Teisėsaugos skurdas ir prabanga

Labai atidžiai ne tik pasiklausiau debatus Seime, kodėl laiku į nužudymu kvepiančius įvykius neatvyksta policija, bet ir įsiskaičiau į vidaus reikalų ministro Dailio Alfonso Barakausko bei jo štabo pateiktą medžiagą. Kalbinau ir pareigūnų profsąjungų lyderius. Dar kartą apmąstau pastarųjų metų aktualijas ir darau paradoksalią išvadą – resursų yra. Trūksta kažko kito.

Iš visko, kas pasakyta ir išgirsta, pakankamai aišku, kad dabartinės opozicijos priekaištai dėl policijos būklės yra demagogiški, nes finansavimas iš darbo išeinančių pareigūnų darbo užmokesčiui mažintas net pernai, kai džiūgauta dėl neva labai vykusiai suvaldytos ekonomikos krizės.

Valdančiųjų argumentus dabartinė opozicija atremia teiginiais, kad dėl visko kalta pasaulio mastu žlugusi ekonomika. Veltis į šį ginčą yra nedaug prasmės – tai prilygtų bandymui aiškintis, kas pradėjo muštynes tarp darželinukų. Daug įdomiau pasvarstyti, ką daryti.

Vienas iš siūlymų – rečiau daryti (kiek įmanoma, išvis vengti) tai, kas niekam nenaudinga ir nereikalinga. Būtent šios slaptų resursų dalies mūsų teisėsaugos išlaidų eilutėse niekaip neiššifruoja besikeičiantys parlamentarai, ministrai ir prezidentai.

Telefonas 112, kurį valstybės „stogo“ besitikį piliečiai mokesčių mokėtojai renka, kai reikia pagalbos ar gynybos nuo „alternatyvių valdžių“, t. y. vagių, banditų, mafijos ar dar ko nors, galiausiai veda prokurorų, teismų ir t. t. link. To, kas vadinama bendru žodžiu „teisėsauga“, link.

Tiksliai nežinau, kiek kainuoja antrankiai, guminė lazda, prokuroro ir teisėjo amuletai bei apdarai. Kainuoja (ir mišką, ir pinigus) ir kalnai skundų, protokolų, kaip ir jų rašytojų algos bei viskas, kas su tuo susiję. Žinios apie biudžeto sandarą ir nuovoką kužda, kad viskas kapsi iš tos pačios mokesčių mokėtojų, besitikinčių pagalbos bei gynybos, kišenės.

Keliose bylose prieš vieną pajūrio merginą, apkaltintą sukūrus tarptautinę teroro organizaciją, kartu (nesueinant galams) pateikiant ją kaip visišką „psichęu“ bei narkomanę, vyksta dešimtys teismo posėdžių, naudojamas popierius šaukimams, protokolams ir nutartims, rašomi dokumentai, dėvisi konvojavimo tarnybos pareigūnų batai, teisėjų apdarai ir t. t. Spėtina, kad visa tai turbūt iš tų pačių aruodų, kurių nepakanka operatyviai sureaguoti, kai kas nors realiai ką nors žudo, o ne fantazuoja apie nepasiekiamų teritorijų sprogdinimą nežinia kaip ir nežinia kada. Čia užtenka ir benzino, ir operatyvumo, ir stačiai pamišėliško entuziazmo. Ta proga reikėtų iškelti Eglei Kusaitei bylą dar ir už tai, kad teisėsauga iššvaistė resursus pasaulio sergėjimui nuo jos ir nespėjo pas moteriškę, kurią realiai užmušė.

Lygiai tas pats vyksta ir su kita fantastiškai svarbia Lietuvos valdžiai sritimi –  tų, kurie parodė carui špygą, gaudymu. Tiek Valdo Adamkaus, tiek Dalios Grybauskaitės prezidentavimas paženklintas parodomosiomis bylomis dėl „pasikėsinimo įžeisti“. Koks nors apsirūkęs studenčiokas, internetui dar užsidirbantis provincijos budulis ar šiaip įkaušęs veikėjas atsiunčia į prezidentūrą laišką apie tai, kad jo/jos ekscelenciją reikia „raukti“ (gal į nagines?), ir prasideda darbas. Etatinis valdžiažmogio užpakalio bučiuotojas lapatuoja į Vadovybės apsaugos departamentą, tas formaliai reaguoja ir išsikviečia policiją, kuri galėjo važiuoti (ar ką kitą pasiųsti) į galimos žmogžudystės vietą. Popierius, rašalas, darbo laikas, antspaudų pagalvėlės, telekomunikacijų išlaidos ir galiausiai rezultatas: už parodytą carui špygą kažkokiam asilui ar šiaip nenuovokai skiriama piniginė bauda. Apie administravimo išlaidas klausti nepatogu – niekas turbūt ir neskaičiuoja. Kaip ir to, kiek būtų sutaupyta, jei kvailą laišką tiesiog išmestų į šiukšlių dėžę?

