Mirties bausme nepiktnaudžiavusi diktatūra

Tarpukario Lietuva, kurios mėginimas kurti demokratinę santvarką baigėsi 1926m. gruodžio 17 d. kariniu perversmu, sovietų, o ir dabartinės Rusijos literatūroje vadinama fašistine. Autoritarinį Antano Smetonos režimą kai kurie kalbėtojai ir rašytojai yra lyginę su nacistinės Vokietijos realijomis. Ką visgi apie tą “kraugeriškumą” realiai byloja istorija ir kokiais aukų skaičiais A. Smetonos valdymas gali susilyginti su fašistine Vokietija, Augusto Pinocheto Čile ar Sovietų Sąjunga?

Mirties bausmę ne kartą tarpukario Lietuvoje mėginta panaikinti, tačiau vieną sprendimą nuolat keisdavo ar apribodavo kitas – visgi tokią bausmės rūšį pateisinantis. Baudžiamasis Statutas buvo numatęs mirties bausmės įvykdymą pakariant neviešai, tačiau pati egzekucija buvo atliekama sušaudant. 1937 m. sausio 28d. A. Smetonos įsakymu sušaudymas buvo pakeistas dujų kamera.

Realūs epizodai

Tik pačiame nepriklausomybės saulėlydyje – 1939-aisiais į politinį gyvenimą ir netgi į vyriausybę leidusi grįžti daliai politinių konkurentų Smetonos valdžia tikrai cenzūravo ir ribojo spaudą, aktyviai naudojo specialiąsias tarnybas ir represinį aparatą savo valdžios monopoliui išsaugoti. Karo stovis šalyje taip ir nebuvo panaikintas. Demokratišku, kaip minėta, režimo nepavadinsi. Tik štai su tomis “kraujo upėmis” ne kažką išeitų atrasti.

Nesigilinant į tai, kiek teisinga A. Smetoną vadinti fašistu, paminėtina tik tai, jog Lietuvoje – bene vienintelėje iš to meto Europos valstybių – 1934 m. prasidėjo teisminis procesas prieš hitlerininkus, per kurį buvo nuteisti 87 asmenys.

Per visą laikotarpį nuo 1926m. gruodžio, iki pat sovietinės okupacijos 1940-ųjų birželį, realių mirties bausmių buvo griebtasi kelis kartus.

Pirmasis epizodas – pats perversmas, kurį iniciatoriai tuomet argumentavo komunistinio perversmo grėsme. Suimta nemažai Lietuvos komunistų partijos narių, tarp kurių ir LKP centro komiteto sekretorius Karolis Požėla, CK narys Juozas Greifenbergeris, raudonosios pagalbos centro komiteto narys Kazys Giedrys, komjaunimo centro komiteto narys Rapolas Čarnas, kiti. 1926 m. gruodžio 24 d. karo lauko teismas Kaune, 2-jo pėstininkų pulko kareivinėse, nagrinėjo K.Požėlos, J.Greifenbergerio, F.Abramavičiaus, K.Giedrio ir R.Čarno bylą. K.Požėla, J.Greifenbergeris, K.Giedrys ir R.Čarnas buvo nuteisti mirties bausme, o F.Abramavičius pasmerktas kalėti iki gyvos galvos. Egzekucija nuteistiesiems įvykdyta 1926 metų gruodžio 27-osios ankstyvą rytą (5 val.) K.Baršausko gatvės pakraštyje, šalia dabartinio A.Sabonio sveikatingumo centro.

Kiti atvejai, kai buvo įvykdyti paskirti mirties nuosprendžiai, yra susiję su 1927 m. Tauragės sukilimu (prieš 1926m. įsigalėjusį režimą),  ir Suvalkiečių ūkininkų streiku, įvykusiu 1935-aisiais.

Tauragės sukilimą organizavo grupė buvusių socialdemokratų atstovų seime ir liaudininkai bei eserai 1927 m. rugsėjo 9 d. Kariuomenės pagalba jį numalšinus, organizatoriai buvo teisiami ir 8 sukilimo dalyviai sušaudyti.

Suvalkiečių ūkininkų sikilimo metu buvo reikalaujama ne tik padidinti žemės ūkio produktų kainas, konsoliduoti skolas ir pan., bet ir demokratiniais pagrindais rinkti Seimą. Ūkininkai blokavo kelius ir neleido niekam vežti savo produktų į Kauną ar į kitus miestus. Policija ėmėsi sklaidyti streikininkus jėga. Per įvykusius masinius susirėmimus žuvo keturi valstiečiai. Keršydami streikininkai ėmėsi niokoti turtą, griauti telegrafo stulpus. Tie, kas prie streiko neprisidėjo buvo persekiojami, siaubiamos pieninės. Streiklaužiams grasino, apšaudydavo jų sodybas ir net sudegino 32 ūkius.

Nors vėliau ir buvo patenkinti kai kurie streikininkų reikalavimai – sumažinti žemės mokesčiai ir pan., riaušių dalyvius valdžia baudė pakankamai griežtai.

Iš viso buvo teisiami 456 asmenys. Karo lauko teismas 18 asmenų skyrė mirties bausmę sušaudant. Tiesa, realiai mirties nuosprendis įvykdytas tik penkiems. B.Pratasevičius, K.Narkevičius, A.Petrauskas, P.Šarkauskas 1936 m.gegužės 23 d. ankstų rytą buvo sušaudyti Kauno IX forte. Aleksandras Maurušaitis 1937 m. nunuodytas Kauno I forto dujų kameroje. Kitiems, prezidento A. Smetonos malone, nuosprendžiai buvo sušvelninti.

Pasak kai kurių atsiminimų, 1938 metų pavasarį nemažai žmonių, susirinkusių forto griovyje prie dujų kameros, žiūrėjo į kyšančią iš žemės vyro galvą ir ranką. Pasirodo, tai buvo A. Maurušaičio palaikai, kuriuos iškėlė įšalas. Matyt egzekucijos auka buvo negiliai užkasta.

Bausmės pakeitimų praktika

Teoriškai mirties nuosprendžių ano meto Lietuvoje buvo skelbiama ženkliai daugiau, tačiau buvo itin paplitusi praktika vėliau keisti juos švelnesniais verdiktais. Tai išgelbėjo gyvybę ne tik keliolikai Suvalkijos ūkininkų.

Po 1926-ųjų perversmo komjaunuoliai Pijus Glovackas ir Eugenijus Vicas taip pat buvo nuteisti mirties bausme, vėliau pakeičiant ją kalėjimu iki gyvos galvos. 1928 m. bendros amnestijos tvarka P. Glovackui bausmė dar sušvelninta, paliekant 15 metų sunkiųjų darbų kalėjimu. Beveik 13 metų jis ir praleido Šiaulių sunkiųjų darbų kalėjimuose, kol 1939 m. buvo amnestuotas.

Trečiojo Seimo narys ekonomistas, valstietis liaudininkas Juozas Pajaujis-Javis karo lauko teismo taip pat buvo ne tik suimtas nepaisant parlamentaro neliečiamybės, bet ir nuteistas mirties bausme, bet ir jam pakeista kalėjimu iki gyvos galvos. 1929m. jis buvo paleistas, kai pasižadėjo išvykti iš Lietuvos, ką ir padarė.

Panašiai nutiko ir keliems hitlerininkams, kurie 1934 metais nuteisti už vieno savo pačių bendro, sutikusio duoti parodymus policijai, nužudymą. Buvo nustatyti ir suimti šie žudikai – Priessas, Hornas, Lepa, Bollas ir Wanagatas. Visiems buvo skirta mirties bausmė su turto konfiskacija. Iš jų turto nužudytojo našlei išieškota 43 260 Lt. Galima spėlioti ar nuosprendis būtų įvykdytas, jei ne nuožmi Vokietijos reakcija. Spaudžiant pastarajai, jau 1935 metų gegužės 18 d. A.Smetona dovanojo mirties ir pakeitė ją kalėjimu iki gyvos galvos. Dauguma nuteistų už lengvesnius nusikaltimus nacių iki 1938 m. jau vėl buvo laisvėje.

Mirties nuosprendžiai formaliai buvo skiriami ir įvairių pučų, sąmokslų dalyviams. Tokių mėginimų A. Smetonos laikais buvo ne vienas, tad pakankama paminėti, jog po vieno iš jų (įvykusio 1934 m. birželio 6-7 d.), Vyriausiojo štabo viršininkas gen. ltn. P.Kubiliūnas, aviacijos viršininkas plk. ltn. Juozas Narakas ir husarų pulko vadas plk. Juozas Bačkus perduoti teismui “už neveiklumą“. Visi trys buvo kaltinami tuo, jog “gavę tarnybinį pranešimą, kad Kaune prasidėjo sukilimas, norėdami sukilimui leisti plėstis ir įvykt, nesiėmė priemonių jam numalšinti“. Karo lauko teismas nuteisė P.Kubiliūną, J.Naraką ir J.Bačkų mirti. Tą pačią dieną, nuteistiesiems padavus malonės prašymus, mirties bausmė buvo pakeista kalėjimu: P.Kubiliūnui sunkiųjų darbų kalėjimu iki gyvos galvos, J.Bačkui – 15 metų, J.Narakui – 12 metų. 1936 – 1938 metais Prezidentui suteikus malonę, visi iš kalėjimo buvo paleisti.

