Teisėsaugos skurdas ir prabanga

Labai atidžiai ne tik pasiklausiau debatus Seime, kodėl laiku į nužudymu kvepiančius įvykius neatvyksta policija, bet ir įsiskaičiau į vidaus reikalų ministro Dailio Alfonso Barakausko bei jo štabo pateiktą medžiagą. Kalbinau ir pareigūnų profsąjungų lyderius. Dar kartą apmąstau pastarųjų metų aktualijas ir darau paradoksalią išvadą – resursų yra. Trūksta kažko kito.

Iš visko, kas pasakyta ir išgirsta, pakankamai aišku, kad dabartinės opozicijos priekaištai dėl policijos būklės yra demagogiški, nes finansavimas iš darbo išeinančių pareigūnų darbo užmokesčiui mažintas net pernai, kai džiūgauta dėl neva labai vykusiai suvaldytos ekonomikos krizės.

Valdančiųjų argumentus dabartinė opozicija atremia teiginiais, kad dėl visko kalta pasaulio mastu žlugusi ekonomika. Veltis į šį ginčą yra nedaug prasmės – tai prilygtų bandymui aiškintis, kas pradėjo muštynes tarp darželinukų. Daug įdomiau pasvarstyti, ką daryti.

Vienas iš siūlymų – rečiau daryti (kiek įmanoma, išvis vengti) tai, kas niekam nenaudinga ir nereikalinga. Būtent šios slaptų resursų dalies mūsų teisėsaugos išlaidų eilutėse niekaip neiššifruoja besikeičiantys parlamentarai, ministrai ir prezidentai.

Telefonas 112, kurį valstybės „stogo“ besitikį piliečiai mokesčių mokėtojai renka, kai reikia pagalbos ar gynybos nuo „alternatyvių valdžių“, t. y. vagių, banditų, mafijos ar dar ko nors, galiausiai veda prokurorų, teismų ir t. t. link. To, kas vadinama bendru žodžiu „teisėsauga“, link.

Tiksliai nežinau, kiek kainuoja antrankiai, guminė lazda, prokuroro ir teisėjo amuletai bei apdarai. Kainuoja (ir mišką, ir pinigus) ir kalnai skundų, protokolų, kaip ir jų rašytojų algos bei viskas, kas su tuo susiję. Žinios apie biudžeto sandarą ir nuovoką kužda, kad viskas kapsi iš tos pačios mokesčių mokėtojų, besitikinčių pagalbos bei gynybos, kišenės.

Keliose bylose prieš vieną pajūrio merginą, apkaltintą sukūrus tarptautinę teroro organizaciją, kartu (nesueinant galams) pateikiant ją kaip visišką „psichęu“ bei narkomanę, vyksta dešimtys teismo posėdžių, naudojamas popierius šaukimams, protokolams ir nutartims, rašomi dokumentai, dėvisi konvojavimo tarnybos pareigūnų batai, teisėjų apdarai ir t. t. Spėtina, kad visa tai turbūt iš tų pačių aruodų, kurių nepakanka operatyviai sureaguoti, kai kas nors realiai ką nors žudo, o ne fantazuoja apie nepasiekiamų teritorijų sprogdinimą nežinia kaip ir nežinia kada. Čia užtenka ir benzino, ir operatyvumo, ir stačiai pamišėliško entuziazmo. Ta proga reikėtų iškelti Eglei Kusaitei bylą dar ir už tai, kad teisėsauga iššvaistė resursus pasaulio sergėjimui nuo jos ir nespėjo pas moteriškę, kurią realiai užmušė.

