Ašaros dėl informacinių karų

Pastaruoju metu liejamos ašaros dėl ne pirmus metus pralaimimo, bet „tik dabar pastebėto“ informacinio karo su Kremliaus informaciniais skalikais iš dalies atrodo juokingai. „Prisiminė numiręs persti“, – pasakytų sveikos nuovokos ūkininkas.

Audiovizualinė politika

Kai prieš gerą pusmetį pagrindinis Vladimiro Putino amsėtojų kanalas „Pervyj Baltijskij“ (PBK) parodė prastai sukurptą bjaurastį apie tai, kaip mes Lietuvoje 1991-aisiais esą skriaudėme ne tik rusus, bet ir didingąją jų specialios paskirties grupę „Alfa“, visi atsigręžė į efemerišką darinį, pavadinimu Lietuvos radijo ir televizijos komisija (LRTK).

Mat pagal oficialų sumanymą LRTK turi vykdyti šalies audiovizualinę politiką. Teoriškai… Tik bėda, kad teoriškai tai – arklys, o praktiškai pats nebepaiena. Kur jau ten vežimą dar tempti… Daug metų LRTK veikia beviltiškoje teisinėje aplinkoje, leidžiančioje tik formaliai štampuoti licencijas transliuotojams ir retransliuotojams bei „bausti“ juos įspėjimais ir kišenpinigių lygio baudomis (net dėl šių nuobaudų visi paskui tamposi teismuose).

Kadangi pačiam yra tekę būti šios dabar suvalstybintos ir galutinai iškastruotos komisijos nariu, galiu drąsiai tai tvirtinti. Todėl draudimas kelis mėnesius retransliuoti PBK (dabar tai pakartota su „NTV Mir“ ) „produktus“, sukurtus už Europos Sąjungos ribų, yra maksimumas, kurį galėjo išspausti visai neprasti komisijos teisininkai.

Maža to, valdant dabar ypač garsiai rėkaujančios Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) dominuojamai Vyriausybei, ta teisinė aplinka nebuvo nė kiek patobulinta, netgi priešingai – visiškai subjaurota. Visuomenės informavimo įstatymo pataisas, kurias bandė prastumti jų koalicijos partneriai – nebeegzistuojanti Arūno Valinsko partija, rėmė dabartinė Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė, kurios konservatoriai labai nemyli. L. Graužinienė netgi aiškino labai pavydinti LRTK buhalterei ir neva norinti dirbti vietoje jos, nes ten, girdi, liejasi aukso upės. Tiesa, matyt po kankinančių apmąstymų, pati vėliau pasirinko kitokį karjeros posūkį.

TS-LKD su minėtų ir visų visų kitų entuziastų kompanija balsavo už tai, kad iš komisijos praktikos dingtų slapti balsavimai (lengviau paveikti narius), o jos nario darbo užmokestis taptų toks, kad įžeistų net prie darbo biržos girtaujantį „darbo ieškotoją“. Įgaliojimų realiai tvarkyti tinklelių kalbinį balansą arba bausti už kitokius pažeidimus niekas nė nemanė praplėsti. Žinoma, su kai kuriais žinomais konservatoriais siejamas žinomas (taip pat ir teisėsaugai) lobistas Andrius Romanovskis irgi nesirūpino, kad taip būtų, mat jam mokėta už kitką – kad LRTK išliktų, bet neveiktų.

Kalbinė provincija

Vis dėlto net jei dabar suvalstybintas ir demotyvuotas bedantis „audiovizualinės politikos formuotojas“ būtų kitoks, draudimais ir baudomis už konkrečias Rusijos informacinių šunų melagystes vargu ar būtų daug pasiekta. Ilgalaikėje perspektyvoje poveikis nulinis, o trumpuoju laikotarpiu tai tik erzina žmones ir veikia panašiai kaip Rasos Juknevičienės mėginimas perrėkti kokius nors gazmanovus – daroma nereikalinga reklama.

Bėda, kad daug apie Skandinavijos modelius ir vakarietiškus pavyzdžius rėkaujantys politikieriai (tarp jų ir dešinieji, kurie nė už ką to nepripažins) neturėjo valios, noro arba proto per du dešimtmečius susitvarkyti su kalbiniu balansu tiek eteryje, tiek švietimo srityje.

Trenkus kumščiu į stalą, derėjo priversti visas televizijas titruoti vakarietiškus filmus, o ne juos dubliuoti, kaip yra ir Švedijoje, ir Estijoje, ir kitose šalyse, į kurias formaliai lygiuojamės. Nebūtų susidariusi padėtis, kai vienu metu junginėjant „lietuviškus“ televizijos kanalus iš jų rusiškai kalba „mentai“, nagijevai ir muchtarai. Mat tik taip išlaikoma konkurencija su tikrais rusiškais kanalais (jiems rusiški filmai ir šou kainuoja pigiau), kurie, kartu paėmus, užima didesnį auditorijos gabalą nei visos nacionalinio transliuotojo platformos kartus sudėjus.

