Rinkimų rezultatas – konkurencija dešinėje

Žiūrint į rinkimų rezultatus akivaizdu, kad didžiausią pagrindą švęsti turi Lietuvos Respublikos Liberalų Sąjūdis (LRLS).Nuo 6,42 proc. Rinkėjų praėjusiuose rinkimuose išaugęs iki maždaug 15 (dar ne viskas suskaičiuota).

Tapęs dominuojančia jėga Vilniuje LRLS išsaugojo Klaipėdą ir gali tikėtis turėti tiek pat merų, kiek dominuojančios dešinės politinės jėgos statusą baigianti prarasti Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD). Liberalų augimo tendencija matyti nuo Europos parlamento rinkimų ir, jei tai nepasikeis, ji gali tapti dominuojančia jėga dešinėje jau po artimiausių Seimo rinkimų.

Vilniuje neišsipildė pats košmariškiausias scenarijus – antrajame ture neteks rinktis tarp Artūro Zuoko ir Voldemaro Tomaševskio.

Taigi, čia yra galimybė, kad ilgus metus sostinę gramzdinusi „dangoraižio ir lūšnos“ koalicija pagaliau bus išmesta į sau deramą vietą. TS-LKD čia nerado stipraus kandidato,o jų pasiūlytas Mykolas Majauskas taip ir nesusikūrė sau jokio ryškesnio politinio veido. Liko daugumai šiaip kažkoks ten Andriaus Kubiliaus patarėjas. Jam šiaip taip pavyko aplenkti Naglį Puteikį, kuris taip ir nesugalvojo, kur dėti prezidento rinkimuose parodytą neblogą potencialą. Savo teritoriją – Klaipėdą – palikęs žmonai jis apsiskaičiavo ir galės pradėti viską iš naujo.

TS-LKD ir Lietuvos socialdemokratų partija, kuri turės daugiausiai merų ir surinko daugiausiai procentų, galėtų teoriškai džiaugtis daug nepraradusios – procentiniais punktais turi daugiau mažiau tą patį, ką ir prieš keturis metus. Tik štai jų saldžiausia svajonė – dvipartinė sistema garuoja akyse.

TS-LKD bastionu laiktas Kaunas, kaip įrodė verslininkas Visvaldas Matijošaitis ir kompanija, nėra toks jau nepaimamams. Jo „Vieningas Kaunas“ įrodė esąs gyvybingas projektas ir nuo 5 mandatų 2011 metais išaugo iki 16. Antras turas bus įdomus – dabartinis meras, konservatorius Andrius Kupčinskas nuo V. Matijošaičio atsilieka mažiau nei A.Zuokas nuo R. Šimašiaus Vilniuje ir dsbar reikia tikėtina, kad A. Kubilius su Rasa Juknevičienė puls į Kauno daugiabučių laiptines kartu su juo.

Nors nežinia kiek tokia taktika pasiteisino Vilniaus Žirmūnų apygardoje, kur vyko rinkimai į Seimą. Čia Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė šiek tiek lenkia liberalą Šarūną Gustainį, tačiau visai neaišku ar partijos prezidiumo viršūnėlių bei šaknelių binzenimas iš paskos jai labai padėjo.

Apskritai, TS-LKD išnešė santykinai sveiką kailį, nes, kaip ir rinkimų į Europos parlamentą atveju, išnaudojo Rusijos agresijos prieš Ukrainą kortą. Žinoma, komunalinė politika su tuo susijusi tiek pat, kiek traktorius su armonika, bet vidutinis konservatorių rinkėjas įsiklauso į argumentą: šiandien ne už tą merą balsuoji, rytoj Tėvynę išduosi. Antai, prieš pat rinkimus Kaune A. Kupčinskas ėmėsi krapštyti nuo tilto sovietinius simbolius, o Vilniuje konservatoriai irgi pratrūko raudomis dėl sovietinių „balvonų“ virš Neries, kurie jiems netrukdė esant valdžioje. Daugiau fantazijos, kaip čia prisiauginus elektorato, šita partija ir neturi. Tiesiog, reikia kalbėti apie rusą bet kurioje temoje – ar diskutuotum apie energetiką, ar apie šeimą, ar apie vaikus, ar apie šiukšlių išvežimą, ar apie kiaules – reikia būtinai viską kaip nors susieti su Kremliumi ir Putinu.