Lygiai tas pats vyksta ir su kita fantastiškai svarbia Lietuvos valdžiai sritimi –  tų, kurie parodė carui špygą, gaudymu. Tiek Valdo Adamkaus, tiek Dalios Grybauskaitės prezidentavimas paženklintas parodomosiomis bylomis dėl „pasikėsinimo įžeisti“. Koks nors apsirūkęs studenčiokas, internetui dar užsidirbantis provincijos budulis ar šiaip įkaušęs veikėjas atsiunčia į prezidentūrą laišką apie tai, kad jo/jos ekscelenciją reikia „raukti“ (gal į nagines?), ir prasideda darbas. Etatinis valdžiažmogio užpakalio bučiuotojas lapatuoja į Vadovybės apsaugos departamentą, tas formaliai reaguoja ir išsikviečia policiją, kuri galėjo važiuoti (ar ką kitą pasiųsti) į galimos žmogžudystės vietą. Popierius, rašalas, darbo laikas, antspaudų pagalvėlės, telekomunikacijų išlaidos ir galiausiai rezultatas: už parodytą carui špygą kažkokiam asilui ar šiaip nenuovokai skiriama piniginė bauda. Apie administravimo išlaidas klausti nepatogu – niekas turbūt ir neskaičiuoja. Kaip ir to, kiek būtų sutaupyta, jei kvailą laišką tiesiog išmestų į šiukšlių dėžę?

Tai neparūpsta aukščiausiai grandžiai – šalies vadovui, kuris pirmiausia tokiam entuziastui pavaldiniui turėtų parodyti kelią į Darbo biržą. Niekas vadovybės apsaugoje ir policijoje, prokuratūroje ir teismuose taip pat nereiškia abejonių dėl viso šito „reikšmingo“ marazmo kainų. Gal dažnai į šulinį pastūgauti pamėgusi Valstybės kontrolė galėtų apskaičiuoti, į kiek nužudymo vietų nenuvykstama dėl vienos „špygos carui“ bylos? Būtų gana smalsu. Ir ne tik D. A. Barkausko bei komisaro, bet ir Dariaus Valio valdose, taip pat teismuose bei kitose įtraukiamose tarnybose. Drįstu įtarti, kad daugelis bylų yra ne būtinybės, o prabangos prekės, kurias mes apmokame, kad paskui pritrūktų benzino, kai kas nors pjaunamas ar prievartaujamas.  

P. S.

Kadangi prokurorai oficialiai neatmetė galimybės (http://www.ekspertai.eu/generaline-prokuratura-neatmete-galimybes-pradeti-baudziamaji-procesa-pries-uzkietejusi-terorista/) tirti ir mano labai realių grasinimų sprogdinti Mėnulį, pats, kaip koks nesugaunamas maniakas, pamėtėju jiems dar vieną įrodymą. 1993 ar 1994 metais Lietuvos liberalaus jaunimo vidiniame laikraštyje Eustachijaus Finkelšteino slapyvardžiu esu pateikęs geopolitinės Lietuvos bėdos sprendimo variantą. Siūliau sprogdinti Ignalinos atominę elektrinę ir, kadangi ten kažkur yra tektoninis lūžis, plaukti prie Švedijos. Paskui rodyti rusams špygas ir naftos terminalą statyti ne Būtingėje, o Medininkuose. Tada dar rudimentinis Valstybės saugumo departamentas neturėjo tiek uolių kovotojų su terorizmu, todėl dabar „prisiduodu“ pats. Įdomu – kiek kainuotų šios bylos administravimas?

Šaltinis: balsas.lt
info@balsas.lt

E. Kusaitei, teisėsaugos nuomone, maža bylų?

Tarptautinės teroristinės organizacijos sukūrimu ir ketinimu susisprogdinti kažkur Rusijoje kaltinamos klaipėdietės Eglės Kusaitės epopėjoje atrodo bręsta dar viena naujovė. Jau kelias bylas E. Kusaitei iškėlusi teisėsauga galbūt sieks sukurpti dar vieną. Portalo Balsas.lt duomenimis, mergina pirmadienį buvo apklausta Vilniaus miesto 3-ajame policijos komisariate.
Visą straipsnį galite rasti http://www.balsas.lt/naujiena/702733/eglei-kusaitei-kurpiama-dar-viena-byla

Ši istorija jau yra nei juokinga, nei graudi. Tai vienas, ištisinis Lietuvos teisėsaugos išsidirbinėjimo, nukvakimo ir politizavimo liudijimas. Mano nuomone.