Kita tema – švietimo politika. Švietimo ministrai keitėsi, reformos tebevyksta, o rusų kalba ramiai sau išlipo į antrą vietą po anglų. Užuot ją patyliukais išstūmus į fakultatyvų paraštę, buvo leista parazituoti. Daugelis moksleivių buvo metų metais viliojami rinktis ją vietoj vokiečių ar prancūzų kalbos, nes vertinimas buvo švelnesnis, lengviau gauti gerą balą. Pagardinant propaganda, kad svarbiausia mokėti skaityti Aleksandrą Puškiną rusiškai. Neaišku, kodėl blogai skaityti Heinrichą Heine vokiškai, bet tai dar ne blogiausia. Dauguma rusų kalbos dešimtukininkų, baigusių lietuviškas mokyklas, išklausę tokio lygio kursą, neskaito ir nesupranta nei A. Puškino, nei Michailo Bulgakovo. O va propagandiniams nuodams, kirkorovams ir gazmanovams – tų rusų kalbos žinių užtenka. Todėl net nenuilstančiai Rasai Juknevičienei nepavyksta nei gerkle, nei krūtine užstoti kelio šitam šlamštui ir nuodams. Į labai jau gerai išpurentą dirvą jie krenta.

Nuovokos trūkumas

Kaip ten bebūtų, Lietuva nepasinaudojo praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio situacija, kuomet šalyje buvo stebimas Vakarų kalbų mokymosi bumas ir savo apsileidimu išsiugdė didžiulę auditoriją, kuri negali ištverti negirdėdama „spoksadėžės“ rusiškai. Su šita publika teks gyventi – niekur jų nepadėsi – nei uždrausi, nei į Sibirą ištremsi, nei sušaudysi. Tas išeitis, atrodytų, akivaizdi – galima kalbėti patiems.

Deja, „saulėlydis“ – toks Andriaus Kubiliaus vardo dešiniosios ir labai patriotinės vyriausybės eksperimentas ne tik sugriovė bet kokią nuoseklią politiką tautinių bendrijų atžvilgiu (ji ir taip buvo silpna), panaikinant tuo turėjusią rūpintis instituciją, bet ir įvarė į kampą LRT vadovybę, Pastaroji, šizoidinio taupymo sąlygomis, nesugalvojo nieko geriau, kaip dalį laidų, skirtų specialiai tautinėms mažumoms, panaikinti, o likusias nugrūsti į antrąją savo programą, idant jų reiktų kuo giliau ieškoti.

Šiandien LRT vadovybės delegacijos lankosi pas ūmai Putino klausimu praregėjusią ptrzidentę ir išdidžiai pasakoja, kaip nacionalinis transliuotojas gerai pasirengęs atmušti informacines atakas. Tik nežinia ar ponai prezidentei gyrėsi, kad netgi šiuo metu rengiamas laidas tautinėms bendrijoms (rusams, žydams, lenkams, baltarusiams) ruošiamasi nutraukti nesulaukiant nė sezono pabaigos. Matyt, vėl „taupumo“ sumetimais. Juk nuo laidos, kaip šaiposi šių laidų rengėjai, bus sutaupyta po 1000-2000 litų. Tegul eina po velnių, o tiksliau po lukašenkų, putinų ir zurofų propagandomis, tie, kas dar žiūri lietuvišką produkciją. Vietoje to eterio laikas bus panaudotas kokiam eiliniam cypavimų ir strikinėjimų konkursui parodyti – lyg šito šlamšto dar būtų mažai komerciniuose kanaluose. Jei šiuo savo know how informaciniuose karuose LRT vadovai prezidentei nepasigyrė – vadinasi ją kvailina. Jei patys nesupranta ką daro – padidėjęs finansavimas nepadės. „Šokiais pokiais“ priešiškai propagandai padovanotos auditorijos neatsiimsi, o tvorų demokratinėje visuomenėje, kur prieinamos šiuolaikinės technologijos, neperlipamų nepristatysi.

Apie tai, kokias būtent laidas iš eterio stumia kažko (galbūt kaikarių dešrelių) apsivalgiusi LRT vadovybė, kitame straipsnyje – artimiausiu metu.

Reklama

, , , , , , , , , , , ,

  1. Dar kartą apie informacinius karus arba kam dirba nacionalinis transliuotojas | Tomas Čyvas

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: