Išverstaskūrių šou

Generalinis prokuroras Darius Valys tikrai visai ne prie ko. Jis ne prie ko ne tik tuomet, kai kalbame apie prokuratūrų veiklas, bet ir tuomet, kai stumdomasi dėl to, kaip jį skirti ar atleisti. Po Konstitucinio Teismo (KT) verdikto aišku – pagal Konstituciją jis yra oficialus ir nepajudinamas prezidento(ės) asmeninis lėliukas ir dėl to kalti Seimo personažai, panašūs į išverstaskūrius.

Pasipiktinimai ir fobijos

„Jau bėgame registruotis į Vyriausiąją rinkimų komisiją“, – pajuokavo bent pora Konstitucinio Teismo (KT) teisėjų, kai Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė pasiūlė šios institucijos narius rinkti visuotiniu balsavimu.

Ironijai yra pagrindo, nes dalis Seimo, kaip tai dažnai būna, be reikalo supyko ant KT, kuris šįkart, kaip ne visada būna, priėmė logišką ir sveikos nuovokos neaplenkiantį sprendimą dėl Generalinio prokuroro.

Šalia L. Graužinienės esama ir kitų pasipiktinusiųjų bei džiūgaujančiųjų. Ir visiškai akivaizdu, kad jų pykčiai bei džiaugsmai yra orientuoti į pigius, trumpalaikius galios žaidimus. Į tai – ar patinka, ar ne tas konkretus lėliukas ir jo valdytojas.

Kai Seime buvo svarstoma ar Generalinį prokurorą toliau palikti šventu prezidentūros lėliuku – atrodė, kad sapnuoju, todėl suskubau pasitikrinti ar neapgauna atmintis. Pasirodo, kad ne.

Sakoma, kad visas istorijas reikia pasakoti nuo pradžių. Tad kada ši istorija prasideda? Tikrai ne tada, kai anekdotų ir pašaipų vienu iš lyderių tapęs personažas pasirenkamas asmeniniu jos ekscelencijos Dalios Grybauskaitės favoritu bei esti pavadinamas generaliniu prokuroru.

Galima būtų pradėti nuo 1992 metų spalio 25 dienos, kai tauta referendumu priėmė Konstituciją, bet truputį baugu: neseniai tautos dvasinis patriarchas Vytautas Landsbergis portalui Tiesos.lt sakė, kad tautos fetišizuoti negalima, nes ji (dargi tą pačią dieną) balsavo už komunistus. Tad, pradėkim nuo kiek kitos datos, kai suklystančios tautos sprendimą ėmėsi taisyti jos išrinktieji.

Balsavimas ir argumentai

Gyveno kartą, pavyzdžiui, generalinis prokuroras, Seimo pirmininkas, laikinasis prezidentas, nūnai parlamento Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto vadas Artūras Paulauskas. 2003 m. kovo 10 d. Pirmadienis. Rytinis posėdis. Seimo pirmininkas, be kita ko, sako:

„Žinoma, svarbiausias dalykas šioje sesijoje bus Konstitucijos pataisos, t.y. tos pataisos, kurios apibrėžia prokuratūros vietą valstybės institucijų sistemoje. Dvi Konstitucijos pataisos, ir mums liko antrasis, arba finalinis, balsavimas. Irgi daugelį kartų tiek Seniūnų sueigoje, tiek Seimo valdyboje, tiek Seime kalbėta, kad turi būti aiški, iš anksto paskelbta data. Tai ši data, gerbiamieji kolegos, yra kovo 20-oji. Nė vienas Seimo narys kol kas neišleistas į komandiruotę ar kelionę, kuri apimtų kovo 20-ąją. Taigi tikimės, kad bus aktyvus dalyvavimas ir mes galėsime galutinai balsuoti ir priimti tas konstitucines pataisas.“

Jis kalba apie Konstitucijos 84 ir 118 straipsnių pataisas, kurios ir reglamentuoja dabartinį Generalinio prokuroro – prezidentūros asmeninio lėliuko statusą. Protokolai ir stenogramos byloja, kad jis pats balsavo už šiandienines formuluotes, tad neaišku kodėl dabar jis kalba visiškai kitaip. Dabar jam nebeatrodo, kad Generalinės prokuratūros vadovas gali būti nepriklausomas ne tik nuo Seimo, bet ir nuo proto bei sąžinės, o tik nuo švenčiausio tautos sosto. Ar tik taip nėra todėl, kad nebėra realių galimybių tą sostą bent kuriam laikui užimti?