Taip pat skaitykite:

E. Kusaitė nesutinka su teismo sprendimu dėl prokuroro J. Lauciaus įžeidimo

E. Kusaitės teisme liudijo saugumo vadovai (papildyta 12.03)

E. Kusaitei neleido prisiekti liudyti tiesą

E. Kusaitė baugino J. Laucių?

E. Kusaitė VSD apkaltino terorizmu

E. Kusaitės byla. šiek tiek dokumentų I

E. Kusaitė kol kas nesuimta

VSD toliau mala … šį bei tą

Prokuroras prašo suimti J. Laucių galimai terorizavusią E. Kusaitę (papildyta)

Eglės Kusaitės byla – šiek tiek dokumentų III

E. Kusaitės byla: 15 tomų painiavos

Teisės pitbuliams: būkite drąsūs

Teisingumą vykdo teismai, jų sprendimai privalo būti gerbiami ir vykdomi. Tai malda, kurią mokame visi. Kiek sunkiau, kai reikia ne vien melstis, bet imti ir padaryti.

Užduodu paprastą, kiek politinį, kiek teisinį, o kiek žmogišką klausimą. Adresuoju jį valiams, grybauskaitėms, grinoms, (post)palaičiams, kūriams, jų draugams ir standartiniams prokurorų trubadūrams žiniasklaidoje.

Drąsiau, teisinguoliai

Ateikite, bet kuris iš tamstų, gražiai nusipudravęs, parepetavęs, ir pasakykite viešai: „Aš, toks ir anoks, baisiai įgaliotas su teisės diplomu, įgaliojimu ir ordinu, prisiimu atsakomybę ir galiu pats asmeniškai, naudodamas fizinę jėgą, stebint žmonėms ir filmuojant, pagriebti aštuonerių metų klykiančią mergaitę ir įteikti ją keturių kaukėtų padarų atlydėtai biologinei gimdytojai. Man visai neįdomu, kad pastarąją net tuo metu mergytė vadins melage ir pedofile. Toks sprendimas ir mano bei mano parankinių veiksmai yra geri, teisingi, o visus kitus nubausiu, nes geriau žinau kodeksą.“

Prašau tekste nieko nepraleisti ir nesukti akių į šalį. O paskui, šypsodamasis, tegul ir saugomas kelių dešimčių tūkstančių litų per mėnesį kainuojančių apsauginių, paaiškinkite savo argumentus? Galite? Ne? Tada eikite namo ir savo sudievintais teismų sprendimais kūrenkite krosnis, valykitės tas vietas, kuriose įtariate esant sąžinę ir protą. Toks jums patarimas visiškai nesietinas su tuo, ar teisingai, ar klaidingai koks nors paprastas Kedys rašė skundus jūsų šlovinamai sistemai. Net ir su tuo – buvo jis psichas ar ne, nes jei taip – tai irgi ne jūsų ir ne jūsų ginamos sistemos naudai.

Būna ir kitokių sistemų, nuo kurių jūs, ponai, sugebate nusikopijuoti tik teisėjų apdarus ir negyvus paragrafus bei išorinius ritualus, o paskui į juos apeliuojate kaip į kažką tikro, netgi reikalaujate savo butaforijas ir dekoracijas gerbti.

Panašiai, bet ne taip

Yra tokia šalis – JAV. Ją vieni myli, kiti plūsta. Daugiau į ją imigruoja, negu iš jos bėga. Ne viskas ten idealu. Būna ir teismų sprendimų ginčytinų, ir skandalų, kurie tikrai ne menkesni nei lietuviškos rapsodijos. Būna ir panašių istorijų.

Antai 2000 metų balandį, vykdydamos teismo sprendimą, specialiosios Federalinių tyrimų biuro pajėgos įsiveržė į vieną namą Majamyje, atėmė berniuką kubietį ir grąžino tėvui į Fidelio Castro valdas. Moralinis ir politinis tokio sprendimo ir jo įvykdymo pagrindas – daugiau negu abejotinas. Berniuko mama paskendo 1999 metais, mėgindama pasprukti iš Kubos į JAV laiveliu (daugeliui bėgusių iš F.Castro rojaus buvo nesvarbu kaip). Berniukas atsidūrė Floridoje įsikūrusių giminaičių prieglobstyje. Kuboje likęs tėvas nuėjo JAV teisiniais keliais ir spėjo visas instancijas pereiti per kelis mėnesius. Be abejo, į kampaniją įsitraukė ir „Laisvės salos“ komandantė Fidelis.

Teismai nutarė, kad berniuką reikia grąžinti tėčiui. Giminaičiai ir Kubos emigrantų diaspora į tai atsakė mitingais. Niekas nesutiko berniuko grąžinti, prie namų buvo budima, net statomos barikados. Tai nepadėjo. Tuometis JAV prezidentas Bilas Clintonas pareiškė remiąs ginkluotos jėgos panaudojimą teismo sprendimui įvykdyti. Daugelis jo ir šalies valdžios poziciją apdovanojo „subiurokratėjusios moralės“ ir panašiais epitetais.

Dviejų vienodų istorijų nebūna, tad D.Kedžio dukters drama Lietuvoje turi keletą skirtingų niuansų. Pirma, kad ir koks būtų F.Castro, nebūta įtarimų ar pagrįstų abejonių, kad vaikas prieš tai ar po to galėjo būti įveltas į egzotiškus seksualinius nuotykius. Antra, tenykščiai teisingumo tarnai prieš tai nebuvo taip nuosekliai, ilgai ir kantriai darę visko, kad jų neapkęstų arba niekintų. JAV politinė ir teisinė sistema nebuvo suraityta į tokią padėtį, kad žmonės noriai rinktų į postus teistas personas vien todėl, kad atvirai netiki pačiais teismais. Be to, procesas turėjo ir pradžią, ir pabaigą – tąsymasis vyko ne tiek laiko, kad visi būtų pamiršę tai, nuo ko viskas prasidėjo.

Trečia – ką būtų parėmęs B. Clintonas, jei sprendimą „greituoju būdu“ įvykdyti pamėginę pareigūnai atlapnotų į spaudos konferenciją ir pasakytų, kad jiems nepavyko, nes du senukai jiems sutrukdė, o gal net ir nuskriaudė? Šie brangūs ponai juokingai primena pernai vieną laivą šturmavusius Izraelio „komandosus“, kuriuos įgula primušė taburetėmis, o šie pasiskundė buvę ginkluoti tik dažasvydžio ginklais.

Kas juokingesni: ar lynais nusileidę ir į nosį gavę „kietuoliai“, ar operacijos planuotojai – jokio skirtumo. Tiesa, net ir anie laivą vis dėlto užgrobė. Dabar spaudos konferencijoje pristatyta oficialioji „nuožmiųjų senukų“ versija atrodo lyg namų darbų neatlikusio paauglio paistalai. Net jei vienareikšmiškai būčiau „besąlygiško ir skubaus vykdymo“ pusėje, turėčiau pastebėti, kad viskas buvo organizuota taip nevykusiai, kaip sovietinę sistemą mėginusių išgelbėti pučistų veiksmai 1991 metų rugpjūtį. Išties panašūs sisteminės agonijos bruožai.

Uoli niekdarystė

Pasišaipiau iš policininkų ir net pačiam pasidarė jų gaila, nes tai net ne jų kaltė. Kad ir tie aplink namą išrikiuotieji, plūstami, koneveikiami ir sugeriantys į save visą žmonių įniršį pareigūnai. Tai žmonės, kaip žmonės – patys turintys giminių, artimųjų, vaikų. Iš jų diplomuoti teisės šarlatanai ir prekeiviai teisingumu vėl daro atpirkimo ožius ir savo beprotiškų, maniakiškų sumanymų vykdytojus. Bambėti savo infantilius poterius apie bet kokio masto kvailystės, pavadintos teismo sprendimu, besąlygišką vykdymą kur nors studijoje ar bendražygių užstalėje – lengva. Kodėl pareigūnas turi noriai tepti savo mundurą, sąžinę ir protą svetimomis dėmėmis? Uolumas yra geras dalykas ir kartu būtų gerai, kad jis turėtų bet kokią pozityvią prasmę.

Galite neūbauti, kad čia raginama nepaisyti teismų ir keliama grėsmė teisingumo sistemai. Ji vis tiek egzistuoja panašiai, kaip veikia de jure įsteigta dujų birža, kurioje niekas neprekiauja. Lietuvoje metų metus gali būti nevykdomi daugybė teismo sprendimų – ar tai būtų Vilniaus krašto švietimo ir iškabų, ar kitokie reikalai – pavyzdžių nė vardyti neapsimoka. Bet būna kartais, kad kai ką prireikia padaryti labai skubiai ir uoliai.

Tiesą sakant, Lietuvos teisėsauga dabar turi tris visuomenės matomus prioritetus ir dūsta bei prakaituoja nespėdama susidoroti šiuose reikšminguose frontuose tokiu mastu, kad kitkam nelieka nei laiko, nei išteklių.

Reikia D.Kedžio dukrą priversti iš naujo pamilti ją ūmai ėmusią mylėti mamą, sudoroti teroristę Eglę Kusaitę ir dar kokį jos senyvą rėmėją, o galiausiai – maltis ir minkytis besaikiuose procesuose dėl prokurorėlių ir teisėjėlių orumo bei garbės šalyje, kur jų negerbia trys ketvirtadaliai visuomenės. Yra ir daugiau teoriškai egzistuojančių, kažką neva veikiančių ir realiai finansuojamų įstaigų ir organizacijų.

Net ministerijos dydžio biudžetą turinti Seimo kontrolierių įstaiga, kuri sugeba pasiskundusiojo teisėsaugos savivale skundus išnagrinėti nepasikalbėdama su pasiskundusiuoju. Visko yra labai daug, labai svarbaus ir neskundžiamo. Tai labai puiku, bet kai per daug žmonių suvokia, kad valdžiai skųstis nė neapsimoka, – jie liaunasi tai daryti.

Kas ištinka tada? Šventa vieta tuščia nebūna. Ir ne kieno kito, o būtent sistemos aršiausių gynėjų kaltė, kad tokia situacija gali pasinaudoti anaiptol ne tos pakraipos ir kokybės jėgų atstovai, su kuriais būtų saugu sėdėti kad ir viename stadione. Tad būkite drąsūs, bet neįsijauskite.

Šaltinis: Lietuvos žinios

Prokurorai – nusikaltėliai ar ne?