Partija, kad ir pro sukąstus dantis, pastebimai suliberalėjo. Pagrindiniai jos ideologai ir propagandistai dabar tapo aktyviausiais kovotojais su homofobija (nes Putinas homofobas) ir palaiko skandinavišką, kairuolišką požiūrį, kad valstybė privalo konkuruoti su tėvais vaikų auklėjime ir kištis į šeimą kuo daugiau. Tie, kas rėmė konservatorius dėl jų tradicinės šeimos politikos koncepcijos, dabar nugrūstos giliai į stalčių, turėtų jaustis gerokai suglumę. Kam reikalingi tokie konservatoriai, jei yra liberalai?

Pastarieji, kaip jau minėta, parodė, kad irgi moka būti populistais ir pūsti burbulus. Antai, R. Šimašius žada kažkaip priversti Romos Katalikų Bažnyčią skaityti pamaldas ta kalba, kuria jis nori. Tikėtina, kad po Šaulių Sąjungos, liberalai pradės masiškai užsirašinėti į dvasininkus.

Apie vidinių prieštaravimų nuskausmintą ir Rolando Pakso ambicijų į butelį uždarytą Tvarką ir teisingumą mažai ką naujo ir pasakysi – nei naujų idėjų, nei gerų rezultatų. Panašu, kad su šūkiu, jog „Paksas prezidentas“ partija artėja link politinių kapinių.

Darbo partija, kurios rinkiminė kampanija buvo filmukų apie „mažus ir didelius“ darbus rodymas, atrodo, kaip politiškai išromyta. Prarado santykinai ne daug, tačiau prarado. Į tą sėkmę, kuria džiaugėsi Seimo rinkimuose, nepanašu iš tolo. Ir gana aišku kodėl. Šitą organizaciją užmuša dėmesio stoka. Jos lyderiai turėjo proto, kitaip nei R. Paksas, bent jau prikąsti liežuvį Rusijos-Ukrainos tema, o ir prokurorai šįkart neatėjo į pagalbą – nesukūrė, kaip Seimo rinkimų metu, beprasmiško „skubėjimo“ spektaklio. Na ir galimybių nebuvo – EP dar nespėjo panaikinti eilinės teisinės neliečiamybės Viktorui Uspaskichui. Nėra skriaudžiamų politinių kalinių įvaizdžio, nėra ir reitingų.

Taigi pagrindinės slinktys įvyko dešinėje ir, kad ir kaip bebūtų konservatoriams liūdna, Vilniuje teks remti pagrindinės konkuruojančios firmos atstovą R. Šimašių. Nebent A. Kubilius antrą kartą bus A.Zuokui krikščioniškai atlaidus.

Na o tiesioginiai merų rinkimai kai kur sujudino (Vilniuje, Kaune), o kai kur,kaip ir prognozuota, sustiprino jau įsitvirtinusiųjų pozicijas (Pagėgiai,Druskininkai, Palanga). Ir tame nieko keisto nėra – iki tiesioginių rinkimų kapstėmės taip ilgai, kad vietiniai kunigaikščiai turėjo laiko pasiruošti, sukurti nuo savęs priklausomų žmonių sluoksnį ir dabar turi pagrindą pergalingai šypsotis.

Tokie kol kas padriki pastebėjimai.

Išverstaskūrių šou

Generalinis prokuroras Darius Valys tikrai visai ne prie ko. Jis ne prie ko ne tik tuomet, kai kalbame apie prokuratūrų veiklas, bet ir tuomet, kai stumdomasi dėl to, kaip jį skirti ar atleisti. Po Konstitucinio Teismo (KT) verdikto aišku – pagal Konstituciją jis yra oficialus ir nepajudinamas prezidento(ės) asmeninis lėliukas ir dėl to kalti Seimo personažai, panašūs į išverstaskūrius.