Gėris ir blogis

Palikime ramybėje valdančiąsias „blogio jėgas“, kurios, anot visus priešus greit demaskuojančių Gedimino Grinos ir Rasos Juknevičienės veizolų, kasdien po tris kartus parduoda Lietuvą Rusijai. Pažvelkime dešiniau. Čia matome, kad konservatoriai Seime, kai buvo svarstomos KT panaikintos įstatymų pataisos, bejėgišku falcetu cypė apie eilinę pasaulio pabaigą. Girdi, jei bus pakeista dabartinė tvarka, kurią jie laiko šventa ir tobula, tai žlugs demokratija, Viktoras Uspaskichas užvaldys visus tyrimus, nutrauks prieš jį teisme vykdomą bylą ir dar gal nežinia ką padarys. Žodžiu, jie teigia, kad dabartinė tvarka yra tobulas gėris, o mėginimai ją keisti – priešų sąmokslas ir korupcija. Tiesiog blogis.

Velniai rautų, kaip keblu,… Juk gyveno tuo pat metu 2003 metų kovą – ir konservatoriai. Tada dar ne krikščionys demokratai – politiškai krikštijosi ir suvažiavimuose artistiškai melstis jie ėmė vėliau. Ir ką gi jie galvojo apie tas pataisas? Protokolai ir stenogramos byloja negailestingai – buvo iš esmės prieš. Andrius Kubilius, Rasa Juknevičienė, Vytautas Landsbergis ir dar kai kurie jų draugai balsavo prieš dabartinę padėtį, tai yra visai priešingai nei dabar. Ir argumentai buvo normalūs.

Antai, 2003 metų Kovo 20 diena, rytinis posėdis. Jurgis Razma: „Nors paspaudžiau raudoną mygtuką, nesu kategoriškai prieš teikiamą projektą. Tačiau noriu apgailestauti, kad taip skubotai priimdamas šią pataisą Seimas nesuorganizavo išsamesnių diskusijų, kokią reikšmę mūsų teisėsaugai ir teisėtvarkai ateityje turės pasirinktas vienas ar kitas prokuratūros modelis, nes pasaulyje yra įvairių sistemų.

<…>

A.KUBILIUS: Gerbiamieji kolegos, aš tik turiu atkreipti dėmesį į tai, kad KT pirmininkas Teisės ir teisėtvarkos komitetui buvo pateikęs nuomonę, abejonę (labai aiškiai išsakytą abejonę) dėl tokių pasiūlymų redakcijos. Jis taip pat teigė, kad tuo metu, t.y. dar prieš praeitų metų rugsėjo mėnesį, negali detaliau komentuoti siūlomos generalinio prokuroro skyrimo procedūros, nes tuo metu KT buvo rengiama byla pagal pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo – prašymą ištirti tą garsiąją neteisėtą buvusio prokuroro Kazio Pėdnyčios atleidimo bylą. Abejonės labai rimtų teisininkų yra išsakytos, į jas Teisės ir teisėtvarkos komitetas atsakė tik tiek: nepritarti. Ar tos abejonės buvo pagrįstos, ar ne, mes negalime sužinoti, nes toliau iš KT pirmininko, jau po bylos, kai jis turėjo galimybę atviriau kalbėti, nebuvo paprašyta papildomų išvadų. Taigi skubama keisti Konstituciją (čia jau į tai atkreipė dėmesį J.Razma, kad šis Seimas labai jau lengvabūdiškai žiūri į tas Konstitucijos pataisas), todėl iš tiesų lieka abejonių, į kurias nėra atsakyta, tų atsakymų komitetas nėra pateikęs.“

Kaip miela – siūlymai pasvarstyti, koks modelis mums tinkamas, jokios gėrio ir blogio kovos retorikos. Dabar viskas kitaip. Už šiandieninę tvarką ir neva nepakeičiamą D. Valį kryžiumi gulantys konservatoriai dabar neva tiki, kad dabartinis modelis tobulas arba pats D. Valys tiek vertingas, kad be jų viskas žlugs. Gi A. Paulauskas, kartu su savo partija, yra „išsiaiškinęs“, kad dabartinė sistema yra nesąmonė ir blogis, o ją pakeisti sutrukdžiusį KT reikia patį reformuoti.