“Čia išvis nesąmonių valstybė. Prokuroras, mano manymu, vykdo nusikaltimus (…) Kaip jie gali žudyti žmones? Tegu pasižiūri, ką jie daro su mano teta, su mano artimaisiais“, – sakė įtariamoji Eglė Kusaitė po Vilniaus apygardos teismo posėdžio, vykusio šių metų kovo 24-ąją.
Ką daro – matė visi. Seka, klausosi telefono pokalbių ir skaito susirašinėjimus su žmogaus teisių gynėjais, žurnalistais, buvusiais disidentais, kaupia vis storesnius bylos tomus ir imituoja audringą kovą su nusikalstamumu. E.Kusaitė tai pastebėjo ir sulaukė trečios baudžiamosios bylos. Mat Generalinės prokuratūros prokurorai Justas Laucius ir Mindaugas Dūda galėjo pasijusti įžeisti. Nekeista, kai prisimeni, kad J.Laucius jaučiasi dar ir nesaugus – skundžiasi, jog jo pastangomis sukurptoje ir cirku virtusioje byloje terorizmu kaltinama klaipėdietė neva grasina jį nužudysianti. Tiesa, į kai kuriuos daug riebesnius ir metodiškesnius žodžius reaguojama ne taip aktyviai.
Prokurorai buvo gavę pasipiktinusio piliečio skundą, kad “internetinėje svetainėje http://www.ekspertai.eu šių metų kovo 29-ąją įdėtas straipsnis pavadinimu “Nusikaltėlių bendrininkai prokurorai – banditai“, kuriame nedviprasmiškai sakoma, jog prokurorai yra nusikaltėlių bendrininkai, ir įvardijama konkreti Generalinės prokuratūros prokurorė Sigutė Malinauskienė, kaip prokurorė, vykdanti nusikalstamas veikas“. Taip informavo budrus pilietis.
“Teigiame, kad didelė dalis prokurorų, dalyvavusių rezonansinių bylų (Vytauto Pociūno, Tūkstantmečio VEKS, žudymų ir pedofilijos, Eglės Kusaitės) tyrime, yra nusikaltėliai, o išvertus į prokurorams suprantamą kalbą reiškia – yra banditai. Nes tik banditai gali dengti kitų banditų (žudikų, aferistų, falsifikatorių) nusikalstamas veikas“, – pabrėžiama nurodytame minėtos svetainės straipsnyje.
Panašius žodžius svetainės darbuotojas Audrius Nakas pakartojo LNK televizijos eteryje. Ir niekas neįsižeidė arba neteikė tiems įžeidimams daug reikšmės.
“Lietuvos prokuratūra, užuot gynusi ir saugojusi teisingumą, bendradarbiauja su nusikalstamas veikas vykdančiais asmenimis“, pasak piliečio signalą nagrinėjusių pareigūnų, nešmeižia ir nediskredituoja Lietuvos Respublikos prokuratūros, jokiu būdu nežemina jos vardo. “Kita vertus, pareiškime įvardijamas ir konkretus žmogus (prokurorė S.Malinauskienė), kuri galimai nukentėjo nuo šmeižto bei įžeidimo jos atžvilgiu. Tačiau, atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą garbės ir orumo sąvoką, neturėtų kilti abejonių, kad daugeliu atvejų tik pats asmuo (šiuo atveju prokurorė S.Malinauskienė) gali tinkamai įvertinti, ar buvo pažeista jos garbė ir orumas“, – sakoma prokuratūros išvadoje, kurią pasirašė Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Sergejus Bekiš.
Tiesa, kaip aiškina įžeidimų neradęs pareigūnas, prokurorė S.Malinauskienė, kuriai yra pranešta apie pareiškime nurodytą informaciją, paskleistą apie ją internetinėje svetainėje, pati galėtų tiesiogiai kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka. Pasiteiravau A.Nako, ar tai jau padaryta, ir gavau atsakymą: “Nu ne, po galais.“
Klaidų, nekompetencijos, piktybiškumo, siekio susidoroti, tuščiagarbystės ir banalaus žmogiško kvailumo marmalynėje, kurioje dabar skendi mūsų teisėsauga ir jėgos struktūros, jau nebeaišku, už ką ir kada galima įsižeisti. Pati Lietuvos valstybė klaidžioja tarp trijų pušų, spręsdama Michailo Golovatovo ir Alesio Beliackio galvosūkius, kaip tik todėl, kad savo pareigūnams bei biurokratams leidžia žaisti pagal jų pasirinktus arba nevykusiai surašytus ir selektyviai taikomus paragrafinius kriterijus.
Peršasi išvada, kad prokuratūroje jautrumas ir uolumas būdingi ne visiems ir ne visada. Juolab ne kiekvieno tariamo “įžeidėjo“ atžvilgiu. Ne kiekvienam mirtingajam norisi taip atkeršyti už sugriautą planą, turėjusį žaibiškai pelnyti kovotojų su terorizmu šlovę, valstybinius apdovanojimus ir premijas. Dabar jie niršta ne dėl žodžio “banditas“ ir net ne dėl munduro garbės. Mano labai subjektyvia nuomone, virtinė bylų, iškeltų E.Kusaitei, yra itin smulkmeniškas, niekingas kerštas už tai, kad žmogus ėmė ir nesutiko, ir toliau nesutinka būti kažin kieno laipteliu (kurį galima mindžioti) karjeros kelyje. Žiūrint ne pagal kodeksus, o pagal elementarius bendražmogiškus kriterijus, tai, mano galva, tikrų tikriausias banditizmas, pasitelkiant tam grotų, antrankių, įgaliojimų arsenalą, kuris buvo duotas banditams išgaudyti. Jei esu neteisus, pats laikas švęsti, nes nusikalstamumo Lietuvoje iš esmės nebeliko. Priešingu atveju tokiam pykčiui vienos merginos atžvilgiu tiesiog neužtektų brangaus garbingų ir kilnių, tiesa, šiek tiek jautrokų prokurorų laiko.