Tai neparūpsta aukščiausiai grandžiai – šalies vadovui, kuris pirmiausia tokiam entuziastui pavaldiniui turėtų parodyti kelią į Darbo biržą. Niekas vadovybės apsaugoje ir policijoje, prokuratūroje ir teismuose taip pat nereiškia abejonių dėl viso šito „reikšmingo“ marazmo kainų. Gal dažnai į šulinį pastūgauti pamėgusi Valstybės kontrolė galėtų apskaičiuoti, į kiek nužudymo vietų nenuvykstama dėl vienos „špygos carui“ bylos? Būtų gana smalsu. Ir ne tik D. A. Barkausko bei komisaro, bet ir Dariaus Valio valdose, taip pat teismuose bei kitose įtraukiamose tarnybose. Drįstu įtarti, kad daugelis bylų yra ne būtinybės, o prabangos prekės, kurias mes apmokame, kad paskui pritrūktų benzino, kai kas nors pjaunamas ar prievartaujamas.  

P. S.

Kadangi prokurorai oficialiai neatmetė galimybės (http://www.ekspertai.eu/generaline-prokuratura-neatmete-galimybes-pradeti-baudziamaji-procesa-pries-uzkietejusi-terorista/) tirti ir mano labai realių grasinimų sprogdinti Mėnulį, pats, kaip koks nesugaunamas maniakas, pamėtėju jiems dar vieną įrodymą. 1993 ar 1994 metais Lietuvos liberalaus jaunimo vidiniame laikraštyje Eustachijaus Finkelšteino slapyvardžiu esu pateikęs geopolitinės Lietuvos bėdos sprendimo variantą. Siūliau sprogdinti Ignalinos atominę elektrinę ir, kadangi ten kažkur yra tektoninis lūžis, plaukti prie Švedijos. Paskui rodyti rusams špygas ir naftos terminalą statyti ne Būtingėje, o Medininkuose. Tada dar rudimentinis Valstybės saugumo departamentas neturėjo tiek uolių kovotojų su terorizmu, todėl dabar „prisiduodu“ pats. Įdomu – kiek kainuotų šios bylos administravimas?

Šaltinis: balsas.lt
info@balsas.lt

Policija uolesnė nei milicija

Perskaičiau žinią apie tai, kad Kauno policija labai uoli – iškart ima kažkaip ir pagauna kiekvieną, kuris, matote, „teršia“ miestą. Ypač jei tai nepilnametis, rašantis ne x, y ir dar vieną raidę ant tvoros, o kreidelėmis rašo „TIE-SA“.

„Kaune apie 14 val. policijos pareigūnai sulaikė šešis asmenis, kurie Nemuno krantinėje prie Vytauto bažnyčios bandė kreidelėmis nupiešti žodį „TIE-SOS“.

Kaip Alfa.lt pasakojo sutrikę akcijos dalyviai, norėdami prisidėti prie Vilniuje jau kelias savaites vykstančios akcijos, kurios rengėjai prie prezidentūros vis atnaujina menininko Gitenio Umbraso užrašą, 12 kauniečių susirinko Nemuno krantinėje ir spalvotomis kreidelėmis pradėjo piešti. Beveik pusė akcijos dalyvių buvo vaikai.

Nepraėjus ir 10 minučių, prisistatė policijos pareigūnai ir pareiškė, kad akcijos dalyviai yra sulaikomi. Pasak šios akcijos dalyvių, autobusu buvo išvežta 12 žmonių, taip pat ir dalis vaikų.

Kauno VPK atstovas ryšiams su visuomene Kęstutis Kascikevičius patvirtino, kad remiantis Administracinių teisės pažeidimų kodekso 161 str. („Miestų švaros taisyklių pažeidimai“) sulaikyti ir į policijos nuovadą pristatyti šeši asmenys. Policijos atstovas negalėjo paaiškinti, kokių tikslų turėjo nesankcionuotos akcijos dalyviai. „Nežinau, ką jie norėjo parašyti. Jie spėjo parašyti tik tris raides – T, I ir E“, – paaiškino policijos atstovas.

Liudininkų teigimu, pareigūnai suaugusiųjų nesulaikė – išvežė tik vaikus.“ – rašo Alfa.lt. Priduriama, kad iš vaikų reikalavo pasiaiškinimų ir tik paskui juos atidavė, susivokę, kad persūdė.