Kitaip sakant, tie, kas balsavo už dabartinę tvarką įtvirtinantį Konstitucijos sujaukimą (čia mano nuomonė) dabar kaltina KT ir gali inicijuoti tyrimą, kodėl patys taip balsavo. Tie, kas anksčiau siūlė neskubėti prezidento (juo buvo, primenu, Rolandas Paksas) padaryti visos teisėsaugos savininku, dabar išpažįsta klaidą ir atgailauja klydę. Ir visa tai, tikriausiai, be galo nuoširdu. Įdomu, kaip tos abiejų „gėrio ir blogio“ kovos stovyklų nuomonės pasikeistų, jei prezidentu taptų nūnai tokį norą apreiškęs Artūras Zuokas, o į D. Valio vietą sėstų koks nors jo advokatas bylose už gerus darbus? Aiškus yra tik vienas dalykas – jei Seimas nori keisti Konstituciją, kurią jau kartą toje pat dalyje keitė – tegul jis tai padaro. Jokios galios jam neatimtos.

Generalinis prokuroras primena Tarakoną, o Seimas „žvėrinčių“

Stebint Seimo ir generalinio prokuro Dariaus Valio ginčą dėl parlamentarės Neringos Venckienės teisinės neliečiamybės naikinimo, kyla klausimas, ar išvis yra reikalinga tokia konstitucinė nuostata kaip Seimo nario imunitetas, jei ji gali būti panaikinta argumentuojant kaltintojo mįslinga pozicija: „paslaptis“? Iškyla Tarakono ir Žvėrinčiaus analogija.

Paslaptys pagal paskirtį

Kai 2006 metais Baltarusijoje Valstybės saugumo departamento pareigūnas Vytautas Pociūnas iškrito ne tik pro langą, bet ir mūsų paslapčių sargams bei teisėsaugai ant galvų – prabilta apie 12 neva labai svarbių žvalgybos pažymų. Metai bėgo, kadencijos keitėsi – paslaptis liko paslaptimi ir mažai kas beprisimena, kad Seimas gavo skuduru per veidą nuo niekieno nerinkto galios centro. Deja, Seimo skruostai ištvermingi ir viską gerai sugeria keičiantis koalicijoms. Paklausti parlamentarai – tiek konservatorių, tiek socialdemokratų, tiek teisingų, tvarkingų, darbingų ir visokių ten kitokių – lemena maždaug tą patį: girdi, visi jau maždaug žino, kas ten parašyta, tai kam skelbti. Žinoma, verčiau saugoti ir slėpti arba savo pačių blefą, kai būdamas opozicijoje sieki viešumo, arba savo pačių kolaboravimą su niekšybėmis, mainais į … kažką.

„Baisios paslaptys“ lieka baisiomis paslaptimis, tačiau atsiranda naujų. N. Venckienės, kad ir kaip kas ją vertintų, atvejis yra įdomus tuo, kad visokiems ten tau tautos išrinktiesiems pasakoma: mes jums papasakosime apie tai, ko nesakysime, o jei jūs tai pamatysite – žlugs teisinės valstybės pamatai. Klausimą, kas būtų, jei VSD ir prokurorai nebūtų leidę viešai transliuoti nušalintojo prezidento Rolando Pakso „santykiavimo“ su borisovais ir kitais personažais, atsiimu. Jis juk turbūt yra politiškai nekorektiškas…