Ar maža Lietuva neatrodo š…nai?

Neketinu bent kiek oponuoti kolegai ir bičiuliui Vladimirui Laučiui, pavadinusiam kagėbistą, sovietinių grupės “Alfa“ smogikų vadeivą Michailą Golovatovą itin skubiai paleidusią Austriją “maža š…na šalimi“. Poelgis tikrai vertas panašios retorikos ir ne tik. Bandau tik pasiteirauti – ar nereikia papildymo, kad Lietuva atrodo dar labiau… anokia?

Savos ir svetimos problemos

Tarsi ir aiškiai politiškai arba kyšiu motyvuotas Europos Sąjungos (ES) šalies pareigūnų poelgis nevertas pagarbos ir čia visiškai nėra dėl ko ginčytis. Patiems austrams turi labiausiai rūpėti – kas slypi už pseudoteisinio skubėjimo paleidžiant M.Golovatovą. Suomiams, čekams ir Kipro piliečiams turi rūpėti, kodėl po praėjusių metų spalio 18 dienos išduoto Europos arešto orderio įsigaliojimo po jų kraštus šis sutvėrimas važinėjo be jokių problemų.
Norintieji lieti pagiežą į užsienio pusę turi daugiau adresų, kur nešioti tualetinį popierių ir rėkti griausmingą “gėda“. Emocijos visiškai suprantamos, o į Austriją sukoncentruotos tik per keistą “atsitiktinumą“, kad orderį kas nors išvis pastebėjo.
Man tai rūpi taip pat. Bet rūpi ir kai kurie kiti reikalo aspektai. Man smalsu, ar minėtas žmogus dvidešimt metų, kol vyksta byla, ir pastaruosius devynerius metus, kol egzistuoja pats Europos arešto orderio institutas, nebuvo atvykęs į ES teritoriją, o tik krūpčiodamas vaikštinėjo po Rusiją, bijodamas kur nors išvažiuoti?
Atsakant į klausimą – kodėl europinis arešto orderis Sausio 13-osios bylos personažui išstenėtas tik pernai spalį, miglotai postringaujama, kad anksčiau to negalėta padaryti, nes tik dabar buvo perkvalifikuoti kaltinimai, o pono (vieno iš 23 nenuteistų bylos įtariamųjų) veikla įvardyta kaip nusikaltimas žmoniškumui. Nors dalis teisininkų gūžčioja pečiais, teigdami, kad orderį, jei tai būtų daroma nevilkinant laiko, galima paleisti į gyvenimą ir įtariant pavogus dviratį. Nekalbant apie ankstesnį kaltinimą tyčiniu nužudymu. Tebūnie, kad teisūs perkvalifikavimo galimybės ir tam reikalingų baudžiamojo kodekso pataisų neva nekantriai laukę prokurorai. Jie dievagojasi (anot Generalinės prokuratūros tinklalapio), kad per dvidešimt metų išspaudė net 94 tarptautinės teisinės pagalbos prašymus ne tik Rusijai, bet ir Vokietijai. Atsakymai esą visada buvę neigiami.
Net jei ir taip, kodeksų keitimas ir kvalifikavimai yra ne Austrijos ir ne ES reikalas. Tad ar ne “š…nai“ elgtasi čia per visus tuos metus? Ir situacija nėra vienintelė. Ne taip jau seniai Izraelyje nusibaigė vienas didžiausių Lietuvos kraugerių – NKVD sadistų ir galvažudžių vadukas Nachmanas Dušanskis. Lietuvių pasipiktinimas, kad Izraelis jo neišdavė, buvo pagrįstas. O štai valstybės institucijų ir oficialiosios politikos bei teisėsaugos atveju galima ir suabejoti. Žinome, kad ne Izraelis ir ne Austrija liepė paleisti Rainių galvažudį Petrą Raslaną, ramiai išvykusį iš jau nepriklausomos Lietuvos. Tai ramiai stebėję veikėjai ir šiandien nenori būti vien tik pensininkais. Lileikio bylos farsas ir visa gėdingai žlugusi liustracijos komedija taip pat yra daug rimčiau rudos substancijos kvapą skleidžiantys dalykai nei apgailėtinas vienos nakties cirkas Vienoje.
O kaip su ordinu Marijonui Misiukoniui, dalyvavusiam likviduojant vieną paskutinių laisvės kovotojų Antaną Kraujelį? Kaip su kagėbistais, net šiandien užimančiais aukštus postus? Kad jie niekada netampa “buvusiais“, pasakė pats Vladimiras Vladimirovičius Putinas ir ne man su specialistu ginčytis. Antai ir Miška Golovatovas, kaip atvirai byloja internetas, nuo pat 1993 metų turi oficialiai veikiančią “Alfa B“ firmą, kur kartu su buvusiais kolegomis ir oponentais iš savo didžiosios šalies bei Vakarų siūlo smogikų ir seklių paslaugas. Firma veikia ne tik nelaimingos Čečėnijos sugriautoje sostinėje, bet ir (visiškai viešai) Europos šalių sostinėse.
Kai kas teigia, kad arešto orderis, dėl kurio visas ginčas, atsirado dėl prezidentės Dalios Grybauskaitės reformų prokuratūroje. Tebūnie. Jei Sausio 13-osios aukų artimieji pastatys jai paminklą gyvai – tegul. Kažkuo tikėti juk reikia. Tik štai dar keletas nepatogių klausimų, kurių nerėksi piketuodamas prie svetimos ambasados, kuriai svetimas ir mūsų skausmas, tvoros.