Pasipiktinimai ir fobijos

„Jau bėgame registruotis į Vyriausiąją rinkimų komisiją“, – pajuokavo bent pora Konstitucinio Teismo (KT) teisėjų, kai Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė pasiūlė šios institucijos narius rinkti visuotiniu balsavimu.

Ironijai yra pagrindo, nes dalis Seimo, kaip tai dažnai būna, be reikalo supyko ant KT, kuris šįkart, kaip ne visada būna, priėmė logišką ir sveikos nuovokos neaplenkiantį sprendimą dėl Generalinio prokuroro.

Šalia L. Graužinienės esama ir kitų pasipiktinusiųjų bei džiūgaujančiųjų. Ir visiškai akivaizdu, kad jų pykčiai bei džiaugsmai yra orientuoti į pigius, trumpalaikius galios žaidimus. Į tai – ar patinka, ar ne tas konkretus lėliukas ir jo valdytojas.

Kai Seime buvo svarstoma ar Generalinį prokurorą toliau palikti šventu prezidentūros lėliuku – atrodė, kad sapnuoju, todėl suskubau pasitikrinti ar neapgauna atmintis. Pasirodo, kad ne.

Sakoma, kad visas istorijas reikia pasakoti nuo pradžių. Tad kada ši istorija prasideda? Tikrai ne tada, kai anekdotų ir pašaipų vienu iš lyderių tapęs personažas pasirenkamas asmeniniu jos ekscelencijos Dalios Grybauskaitės favoritu bei esti pavadinamas generaliniu prokuroru.

Galima būtų pradėti nuo 1992 metų spalio 25 dienos, kai tauta referendumu priėmė Konstituciją, bet truputį baugu: neseniai tautos dvasinis patriarchas Vytautas Landsbergis portalui Tiesos.lt sakė, kad tautos fetišizuoti negalima, nes ji (dargi tą pačią dieną) balsavo už komunistus. Tad, pradėkim nuo kiek kitos datos, kai suklystančios tautos sprendimą ėmėsi taisyti jos išrinktieji.

Balsavimas ir argumentai

Gyveno kartą, pavyzdžiui, generalinis prokuroras, Seimo pirmininkas, laikinasis prezidentas, nūnai parlamento Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto vadas Artūras Paulauskas. 2003 m. kovo 10 d. Pirmadienis. Rytinis posėdis. Seimo pirmininkas, be kita ko, sako:

„Žinoma, svarbiausias dalykas šioje sesijoje bus Konstitucijos pataisos, t.y. tos pataisos, kurios apibrėžia prokuratūros vietą valstybės institucijų sistemoje. Dvi Konstitucijos pataisos, ir mums liko antrasis, arba finalinis, balsavimas. Irgi daugelį kartų tiek Seniūnų sueigoje, tiek Seimo valdyboje, tiek Seime kalbėta, kad turi būti aiški, iš anksto paskelbta data. Tai ši data, gerbiamieji kolegos, yra kovo 20-oji. Nė vienas Seimo narys kol kas neišleistas į komandiruotę ar kelionę, kuri apimtų kovo 20-ąją. Taigi tikimės, kad bus aktyvus dalyvavimas ir mes galėsime galutinai balsuoti ir priimti tas konstitucines pataisas.“

Jis kalba apie Konstitucijos 84 ir 118 straipsnių pataisas, kurios ir reglamentuoja dabartinį Generalinio prokuroro – prezidentūros asmeninio lėliuko statusą. Protokolai ir stenogramos byloja, kad jis pats balsavo už šiandienines formuluotes, tad neaišku kodėl dabar jis kalba visiškai kitaip. Dabar jam nebeatrodo, kad Generalinės prokuratūros vadovas gali būti nepriklausomas ne tik nuo Seimo, bet ir nuo proto bei sąžinės, o tik nuo švenčiausio tautos sosto. Ar tik taip nėra todėl, kad nebėra realių galimybių tą sostą bent kuriam laikui užimti?

