Kaip padaryti tautą laimingą?

Prezidentės Dalios Grybauskaitės požiūris į rinkėjus aiškus: jei jie balsuoja ne taip, kaip ji, – klysta. Ir juos reikia pamokyti – pastatyti į kampą bei sugėdinti.

Runkeliai, namo!

Pasakė tauta nuomonę referendume? Ji nepatiko? Reikia griebtis demagogijos ir prapliupti postringauti apie tai, kad nuo bendro rinkėjų skaičiaus pasisakė tik trečdalis. Čia pat pamirštant, kiek jau nuo bendro skaičiaus rinkėjų balsavo už ją pačią.

Teisingai ar klaidingai balsavę rinkėjai nuspyrė nuo valdžios jai patinkančią valdančiąją koaliciją? Reikia pamokyti tautą moralės, teisinių principų ir gerų manierų. Kaip? Ogi pareikšti, kad neleis vienai iš daugiausiai mandatų laimėjusių opozicinių partijų būti vyriausybėje. Neleis ir taškas, nes ta partija negražiai atrodo ir šešis metus teisiama (greičiausiai tam, kad procesas tiesiog vyktų ir būtų galima jį naudoti, kaip politinį kozirį). Rinkėjai už ją balsuodami tai lyg ir žinojo, bet vis tiek – nenaudėliai – balsavo. Reikia jiems parodyti jų vietą ir paaiškinti, kad šunų balsai į dangų neina.

Demokratija sau, o prezidentė kojele trept ir baigta. Mat tikslas atseit labai šventas – todėl viskas galima. Kažin, ar jis labiau, ar mažiau šventas, negu tada, kai rinkėjus „tradicinės“ partijos į referendumą tempė „Maximos“ alumi ir skalbimo milteliais? Nesvarbu – jos didenybė pasakė ir eikite jūs, runkeliai, namo su savo pasirinkimais.

Eksperimentus prisimenant

Tiesa, dabartinė S. Daukanto aikštės vedėja yra neoriginali. Tyčiotis iš rinkėjų pasirinkimo ir manipuliuoti neprastai gebėjo ir jos pirmtakas. Tik jo eksperimentų, kurių tikslai aišku irgi turbūt buvo labai šventi, rezultatai atrodo kiek nykokai.

Antai – premjeras Gediminas Vagnorius 1999 metais atsistatydino dėl ministrų atsistatydinimo skandalų bei nesutarimų su prezidentu Valdu Adamkumi. 1999 m. gegužę premjeru tapo tuometinis konservatorius Rolandas Paksas.

Komiška tai, kad jo kandidatūrą prezidento postą labiausiai palaikė tuometinis prezidentas V. Adamkus. Vėliau, kai R. Paksas tapo jau liberalu, tas pats prezidentas, gelbėdamas eilinį kartą „blogai pasirinkusią tautą“ nuo baisių pavojų ir daugumą kituose rinkimuose laimėjusių socialdemokratų, sulipdė leisgyvį „Naujosios politikos bloką“. Jį sudarė R. Pakso liberalai ir tuomet dar egzistavę, o dabar užmaršty gulintys Artūro Paulausko socialliberalai bei Modernieji krikščionys demokratai.

Rinkėjų pasirinkimą ignoravęs projektas netrukus žlugo ir Lietuvos socialdemokratų partija, su Algirdu Mykolu Brazausku priešaky, vis tiek atsidūrė valdžioje. Į aukštąją politiką V. Adamkaus eksperimentų dėka įtrauktas R. Paksas tam pačiam V. Adamkui vėliau ir tapo didžiausiu galvos skausmu – ėmė ir įveikė jį patį prezidento rinkimuose.

Kai R. Pakso grėsmę valstybės pamatams likvidavo solidarios sisteminės pajėgos, atsirado Darbo partija ir V. Adamkus vėl pabandė gelbėti Tėvynę – žūtbūt šaukėsi vaivorykštės ir trepsėjo, kad daugiausiai mandatų gavusi politinė jėga liktų už borto. Tada nepavyko, bet ar valstybės pamatai nuo to sugriuvo – niekas nebekomentuoja.