Migla už įstrižų langų

Austrai atsargiai užsimena, kad mūsų prokurorų argumentai buvo surašyti kiek miglotai. Net jei stuktelėsiu sau per galvą, man iš ten neiškris mintis: kas gali tai paneigti? Tik ne praktika. Lietuvos Valstybės saugumo departamento (VSD) ir įstrižų langų pastatą pabaisą užpildančio kontingento pučiamos miglos jau privertė Suomiją pasiųsti mūsų valstybę velniop dėl Maliko ir Khadizhat Gatajevų, kurių byla tikrai skendi banalaus fabrikavimo migloje.
Gėdinga Eglės Kusaitės “terorizmo“ byla – tikras miglos slėnis, kuriame klaidžioja (atsimenant sovietinę animaciją) net ne vienas, o daugybė mūsų teisėsaugos ežiukų. Palyginti su Sausio 13-osios byla – aktyvumas ten tiesiog neįtikėtinas. Keliamos vis naujos bylos, nes žlunga pagrindinė, per porą metų prikurpta tonos bylų tomų, atrandama vis naujų priešų ir pavojų. Prokuroras Justas Laucius visai Lietuvai net apsiskelbė kasdien rizikuojantis gyvybe, nes jo visur neva tyko nužudyti pasiruošusi E.Kusaitė arba jos bendrai.
Jei jį ir kitą ežiuką kamikadzę – Mindaugą Dūdą (pakeitusį J.Laucių pajūrio merginos kryptingo naikinimo byloje) – prezidentės D.Grybauskaitės pastatytas generalinis prokuroras Darius Valys ištrauktų iš šio gūdaus ir pavojų kupino rūko daubos ir pervestų į mažiau pavojingą darbą, M.Golovatovas ir dauguma kitų įtariamųjų jau garantuotai sėdėtų kalėjime. Ko vertas jau vien broliškas šio prokuroro ir jo kolegų iš VSD “broliškas“ ryšys su Rusijos federaliniais žvalgais.
Procedūriškai tai yra daug paprasčiau. Aš jau nekalbu apie tai, kas būtų pasiekta, jei Lietuvos VSD būtų likę laiko nuo visokių dujotekanų aptarnavimo, buitinių bylų vertimo nacionalinėmis, Tėvynės bei Rusijos gynimo nuo E.Kusaitės bylų… Galima tik pasvajoti apie tai ir apie situaciją, kai niekas neturėtų pagrindo pasiūlyti išsikuopti savus kakučius, prieš viešai š…nant kitus.