Garsųjį Garliavos šturmą gyvai transliavo televizijos ir interneto portalai, komentavo kas tik netingėjo. Nelaimės ištiktos mergaitės asmenvardžius, amžių ir net pomėgius irgi faktiškai žino visi, kas nori žinoti. Nesakau, kad tai gerai, bet tokia yra tikrovė, su kuria galima ginčytis ne daugiau nei su sertifikuotu alkotesteriu. O štai visai nedidelis įrašas, kuriame užfiksuoti Klonio gatvės namo viduje 2012 metų gegužės 17 dieną mergaitės paėmimo metu vykę įvykiai, yra jau, girdi, toks kenksmingas ir išduos tokius netikėtus siaubus, kad prokurorai rašo:

„Prokuroro sprendimas grindžiamas baudžiamojo proceso kodekso nuostatomis ir teismų suformuota praktika, kad draudimas skelbti ikiteisminio tyrimo duomenis apie nepilnamečius nukentėjusiuosius yra absoliutus (BPK 177 str. 1 d.). Išimčių Seimo komisijoms ar visam Seimui įstatyme nenumatyta, todėl prokuroras neturi teisės priimti akivaizdžiai įstatymui prieštaraujančio, žalą nepilnamečio asmens interesams darančio sprendimo ir kartu prisiimti atsakomybės už galimas tokio sprendimo pasekmes. Pagal baudžiamojo proceso įstatymus prokuroro proceso veiksmus ir sprendimus proceso dalyviai (nukentėjusieji, įtariamieji, civiliniai ieškovai ir atsakovai) gali skųsti aukštesniajam prokurorui ir teismui.

Prokurorai yra pateikę Seimo komisijai visus prašytus ikiteisminio tyrimo duomenis, kurie neprieštarauja įstatymų saugomiems vaiko interesams. Tarp tokių duomenų yra ir prašomo vaizdo įrašo aprašas.“

Tarakonas prieš bedančius

Visiškai atsiribojant nuo N. Venckienės kaltės klausimo, lieka neaišku, kas būtent slepiama kokiais RACIONALIAIS pagrindais? Teisei, jei priklauptų prieš sveiką protą, norėtųsi pakuždėti šiokius tokius variantus.  Vienas iš dviejų – arba aprašas kaip nors netikslus ir patį įrašą bijoma parodyti, arba tai yra galios žaidimas ir atitinkama pozicija – Seimą laikyti zoologijos sodu, o jo gyventojus šerti tik atitinkamų dietologų sutvarkyta produkcija. Kartais palaikant pusbadžiu (tegul ir informaciniu), kad būtų sukalbamesnis. Pabadavę suvalgys vienas kitą. Šiandien N. Venckienę, rytoj dar ką nors.

Generalinis prokuroras Darius Valys tokiu atveju savaip primena eiliuotoje Kornelijaus Čiukovskio pasakoje apsireiškusį Tarakoną, išdidžiai besistaipantį prieš dramblius, liūtus ir raganosius bei reikalaujantį, kad šie jam šertų savo jauniklius. Baigtis vabalėlio, pagal siužetą, liūdna, tačiau veiksmas įtemptas ir smagus.

„Tarakoną“ rašau didžiąja raide, nes tokia beprotiška drąsa ir pasipūtimu apsireiškiančios ypatos vertos tikros pagarbos ir įtraukimo į enciklopedijas bei literatūros sąvadus. Savo didybės ir argumentacijos logikos drąsiu kvailumu tiek jis, tiek jo parapijos darbininkai tikrai yra labai įstabūs. Belieka spėlioti, ar atsiras bent koks nors apydrąsis žvirblis, kuris tą „baidyklę“ sules (taip buvo pasakoje) ir pabaigs šitą nesąmonę visuotine švente. Mat pasakoje žvirblio dėka paaiškėjo trumpalaikės Tarakono valstybės paslaptis – jis mirtingas. Kol kas žvirblio nėra, o įsibaiminę politiniai plėšrūnai virpa sukrovę dantų ir ilčių protezus į lentynas, nes… kažkuris gal žino apie Tarakonyno turimą įrašą, kaip nelegaliai pjovė avį, vogė vištą arba pridergė į batą kokio politinio ar verslinio didiko atžalai.