Socdemų dilema

Visiškai akivaizdu, kad nepaisant prezidentės įgeidžių ir moralizavimų jokia patvari koalicija šįkart nesusidarys be daugiausiai mandatų laimėjusių socialdemokratų. Kodėl pastarieji turėtų sutikti su siūlymais tapti pralaimėjusių dešiniųjų jaunesniaisiais broliais – visiškai neaišku.

Kuo tai būtų geriau „eiliniame pavojuje atsidūrusiai“ Tėvynei irgi nelabai aišku, nes konservatorių vado Andriaus Kubiliaus ir socialdemokratų buvusio lyderio Gedimino Kirkilo pavardžių pirmosiomis raidėmis paženklintas projektas irgi ne naujiena.

Baigėsi jis „labai rezultatyviai“ – LEO.LT bendru gimdymu ir vėliau sekusiomis skyrybomis bei kūdikio pakasynomis. Jokių prielaidų tam, kad ir šįkart šios dvi partijos kartu pagimdytų kokią nors sveiką bendrą politiką – nematyti. Aišku, „suklydusią“ tautą galima vėl nuvaryti balsuoti „teisingai“, bet ji tokia nedėkinga ir kvaila, kad jokių sėkmės garantijų nauji rinkimai nesuteikia. Mat masinių demonstracijų ir viešų susideginimų dėl rinkimų rezultatų niekaip nesimato – prakeikti „runkeliai“ pavojaus Tėvynei neįžiūri. Belieka pasukti galvą – kaip čia padarius tautą laiminga ir saugia be jos žinios. Patarimas prezidentei vienas – skambinkite savo ūsuotam draugeliui į Minską. Jis žino. Kam čia terliotis su tomis rūmų intrigomis, kai yra išbandytų ir efektyvių patirčių.

P.S. Apie „istorinę klaidą„, be kitų iškilių personažų, yra vogravęs ir toks Arvydas Juozaitis, kitados aršiu falcetu klykęs, kad rinkimus laimėjęs Sąjūdis neišrinko Aukščiausios Tarybos pirmininku prapylusių rinkimus komunistų lyderio, o pasirinko Vytautą Landsbergį. Tad įvairiai ta tauta „istoriškai klysta“, ponai prisiekusieji… tautos gelbėtojai.

Šaltinis: “Balsas.lt“

Kaip medžiosime meškiukus?

Š. m. rugpjūčio 14 d. Valstybės sienos apsaugos tarnyba pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl neteisėto Lietuvos Respublikos valstybės sienos kirtimo, kai liepos 4 d. švedų pilotuojamas lėktuvas išskrido į Baltarusijos Respublikos teritoriją.

Va ir kyla klausimas – kaip vyks ikiteisminis tyrimas šioje byloje, dėl incidento su žaisliukais, kuris taip sugadino nuotaiką artimam prezidentės Dalios Grybauskaitės bičiuliui. Juk galima „dirbti“, kaip pradžioje tiriant saugumiečio Vytauto Pociūno žūties bylą, o galima išprotėti nuo uolumo, kaip Eglės Kusaitės vertimo baisia nusikaltėle istorijoje? Kaip dabar bus? Kiek resursų skirsime „meškiukų medžioklei“?

Teisėtumai, procedūros ir iešmininkai

Dviejų formaliai ir tarsi net realiai remiamos Baltarusijos opozicionierių finansinės informacijos išdavimas kaimyno diktatoriaus “suvartojimui” ir jį lydėję Lietuvos institucijų bei politinių lyderių komentarai nėra netikėti. Nei mėginimas ieškoti kaltų, menkinant savo paties nuopelnus ar nieko nedarymą, nei mėginimas pasislėpti už biurokratinių formalumų.

