“Valstybininkai“ pamilo V. Landsbergį. Aleliuja.

Vytauto Landsbergio galimas kandidatavimas išjudino sustingusią prezidentų rinką.

Ligi šiol – intriga buvo tik viena – kels ar nekels savo kandidatūrą Dalia Grybauskaitė. Išskyrus Valentiną Mazuronį nelabai kas ryžosi oficialiai pasiskelbti, kad balotiruotųsi nepaisant bet kurio eurokomisarės sprendimo.

Dešiniųjų stovyklos viražai

V. Landsbergis sako, kad irgi sutiktų, bet čia atgyja įdomūs prisiminimai. Dar prieš Seimo rinkimus, kai konservatoriai atsibudo neturį net šešėlinio kabineto, prof. Vytautas Landsbergis irgi buvo pagerbtas. Pats Andrius Kubilius pasiuntė žinią Urbi et Orbi: V. Landsbergis būtų geriausias kandidatas į Užsienio reikalų ministrus. Partijoje tai esą jau aptarta.

Šių žodžių, po Seimo rinkimų, TS-LKD lyderis nebeprisiminė. Atsirado tūkstantis ir viena priežastis – kodėl turi būti kitaip.

Šiandien partijoje kai kas ir vėl aptarinėjama. Tik labai jau skirtingi siunčiami signalai. „Partijoje jis neabejotinai sulauktų paties didžiausio palaikymo, jo autoritetas labai gerbiamas. Tačiau tai ir jo paties sprendimas, ir pakankamai didelė atsakomybė“, – lrt.lt kabėjo J. Razma.

TS-LKD lyderis, Premjeras Andrius Kubilius anksčiau ne kartą minėjo, jog konservatoriai prezidento rinkimuose paremtų eurokomisarės Dalios Grybauskaitės kandidatūrą, jei ši nuspręstų juose dalyvauti.

Kaip galima kandidatė į prezidentus minima ir Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partijos narė, europarlamentarė Laima Andrikienė.

Kam visgi to reikia?

Pleištui dar kartą įvaryti – vietos yra. Ir kaip gi čia be Raimundo Lopatos. Tas, kuris kartą, J. Pinskaus sodyboje jau parinko Lietuvai premjerą, negali likti nuošalyje.

Tiesa, profesoriaus pas Pinskų nenuveši ir su kokiu “Dujotekanos“  Stoniu, pabaigęs trečia butelį į duris nepasibelsi. Tad palydovas ir motyvai kiti. Šį kartą tai iš amžių šešėlių iškviestas Alfredas Bumblauskas ir LDK didybės prisiminimai (vis geriau nei Konstitucijos dvasia ar dujų “otkato“ tvaikas). Gal tai ir sąmokslo teorija, bet R. Lopatos atsivertimas ir atsigręžimas į profesorių atrodo tiek pat nuoširdžiai, kaip Tartiufo pamaldumas.

Už ką ten, didysis Marijos žemės politologe, atsako prezidentas mūsų Konstitucijos raidei ir dvasiai paliepus? Pirmiausia, berods, už užsienio politiką.

Gal ten koks kitas Lopata “mazochizmu“ pavadino konservatorių iniciatyvą pareikalauti iš Rusijos kompensacijų Sausio 13-osios aukoms artėjant tragedijos metinėms?

“Atėjus metui, kai minime tautai ir valstybei skaudžius momentus, ar tai neprimena bandymo paversti Lietuvos užsienio politiką mazohizmu? Negalima žaisti tokiais skaudžiais klausimais, ypač kai jie įvelkami į proginius reikalus“, – BNS kitados sakė Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) direktorius R.Lopata.

Kažkas tikrai ištiko politikos mokslinčių, jei ragindamas “racionaliai pamiršti“ okupacijos žalos atlyginimo klausimą jis šaukiasi prof. V. Landsbergio. Ne tik jį, bet ir visą nomenklatūrinę grupuotę, kurios intrigas jis moksliškai konceptualizuoja.

Krikdemiškasis TS-LKD sparnas ir Lietuvos sąjūdis, kuriuos save gerbiančių “valstybininkų“ ir lopatoplogų kompanijoje vadinti kitaip nei pamišėliais, talibais ar vanagais būtų grėsminga – tinka šiai kompanijai į sąjungininkus. Klausimas tik vienas – prieš ką ši sąjunga ir vardan ko.

Apie tai verta gerai pagalvoti. Pirmosios prielaidos: suskaldyti ir taip pakrikusią TS-LKD, sukelti dar didesnį budulių ir jedinstveninkų bruzdėjimą bei juos mobilizuoti. Negi mažai turime kvailių, kurie negali pamiršti, kad „V. Landsbergis sugriovė kolūkius” ir, kad jis „turi vilą Šveicarijoje” Paskui, pakviesti patriotus vienyti jėgas kovai su „penktąja kolona“. Gedimino Kirkilo korta mušta, o nomenklatūrai gyventi reikia ir prie dešiniųjų politinės valdžios.

Valstybės saugumo departamentas ir specialiosios tarnybos vis tiek tose pačiose rankose, tad ir sandorio esmė paprastutė – „valstybininkai“ neleis kilti riaušėms, jei tik TS-LKD ir jos vargani koalicijos partneriai nelies nomenklatūros bastionų.

Teismai, energetika, specialiosios tarnybos, centrinė žiniasklaida turi išlikti “teisingose rankose”. Net jei, laikant špygą kišenėje, raudonu kilimu būtų leista vėl žengti šiaip jau nekenčiamam profesoriui. Mano gerbiamam prof. V. Landsbergiui ligi šiol dažniausiai lipdydavo mėgstančio būti liaupsinamu etiketę. Būtų smagu, jei patyręs politikas rastų politinės išminties ir laiko atsiriboti nuo tokių rėmėjų bei jų peršamų vizijų.

Tiesa, net ir su Arūno Valinsko bei Algirdo Mykolo Brazausko parama, kuriai jie turi savų interesų, tam garantijų irgi nėra, nes pati jo pergalė užrašyta „šakėmis ant mėnulio“. Tiesiog, galbūt persigalvojus eurokomisarei arba atėmus rimtą skaičių balsų, padidėtų kokio nors marginalo galimybės. O su tokiais (prisiminkite R. Pakso istoriją) irgi galima vienytis kovai. Vardan tos Lietuvos ir jos “valstybininkų”.