabar atranda naują žaisliuką – kovą su neva baisiai vešinčiu neonacizmu ir potencialių breivikų paiešką.

Tiesa, “kadrų klausimu” irgi nieko radikalaus nepasikeitė – tiesiog apsisuko ratas. Mutavusių kovotojų (kol jie dar nebuvo mutavę) pažadais patikėję pareigūnai, ištrenkti už sąžiningus liudijimus Seimui, atgal į darbą VSD negrąžinti, jų atsiprašyti niekas neketino. Buvęs kontržvalgybos vadas, trumpai įdarbintas vienoje energetikos įmonių, netiko A.Kubiliaus dešiniajai rankai Arvydui Sekmokui ir grįžo vairuoti taksi. Apie mažiau garsius personažus, kurie iš kontoros išėsdinti ir išmėtyti, – neverta nė prisiminti. V.Pociūno šmeižikai toliau skrebena į tuos pačius leidinius ir kriuksi tuose pačiuose eteriuose, tomis pačiomis naivių veršiukų akimis.
“Kantrybės!” – sušuks koks partinis pragmatikas. Juk reformų rezultatai nebūna greiti. Tai dar tik vienas penkmetis… Ir tikrai. Kai praeis kokie keturi, gal ims ir atsiras koks orderis, orderiukas ar sankcija kam nors. Michailo Golovatovo istorija byloja, kad reikia maždaug tiek laiko.

Tad, vėl rinkdamiesi po reitingų karalienės langais paminėti V.Pociūno žūties penkmečio, būkite kantrūs, susikaupę ir supratingi. Nekelkite nepatogių klausimų tiems, kurie jumis taip rūpinasi. Kai kurie juk net aiškina plušantys be atostogų.

“Lietuvos žinios”

Pūkuotukų visuomenė

Tikėtina, kad koks nors Valstybės saugumo departamento (VSD) ūkio reikalų vadovas nūnai skrebena naują sąmatą didžiai reikalingoms priemonėms, kurios turės sustabdyti galimą kruvinų norvegiškų įvykių pasikartojimą. Tam galima paprašyti daugiau pinigų ir daugiau įgaliojimų stebėti, sekti, klausytis, smalsauti, drausti, kontroliuoti ir auklėti.

Kruvina Norvegijos drama, kaip ir visada panašiais atvejais, suteikia progą pasireikšti ne tik nematomo fronto kariams, kuriems visada ko nors trūksta, bet tik ne įvairiausių instrukcijų ir galimybių paaiškinti, kad jie bejėgiai, jei neleisim jiems daryti, ko jie nori ir dar už tai papildomai nesumokėsime.

Gedulo nuotaikas netrukus turėtų keisti politinės ir saugumo iniciatyvos, taip pat politikų taip mėgstami vajai ir parodomieji galios bei atsakingumo demonstravimai. Nors Norvegijos premjeras ragina nepasiduoti paranojai, o Lietuvos teisingumo ministras taip pat rašo gana racionalius tekstus, pirmieji isterijos ir vajų akordai jau lenda į eterį.

Antai Lietuvos premjeras Andrius Kubilius ima ir paskelbia dabar supratęs, kad negalima toleruoti visokių dešiniųjų radikalų. Kitaip sakant, po išsigimėlio išpuolio premjerui į pakaušį trenkė žaibas ir jis kažkaip suprato, kad Ričardas Čekutis yra Ričardas Čekutis. Labai pasistengus ministrui pirmininkui net pavyko susieti keletą dalykų – Norvegijos šaudynes, savo pastangas “aktyvinti dialogą su Lietuvos lenkų bendruomene” ir jaunimo stovykla Dieveniškėse, kuri vyksta ne pirmą kartą ir dargi su Vyriausybės institucijų parama. Tiesa, lieka iki galo neaišku, kaip premjeras išlaviruos, kad neprarastų patriotinio elektorato nišos ir nebūtų apkaltintas nuolaidžiaujantis neva potencialiems žudikams. Palikime tai premjero ir jo strateginių patarėjų politiniam talentui.

Viena problemų, kurią apnuogino savo tiesas žudydamas vaikus įrodinėjęs individas, – europiečio pažeidžiamumas. Pažeidžiamumas ir infantilumas, kuris ugdomas ir puoselėjamas kaip visiška ir neginčijama dorybė, kaip pažangos vertybė.

Pats gerovėje besimaudančios visuomenės panikos pobūdis, susidūrus su kita žmogiškosios prigimties puse, dar galės tapti ir medžiaga juodojo humoro arba absurdo scenarijų kūrėjams. Panikuoti, būti net suparalyžiuotam baimės ir tuo pačiu metu išmaniaisiais telefonais išmaniai pasakoti internetui, kaip tau baisu, – tikra ir natūrali civilizacijos agonijos manifestacija. Juk būtent taip reagavo Norvegijos saloje medžiojami jaunuoliai (ne visi buvo vaikai).