Gėris ir blogis

Palikime ramybėje valdančiąsias „blogio jėgas“, kurios, anot visus priešus greit demaskuojančių Gedimino Grinos ir Rasos Juknevičienės veizolų, kasdien po tris kartus parduoda Lietuvą Rusijai. Pažvelkime dešiniau. Čia matome, kad konservatoriai Seime, kai buvo svarstomos KT panaikintos įstatymų pataisos, bejėgišku falcetu cypė apie eilinę pasaulio pabaigą. Girdi, jei bus pakeista dabartinė tvarka, kurią jie laiko šventa ir tobula, tai žlugs demokratija, Viktoras Uspaskichas užvaldys visus tyrimus, nutrauks prieš jį teisme vykdomą bylą ir dar gal nežinia ką padarys. Žodžiu, jie teigia, kad dabartinė tvarka yra tobulas gėris, o mėginimai ją keisti – priešų sąmokslas ir korupcija. Tiesiog blogis.

Velniai rautų, kaip keblu,… Juk gyveno tuo pat metu 2003 metų kovą – ir konservatoriai. Tada dar ne krikščionys demokratai – politiškai krikštijosi ir suvažiavimuose artistiškai melstis jie ėmė vėliau. Ir ką gi jie galvojo apie tas pataisas? Protokolai ir stenogramos byloja negailestingai – buvo iš esmės prieš. Andrius Kubilius, Rasa Juknevičienė, Vytautas Landsbergis ir dar kai kurie jų draugai balsavo prieš dabartinę padėtį, tai yra visai priešingai nei dabar. Ir argumentai buvo normalūs.

Antai, 2003 metų Kovo 20 diena, rytinis posėdis. Jurgis Razma: „Nors paspaudžiau raudoną mygtuką, nesu kategoriškai prieš teikiamą projektą. Tačiau noriu apgailestauti, kad taip skubotai priimdamas šią pataisą Seimas nesuorganizavo išsamesnių diskusijų, kokią reikšmę mūsų teisėsaugai ir teisėtvarkai ateityje turės pasirinktas vienas ar kitas prokuratūros modelis, nes pasaulyje yra įvairių sistemų.

<…>

A.KUBILIUS: Gerbiamieji kolegos, aš tik turiu atkreipti dėmesį į tai, kad KT pirmininkas Teisės ir teisėtvarkos komitetui buvo pateikęs nuomonę, abejonę (labai aiškiai išsakytą abejonę) dėl tokių pasiūlymų redakcijos. Jis taip pat teigė, kad tuo metu, t.y. dar prieš praeitų metų rugsėjo mėnesį, negali detaliau komentuoti siūlomos generalinio prokuroro skyrimo procedūros, nes tuo metu KT buvo rengiama byla pagal pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo – prašymą ištirti tą garsiąją neteisėtą buvusio prokuroro Kazio Pėdnyčios atleidimo bylą. Abejonės labai rimtų teisininkų yra išsakytos, į jas Teisės ir teisėtvarkos komitetas atsakė tik tiek: nepritarti. Ar tos abejonės buvo pagrįstos, ar ne, mes negalime sužinoti, nes toliau iš KT pirmininko, jau po bylos, kai jis turėjo galimybę atviriau kalbėti, nebuvo paprašyta papildomų išvadų. Taigi skubama keisti Konstituciją (čia jau į tai atkreipė dėmesį J.Razma, kad šis Seimas labai jau lengvabūdiškai žiūri į tas Konstitucijos pataisas), todėl iš tiesų lieka abejonių, į kurias nėra atsakyta, tų atsakymų komitetas nėra pateikęs.“

Kaip miela – siūlymai pasvarstyti, koks modelis mums tinkamas, jokios gėrio ir blogio kovos retorikos. Dabar viskas kitaip. Už šiandieninę tvarką ir neva nepakeičiamą D. Valį kryžiumi gulantys konservatoriai dabar neva tiki, kad dabartinis modelis tobulas arba pats D. Valys tiek vertingas, kad be jų viskas žlugs. Gi A. Paulauskas, kartu su savo partija, yra „išsiaiškinęs“, kad dabartinė sistema yra nesąmonė ir blogis, o ją pakeisti sutrukdžiusį KT reikia patį reformuoti.

Kitaip sakant, tie, kas balsavo už dabartinę tvarką įtvirtinantį Konstitucijos sujaukimą (čia mano nuomonė) dabar kaltina KT ir gali inicijuoti tyrimą, kodėl patys taip balsavo. Tie, kas anksčiau siūlė neskubėti prezidento (juo buvo, primenu, Rolandas Paksas) padaryti visos teisėsaugos savininku, dabar išpažįsta klaidą ir atgailauja klydę. Ir visa tai, tikriausiai, be galo nuoširdu. Įdomu, kaip tos abiejų „gėrio ir blogio“ kovos stovyklų nuomonės pasikeistų, jei prezidentu taptų nūnai tokį norą apreiškęs Artūras Zuokas, o į D. Valio vietą sėstų koks nors jo advokatas bylose už gerus darbus? Aiškus yra tik vienas dalykas – jei Seimas nori keisti Konstituciją, kurią jau kartą toje pat dalyje keitė – tegul jis tai padaro. Jokios galios jam neatimtos.

Lietuvos kovotojai su Rusija – operetiniai feldmaršalai

„Nekomentuosiu jūsų laidai, nes jūs atstovaujate Rusijos interesams“, – nervingai šypsodamasi sušvirkštavo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) pagrindinė karvedė Rasa Juknevičienė.

Suširšktavo ir, nenusiimdama nuo veido plastmasinės šypsenos, puolė ieškoti rankinuke išganingojo mandato, idant greičiau pasislėptų nuo kameros ir mikrofono Seimo posėdžių voljere. Išgelbėjo sportiškais šuoliais iš vidaus prilapatavęs verslininkas-politikas Dainius Kreivys. Jis laiku atidarė duris ir konservatyvioji feldmaršalė sėkmingai paspruko nuo nežinia ką sumaniusių Rusijos agentų.

TS-LKD lengviau atsikvėpė – bent su viena klastingų priešų provokacija susidorota. Bet, atsitik tu man taip, vos po dešimties minučių įsidrąsinusi feldmaršalė išsliūkino iš posėdžių salės ir, kuomet tie patys „agentai“ šnekučiavosi su Vida Marija Čigriejiene abortų klausimu, praeidama bandė sukomanduoti: „mes nedalyvaujam šitoje laidoje!“. Disciplina Rasos kariaunoje, matyt, kiek sušlubavusi, nes partijos eilinė nenusiplėšė mikrofono ir ramiai baigė interviu jautria tema. Ar už tai ji paskui gavo įsakymą dantų šepetuku išplauti partijos būstinę – nežinia. Tebūnie tai partinės konservatorių „diedovščinos“ paslaptis – nelabai ir įdomu. Įdomiau kitkas – ko gi taip nervinasi R. Juknevičienė. Juk ąžuoliukai Afganistane gal tebežaliuoja?

Pradėkime nuo pradžių. „Rusija kariauja informacinį karą prieš Lietuvą“! Šią atseit nebanalią „naujieną“ Valstybės saugumo departamento (VSD) ir prezidentūros lakštingalos bei varnos iščiulbėjo bei iškrankė perspėdamos, kad visi, kas kritikuoja jos ekscelenciją prezidentę Dalią Grybauskaitę – Rusijos šnipai. Ir tai esąs organizuotas Rusijos puolimas, nukreiptas prieš lietuvos aktyvią poilitiką Rytų partnerystės fronte.

TS-LKD, tenedrįsta niekas nė suabejoti, labiausiai kovoja su Rusija. Netgi turi kažkur pasidėję Rusijos sulaikymo strategiją. Tad ir tuomet, kai buvo paskelbta, jog prezidentę Dalią puls Rusijos žvalgybos elitas, kurį neva sėkmingai demaskavo VSD, konservatoriai suošė: „rusai eina“. Ir čia ištiko tai, kas turėjo ištikti. Kaip prezidentės savireklamos akcija sugalvotas triukas buvo dar ir atliktas labai netechniškai, patiems nutekinant niekines rašliavas, paskui, nenorint pasodinti į kalėjimą pačios prezidentės parankinių, pripažįstant, kad nieko svarbaus tose rašliavose ir nebuvo. Nes tik taip galima paaiškinti skubų grifo „slaptai“ panaikinimą VSD atgrubnagių pažymai.