“Vsio zakonno”

Iš pradžių buvo iš nesenos praeities patriarchų paveldėtas noras paaiškinti, kad Alesis Beliackis ir jo bičiulis tapo idealiai veikiančios teisinės sistemos reikalavimų vykdymo auka ir kitaip nė negalėję būti. Mat pačią Baltarusijos opoziciją remiančios Lietuvos valdininkai nė negalėję pamanyti (?!), kad kaimynų šalies režimas galėtų pateikti teisinės pagalbos sutartimi grindžiamą prašymą, turėdamas politinių motyvų. Juk prašyme apie norą susidoroti už politiką nebuvę parašyta.
Kartu pavirkauta, kad prašymų gaunama labai daug ir vargu ar į kiekvieną įsigilinsi. Čia iškart pamaniau, kad man tai kažką primena… Žinoma! Juk būtent taip – dideliu srautu, užimtumu ir siekiu nepraleisti termino ikiteisminio tyrimo teisėjai ir visų rangų bei pakraipų jiems prijaučiantieji argumentavo ir paviešintus bei įrodytus atvejus, kai neskaičius, automatiškai buvo sankcionuojami saugumiečių bei prokurorų įgeidžiai klausytis telefonų. Nesvarbu – ar terorizmu vis dar įtariamos Eglės Kusaitės ir jos artimųjų, ar nepatikusio žurnalisto. Darbo daug, procedūros teisingai įformintos, o tai, pasak kai kurių išminčių, ir yra teisinė valstybė.

Ir tikrai – kokia čia problema: pirmadienį Lietuva oficialiai vadina Aleksandrą Lukašenką diktatoriumi ir karštai spaudžia dešinę jo oponentams, o antradienį jos įdarbinti valdininkai net negali įtarti, kad tokio mielo ir dvasingo “Batkos” specialiosios tarnybos visai nė negalvoja apie jokius politinius persekiojimus. Svarbu, kad nepraleidžiami terminai ir dokumentai susegami bei sunumeruojami pagal instrukcijas.

Slapstymasis už meškerės

Atmetant ironiją gana užguitos Lietuvos valdininkijos atžvilgiu, galima sutikti, kad vidutinis statistinis Marijos žemės biurokratas kartais tikrai jaučiasi ne stipriau nei, anot ciniško anekdoto, už meškerykočio mėginęs pasislėpti Aušvico “sanatorijos” klipata. Ir tai suprantama.
Prieš keletą metų, kaip minėta ir parlamentinio tyrimo, kračiusio Saugumo departamento žygdarbius, metu, kaip paporinti spėjo ir “WikiLeaks”, per sieną ne visada sėkmingai lakstė kurjeriai, turėję gabenti finansinę paramą demokratijos barikadų mūrams brolių gudų tėvynėje. Kažkas prie sienos įkliuvo su 25 tūkst. dolerių. Tuometis užsienio reikalų ministras Antanas Valionis, kaip minima, turėjo geriau paderinti stygas su Vidaus reikalų ministerijos vadovybe. Gal derino, o gal ir ne. Vadovai pasikeitė, o biurokratams reikia dirbti toliau.
Teisingumo ministerija išvis į šį žaidimą, kaip išeina, įtraukiama nebuvo. Juolab, pasikeitė, o tiksliau tariant, išnyko ir pats Lietuvos užsienio politikos kursas. Po viešų bučiavimųsi ir patikinimų, kad Lietuva vykdo su Briuseliu suderintą misiją ir mėgina Baltarusiją perverbuoti iš Rusijos glėbio į europinį, laukė ir naujos A.Lukašenkos represijos po rinkimų Minske, ir nauji Vilniaus valdžios judesiai, mėginant paaiškinti tai, kas patiems nebeaišku.

Nei šiandien garsiai apie gėdingą valdininkų elgesį plyšaujantis Seimo Užsienio reikalų komitetas, nei telefonine teise įpratusi vadovautis Užsienio reikalų ministerija, įskaitant dabartinius užsienio politikos vadovus Emanuelį Zingerį ir Audronių Ažubalį, nenuveikė šioje srityje nieko gero. Valdininkai anksčiau bent žinojo, kad reikia gauti neoficialių nurodymų iš strateginio Albino, o šiandien aiškumo nebeturi. Aiškios procedūros ir prioritetai, kuriais derėtų vadovautis susidūrus su tokių valstybių kaip Baltarusija ar Rusija “teisinės pagalbos” reikalavimais, nėra suformuluoti. Tikėtis pilietinės valdininko iniciatyvos vargu ar galima. Pati prezidentūra šiandien težino, kad su A.Lukašenka arba Vladimiru Putinu reikia “dirbti pragmatiškai”. Ką tai reiškia praktiškai – S.Daukanto aikštę erzinantis klausimas, slepiantis savyje negerus kėslus. Valstybės saugumo departamentas ir Generalinė prokuratūra toje pusėje mato tik sąjungininkus didvyriškoje kovoje su Egle Kusaite ir jos baisia teroristų armija.

Prezidentės Dalios Grybauskaitės riktelėjimas teisingumo ministrui Remigijui Šimašiui, reikalaujant įvertinti pavaldinių veiksmus šioje baltarusių bendražygių “pridavimo istorijoje”, reiškia reikalavimą surasti “iešmininką” arba atpirkimo ožį. Joks protingesnis valdininkas toks tapti nenori, tad tai tik dar labiau skatina slėptis už instrukcijų arba, susiveikus pažymą apie radikulitą, kai tik tenka ką nors realaus pačiam spręsti, šiaušti meškerioti. O prisiimti atsakomybę už tai, ko nesugeba sutvarkyti politinė valdžia, gali nebent svajojantis apie pilkojo kardinolo statusą arba tikras ožys, kuris niekaip nesusijęs su atpirkimu.

Profesoriui Landsbergiui iš „geriančio“ portalo

Budrusis profesorius Vytautas Landsbergis, kurį be ironijos laikau iškiliu politiku, kartais imasi nebūdingų funkcijų ir ima kelti keistas problemas.

Viena iš jų – „du klane gėrę portalai“, kurie išdrįso pranešti tai, kas nėra labai didelė paslaptis: kad rusai nemano Lietuvai esą skolingi už okupaciją ir savaip demagogiškai varto istoriją bei skaičiuoja žalą atvirkščiai.

Neparašius apie tai, tų skaičiavimų ir pozicijos nebūtų? Kažin, bet gal geriau apie tai nežinoti? Bet man įdomiau kitkas. Kodėl Europos parlamentarui tokie pavojingi ir verti nedelsiamo viešo užkardymo atrodo „dviejų girtų portalų“ straipsniai, bet nei kiek nejaudina kai kurie šalies vadovų pareiškimai. Ar profesoriaus nuomonė šimtu procentų sutampa su šalies vadovės pareikšta parama Aleksandrui Lukašenkai ir pozicija dėl mūsų „išvadavimo iš Amerikos įkaitų statuso“? Ar jam patinka, kad jo partijos nepakeičiamo statytinio Viliaus Navicko savivaldybėje penktadienį vyko konferencija, kur pranešimus apie Lietuvos reikalus skaitė iškilusis Valerijus Ivanovas? Tokie renginiai šiemet, įvairiose vietose, vyksta nuolat, portalai drįsta apie juos pranešti. Kur budri profesoriaus akis ir aštri plunksna prašampa, kai niekas – jokia valdžios šaka nesureaguoja į kaimyninės šalies diplomatų darbelius? Gal užuot skaičiavus, kiek „išgeria“ portalai, atsisukite į šalies oficialiąją politiką ir Rusijos sulaikymo strategijos rašytojų partiją. Pastarajai kovoti su išsigalvotais priešais yra lengviau, nei su tikromis problemomis. Nejaugi profesoriui V. Landsbergiui irgi?