Naivoka būtų vertinti Seimo ir prokurorų ginčą dėl argumentų pateikimo vien reitingais, tačiau neseniai išrinktos tautos atstovybės orumas reikalautų pasiųsti Tarakonyną saugoti paslapčių (Seime yra asmenų oficialiai turinčių teisę dirbti su slapta informacija), jei jos tokios baisios ir vertingos. Ir negaišinti laiko pasakojimais apie tai, ko negali parodyti arba rišliai pasakyti. Partiniai interesai čia neturėtų būti svarbūs, nes parlamentarizmas yra labai įvairus ir permainingas, o Tarakonų atsiras visada.  

p.s. Virkaujantiems dėl svertų neturėjimo Seimo nariams galima priminti, kad pastatų su įstrižais ar rombiniais langais biudžetą tvirtina visgi jie. O tai reiškia ir galimybę įsijautusius veikėjus sodinti ant dviračių.

Šaltinis: balsas.lt

Tomas Čyvas apskųstas generalinei prokuratūrai

Turiu pranešti, kad mano viešai išreikšti ketinimai susprogdinti Mėnulį jau susilaukė budrių ir atsakingų piliečių dėmesio.

Dėl jų kreiptasi į Generalinį prokurorąir ne tik. Nekantriai laukiu kas bus, nes kartą Generalinė prokuratūra mane jau kaltino netgi… pažeidus Eglės Kusaitės nekaltumo prezumpciją. Ne tik mane, bet ir mano kolegą Rimantą Varnauską iš kito portalo. Rezultatai buvo ne kažin kokie. Bandykite dar kartą.

Kam reikia vaidinti bailius ir apsišaukti degeneratais?

Šeštadienį beklaidžiodamas po Knygų mugę pamačiau puse galvos aukštesnį už mane, tvirtai sudėtą, protingomis akimis vyrą – ir jį pažinau. Jis mane taip pat. Be baimės ir dvejonių šešėlio akyse žengė link manęs ir ištiesė ranką bei prisistatė esąs Justas Laucius.

Gerai sudėtas vyriškis, tvirtai spaudžiantis ranką ir žiūrintis į akis buvo tikrai prokuroriškos povyzos. Taip ir turėtų atrodyti Karaliaus Mindaugo ir Vytauto Didžiojo ainių žemės teisingumo tarnas. Pasakė norįs pažiūrėti man į akis, nes aš apie jį nemažai rašiau. Aš pasakiau, kad malonu asmeniškai susipažinti ir jį tik giriu bei toliau taip darysiu. Išties – savo straipsniuose nesu gailėjęs epitetų “iškilus“, “talentingas“ ir pan. Moterys sako, kad netgi labai gražus.

Nors mano rankoje švietė knyga violetiniais viršeliais (šiais laikais kai kurios spalvos labai simboliškos ir kai kam kelia emocijas), Generalinės prokuratūros prokuroro veidu nenusirito nė menkiausias baimės ar nerimo šešėlis. Ramiai išsiskyrėme ir nuėjome savais keliais.

Paskui susimąsčiau. Ar būtų ponas buvęs toks ramus, jei žinotų, kad vos prieš dešimtį minučių į savo mobilųjį telefoną buvau gavęs trumpąją žinutę nuo jo vienos svarbiausių pastarojo metų “klienčių“ – Eglės Kusaitės. Juk ne paslaptis, kad su ja kartkartėmis pabendrauju – ką turbūt žino ir J.Laucius, kuris tiria didžiai pavojingą ir svarbią jos tariamų bendrininkų, neva norėjusių išvien su ja susprogdinti kažin ką kažin kur Rusijoje, bylą.

Juk būtent dėl E.Kusaitės tikrai ar tariamai siųstos žinutės prokurorai ir teismas turėjo darbo bei įvertino neva siaubingą grasinimą 7800 litų. Tiek kainavo prokuroro tikras ar apsimestinis išgąstis. Kaip čia nutiko, kad toks rimtas ir didelis vyras mirtinai persigando gavęs žinutę, kurios turinyje nieko mirtingam žmogui netikėto ir grėsmingo šiaip jau nebuvo? Kodėl pats prokuroras teisme nei iš šio, nei iš to pareiškė, kad gavęs tą žinutę suprato esąs… degeneratas. Man visai toks neatrodo.

Užmuškite, netikiu ir jo jautrumu bei bailumu (kol asmeniškai nebuvau susitikęs – dar galėjau manyti, kad). Juk ir išvis neįmanoma, kad  tokias pareigas eitų koks baikštuolis, galintis pradėti drebėti nuo kiekvieno nepažįstamo telefono numerio. Kas nutiktų, jei rimtai pagrasintų koks tikras kriminalinis autoritetas ar žinomas recidyvistas? Dar keisčiau išrodo tai, kad šią aiškiai apsimestinę baimę ir įtikinėjimą, kad prokurorui buvo iškilusi reali grėsmė, palaikė teismas.

Tad koks vis dėlto gali būti tikrasis motyvas, kuris verčia šį prokurorą, taip pat jo kolegas ne tik su bemaž maniakišku entuziazmu persekioti tą pajūrio merginą, netgi atsakančiai kvailai įrodinėjant, kad rimtai pabūgo kažkokios žinutės ir grėsmę sau esą laiko realia? Kas skatina rimtą vyrą apsimetinėti bailiu ir vadinti kvailesnį, nei yra iš tikrųjų? Kerštas už nepavykusį mėginimą nuteisti “teroristę“ remiantis vien nežinia kaip išgautais pirminiais parodymais?

O kas skatina šį prokurorą ir jo kolegą Mindaugą Dūdą važinėti į Kauną ir po pusę dienos praleisti teisme, mėginant nubausti senyvą kalbininką, publicistą Letą Palmaitį, drįsusį pavadinti prokurorus nusikaltėliais, kai net generalinis prokuroras Darius Valys yra viešai paaiškinęs, kad nieko baisaus yra turėti ir tokią nuomonę? Tame juk dalyvauja ne tik jie, bet ir dideli bei rimti jų kolegos iš prokuratūrų bei teismų. Ar tai kova už mundurą ir noras įbauginant priversti gerbti savo titulus? Man asmeniškai tai yra mistiška paslaptis – mįslė, kurios neįkandu.

Viena tik žinau tiksliai – šis apsimetinėjimas bailiais ir jautriais, atviras kvailio voliojimas vykdomas ne privačiame lėlių teatre ar apsirūkiusių menininkų vakarėlyje. Tai darbas už atlyginimą ir ne už patį prasčiausią. Ar yra bent viena racionali priežastis, kodėl reiktų tikėti, kad šitie juokdariais ir bailiomis bobomis (atsiprašau drąsių moterų) apsimetinėjantys vyrukai gali ištirti kokią “Snoro“ aferą arba informacijos iš savo pačių kabinetų nutekinimą? Galima tuo tikėti, bet tai mums visiems, manau, per brangi savikvaila.

Darius Valys ir jo kariauna

Lietuvos prokurorai žengė dar vieną be galo iškilų žingsnį “amžiaus teroristės“ epopėjoje. Vakar Eglei Kusaitei buvo pareikšti įtarimai jau ketvirtoje byloje. Šįkart sugalvota, kad kažką, kažkur ir kažkaip neva planavusi sprogdinti mergina nusikalto, kai skundėsi buvusi mušama kardomojo kalinimo metu.

Mat Seimo kontrolierius, praėjus metams nuo galimo smurtavimo, nerado įrodymų, kad taip buvo, o iš to daroma saliamoniška išvada, kad E.Kusaitė davė melagingus parodymus ir todėl yra dar didesnė nusikaltėlė. Priminsiu, kad prieš tai ji apkaltinta dar pora nusikaltimų – neva ji grasina nužudyti iškilų ir galingą prokurorą Justą Laucių, taip pat jį ir jo ne mažiau iškilų bendražygį Mindaugą Dūdą įžeidė.