Bet ne viskas taip paprasta. Juk prezidentė ir jos alavinis generolėlis Gediminas Grina jau spėjo Urbi et Orbi ištransliuoti, kad Rusija per jos didenybę Dalią puola visą Europą, torpeduodama Rytų partnerystės politiką! Tas faktas, kad pati D. Grybauskaitė spjaudė ir čiaudė į tą rytų frontą kadencijos pradžioje ir slapstėsi nuo Gruzijos prezidento Michailo Saakašvilio, idant net atsitiktinai nesusitiktų, buvo jau primirštas. Propagandinei niektauzai sustiprinti – reikėjo pakylėti ją iki europinio lygmens.

Gal dėl to, kai gėdingai žlugo ir visų bent kiek mastančių žmonių buvo išjuoktas mėginimas pasigirti žvalgybos laimėjimais, prezidentė, kuri atsakinga už užsienio politiką, prikando liežuvį dėl iš esmės Europos Sąjungos fiasko Ukrainoje. Dargi ištikusio tuo metu, kai pirmininkavo Lietuva. D. Grybauskaitė tai ne Valdas Adamkus – į Maidaną nepuolė – nesuprastų ta rinkėjų dalis, kuriai labai patiko jois burnojimas prieš Ameriką ir apsitrainiojimas su Lukašenka. Tyla – gera byla, nutarė šalies vadovė.

O jei liežuvį prikando prezidentūra, tai konservatoriai turi likti solidarūs iki galo. Mat partijai savojo kandidato prezidento rinkimuose per metus ir su žiburiu rasti nepavyks. Tad dėl vidinės politinės konjunktūros leisti sau nelįsti į prezidentinį užpakalį konservatoriai tiesiog negali.

Štai todėl feldmaršalė Rasa ir kariauja prieš Kremlių ne Maidane. Ten šalta, mandatas ir imunitetas nelabai galioja, Kreivys neatbėgs pridengti, „Berkut“ banditai blogai nusiteikę, o ir prezidentė D. Grybauskaitė neleidžia.

O kaip ten su nedraugiška Kremliaus informacinių buldogų armija? Kaip jau rašiau – žinia, jog Rusija varo propagandą – naujiena nebent aršiausių VSD-ešnikų ir konservatorių vaikams, kurių jie, konspiracijos sumetimais, gal neleidžia į mokyklą ir laiko uždarę nuo ryšių atkirstuose rūsiuose. O kadangi tikuosi, jog taip nėra, tai ne paslaptis turbūt niekam. Vienintelė paslaptis – kaip galima taip ciniškai dangstytis patriotiniais lozungais ir prekiauti savo 10-11 procentų patriotiškų senukų balsų? Tas klausimas turbūt ir drebina rankas, ieškant leidimo į Seimo salę, nes juk puikiai suvokiama, kad už 30 politinių ėdžių sidabrinių patys konservatoriai, kartu su S. Daukanto aikštės vedėja ir nutiesė kilimą į Maidano tribūną Graužinienei, Songailai ir dar bala žino kam. Nervingų maršališkai-patriotiškų traukulių vizualizacija šiandien 22 val. – „Lietuvos tyro televizijos“laidoje „Patriotai“.

Politinės muilo operos be pabaigos – chaosas

Fiktyvios politinės vestuvės, sužieduotuvės ir politinės meilės trikampiai jau seniai tapo Lietuvos aktualijų tradicija. Vienas kitą prakeikti, išvadinti banditais, išdavikais ir kyšininkais, o paskui vėl lyg niekur nieko kurti naujas bendradarbiavimo schemas, pasirašinėti naujas vedybines sutartis (su špyga kišenėje) – laikoma normaliu dalyku.