Po savaitės būsiu Kaune ir būtinai pasidomėsiu – ar man žinomose vietose, kur parašyta x,y ir dar viena raidė pasižymėję entuziastai buvo iškart sulaikyti. O gal visi užrašai nuvalyti vidaus reikalų sistemos ar kitos sistemos lėšomis?

Būdami paaugliais, Vilniuje, „krasnūchoje“ (Savanorių prospektą tada okupantai vadino Raudonosios Armijos) ant asfalto leisdavome sau mokykline kreida parašyti „kacapai, lauk iš Lietuvos“. Naivi, iš virtuvinės politikos atsinešta ir netiksli pozicija (kaip gali būti netiksli ir dabartinių TIE-SOS paišytojų). Bet niekad neteko pastebėti, kad „organai“ būtų sekę. Niekada nebuvome sulaikyti nei už antisovietinę propagandą, nei už nacionalizmą, nei už teršimą. Kaip dabar, taip ir tada buvo tikrų ir daug realesnių teršalų. Šis parodomasis konkrečių Kauno mentų (policininkais jie niekad netaps) uolumas yra aiškiai užsakomasis. Užsakovas yra tas, kuris kažko žiauriai išsigandęs, prastai miega ir nervingai barbena pirštais į kokį nors stikliuką. Įdomu – ko gi būtent jis taip bijo?

Nekalti auklėjamieji pokštai

Vaikų dienos proga vyksta įvairių proginių renginių. Liūdima, kad valstybė neturi pinigų vaikų poilsiui ir panašiai. Rengiama „Savaitė be patyčių“, dalijamos gražios skrajutės, bet visa tai greit pamirštama. Lieka kitkas.

Kaip mus auklėja

Prieš porą savaičių teko dalyvauti Lietuvos radijo ir televizijos komisijos surengtame pasitarime. Jis vyko Seimo mūruose. Tiesa, Seimo narių, kurie susidomėjo tema buvo lygiai du – Julius Sabatauskas ir Ligitas Kernagis. Įvairių institucijų atstovai svarstė – kenkia ar padeda visuomenei didelės jos dalies smalsumą tenkinančios laidos apie šaunų mūsų policijos darbą.

Buvo parodyti keli LNK transliuojamos laidos „Farai“ siužetai (yra ir kitų laidų, žinoma). Reportažuose atskleistas ne tik profesionalus policininkų darbas sprendžiant buitinius konfliktus bei pagal nuopelnus baudžiant pažeidėjus, bet ir stambiu planu rodomos neplautos kojinės, krauju ar kitais neaiškiais skysčiais aptaškytos patalpos.

Iš arti parodyti nelabai elitinių daugiabučių kuo girtesni ir kuo kvailiau bei vulgariau besielgiantys gyventojai. Už kadro sąmojingi berniukai svaido linksmus pokštus ir tyčiojasi iš rodomųjų ekrane. Mums buvo paaiškinta, kad tai yra ne kas kita, kaip auklėjimas ir prevencija.

Tėvynė šaukia

Policijos departamento atstovai ir televizijų advokatai padėtį paaiškino teisiškai. Girdi, pasirašytos sutartys, kad kanalai gaus piliečių sutikimą filmuoti privačiose jų patalpose ir rodyti, kas užfiksuota. Policija čia kaip ir niekuo dėta. Jeigu ką – tegul tokiame siužete parodytas vargeta bylinėjasi civiline ar privataus kaltinimo tvarka su eterio rykliais.

Teisės institutas laikosi kiek kitokios nuomonės, tačiau į juridinius žabangus dabar nesinori lįsti. Labai suintrigavo tie auklėjimo ir prevencijos bei pagalbos tiriant nusikaltimus aspektai, kuriuos kalbėdamas iškėlė prodiuseris ir policijos lakštingalos.

Paaiškėjo,  kad tai padeda surinkti įkalčius, reklamuoja policijos laimėjimus, skatina jaunimą elgtis gerai ir net padeda verbuoti jaunus žmones į policiją. Nusikaltimą įrodyti gal ir padeda, bet tokiu atveju tai yra ikiteisminio tyrimo medžiaga. Kaip ji susijusi su filmukų demonstravimu?

Neiškentęs paklausiau, kas labiau traukia dirbti į policiją: atviros patyčios iš alkoholizmo (ligos) pakirsto bendrapiliečio, neplautų apatinių rodymas ar žiūrėjimas į supuvusius priekinius dantis? Dar pridėjau klausimą apie meninę kūrinių vertę ir gerų estetinių pajautų ugdymą.