Metodiškas švelnių, būtinai pacifistiškai nusiteikusių pūkuotų ir debiliškai “pilietiškų” infantilų ugdymo rezultatas. Vaikutis pabirutis, jau einąs į mokyklos pradines klases, puikiai žino, kaip policijai ar kokiai nors parazitinei pseudotarnybai pasiskųsti, kad “už gerus darbus” aprėkė tėtis ar mama. Užtat negali pabūti “vienas namuose”, kol tas despotiškas monstras (tėtis ar mama) grįš iš darbo. Tai, ką anksčiau vadinome chuliganizmu ir išdykavimu, dabar vadiname kūrybiškumu ir saviraiška, o mokėjimas naudotis išmaniuoju telefonu yra svarbiau už mokėjimą parašyti savo pavardę ir adresą tokia atgyvena kaip tušinukas. Tiek vaikai, tiek suaugusieji raginami bet kada šauktis tik valdžios. Šauktis žmogaus su policijos uniforma mokoma ir tada, kai kas nors parodė vidurinį pirštą arba vinimi braižo tavo automobilį. Pačiam ginti savo turtą ar spręsti problemą – draudžiama. Tai “necivilizuota” ir “nepilietiška”. 112 ir kiti pasitikėjimo numeriai yra vienintelis sprendimas, o linkęs pasirinkti kitokius variantus yra potencialus smurtautojas ir teisingų vertybių išdavikas arba net fašistas.

Pabirutis auklėjamas būti nenuolaidžiu ereliu nebent prieš pedagogą, gebėti šiam išaiškinti savo teises prieš tai jį pasiųsdamas įvairiais egzotiškais adresais ir po to. Dar labai svarbu, kad jis būtų atgrasomas nuo bet kokių gebėjimų savarankiškai ką nors spręsti. Visas pasaulis jam visko skolingas. Tėvai skolingi išmanųjį telefoną ir paglostymą už viską, kad tik ką anas darytų. Taip pat ir išlaikymą, kol kokių 26 metų “vaikutis”, nė karto nesužinojęs, kas yra darbas, pasijus pakankamai išsireiškęs ir išsilepinęs. Įdomu tai, kad balsuoti toks sutvėrimas gauna teisę kur kas anksčiau, nei nulipa tėvams nuo sprando. Policija skolinga pabiručiui pareigą persekioti tėvus, jei šie nepaveža pabiručio apetito ar “riboja kūrybiškumą”. Beržinė košė yra smurtas šeimoje, nors abortas (paskerdimas, kad apsaugotų nuo pasaulio negandų) laikomas progresu. Pats baltasis europiečių jauniklis gali vėliau tapti skolingas nebent bankui, bet tai atskira tema. Iki trečios gyvenimo dešimties vidurio europietis yra pabirutis. Kai kurios kategorijos tokiomis lieka visą gyvenimą, mat atsirado “pozityvios diskriminacijos” ir panašūs terminai bei praktikos. Keista, kad dar nėra “pozityvaus išprievartavimo”. Jei kas nepavyksta šiaip – pavyks per kokią kvotą, pritaikytą lyčiai, orientacijai ar dar kam nors.

Teisingo auklėjimo ir savikvailos dėlei net skautų organizacijos “demilitarizuotos”, karo ministerijas visur pakeitė gynybos ministerijos, o didžiausiomis pilietinėmis vertybėmis paskelbtas mokėjimas skųstis ir bylinėtis. Kad tik visi augtų ir bręstų į smurtą nelinkusiais, tolerantiškais pūkuotukais, skundikais ir valdžios malonės siurbikais.
Net didelė tokių minia, pamačiusi vienu automatu M-16 ir vienu pistoletu Glock-17 ginkluotą tipą su tokia pat uniforma, kuri iškviečiama paskambinus telefonu 112, tiesiog privalo pradėti elgtis neadekvačiai: griebtis išmaniųjų telefonų ir blaškytis nei bėgdama, nei puldama. Normali europietiška policija, kurią supa tik gerai išauklėti pabiručiai ir pūkuotukai, būtinai turi viską daryt pagal instrukcijas ir atvykti į šaudymo vietą tik su šimtą kartų gausesnėmis pajėgomis, nors žmonių safariu pasimėgavęs tipas net neketina jai priešintis. Tiesą sakant, nesinori nė galvoti, ką tolerancijos diegėjai ir pūkuotukų ugdytojai būtų pasakę, jei kas nors tam norvegų “revoliucionieriui” būtų trinktelėjęs akmeniu į smilkinį.

Lietuva, teoriškai į savo Konstituciją įsirašiusi net pareigą priešintis prievartai tam tikrais atvejais, irgi sparčiai žengia tuo pačiu keliu. Galimybė iki 26 metų likti pabiručiu įrašyta į Civilinį kodeksą, tris chuliganus pistoletu sutramdęs senukas kelerius metus tampomas po teismus, nes nespėjo prieš šaudamas gauti į dantis. Pradinėse klasėse pabiručiams neberašomi pažymiai, o tik rašinėliai apie jų laimėjimus. Kad tik kuo ilgiau pavyktų išlaikyti juos darželinukais. Kad tik jie būtų pūkuotukai – visiškai priklausomi nuo numerio 112, valdžios ir instrukcijų. Taip pat nuo pašalpų, į kurias kėsinasi kokie nors imigrantai.

Kaip čia, pasak kai kurių apžvalgininkų, benustebsi, kad kokiame Afganistane per dešimt metų naudojant pažangiausią karinę techniką teiškovojamos lygiosios? Keista, kad dar taip gerai sekasi. Juk normalus, pūkuotuku išaugintas europietis, pamatęs į jį ar į jo vaiką besitaikantį žmogų su šautuvu, turi reaguoti “civilizuotai” – pirmiausia pagalvoti, kas apie tai parašyta tolerancijos vadovėlyje arba kur dabar yra jo išmanusis telefonas. Dar galima turėti miglotą viltį, kad padės valdžia, bet ne kokie nors dievai. Pastaraisiais tikėjo ir mintyse persižegnoję užpuolikui į atlapus kibdavo tik reakcingi ir netolerantiški niekšai.