Fiktyvios ne tik „katašunio“ vestuvės

Kai kas gal ir nustebo sužinojęs, kad partija „Tvarka ir teisingumas“ (TT), neapsikentusi vilkinamo laiko ir nevykstančių derybų, oficialiai nutraukė jungimosi su Darbo partija (DP) procesą. Rolandas Paksas sako, kad nemato jokių bendros partijos su Viktoru Uspaskichu perspektyvų. Dar daugiau – neneigia girdėjęs, kad metęs jį, V. Uspaskichas kalbina opozicijoje esančias partijas vienytis į koaliciją ir eliminuoti iš valdžios stipriausius konkurentus – socialdemokratus. Konservatoriai tik neoficialiai užsimena gavę tokių pasiūlymų, o socialdemokratai tikina, kad tai nestebina, nes V. Uspaskicho planuose neva nėra numatyta konstruktyvaus ketverių metų bendro darbo. O be reikalo.

Kalbant apie „darbiečių“ ir „tvarkiečių“ jungtuves, projekte nuo pat pradžių buvo galima įžvelgti falšo ir blefo elementų bei probleminių aspektų. Jau vien faktas, kad partijos yra vieno lyderio ištikimos svitos, pakankamai abejotinais vertė teiginius, jog visi viską draugiškai pasidalys ir susitars dėl vietų sąraše (ypač koks trečias dešimtukas). Motyvas Darbo partijai, kaip juridiniam asmeniui, išvengti atsakomybės vadinamosios juodosios buhalterijos byloje? Kaip jau ne kartą anksčiau sakiau, vadinamieji leiboristai (satelitinė organizacija) ir taip buvo paruošti. Be to, politinius prokurorų norus teismai padėjo į šalį ir jungtis partijai su niekuo neuždraudė. Taigi, kaip banalioje melodramoje, tinkamiausia čia yra frazė: „Tarp mūsų viskas baigta, nors nieko ir nebuvo.“ Buvo atlikta net fiktyvios DP eutanazijos ir čia pat klonavimo operacija.

Taigi, ne tik mirusios, bet tautos ir neprikėlusios partijos nario „katašunio“ Antano Nedzinsko vestuvės gali būti fiktyvios ir pritraukti visų dėmesį. Žiniasklaida tada buvo „priversta“, o greičiau pati „prisivertė“ gaišti laiką ir resursus, laukdama politinių jaunikių (nuotakų lyg ir nebuvo) ir pabrolių bei pamergių komentarų. Tiesa yra ir ta, kad politiniai sanguliavimai,meilės priesaikos bei kraujomaišos nėra nei DP, nei TT monopolija.

Nė kiek nestebina žinia, kad V. Uspaskichas kalbina į koaliciją jungtis konservatorius, kurie jau yra meiliai politiškai glaustęsi su ta pačia Lietuvos socialdemokratų partija, o dabar jos lyderį Algirdą Butkevičių vadina išdaviku.

Naujiena, kad „vieninteliai Tėvynės sargai“ galėtų draugauti ir su DP? Gal kam gaila, gal kam džiugu, bet tikrai ne.

Dar 2009 metų spalį tuometinė „Permainų koalicija“ – visų rūšių ir orientacijų liberalai bei TS-LKD – raštu kreipėsi į V. Uspaskichą ir prašė paramos. Nors formalus susitarimas neįvyko (programiniai DP pasiūlymai labiau priminė pasityčiojimą), kai kuriais strateginiais klausimais koalicija V. Uspaskicho ir jo draugų paramos sulaukė. Juk tik šios partijos „nuopelnas“, kad Visagino atominės elektrinės projektą lydintys įstatymai buvo palaiminti. Ta proga įdomu būtų paklausti, kas, Andriaus Kubiliaus nuomone, yra didesnis Tėvynės išdavikas – Algirdas Butkevičius ar Viktoras Uspaskichas, palaikęs taikaus atominio šedevro idėją? Ir kur dabar, tiesą sakant, dėti tą rinkėjų kontingentą, kuris referendume balsavo prieš atominę energetiką, o gal prieš buvusio energetikos ministro Arvydo Sekmoko tauškalus?