Mano versija

Atsakymo į šiuos klausimus negavau, tad Tarptautinės vaikų gynimo dienos proga išsakau gana kategorišką savo versiją. Visa ši „kūryba“ veikia kur kas labiau nei Švietimo ir mokslo ministerijos lipdukai ir lankstinukai, raginantys nesityčioti. Tai tiesioginis, atviras ir kryptingas patyčių kultūros diegimas, pažymėtas indeksu N–7, tėveliams nurodantis, kad pirmokėlis turi ko pasimokyti iš šito šlamšto.

Turiu porą versijų, kodėl policijos ir televizijų atstovai viešai aiškina tokius niekus. Pirma – jaučiamas beprotiškas godumas lito, be to, iškerojo visiškas cinizmas. Antra, labiau medicininė – ponai išprotėjo tiesiog darbo vietose. Greit pradės aiškinti, kad bėgti per judrią gatvę degant raudonam šviesoforo – tai  ugdyti drąsą ir pasitikėjimą savimi. Kas ten žino, ką jie aiškina savo vaikams…

Šaltinis: “Balsas.lt“

Beprotnamis balsuoja už Putiną (N-21)

Kam nėra 21-rių – net nemėginkite žiūrėti video. O esmė labai paprasta – nedemokratiškoje Rusijoje galima taip dainuoti apie carą. Demokratiškoje Lietuvoje, kaip žinia, už pasikėsinimą įžeisti prezidentę, keliamos baudžiamosios bylos.

Kas jei apie Dalią Grybauskaitę padainuotų šitaip?:

Terorizmu Eglę Kusaitę kaltinantys prokurorai Justas Laucius ir Mindaugas Dūda suorganizavo jai bylą, nes pasijuto įžeisti jos besiginant žodžių, kad prokurorai, jos nuomone, gali patys būti nusikaltėliais. Daug sykių jau graudenta ir kalbėta, kad kitiems leidžiama juos taip vadinti.

Kadangi minėti prokurorai ir Lietuvos saugumiečiai šioje byloje noriai bendradarbiavo su kolegomis iš Rusijos, jų jautrioms asmenybėms siūlau irgi nežiūrėti dar vieno video. Nors jame vien tik pagirios jų dvasiniams broliams.

Už ką balsuoja mūsų beprotnamis?

Konstitucinės teisės – už viešuosius darbus

 

Prisiekiu, man tikrai patinka tokia – taupi ir konservatoriška – politika: provokuoji žmones protestuoti, paskui už teisę tai daryti, išprievartauji lituką ar kitą, vardan kokios nors tikslinės rinkliavos.

Jei kišenėje pinigų rinkliavai nėra – ne bėda. Galima (beveik lizingu) atidirbti viešuosius darbus. Būtent to pareikalauta iš turgaus prekeivių, panorusių protestuoti. Jų reikalavimams aš nelabai pritariu, bet svarbiau kitkas – žavus valdžios požiūris ir sumanymas. Valdžia sutaupė, dalis viešosios erdvės – švari. Patenkintas ir Konstitucijos 36 straipsnis, kartu su pagrindinio įstatymo dvasia.

Konstitucijos 36 straipsnis:

Negalima drausti ar trukdyti piliečiams rinktis be ginklo į taikius susirinkimus.

Ši teisė negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu ir tik tada, kai reikia apsaugoti valstybės ar visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą ar dorovę arba kitų asmenų teises ir laisves.

Tik manau, kad reiktų mitinguotojams, atskiru paties premjero ar kokio kuklaus nabago mero potvarkiu perkelti ir mokestį už policininkų, saugumiečių, medikų bei visokio plauko dorovės sargų sugaištą laiką. Į bendrai mokamus mokesčius, pagal precedento logiką, neįskaičiuota. Tai tegul kiaulės atiduoda iš vokeliuose paslėptų milijardų – grynais ar viešaisiais darbais. Juk komunistinėje Kinijoje giminės susimoka už mirtimi nuteistajam skirtą kulką.

Koks nors ypatingai pilietiškas sutvėrimas galėtų kiurksoti mitinguotojų pašonėje bent kelias dienas ir visomis priemonėmis (laiškais, skambučiais, dainomis, plakatais bei tinklaraščio įrašais) informuoti mokesčių inspekciją apie nevidonus, kurie taip ir nepakėlė kastuvo, taip ir neatliko dirbtinio kvėpavimo, taip ir nesugėdino mergiotės su trumpu sijonu. Juk mūsų Finansų ministerija ir Vyriausybė jau yra apsiskelbusi, kad gali ir moka pelningai apskaičiuoti natūra gaunamas pajamas. Tegul žvejoja ir nepriemokas. Juk kokiems saugumiečiams, pavyzdžiui, nelieka pinigų ir laiko riaušių prevencijai po to, kai, viskas išeikvojama Eglei Kusaitei priprašyti ką nors padaryti, o paskui pagauti neva bedarant.