Jau rašyta, jog prokurorai atsisakė kelti bylą portalo “Ekspertai.eu“ darbuotojui Audriui Nakui už tai, kad šis juos ne kartą pavadino nusikaltėliais ir riebesniais epitetais. Bet A.Nakas nėra E.Kusaitė. Jis nesugriovė jau beveik tvarkingai susiūtos bylos dėl terorizmo, atsisakydamas nežinia kokiais būdais išgautų prieštaringų “prisipažinimų“. Jis neatėmė čia pat buvusių ordinų ir premijų. Be to, kad jį kur, yra žurnalistas, o ne koks uostamiesčio pienburnis. Netgi nežinia, ar turi namie Koraną ir draugų musulmonų. Tam tikromis aplinkybėmis tokie faktai gali pagelbėti kaip įrodymai labai rezonansinėse kovose su terorizmu. E.Kusaitė – kas kita.
Ketvirta byla, įskaitant pusiau (t. y. nelabai sėkmingai ir neprofesionaliai) įslaptintu anekdotu tapusią pagrindinę “terorizmo“ bylą, iškelta siekiant ir keršyti, ir dėlioti tą pačią tuščią piniginę iš vienos kišenės į kitą.

Pagrindinėje byloje ji paleidžiama iki teismo, o teisėjai net leidžia nuvažiuoti į Klaipėdą. Tačiau byloje dėl įžeidimo jai griežtai nurodoma neišvykti iš Vilniaus ir niekam nieko nepasakoti apie pareikštus įtarimus. Be to, įtarimai, pareikšti kitose bylose, turi formaliai sustiprinti molines prokurorų pozicijas. Juk jei vienai merginai keturios bylos, tai beveik akivaizdu, kad ji pavojinga visuomenei recidyvistė. J.Laucius taip ir aiškino byloje, kuri iškelta neva dėl grėsmės jo gyvybei ir garbei. Girdi, žinąs, kuo ana dar kaltinama, tai ir išsigandęs šachidės grūmojimų. Ir netgi nutaręs, suprask – didvyriškai išdrįsęs, netylėti.

Ir atsitik tu man taip, kad tas pats J.Laucius maždaug tuo pat metu, kai vyksta niekingas E.Kusaitės traiškymo cirkas, buvo teismo sprendimais (nutartys rankose) nušalintas kaip galbūt ne visai nešališkas tokio advokato Alberto Kučinsko bylose, kurių irgi prikelta pagal panašią schemą. Nesigilinsiu į klausimą – dėl ko kaltas ir dėl ko teisus anas advokatas. Man įdomiau kitkas.

Prokurorų etikos sargai vieną kartą išteisino J.Laucių, kai šis teroristų baubas viešai paaiškino, kad net įtarimai, jog ne visada Lietuvoje baudžiamojo proceso metu laikomasi žmogaus teisių, gali būti nusikalstami. Esą ponas tik pasikarščiavo. O kaip dėl vis pasikartojančių nušalinimų dėl šališkumo? Gal ponui reikia ramesnio darbo? Bet kai kalbame apie tokį iškilų “profį“, nedrąsu taip manyti. Gal tiesiog reikia iškilesnių užduočių? Pavyzdžiui, paieškoti Amerikos CŽV kalėjimų ir juose nukankintų talibų lavonų – to reikalauja ir tarptautinės žmogaus teisių organizacijos, kurioms visokios smulkmenos (kaip E.Kusaitė) nerūpi. Toks atkaklus ir darbštus profesionalas tikrai turėtų juos rasti ir gal net apklausti.

Belieka tik paklausti populiarios prezidentės Dalios Grybauskaitės ir jos statytinio, generalinio prokuroro D.Valio – kodėl aršiausiems prokurorų kariaunos didvyriams nepatikimos atsakingiausios užduotys? Su E.Kusaite galima leisti pabaigti tvarkytis kokiems paprastesniems darbininkams – juk ji jau užversta tokiu kiekiu bylų ir kaltinimų, kad dėl ko nors vis tiek turės “atsiimti“. Baisu net pagalvoti, kiek teisėjų, prokurorų ir policininkų darbo laiko, kurio neužtenka kokioms nors VEKS ar kitoms aferoms aiškintis, suryja ta Klaipėdos musulmonė. O jei D.Valys nemoka teisingai rikiuoti kariaunos ir išnaudoti turimų išteklių, tai gal galima surasti – kas moka?