Konservatorių tapatybė

Įžymybių vestuvės, skyrybos, gimdymai ir abortai visada traukia žioplių dėmesį kur kas labiau negu kokie nors nuobodūs niekučiai – biudžetai, energetikos, mokesčiai. O jau kai amžinai vienas kitą prakeikę politiniai sutuoktiniai uždaruose miegamuosiuose imasi žaisti antrankiais ir botagėliais, pažadėdami keliolikos sekundžių pikantiškumo, daugelis užgniaužia kvapą.

Daugelis, bet ne visi. Man, pavyzdžiui, po vakarykščio konservatorių suvažiavimo, kuriame partija nesėkmingai ieškojo savo tapatybės, įdomu, ar TS-LKD sutiktų eiti į koaliciją su DP vien už pažadą paremti (ne pirmą kartą) Visagino atominės elektrinės projektą ir ar tam pritartų prezidentė Dalia Grybauskaitė? Tai bent jau parodytų, kiek ir kas tiki arba netiki paties projekto realumu bei prasme. Ir paaiškintų, kiek kainuoja išdaviko ar valstybininko etiketė. Kuris būtų didesnis išdavikas – A. Butkevičius ar V. Uspaskichas?

Nieko aiškaus į tai, žinoma, neišgirsime. Viskas primena serialą, kuriame jau nežinia kiek kartų pasikeitė aktoriai, kartojasi siužetinės linijos, o meiles, skyrybas, abortus, atminties praradimus ir atgavimus patyrė visi personažai. Sekmadienį praūžęs konservatorių suvažiavimas – iš tos pačios operos. Jame Vytauto Landsbergio štabas, kaip plevėsa studentas, stengėsi staigiai parašyti diplominį darbą iš vienintelio šaltinio – tarkime, kad iš Biblijos, bet tai naujiena tik tai dienai. Nereikėjo leisti partijai tiek laiko sėkmingai nomenklatūrėti.

Rezultatas banalus – niekas nieko kol kas konservatorių partijoje nebenuginčys, nes vienas kalba apie atominę elektrinę, o kitas apie teisingumą. Vienas šneka apie biudžetą, kitas apie degtinės reklamą internete. Vienas apie akėčias, o kitam svarbiau vežėčios. Deja, abiejų vežėčios senos. Didžiausia opozicinė partija, mano asmenine nuomone, turėtų pagalvoti apie trečiąjį variantą. Apie lyderį, kuriam violetinė spalva netrukdytų atominei temai, šeimos vertybės neprieštarautų progresiniams (tiesiog solidariemss) mokesčiams. Deja, kol kas opozicinėje didžiausioje partijoje toks pat chaosas, kaip ir nacionalinėje energetikoje. Valstybėje „naktinių reformų“ psichozę pakeitė stagnatoriškas, neaiškios krypties transas, kurį praskaidrina politinės vestuvės ir skyrybos.  

Šaltinis: balsas.lt

Konservatoriai nežino–kada jų suvažiavimas

Sakoma, kad politinės partijos daug investuoja į savireklamą, tačiau kartais atrodo, jog kažkaip beviltiškai taupo. Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) gretose – svarbūs įvykiai – pirmininko rinkimai ir suvažiavimas.

Pastarojo data žiniasklaidai buvo nurodoma “balandžio pabaiga-gegužės pradžia”. Balandžio 17 dieną, nutaręs, kad laikas sužinoti tiksliau – pasirinkau tiesų kelią – įėjau į TS-LKD svetainę ir ji man nurodė, kad nei balandį, nei gegužę jokio suvažiavimo nenumatyta.

Vienas partijos šulų Jurgis Razma patikino, kad data yra maždaug gegužės 12 diena, bet jis tiksliai neatsimenąs ir pasiūlė kreiptis į Rasą Juknevičienę. Ši patvirtino – tikrai gegužės 12. Nežinau, kaip ten su investicijomis į savireklamą, bet svetainės tvarkytojams ryškiai permokama arba jie nepakankamai motyvuojami. Versija, kad galbūt vengiama dėmesio – atrodo menkai tikėtina.

Būtų gerai, kad R. Juknevičienė šia informacija pasidalintų ir su Andriumi Kubiliumi, Vytautu Landsbergiu, Irena Degutiene. O tai dar ims ir neatvyks, nežinodami.