Taigi, realiai mirties bausmėmis autoritarinis režimas nesišvaistė. Kas kita – kalėjimai ir prievartinių darbų stovyklos. 1937 – 1940 m. tokia buvo Dimitrave. Čia nuteistieji rinkdavo iš akmeningų apylinkių akmenis, gabenosi juos į buvusiame kumetyne atidarytą akmenskaldę. Kiti panašūs “kurortai” veikė Varniuose ir Pabradėje. Žinoma, būtų “drąsu“ lyginti tenykštes sąlygas ir šito “perauklėjimo” rezultatus su nacių Ausschwitzu ar Gulagu.

Aksominė diktatūra

Vargu ar yra prasmės aiškinti, kokia “aksominė” “mirties industrijos” požiūriu buvo A. Smetonos diktatūra, palyginus su SSRS ar nacistine Vokietija. Palyginimui galima pasakyti, jog nuo 1990-ų iki 1995 m., kai mirties bausmė buvo panaikinta, nepriklausomoje Lietuvoje spėta įvykdyti ne ką mažiau mirties nuosprendžių.

Teisininkas Romualdas Drakšas apie mirties bausmę tarpukario Lietuvoje rašė:

„..pastebimi to laikotarpio politikų pažangūs bandymai panaikinti mirties bausmę Tačiau šių idėjų įgyvendinimas susidurdavo su sunkia to meto realybe. Būdama apsupta priešiškai nusiteikusių valstybių, lietuvių tauta privalėjo kovoti už savo valstybingumą. Tai atsispindėjo ir baudžiamųjų įstatymų kūryboje. Natūralu, kad pablogėjus tarptautinei padėčiai, pavyzdžiui 1939 metais pasireiškę Vokietijos ir Lenkijos priešiški veiksmai, būdavo numatomos griežtesnės bausmės už nusikaltimus valstybei. Tačiau negalima pamiršti, kad net tokiomis sunkiomis sąlygomis Lietuvoje ne kartą buvo bandoma panaikinti mirties bausmę. Visa tai rodo humaniškesnį požiūrį ne tik į mirties bausmės vykdymo būdus, bet ir į pačią mirties bausmę kaip į nepilnai atitinkančią savo paskirtį bausmės rūšį.“

* 1919 metų sausio 16 dieną įsigaliojus Baudžiamajam Statutui mirties bausmė iš bausmių sistemos išbraukiama;

* 1919 metų vasario 7 dienos įstatymu, kuris vadinosi – “Ypatingi Valstybės Apsaugos Įstatai”- buvo įvesta mirties bausmė už visą eilę nusikaltimų, tokių kaip: šnipinėjimas, kariuomenės įrangos naikinimas, priešvalstybinis kariuomenės ir visuomenės kurstymas, nusikaltimai žmogaus gyvybei. Tikytina mirties bausmė laikyta tik ten, kur galioja “karo stovis”.

* 1922 metais priimtoje Lietuvos Valstybės Konstitucijoje mirties bausmės klausimas nebebuvo minimas.

*1925 metais papildžius Baudžiamajį Statutą mirties bausmė buvo įvesta už žmogaus nužudymą dėl politinių tikslų.

* 1926 metais liepos 31 dieną šiuos BS straipsnius Prezidentas K.Grinius panaikino.

1929 m. gegužės 6 d. Aleksandras Vosylius, Andrius Bulota ir Martynas Gudelis Kauno Valstybės teatro sodelyje šaudė į premjerą. A. Vosylius buvo suimtas ir sušaudytas, bendrininkai pabėgo į užsienį. A. Bulota vėliau aktyviai kolaboravo su sovietais.

* 1929 metais birželio mėnesio 25 dieną priėmus “Organizacijų, sudarytų okupuotoje Lietuvoje ar svetimose valstybėse, dalyviams ir jų padėjejams bausti įstatymą”, buvo numatyta mirties bausmė tokių organizacijų dalyviams.

* 1939 metų vasario mėnesio 20 dieną įstatymu buvo sugriežtinta baudžiamoji atsakomybė už nusikaltimus Lietuvos Respublikai. Mirtimi galėjo būti baudžiama už valstybės išdavimą, Lietuvos piliečio įstojimą į žinomo priešininko kariuomenę, Lietuvos valstybės paslapčių išdavimą ir pan.

* Lietuvoje iki 1937 m. mirties bausmė buvo vykdoma sušaudant. Jei tikėsime Lietuvos tarybine enciklopedija, 1937 – 1940 m. buvo parengta dujų kamera.

* Nuo 1990-ųjų mirtimi sušaudant nubausti: 1992 rugpjūčio 8 d. – Aleksandras Novatkis, 1993 gruodžio 12 d. – Vladimiras Ivanovas, 1993 gruodžio 12 d. – Valentinas Laskys, 1994 sausio 27 d. – Vidmantas Žibaitis, 1994 rugsėjo 28 d. – Antanas Varnelis, 1995 gegužės 18 d. – Aleksandras Gudkovas, 1995 liepos 12 d. – Borisas Dekanidzė.

“Veidas“ publikavo tik patrumpintą ir, mano subjektyvia nuomone, pablogintą variantą.